1848 metų rugsėjo 13 dieną JAV Vermonte geležinis strypas pervėrė geležinkelio darbininko Phineaso Gage’o kaukolę ir dalį smegenų – tačiau jis išgyveno. Šis atvejis tapo vienu garsiausių medicinos istorijoje, nes privertė iš naujo vertinti, kaip smegenys susijusios su elgesiu ir asmenybe.
Apie Gage’ą neretai sakoma, kad jis „pradėjo neuromokslą“, nors pats nebuvo gydytojas – jis buvo pacientas, kurio neįtikėtina išgyvenimo istorija sudomino to meto medikus. Kaip rašo „TheCollector“, būtent po šios nelaimės gydytojai pradėjo atidžiau stebėti, kaip konkrečių smegenų sričių pažeidimai atsispindi žmogaus kasdienybėje.
Nelaimė įvyko tiesiant geležinkelio liniją netoli Cavendish miestelio. Į sprogmenims skirtą ertmę Gage’as kimšo užtaisą specialiu „tampymo“ strypu, tačiau užtaisas detonavo ir strypas, smogęs milžiniška jėga, įlėkė pro kairį skruostikaulį, praėjo už kairės akies ir perskrodė priekinę kairę smegenų dalį.
Dar labiau stebino tai, kad po kelių traukulių jis netrukus kalbėjo ir, padedamas kitų, galėjo nueiti iki vežimo, kuris pargabeno jį į nakvynės vietą. Toks greitas sąmonės atsistatymas po akivaizdžiai mirtinos traumos iki šiol laikomas išskirtiniu medicinos reiškiniu.
Kas buvo žinoma apie smegenis XIX amžiuje
XIX amžiuje smegenų veikimo supratimas buvo gerokai menkesnis nei šiandien. Idėjos apie tai, kaip smegenys „išdėlioja“ funkcijas, dažnai rėmėsi ir tuo metu populiariomis, moksliškai nepagrįstomis teorijomis, pavyzdžiui, frenologija.
Tuo pat metu jau vyko diskusija, ar smegenų funkcijos yra griežtai lokalizuotos konkrečiose vietose, ar vis dėlto pasiskirsčiusios plačiau, per tarpusavyje susijusius tinklus. Gage’o atvejis šias diskusijas iškėlė į naują lygį, nes akivaizdus priekinės smegenų dalies pažeidimas sutapo su vėliau aprašytais elgesio pokyčiais.
Gydytojo Harlow vaidmuo ir pasikeitusi asmenybė
Gage’o gydyme svarbus buvo gydytojas Johnas Martynas Harlow, atlikęs procedūras, kurių reikėjo pašalinti sukrešėjusį kraują ir kaukolės fragmentus. Jis fiksavo paciento būklę, įskaitant laikotarpius, kai sąmonė buvo sutrikusi.
Pasak Harlow, maždaug po keturių savaičių Gage’o atmintis atrodė tokia pat gera kaip ir anksčiau. Vis dėlto aplinkiniai pastebėjo, kad jis nebebuvo toks pats žmogus: kolegos teigė, kad „jis jau nebebuvo Gage’as“, o pokyčiai sieti su dideliu asmenybės lūžiu.
Aprašymuose pabrėžiama, kad anksčiau buvęs energingas ir sumanus vyras po nelaimės tapo nepastovus, rodė mažiau pagarbos aplinkiniams, dažniau vartojo necenzūrinius žodžius. Dėl to, kaip teigiama, nuspręsta negrąžinti jo į ankstesnį darbą.
Mitai, kelionės ir mirtis
Gage’as tapo žinomas spaudai, o jo istorija ilgainiui apaugo perdėjimais. Tekste minima, kad jis buvo siejamas su Barnum’o Amerikos muziejumi Niujorke, o vėliau pasakojimai esą išsipūtė iki „cirkinių“ interpretacijų, kurios neatitinka faktų.
Tarp vėlesnių išsigalvojimų buvo teiginiai, kad jis tapo benamiu, girtuokliu ar pagyrūnu, o net kaltinimai dėl netinkamo elgesio su šeima, nors, kaip pabrėžiama, jis neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Tokie pasakojimai ilgai formavo visuomenės įsivaizdavimą apie jo charakterį.
Tekste nurodoma, kad iš tiesų Gage’as persikėlė į Čilę ir dirbo tolimųjų reisų diližano vairuotoju – darbą, kuriam reikėjo ir kognityvinių įgūdžių, ir gebėjimo bendrauti. Čilėje jį matęs gydytojas apibūdino, kad jis neturėjo „jokių sutrikimų“.
1860 metų gegužės 21 dieną, būdamas San Fransiske pas motiną, Gage’as patyrė priepuolį ir mirė. Vėliau, šeimai sutikus, jo palaikai buvo ekshumuoti, o kaukolė kartu su strypu, kurį jis saugojo po nelaimės, perduoti Johnui Harlow; šie eksponatai saugomi Harvardo medicinos mokyklos Warren anatomijos muziejuje.
Phineaso Gage’o istorija tapo lūžio tašku bandant suprasti, kaip smegenų pažeidimai gali keisti elgesį, sprendimus ir asmenybės bruožus. Ji primena ir tai, kaip lengvai vienas tikras medicininis faktas gali virsti mitu, jei pasakojimą ima formuoti sensacijos, o ne dokumentuotos detalės.
Leave a Reply