Norite pavasarį sode matyti neįprastą, lelijas primenančią gėlę, kuri nebijo šalčių? Psiząb liliowy – svogūninė gėlė su dekoratyviais, dėmėtais lapais ir žiedais, panašiais į miniatiūrines lelijas. Ji laikoma visiškai atsparia šalčiui ir žiemoja grunte.
Kaip rašoma WP.pl, psiząb liliowy (Erythronium dens-canis) geriausia sodinti rudenį – nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos, jei tik dirva nėra įšalusi. Tai reiškia, kad net ir vėlyvą rudenį dar galima spėti pasiruošti ankstyvam pavasario žydėjimui.
Šis augalas nėra aukštas: paprastai užauga apie 15–20 cm. Pavadinimas siejamas su svogūnėlių forma – jie pailgi, smailūs ir primena šuns iltį (lot. dens-canis).
Didelis psiząbo privalumas – lapai: platūs, mėsingi, su rusvais ir purpuriniais taškeliais. Tiesa, po žydėjimo lapai pamažu nunyksta, todėl gėlyne vėliau „užleidžia vietą“ kitiems augalams.
Kada ir kaip žydi psiząbas
Psiząbas žydi ankstyvą pavasarį – dažniausiai balandžio ir gegužės sandūroje. Ant belapių stiebelių išsiskleidžia pavieniai, svyrantys žiedai, kurių vainiklapiai ryškiai atsilenkia į viršų.
Pagal formą jie išties primena mažas lelijas. Žiedų spalva dažniausiai būna rožinė, alyvinė arba balta, o viduje matyti kontrastingas gelsvas žiedas su kuokeliais.
Sodinimas iki lapkričio pabaigos: svarbiausios detalės
Svogūnėlius rekomenduojama sodinti nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos, kol žemė nėra giliai įšalusi. Svarbu nepavėluoti ne tik dėl šalnų – šio augalo svogūnėliai neturi kietos apsauginės luobelės, todėl greitai perdžiūsta.
Dėl to patariama juos į žemę įkurdinti kuo greičiau po įsigijimo. Sodinant svogūnėlis dedamas smailiu galu į viršų, maždaug 8–10 cm gylyje.
Paliekami atstumai tarp svogūnėlių paprastai siekia apie 10–15 cm. Pasodinus dirvą verta gausiau palaistyti, o paviršių pamulčiuoti žieve ar sausais lapais – tai padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir palengvina įsišaknijimą prieš šalčius.
Leave a Reply