Dauguma rudenį pasodintų gėlių svogūnėlių gali sėkmingai peržiemoti tiesiai lysvėje, tačiau kai kuriems augalams prireikia papildomos apsaugos. Svarbiausia – žinoti, kuriuos svogūnėlius verta uždengti, kokiomis medžiagomis tai daryti ir kada šio darbo neskubėti.
Kaip rašo „Deccoria“, atspariausi šalčiui dažniausiai yra tulpės ir narcizai – jų svogūnėliai sodinami pakankamai giliai, o sniegas tampa natūralia izoliacija. Problemų kyla tuomet, kai žiema būna atšiauri ir besniegė – tada šalčio poveikis gali būti stipresnis.
Jautresni gali būti hiacintai: šiltesnėmis žiemomis jie dažnai išsilaiko ir be dangos, tačiau vėsesnėse vietose ar esant besniegėms sąlygoms juos patariama mulčiuoti. Lelijų situacija dar įvairesnė – vienos jų ištvermingesnės, kitos be apsaugos lengviau apšąla.
Be šalčio, svogūnėliams pavojingi ir graužikai bei per didelė drėgmė. Žiemą pelėnai gali apgraužti tulpes ar lelijas, o sunkioje, užmirkstančioje žemėje svogūnėliai neretai ima pūti.
Kuriems svogūnėliams dažniau reikia dangos
Tulpės ir narcizai dažniausiai laikomi vienais atspariausių – papildomas dengimas jiems reikalingas tik esant labai šaltai, besniegei žiemai. Jei sniego nėra, o temperatūra krenta ilgesniam laikui, verta pagalvoti apie lengvą mulčio sluoksnį.
Hiacintus daug kur saugiau uždengti, ypač jei jie auginami atviresnėje, vėjų perpučiamoje vietoje. Lelijų atsparumas priklauso nuo grupės: vienos geriau prisitaikiusios žiemoti, o kitos be mulčio gali stipriau nukentėti nuo šalčių.
Kuo dengti lysves ir kokio storio sluoksnio reikia
Mulčiui tinka purios, laidžios medžiagos, kurios nesudaro kietos, ilgai drėgmę laikančios plutos. Dažnai rekomenduojami šiaudai arba spygliuočių šakelės, taip pat gali tikti ir spyglių sluoksnis.
Uždengimui galima naudoti ir nukritusius lapus, tik juos patariama susmulkinti, kad po lietaus nesusiklijuotų į tankią, nepralaidžią dangą. Alternatyva – dalinai perpuvęs kompostas.
Mulčio sluoksnis dažniausiai formuojamas apie 10–15 cm. Jei naudojami šiaudai, vėjuotose vietose jie lengvai išpustomi, todėl ant viršaus galima uždėti kelias spygliuočių šakeles, kad danga laikytųsi stabiliau.
Kaip apsaugoti svogūnėlius nuo pelėnų ir drėgmės
Pelėnai svogūnėlius pasiekia urveliais, kuriuos rausia netoli žemės paviršiaus. Jų buvimą gali išduoti nedideli atviri plyšiai dirvoje ar siauri, „nušienauti“ takeliai vejoje.
Lelijoms siūloma mechaninė apsauga – sodinimas į krepšelį iš cinkuoto tinklo, kurio akutės maždaug 1 cm. Tinklu išklojamas duobės dugnas ir šonai, sudedami svogūnėliai, uždengiama tinklu iš viršaus ir užpilama žeme – šaknys ir daigai per akutės prasiskverbia, o graužikai neprasikasa.
Jei sode pelėnų daug, lysves patariama dengti tik tuomet, kai dirva jau pradeda šalti. Per anksti ant šiltos žemės paklotas storas mulčias gali tapti patogia slėptuve graužikams žiemai.
Drėgmės problema dažniausiai sprendžiama dar sodinant: sunkesnę, molingą dirvą galima pagerinti įmaišant stambesnio smėlio, o į duobės dugną įberti saują smulkaus žvyro vandens nutekėjimui. Ypač jautresnes šlapiai žemei lelijas ten, kur ilgai laikosi balos, siūloma sodinti pakeltose lysvėse.
Dažniausios klaidos: per anksti uždengta ir netinkamos medžiagos
Viena dažniausių klaidų – lysves uždengti per anksti, kai žemė dar šilta. Tokia danga sulaiko šilumą ir gali sutrikdyti natūralų svogūnėlių ramybės laikotarpį, todėl dengimą geriau planuoti tada, kai dirva ima šalti.
Kita klaida – netinkama danga, po kuria kaupiasi drėgmė. Vengiama plėvelės ir storų šlapių lapų sluoksnių, kurie susispaudžia ir neleidžia dirvai pradžiūti – tokiomis sąlygomis svogūnėliai lengviau pūva.
Jei svogūnėliai pasodinti per sekliai, jie labiau nukenčia nuo šalčio. Tulpėms paprastai rekomenduojamas sodinimas į gylį, kuris atitinka du ar tris svogūnėlio aukščius, o hiacintams – maždaug 10 cm; jei jos jau pasodintos sekliau, žiemai gali prireikti storesnio mulčio sluoksnio.
Atskiras atvejis – svogūnėliai vazonuose balkonuose ar terasose: žemė inde peršąla greičiau nei grunte, todėl jiems reikia kruopštesnės apsaugos. Vazonus siūloma žiemai įkasti į sodą iki krašto ir pridengti mulčiu arba perkelti į vėsią patalpą, kur laikosi 2–7 laipsnių šiluma.
Svarbu ir pavasarį nepavėluoti nuimti dangos: per ilgai paliktas mulčias išlaiko drėgmę prie augalų, todėl gali skatinti puvimą ir grybelines ligas. Nuėmus dangą verta apžiūrėti lysvę – jei kai kur daigų nėra, tai gali rodyti graužikų žalą arba per šlapią dirvą.
Leave a Reply