Bespyglės gervuogės kitų metų derlių „susikrauna“ dar rudenį – būtent tada sprendžiama, kurie ūgliai peržiemos ir kitą vasarą duos uogų. Paprasti darbai po paskutinio skynimo gali lemti, ar krūmas pavasarį startuos stiprus, ar dalį sezono „gydysis“ po šalčių.
Kaip rašo „Deccoria.pl“, pirmas žingsnis – iškart po derliaus prie pat žemės išpjauti tuos ūglius, kurie šiemet derėjo. Gervuogės vaisius krauna ant antramečių ūglių, todėl seni po skynimo pamažu nunyksta, o palikti iki pavasario tik trukdo tvarkant krūmą.
Senuosius ūglius galima atpažinti pagal trumpas šonines šakeles, ant kurių vasarą noksta uogos – jauni, šiemetiniai, jų dar neturi. Iškirptus ūglius verta iš karto išnešti iš sodo ir nepalikti po krūmu, ypač jei buvo ligų požymių.
Apžiūrint jaunus ūglius svarbu paieškoti smulkių, kiek įdubusių purpurinių dėmelių, kurių vidurys vėliau pilkėja. Jei tokių dėmių daug, toks ūglis dažniausiai šalinamas kartu su senais, kad problema nepersimestų į kitą sezoną.
Ūglių atranka ir įrankių higiena
Genint krūmą, po kiekvieno sergančio ūglio išpjovimo sekatoriaus ašmenis pravartu dezinfekuoti. Taip mažesnė rizika pernešti ligas ant sveikų augalo dalių.
Iš šiemet užaugusių ūglių ant kiekvieno krūmo paliekami 5–7 storiausi ir nepažeisti – būtent jie kitąmet ir derės. Likę, silpnesni ar nereikalingi ūgliai išpjaunami prie pat žemės.
Laistymas ir tręšimas rudenį: kada nepersistengti
Rudenį gervuogės laistomos tik tada, kai ilgai nelyja ir žemė po krūmais išdžiūsta. Paviršinėms šaknims kenkia ir sausra, ir vandens perteklius, todėl prieš laistant verta pasitikrinti dirvos drėgmę.
Jei jau laistoma, tai daroma gausiau – kad dirva sudrėktų maždaug iki 30 cm gylio, kur dažniausiai siekia šaknys. Drėgna dirva paprastai įšąla sekliau nei sausa, todėl toks laistymas prieš žiemą gali padėti krūmui lengviau ištverti šalčius, tačiau persistengti nepatariama, kad neišsiplautų maisto medžiagos.
Azoto trąšomis bespyglės gervuogės, kaip nurodoma, paskutinį kartą tręšiamos birželio pabaigoje. Vėliau azotas nebeduodamas, nes skatina augimą, o naujas augimas rudenį didina nušalimo riziką.
Rudenį tręšimas paprastai apsiribojamas kaliu – pavyzdžiui, kalio sulfatu, kurį siūloma išbarstyti ne vėliau kaip iki spalio pabaigos, kad iki žiemos spėtų ištirpti ir pasiekti šaknis. Vis dėlto lengvose, smėlingose dirvose lietus maisto medžiagas gali greitai nuplauti, todėl tokiu atveju gali būti tikslingiau palaukti pavasario.
Mulčiavimas ir ūglių uždengimas nuo šalčių
Prieš įšąlant žemei aplink krūmus paskleidžiamas storas, maždaug 10 cm mulčio sluoksnis. Patariama tai daryti dieną po lietaus arba po laistymo – tuomet drėgmė ilgiau išsilaiko dirvoje.
Mulčias saugo šaknis ir krūmo pagrindą, iš kurio pavasarį auga nauji ūgliai. Po storesniu sluoksniu dirva lėčiau atvėsta ir žiemą mažiau patiria kaitą, kai atodrėkių metu tai įšąla, tai atitirpsta – tokie svyravimai ypač kenkia smulkioms šaknims.
Mulčiavimui rekomenduojama spygliuočių žievė – ji šiek tiek rūgština dirvą, o gervuogėms palankiausia terpė įvardijama pH 6,0–6,5. Šiaudų siūloma vengti, nes jie gali privilioti graužikus, galinčius žiemą apgraužti ūglių žievę.
Pačius ūglius dengti patariama vėlyvą rudenį, kai šiltesni orai jau pasitraukę, bet žemė dar nėra įšalusi. Pasirenkama diena su kelių laipsnių šiluma, nes sušalę ūgliai tampa standūs ir lenkiant lengviau lūžta.
Tuomet ūgliai atrišami nuo atramų, atsargiai palenkiami išilgai eilės ir pritvirtinami prie žemės keliose vietose vieliniais lankais ar segtukais, skirtais agroplėvelei. Ant viršaus uždengiama neaustinė danga, o kraštai prispaudžiami, kad jų nenupūstų vėjas.
Pavasarį, kai stiprūs šalčiai praeina, danga nuimama, o ūgliai vėl pririšami prie atramų. Tuo pačiu apžiūrimos viršūnės – nudžiūvusios dalys patrumpinamos.

Leave a Reply