Galapagų archipelago Floreana saloje Ramiajame vandenyne pirmą kartą per daugiau nei 180 metų pasirodė 158 jauni milžiniški vėžliai. Tai įvyko įgyvendinant plataus masto ekologinį vietos ekosistemos atkūrimo projektą, nes po šios vėžlių populiacijos išnykimo XIX amžiuje gamtinė pusiausvyra saloje palaipsniui ėmė irti.
Kalbama apie Floreana milžinišką vėžlį, kuris nuo XIX amžiaus vidurio buvo laikomas išnykusiu šioje saloje. Vis dėlto mokslininkai nustatė, kad jo genetinė linija iš dalies išliko hibridinėse populiacijose kitose salose. Ilgalaikiai DNR tyrimai ir atrankinės veisimo programos leido išauginti jauniklius, genetiškai kuo artimesnius kadaise Floreanoje gyvenusiai populiacijai, o vėliau juos išleisti į natūralią aplinką.
Vėžlių sugrįžimas – tik pirmasis ilgalaikio plano etapas. Iniciatyvos esmė tokia: pirmiausia pašalinti invazines rūšis, atkurti natūralią buveinę, o tada sugrąžinti vietoje išnykusias rūšis. Šis metodas, vadinamas rewilding (laukinės gamtos atkūrimu), siekia grąžinti natūralius procesus, kurie per pastaruosius du šimtmečius buvo sutrikdyti.
Vėžlių išnykimo priežastys Floreanoje buvo būdingos daugeliui salų ekosistemų. Piratai, banginių medžiotojai ir vėlesni naujakuriai atgabeno svetimžemes rūšis, ypač graužikus ir kates, kurios greitai išplito. Tuo pat metu patys vėžliai buvo masiškai gaudomi kaip patogus maisto šaltinis jūrininkams. Dėl to ekosistema neteko vieno svarbiausių savo „inžinierių“.
Lūžiu tapo 2008 metų atradimas, kai Isabela saloje mokslininkai aptiko genetinių „išnykusios“ linijos pėdsakų. Manoma, kad gyvūnus tarp salų kadaise galėjo pervežti jūreiviai. Po 2015 metų ekspedicijos pavyko nustatyti 23 vėžlius, tapusius veisimo programos pagrindu. Programa startavo 2017 metais, o iki 2025 metų buvo užauginta daugiau nei 600 jaunų vėžlių.
Didelis dėmesys skirtas invazinių rūšių kontrolei. 2023 metais saloje pradėta plataus masto jų naikinimo kampanija, kuri jau davė pirmųjų rezultatų: Floreanoje vėl užfiksuota Galapagų vištelė – paukštis, kurio čia nebuvo matyta nuo Charleso Darwino laikų.
Mokslininkai pabrėžia, kad milžiniški vėžliai gamtoje atlieka itin svarbų vaidmenį: jie platina sėklas, formuoja augalijos dangą ir „pramindo“ takus, kurie daro įtaką visai buveinei. Dėl šios priežasties jie dažnai vadinami ekosistemų „inžinieriais“.
Tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai projektas, kurio rezultatai matysis per dešimtmečius. Milžiniški vėžliai gali gyventi daugiau nei 100 metų, o lytiškai subręsta tik po kelių dešimčių metų, todėl pokyčiai ekosistemoje nebus akimirksniu pastebimi. Ateityje planuojama atkurti ir kitas rūšis, įskaitant Floreanos pašiepiamąjį strazdą bei vietinę gyvatę.
Leave a Reply