Rudenį sodinant žiemkenčius, ypač žieminius česnakus, svogūnus ar sėjant žiemines javų kultūras, didžiausia klaida dažnai slypi ne veislėje ar sodinimo gylyje, o trąšose. Netinkamai parinktas mišinys gali paskatinti augalą augti tada, kai jam reikia ruoštis ramybės periodui, o pasekmės išryškėja tik po šalčių.
Agronomai pabrėžia, kad rudeninis tręšimas turi padėti augalui įsišaknyti ir sustiprinti audinius, bet ne skatinti vešėti. Dėl šios priežasties dalis populiarių trąšų, kurios puikiai tinka pavasarį, rudenį tampa rizikingos.
Azotas rudenį: augimas vietoje pasiruošimo žiemai
Didžiausią pavojų kelia azoto gausios trąšos, tokios kaip amonio salietra, karbamidas ar amonio sulfatas. Azotas skatina žaliosios masės augimą, todėl augalai gali „apsigauti“ ir pradėti vegetuoti, užuot kaupę atsargas žiemojimui.
Per aktyviai augantys, vandeningi audiniai yra jautresni šalčiui: stipresnės šalnos pažeidžia ląsteles, o atodrėkių metu tokie augalai dažniau ima pūti. Tai ypač aktualu svogūniniams augalams ir jauniems žiemkenčių daigams, kurie rudenį dar tik kuria šaknų sistemą.
Šviežias mėšlas ir paukščių mėšlas gali „sudeginti“ šaknis
Neretai manoma, kad organinės trąšos yra savaime švelnios, tačiau šviežias mėšlas ar neskiestas paukščių mėšlas rudenį gali tapti tikra problema. Skaidantis šviežiai organikai dirvoje išsiskiria amoniakas, didėja druskų koncentracija ir vietomis kyla temperatūra.
Toks agresyvus fonas gali pažeisti jaunų šaknų galiukus, sulėtinti įsišaknijimą ir padidinti ligų riziką. Be to, neperpuvusi organika kartais tampa papildomu infekcijų šaltiniu, o drėgnas ruduo ir permaininga žiema sudaro palankias sąlygas puviniams.
Chloras dirvoje: nematoma rizika jautrioms kultūroms
Atsargiai reikėtų vertinti ir chlorą turinčias kalio trąšas, pavyzdžiui, kalio chloridą ar kalio druskas, jei jos beriamos prieš pat sodinimą. Chloras gali slopinti šaknų vystymąsi ir pavasarį silpninti startą, ypač jautresnėms kultūroms.
Jei tokios trąšos naudojamos, jos paprastai planuojamos iš anksto ir įterpiamos gerokai prieš sėją ar sodinimą, kad krituliai spėtų sumažinti chloro poveikį viršutiniame dirvos sluoksnyje. Praktikoje saugesnis kelias rudenį rinktis chlorų neturinčius sprendimus.
Ką žiemkenčiams geriau duoti rudenį
Rudenį augalams svarbiausia šaknys ir atsparumas, todėl dažniausiai akcentuojamas fosforas ir kalis. Fosforo trąšos padeda formuoti stipresnę šaknų sistemą, o kalis prisideda prie audinių tvirtumo ir geresnio atsparumo šalčiui.
Dažnai pasirenkamas ir medienos pelenų panaudojimas, jei jie švarūs ir be priemaišų: tai kalio bei kitų mikroelementų šaltinis, galintis papildyti dirvožemį. Vis dėlto tiksliausias sprendimas yra remtis dirvožemio tyrimais, nes perteklius, kaip ir trūkumas, gali pakenkti augalams.
Norint išvengti nuostolių, rudenį verta atsisakyti azoto gausių trąšų, šviežios organikos ir chlorinių mišinių „paskutinę minutę“. Tikslingas, saikingas tręšimas ir dirvos būklės įvertinimas dažniausiai duoda geriausią rezultatą pavasarį.
Leave a Reply