Rudenį juodasis strazdas, Lietuvoje dažnai vadinamas kosu, vis dažniau užklysta į sodus ieškodamas lengvai pasiekiamo maisto. Nors pagrindą jo racione sudaro bestuburiai, atvėsus orams paukščiai noriai pereina ir prie vaisių, kurie tampa greitu energijos šaltiniu.
Vienas patraukliausių pasirinkimų kosams yra prinokę obuoliai, nes juose gausu natūralių cukrų, o minkštimas lengvai pasiekiamas net lesant nuo žemės. Todėl keli sveiki nukritę obuoliai, palikti po obelimi, gali tapti natūralia pagalba paukščiams, kai sode mažėja vabzdžių.
Tačiau svarbu nepainioti pagalbos gamtai su aplaidumu. Palikti visus nukritusius vaisius po medžiu nėra gera idėja, nes pūvantys obuoliai ir kiti vaisiai gali tapti ligų židiniu ir pritraukti nepageidaujamų kenkėjų, o tai vėliau atsiliepia ir kitų metų derliui.
Ypač rizikingi yra vaisiai, ant kurių matyti puvinio, pelėsio ar didelių pažeidimų požymių, taip pat tie, kurie greitai minkštėja, dėmėmis ruduoja ar turi apnašą. Tokius obuolius verta reguliariai surinkti ir pašalinti, kad po medžiu nesikauptų infekcijos šaltiniai.
Sode paliekami vaisiai turėtų būti sveiki ir suvalgomos būklės, o vietą po medžiu verta karts nuo karto apžiūrėti. Tokia praktika leidžia išlaikyti pusiausvyrą: paukščiai randa natūralaus maisto, o sodas nepatiria papildomos ligų ir kenkėjų naštos.
Specialiai lesinti kosų visą rudenį dažniausiai nereikia, jei oras švelnus ir sode dar netrūksta sliekų bei vabzdžių. Nuoseklesnis papildomas šėrimas prasmingas žiemą, kai spaudžia šaltis, užsilaiko sniegas ir natūralaus maisto paukščiams akivaizdžiai pritrūksta.
Jei žiemą vis dėlto norisi padėti, kosams labiausiai tinka švieži ar džiovinti vaisiai, taip pat nesūdyti riešutai ir sėklos. Kadangi šie paukščiai dažnai lesa ant žemės, maistą geriau dėti saugioje, nuo plėšrūnų ir drėgmės apsaugotoje vietoje, o likučius reguliariai pašalinti.
Leave a Reply