Tamsūs rožės ūgliai ar patamsėję lapai dar nereiškia, kad augalas nebeatsigaus. Svarbiausia – nepasikliauti vien žievės spalva. Ūglis gali būti patamsėjęs iš išorės, bet viduje vis dar gyvas, o kartais atrodo beveik sveikas, tačiau perpjovus matyti, kad jis sausas ir negyvas. Todėl prieš drastiškai kerpant krūmą iki pat žemės verta atlikti paprastą patikrinimą.
Kaip patikrinti, ar pajuodęs rožės ūglis yra gyvas?
Vien apžiūros dažnai neužtenka. Patikimiausias būdas – įvertinti pumpurus ir ūglio pjūvį. Pasiimkite aštrų, švarų sekatorių ir įtartiną ūglį kirpkite po truputį, pradėdami nuo viršaus. Po kiekvieno pjūvio pasižiūrėkite, kokia yra ūglio šerdis.
Kaip atrodo gyvas ūglis? Gyvo ūglio pjūvyje matosi šviežias, šviesus audinys, o po žieve – žalsvas sluoksnis. Spalva gali būti šviesiai žalia arba balkšvai žalia. Tai ženklas, kad ūglis vis dar perneša vandenį ir maisto medžiagas. Tokį ūglį verta palikti, ypač jei matyti brinkstantys pumpurai.
Kaip atrodo negyvas ūglis? Negyvas ūglis pjūvyje dažniausiai būna smėlinės, rudos spalvos, sausas, be jokio žalio apvado. Jis neretai būna trapus ir lengvai lūžta. Tokiu atveju jo tausoti neverta – reikia išpjauti iki sveikos vietos.
Dar vienas svarbus signalas – pumpurai. Jei ant ūglio matote išbrinkusius, rausvus, raudonus ar karmino spalvos pumpurus, augalas vis dar „dirba“. Geriausia kirpti maždaug 0,5 cm virš pumpuro, ypač jei jis nukreiptas į krūmo išorę. Tuomet naujas ūglis augs į išorę, o ne tankins krūmo vidų.
Gelbstintis rožių genėjimas, kai šalnos sunaikino beveik viską
Jeigu dauguma ūglių pajuodę, panikuoti nereikia. Rožė gali atželti labai žemai – net kelių centimetrų aukštyje virš skiepijimo vietos. Vis dėlto būtina pašalinti viską, kas negyva.
Pirmiausia iškirpkite visiškai išdžiūvusius, pajuodusius ir pjūvyje smėlinės spalvos ūglius. Kirpkite iki pat pagrindo, nepalikdami kelmelių. Trumpi negyvi ūglių likučiai sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms – per juos infekcijos lengviau patenka į augalą. Jei ūglis storas, prireiks tvirtesnio sekatoriaus arba nedidelio sodo pjūklelio.
Ypač svarbi skiepijimo vieta. Daugumos medelynuose įsigytų rožių ji būna prie pat žemės arba vos keliais centimetrais giliau. Jei viskas virš jos nušalo, rožė gali pradėti leisti ūglius iš poskiepio. Tai vadinamieji „laukiniai“ ūgliai, kurie neturės veislės savybių, todėl po genėjimo stebėkite, iš kur dygsta nauji ūgliai. Augančius žemiau skiepijimo vietos reikėtų pašalinti.
Po stipresnio genėjimo krūmas gali atrodyti menkai, tačiau dažnai tai būna geriausias sprendimas: rožė nešvaistys energijos negyvai medienai, o nukreips jėgas į naujus ūglius. Tuomet verta pamaitinti kompostu, gerai palaistyti ir dirvos paviršių uždengti mulčiu.
Optimalus sveikų rožių genėjimas: 1/3 taisyklė ir praretinimas
Jei rožė gerai peržiemojo, jos nebūtina kirpti iki žemės. Pakanka įprasto pavasarinio formuojamojo ir tvarkomojo genėjimo. Daugeliui sodo rožių pasiteisina 1/3 taisyklė – krūmas sutrumpinamas maždaug trečdaliu jo aukščio.
Iš pradžių patrumpinkite ūglius, kad geriau matytumėte krūmo vidų. Tuomet pašalinkite viską, kas negyva, serga, yra pažeista ar kryžiuojasi. Ūgliai, kurie trinasi tarpusavyje, ilgainiui sukuria žaizdas, o per jas lengviau patenka ligų sukėlėjai.
Kitas žingsnis – praretinimas. Rožės vidus neturėtų virsti tankiu plonų šakelių raizginiu. Palikite kelis stipriausius, sveikus ūglius, geriausia išsidėsčiusius taip, kad kryptų į išorę. Plonus, silpnus ataugimus verčiau pašalinti – jie dažniausiai nesukrauna tvirtų, gausių žiedų.
Paskutinį pjūvį darykite virš į išorę nukreipto pumpuro, palikdami apie 0,5 cm. Tai smulkmena, bet ji padeda išlaikyti gražią, vėdinamą krūmo formą.
Po genėjimo surinkite nuo žemės nupjautus ūglius ir senus lapus. Palikti jų lysvėje nereikėtų, nes jie gali būti ligų šaltinis. Galiausiai krūmą palaistykite ir patręškite rožėms skirtomis trąšomis arba kompostu – tinkamai nugenėta rožė greitai atžels ir turės daugiau šansų gausiai žydėti.
Leave a Reply