Persimonė, dar vadinama kaki (lot. Diospyros kaki), yra egzotiškas vaismedis iš Azijos, tačiau ją įmanoma auginti ir mūsų klimato sąlygomis. Vis dėlto svarbiausias iššūkis – žiema: net ir atsparesnės veislės gali nukentėti nuo šalčių, todėl būtina tinkama vieta ir apsauga.
Kaip rašo „Deccoria“, kaki geriausiai tinka šiltesnėms vietovėms ir saulėtoms, nuo vėjų apsaugotoms sodo vietoms. Net ir tuomet, kai augalas auginamas atvirame grunte, jis paprastai reikalauja papildomos apsaugos per šaltąjį sezoną.
Persimonės vaisiai yra dideli, intensyviai oranžiniai, minkšti ir saldūs. Jie skinami vėlai – dažniausiai spalio–lapkričio mėnesiais, neretai jau nukritus lapams, o neprinokę vaisiai gali būti sutraukiantys dėl juose esančių rauginių medžiagų.
Praktikoje dažnas sprendimas – pirmuosius metus persimonę auginti vazone ir žiemai perkelti į patalpą, o tik vėliau sodinti į nuolatinę vietą. Šaltesniuose regionuose šį vaismedį kai kurie augina tik vazone ir į lauką išneša nuo pavasario iki rudens.
Kaip persimonę apsaugoti žiemą?
Atvirame grunte augančią persimonę rekomenduojama apvynioti žiemine agroplėvele, džiutu ar šiaudų dembliu. Apsauga paprastai dedama tiek ant kamieno, tiek ant lajos, kad šalčiai mažiau pažeistų ūglius.
Ne mažiau svarbi šaknų apsauga: šaknų zoną verta uždengti storesniu mulčio sluoksniu ir eglišakėmis. Tai padeda sumažinti staigių temperatūros svyravimų poveikį ir apsaugo nuo įšalo.
Vazonuose augančias persimones patariama žiemoti laikyti šviesioje, nešildomoje patalpoje, kur temperatūra apie 5 laipsnius šilumos. Žiemą tokį augalą laistoma retai, tik kad žemė visiškai neišdžiūtų.
Į balkoną ar terasą persimonė dažniausiai grąžinama antroje gegužės pusėje, kai sumažėja pavasarinių šalnų rizika. Skubėjimas gali kainuoti žiedus ir būsimą derlių.
Kokios sąlygos reikalingos kaki auginimui?
Be jautrumo šalčiui, persimonė paprastai nėra labai lepus augalas. Svarbiausia – parinkti tinkamą dirvą ir vietą, nes nuo to priklauso tiek augimo tempas, tiek žydėjimas ir vaisių mezgimas.
Rekomenduojama rinktis laidžią, derlingą, humusingą dirvą, kurios reakcija artima neutraliai. Verta vengti sunkios žemės, kurioje užsistovi vanduo – tai gali pakenkti šaknims.
Vieta turėtų būti kuo saulėtesnė, šilta ir apsaugota nuo vėjo. Laistymo labiausiai reikia vasarą, kai vaisiai auga ir pradeda nokti, tačiau trumpalaikę sausrą augalas gali pakęsti, ypač jei jau gerai įsišaknijęs.
Tręšimas nėra sudėtingas – pavasarį dažnai pakanka subrendusio komposto. Genėjimas taip pat nėra būtinas formuojant lają, bet žiemos pabaigoje galima pašalinti silpnus ar šalčio pažeistus ūglius.
Kodėl persimonė kartais nedera?
Viena dažniausių priežasčių – augalo amžius. Skiepytas persimonės medelis dažniausiai pradeda derėti po 2–3 metų, o iš sėklos išaugintas gali laukti gerokai ilgiau – apie 6–8 metus.
Dar viena svarbi detalė – kai kurios persimonės veislės yra dvinamės, todėl vaisiams reikia ir vyriško, ir moteriško augalo. Tokiu atveju būtina pasodinti abu arba rinktis partenokarpinę veislę, kuriai apdulkintojas nereikalingas.
Derlių gali „atimti“ ir vėlyvos pavasario šalnos: jei jos pažeidžia žiedus, vaisiai paprasčiausiai neužsimezga. Rizika didėja atvirose, vėjuotose vietose, todėl apsauga nuo skersvėjų persimonei ypač svarbi.
Leave a Reply