Pomidorams, kaip ir daugeliui kitų augalų, reikia tinkamų sąlygų augti, žydėti ir megzti vaisius. Todėl vietos parinkimas negali būti atsitiktinis – būtina saulėta vieta ir maistingas dirvožemis.
Pomidorai geriausiai auga derlingoje, humusingoje, greitai įšylančioje, vidutiniškai drėgnoje, purioje ir laidžioje žemėje. Tinkamiausias – šiek tiek rūgštus dirvožemis (pH 5,5–6,5), o ypač gerai pasiteisina priesmėlio ir priemolio mišinys.
Dėl didelių reikalavimų dirvai pomidorus verta sodinti pirmaisiais ar antraisiais metais po tręšimo mėšlu. Mėšlas dažniausiai įterpiamas rudenį – dirva perkasinėjama ir supurenama. Tai tik pirmasis žingsnis, nes papildomus paruošimo darbus patartina atlikti ankstyvą pavasarį.
Dirvą geriausia pradėti ruošti maždaug mėnesį prieš planuojamą daigų sodinimą į nuolatinę vietą. Toks laiko tarpas leidžia organinėms trąšoms „suveikti“ – jos pagerina dirvos struktūrą ir išlaisvina maisto medžiagas, kurios vėliau tampa lengvai pasiekiamos jauniems augalų šaknims.
Gera, derlinga žemė – pusė sėkmės auginant pomidorus. Balandį verta skirti laiko dirvos kokybei, kad augalai startuotų kuo stipriau ir vėliau džiugintų gausiu derliumi. Ruošiant lysvę galima vadovautis paprasta seka:
- pirmiausia nuo pasirinktos vietos pašalinami akmenys, piktžolės, šaknų likučiai ir kitos augalinės atliekos, o dirva perkasiama 20–30 cm gyliu;
- visame plote paskleidžiamas kompostas, durpės arba specialiai pomidorams skirtas substratas, tuomet tai įmaišoma į viršutinį žemės sluoksnį;
- paruošta lysvė palaistoma lietaus vandeniu, o norint apsaugoti dirvą nuo išdžiūvimo, ją galima mulčiuoti šiaudais ar žieve.
Ką dar galima padaryti, kad derlius būtų ypač gausus? Patyręs daržininkas Tomasz Wodziński dalijasi metodu, kurį taiko ne vienerius metus: taškinį dirvos praturtinimą. Tai reiškia, kad dirva pagerinama ne visame plote, o konkrečiai toje vietoje, kur bus sodinamas augalas. Pasak jo, toks būdas duoda labai gerų rezultatų net ir prastesnėje žemėje.
Kaip taikyti šį metodą? Iškasami sodinimo duobutės: aukštaūgiams pomidorams apie 30 cm pločio, žemaūgėms veislėms – apie 20 cm. Gylis paprastai būna panašus. Tarp duobučių paliekamas maždaug 70–100 cm atstumas – jis priklauso nuo veislės augumo.
Į kiekvienos duobutės dugną beriama granuliuoto mėšlo. Jei naudojamas galvijų, avių ar arklių mėšlas, dažniausiai pakanka 2–3 saujų, o vištų mėšlo dedama šiek tiek mažiau – apie 2–2,5 saujos.
Vėliau duobutės užpilamos iškasta žeme. Jei dirva prastos kokybės, ją prieš užpilant verta sumaišyti santykiu 1:1 su kompostu. Paviršius išlyginamas, vietos pažymimos kuoliuku, o antroje gegužės pusėje į jas sodinami daigai. Vis dėlto, siekiant geriausio rezultato, svarbu nepamiršti ir atsparių pomidorų veislių pasirinkimo.
Leave a Reply