Buvęs Lenkijos premjeras Leszekas Milleris atvirai prabilo apie gedulą po sūnaus, Leszeko Millerio jaunesniojo, mirties ir pripažino: net ir bėgant metams ilgesys neišnyksta.
Apie savo išgyvenimus jis pasakojo tinklalaidėje „Alfabet Millera“, kalbėdamas ir apie tai, kaip tragedija trumpam privertė jį suabejoti, ar egzistuoja gyvenimas po mirties.
Milleris pabrėžė, kad pats nėra tikintis ir mirtį laiko galutine pabaiga. Jo teigimu, tai, kas leidžia mirusiesiems likti tarp gyvųjų, yra artimųjų atmintis.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad su jauno žmogaus mirtimi susitaikyti ypač sunku, o netikėta netektis palieka žaizdą, kuri, jo žodžiais, nepasitraukia vien dėl to, kad praeina laikas.
Atmintis, kuri išlaiko ryšį
Leszekas Milleris kalbėjo, kad gamtos stebėjimas nuolat primena paprastą dėsningumą: visa, kas gimsta, kada nors miršta. Vis dėlto, pasak jo, teoriškai tai suprasti lengviau nei priimti netektį asmeniškai.
Buvusio premjero teigimu, žmogus išlieka kitų gyvenime tol, kol yra prisimenamas. Dėl to jam svarbesnė yra Mirusiųjų minėjimo diena, skirta būtent tiems, kurių jau nebėra.
Jis pridūrė, kad tikintiems žmonėms netektį gali būti lengviau pakelti, jei tikėjimas suteikia viltį dėl gyvenimo po mirties ir galimybės dar kartą susitikti su artimaisiais.
Tragedija, privertusi trumpam suabejoti
Leszekas Milleris jaunesnysis mirė 2018 metų rugpjūčio 25-osios ir 26-osios naktį. Tyrimą vykdžiusi Piasečno prokuratūra 2019 metų vasarį nutraukė ikiteisminį tyrimą, nustačiusi, kad trečiųjų asmenų dalyvavimo nebuvo.
Tinklalaidėje Milleris pasakojo, kad po šios netekties kurį laiką svarstė apie vadinamąją „anapusybę“, tačiau galiausiai grįžo prie savo įsitikinimo: po mirties, jo manymu, nėra nieko.
Jis taip pat nesutiko su posakiu, kad laikas gydo žaizdas. Pasak Millerio, kasdieniai rūpesčiai gali trumpam atitolinti skausmą, bet prisiminimai, ypač lankant kapą, jį sugrąžina.
Nebaigti pokalbiai ir kartėlis dėl laiko
Buvęs premjeras pripažino, kad lankydamas sūnaus kapą dažnai grįžta prie nebaigtų pokalbių. Kartu su prisiminimais atsinaujina ir atsakomybės jausmas.
Milleris sakė, kad po tragedijos jį nuolat persekioja mintis, jog sūnui skyrė per mažai laiko – tiek vaikystėje, tiek vėlesniais metais, kai gyvenimą užgožė darbas ir kiti įsipareigojimai.
Jis kreipėsi į tėvus, ragindamas nepasiteisinti nuolatiniu užimtumu ir neatidėlioti laiko su vaikais „vėlesniam laikui“, nes po netekties tokie sprendimai gali virsti skaudžiausiu klausimu sau pačiam.
Leave a Reply