CP v2

Tag: Vaisių laikymas

  • Japoniškas triukas su popieriumi: taip obuoliai ir persikai šaldytuve išlieka švieži ilgiau

    Ne visi vaisiai namuose genda vienodai: vieni išlieka tvirti beveik dvi savaites, o kiti suminkštėja ar pradeda pelyti vos po kelių dienų. Dažnai tai lemia ne pats vaisius, o tai, kiek drėgmės jis sukaupia ir kaip arti laikomas šalia kitų.

    Japonijoje, kur daug dėmesio skiriama maisto švaistymo mažinimui, paplitęs paprastas įprotis, kuriam nereikia nei specialių dėžučių, nei brangios įrangos. Esmė paprasta: jautresnius vaisius verta laikyti ne plikus, o atskirai įvyniotus į popierinį rankšluostį ar ploną popierių.

    Kur slypi popieriaus nauda?

    Popierius sugeria perteklinę drėgmę, kuri šaldytuve tampa viena dažniausių pelėsio ir greitesnio gedimo priežasčių. Kartu jis sukuria švelnų barjerą, todėl vaisių paviršius mažiau kontaktuoja su kondensatu ir kitais produktais.

    Praktikoje tai reiškia, kad obuolį, kriaušę, persiką ar nektariną verta įvynioti po vieną ir tik tuomet dėti į šaldytuvo vaisių stalčių. Taip sumažėja ir spaudimas, ir tikimybė, kad vienas pažeistas vaisius greitai „užkrės“ kitus.

    Kodėl svarbu nelaikyti visko kartu?

    Kitas principas paprastas: vaisiai neturėtų būti suspausti į vieną krūvą. Kai jie liečiasi, menkiausias įtrūkimas ar sumušimas tampa vartais bakterijoms ir pelėsiui, o gedimas greičiau persimeta nuo vieno vaisiaus prie kito.

    Dar viena svarbi detalė yra etilenas – natūralios dujos, kurias išskiria dalis vaisių nokdami. Etilenas spartina nokimą, todėl kai kurie vaisiai, laikomi kartu, gali greičiau pernokti, suminkštėti ir pradėti gesti.

    Kuriems vaisiams tai tinka labiausiai?

    Šis būdas dažniausiai pasiteisina vaisiams su plonesne odele ir tiems, kurie lengvai susispaudžia ar greitai pernoksta. Dažniausiai atskirai vyniojami obuoliai, kriaušės, persikai, nektarinai ir slyvos.

    Uogoms popierinis rankšluostis dažniau tiesiamas indo apačioje, kad sugertų drėgmės perteklių, tačiau jų sandariai spausti taip pat nereikėtų. Taip pat verta reguliariai perrinkti vaisius ir iškart pašalinti pradėjusį gesti – tai vienas efektyviausių būdų sustabdyti gedimo plitimą.

    Nors atskiras vyniojimas popieriumi visiškai nesustabdo nokimo, jis padeda geriau suvaldyti drėgmę ir sumažina tiesioginį vaisių kontaktą. Rezultatas dažnai paprastas: mažiau išmetamo maisto ir ilgiau išliekantis vaisių šviežumas.

  • Arbūzą iškart kišate į šaldytuvą? Ši klaida gali atimti skonį ir sultingumą

    Arbūzą iškart kišate į šaldytuvą? Ši klaida gali atimti skonį ir sultingumą

    Arbūzas daugeliui yra tikras vasaros simbolis: saldus, sultingas ir gaivinantis per karščius. Tačiau jo skonis labai priklauso nuo to, kaip vaisius laikomas namuose. Viena dažniausių klaidų – visą arbūzą vos parsinešus dėti į šaldytuvą.

    Specialistai pabrėžia, kad neperpjautas, nepažeistas arbūzas trumpą laiką gali būti laikomas kambario temperatūroje, tik svarbu saugoti jį nuo tiesioginių saulės spindulių ir šilumos šaltinių. Per anksti atšaldytas vaisius neretai praranda dalį aromato, o skonis tampa blankesnis. Geriausia visą arbūzą atvėsinti tik prieš pat patiekimą.

    Visai kita situacija, kai arbūzas jau perpjautas. Tuomet minkštimas greitai pradeda sausėti, lengvai sugeria kitų produktų kvapus ir tampa mažiau apetitiškas. Dėl to gabalėlius verta kuo greičiau dėti į šaldytuvą ir laikyti sandariai uždengtus maistine plėvele arba uždarame inde.

    Svarbus ir higienos momentas: prieš pjaustant rekomenduojama nuplauti arbūzo žievę, nors jos ir nevalgome. Pjaunant peilis perneša nešvarumus nuo žievės į minkštimą, todėl paprastas nuplovimas padeda sumažinti užteršimo riziką. Taip pat verta naudoti švarią pjaustymo lentelę ir įrankius.

    Vasarą ypač greitai atsiranda vaisinės muselės, o saldžių sulčių pėdsakai joms – tikras magnetas. Arbūzo gabalėlių nereikėtų valandų valandas laikyti ant stalo, ypač per karščius: geriau supjaustyti tiek, kiek suvalgysite, o likutį iškart padėti į šaldytuvą. Po pjaustymo pravartu nuvalyti stalviršį, lentelę ir peilį, o atliekas išmesti į uždarą šiukšliadėžę.

  • Suvalgėte kirmėlėtą vyšnią? Specialistai paaiškino, kada tai nieko nereiškia, o kada pavojinga

    Kirmėlėtos vyšnios ir trešnės vasarą pasitaiko dažnai, ypač skintose nuo sodo medžių ar iš ūkių, kur augalų apsaugos priemonės naudojamos ribotai. Dažniausiai vaisiuje randama ne „parazitas“, o vabzdžio lerva, kuri tiesiog minta minkštimu.

    Tokios lervos paprastai neprisitaikiusios išgyventi žmogaus organizme, todėl atsitiktinai suvalgius vieną ar kelias, sveikatai grėsmė dažniausiai nekyla. Dažnesnė reakcija būna psichologinė: pasišlykštėjimas ar trumpalaikis pykinimas.

    „Pavojų dažniausiai kelia ne pati lerva, o sugedęs ar pelėsio pažeistas vaisius“, – pabrėžia maisto saugos specialistai.

    Rizika didėja tuomet, kai uogos yra pernokę, pradėjusios rūgti, minkštos, vandeningos, su įtrūkimais ar akivaizdžiais gedimo požymiais. Lervos pažeidimai gali paspartinti gedimą ir sudaryti palankesnes sąlygas daugintis mikroorganizmams, todėl suvalgius daugiau tokių uogų gali pasireikšti pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas ar viduriavimas.

    Vyšnias ar trešnes geriausia išmesti, jei vidus parudavęs, juntamas nemalonus ar alkoholį primenantis kvapas, bėga drumstos sultys arba matyti pelėsis. Tokiu atveju nepatikima vien nupjauti pažeistą vietą, nes pokyčiai gali būti išplitę didesnėje minkštimo dalyje.

    Norint sumažinti nemalonių staigmenų tikimybę, uogas verta perrinkti, atmesti minkštas ir sutrūkinėjusias, o likusias gerai nuplauti. Kartais patariama pamirkyti šaltame vandenyje su druska, tačiau tai negarantuoja, kad pasišalins visos lervos, be to, toks būdas nepadės, jei uogos jau pradėjusios gesti.

  • Ličio „plaukuotas pusbrolis“ užkariauja parduotuves: kaip skonis ir kaip išsirinkti?

    Kas yra rambutanas?

    Rambutanas – Pietryčių Azijoje paplitęs egzotinis vaisius, iš karto išsiskiriantis ryškiai raudona ar gelsva odele su minkštais spygliukais, primenančiais plaukus. Būtent dėl jų vaisius ir gavo pavadinimą: malajų kalboje žodis „rambut“ reiškia plaukus.

    Botaniškai rambutanas priklauso muilamedinių (Sapindaceae) šeimai ir yra artimas ličiui bei longanui. Po odele slepiasi šviesus, pusiau permatomas, sultingas minkštimas, apgaubiantis kauliuką.

    Koks skonis ir kaip valgyti?

    Prinokusio rambutano skonis dažniausiai apibūdinamas kaip saldus, gaivus ir lengvas, su subtilia gėliška nata. Daugelis jį lygina su ličių, saldžių vynuogių ir prinokusios kriaušės deriniu, o maloni rūgštelė neleidžia skoniui tapti pernelyg „sunkiam“.

    Valgyti jį paprasta: odelę pakanka įpjauti ir praskleisti, tuomet išimamas minkštimas. Svarbu nevalgyti kauliuko, o kai kurių vaisių veislių kauliukas gali būti tvirčiau „prikibęs“ prie minkštimo, todėl reikėtų valgyti atsargiai.

    Rambutanas tinka ne tik kaip užkandis, bet ir desertams bei salotoms. Jis dera su mango, ananasu, kiviu ar apelsinais, o keli lašai laimo sulčių dar labiau paryškina vaisiaus gaivumą.

    Kaip išsirinkti ir kur ieškoti?

    Pirkdami atkreipkite dėmesį į odelę: geriausi vaisiai būna stangrūs, su ryškia spalva ir elastingais „spygliukais“. Smulkiai susiraukšlėjusi, parudavusi ar išsausėjusi odelė dažnai rodo, kad vaisius nebe pirmo šviežumo ir minkštimas gali būti praradęs sultingumą.

    Rambutano dažniau pasitaiko didesnių prekybos tinklų egzotinių vaisių skyriuose, taip pat specializuotose vaisių ir daržovių parduotuvėse. Sezoniškumas ir tiekimo grandinės lemia, kad jo pasiūla gali svyruoti, todėl kartais vaisius dingsta iš lentynų taip pat greitai, kaip ir atsiranda.

    Laikymui namuose tinka vėsesnė vieta: šaldytuve vaisius paprastai ilgiau išlaiko stangrumą, tačiau geriausias skonis dažniausiai būna suvalgius per kelias dienas nuo įsigijimo. Jei norite ryškesnio aromato, prieš valgydami leiskite jam trumpai pabūti kambario temperatūroje.