Praėjus šešeriems metams nuo COVID-19 pandemijos pradžios, jos ekonominės pasekmės vis dar jaučiamos. Nauji vertinimai rodo, kad vadinamasis ilgasis COVID gali smarkiai paveikti tiek žmonių sveikatą, tiek darbo rinką, o kartu – ir valstybių ekonomikas.
Remiantis naujausiais duomenimis, per artimiausią dešimtmetį ilgasis COVID Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalims, įskaitant 21 Europos Sąjungos valstybę narę, kasmet gali kainuoti nuo 58,54 mlrd. iki 115,3 mlrd. eurų.
Ekspertai pabrėžia, kad ilgasis COVID daro įtaką ne tik kasdieniam žmonių gyvenimui. Jis didina apkrovą sveikatos apsaugos sistemoms ir gali mažinti bendrąjį vidaus produktą (BVP).
Prognozės iki 2035 metų rodo, kad optimistiškiausiu atveju BVP nuostoliai galėtų sumažėti iki beveik nepastebimo lygio. Vis dėlto realesniuose scenarijuose numatomi nuolatiniai metiniai praradimai, siekiantys 0,1–0,2 proc. BVP. Tokie skaičiai, kaip teigiama ataskaitoje, prilygsta visam metiniam Nyderlandų arba Ispanijos sveikatos biudžetui.
Taip pat akcentuojama, kad tiesioginės sveikatos apsaugos išlaidos, skirtos ligai valdyti, iki mažiausiai 2035 metų gali išlikti didelės – apie 9,5 mlrd. eurų per metus.
Vis dėlto ataskaitoje įspėjama, kad realus ilgalaikis poveikis gali būti dar platesnis, nei šiuo metu įvertinama. SARS-CoV-2 infekcija, be pagrindinių ilgojo COVID simptomų, gali padidinti įvairių lėtinių ligų riziką, įskaitant širdies ir kraujagyslių sutrikimus, diabetą, neurologinius pažeidimus bei autoimunines ligas. Tai papildomai didins spaudimą sveikatos sistemoms ir išlaidas ateityje.
Pažymima ir tai, kad dalis pasekmių gali išryškėti tik po ilgesnio laiko. Be to, ilgasis COVID gali paveikti vaikų raidą bei jų mokymosi rezultatus – šie veiksniai dar nėra pilnai įtraukti į dabartines ekonomines prognozes.
Kas yra ilgasis COVID?
Ilgasis COVID ir toliau paveikia milijonus žmonių visame pasaulyje. Nors prognozuojama, kad per ateinančius 10 metų juo sirgs mažiau nei 1 proc. Europos Sąjungos ir EBPO šalių gyventojų, 2021 metais šią būklę turėjo apie 75 mln. žmonių.
Ilgasis COVID gali paveikti beveik visas organų sistemas. Tarp dažniausiai minimų simptomų – vadinamasis „smegenų rūkas“, nuolatinis nuovargis ir bendras skausmas.
2021 metais labiausiai nuo šios būklės kentėjo dalis Rytų ir Vidurio Europos. Tais metais ilguoju COVID, vertinama, gyveno apie 1,1 mln. Bulgarijos, 1,4 mln. Vengrijos ir 1,2 mln. Čekijos gyventojų.
Grįžimas į darbo rinką – vienas didžiausių iššūkių
Ataskaitoje pabrėžiama, kad ilgasis COVID lemia žmonių pasitraukimą iš darbo rinkos, dažnesnius nedarbingumus bei mažesnį produktyvumą. Tyrimai rodo, kad darbo sutrikimų patiria maždaug kas penktas darbuotojas, kuriam pasireiškia ši būklė.
Skelbiama, kad tik Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas ir Nyderlandai turi struktūruotus planus, kuriuose aiškiai apibrėžti pagrindiniai pacientų, turinčių konkretų klinikinį sutrikimą, priežiūros žingsniai.
Ataskaitos autoriai teigia, kad diagnozės, gydymo ir sveikatos priežiūros stiprinimas, taip pat socialinės paramos priemonės yra būtinos tiek gerinant pacientų sveikatos būklę, tiek padedant jiems sugrįžti į darbo rinką ir mažinant ekonominius nuostolius.
Kaip vienas praktinių pavyzdžių įvardijami Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai, kuriuose pabrėžiama darbo lankstumo svarba. Tarp rekomendacijų – lankstus darbo grafikas, galimybė dirbti nuotoliu ir palaikanti organizacijos kultūra.
Palyginimai su kitomis lėtinėmis ligomis atskleidžia galimą mastą
Jei ilgojo COVID socialinis ir ekonominis poveikis būtų lyginamas su kitomis didelę naštą sukeliančiomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, išsėtine skleroze, pagal EBPO ataskaitą Prancūzijai tai kainuotų apie 2,7 mlrd. eurų, o Italijai – apie 4,8 mlrd. eurų per metus.
Tuo metu, jei numanomi nuostoliai būtų lyginami su insulto ekonomine našta, Europos mastu kaina siektų apie 60 mlrd. eurų.
„Vis dėlto, nors tokios lėtinės ligos kaip insultas ir išsėtinė sklerozė didžiąją dalį kaštų sukuria per sveikatos priežiūros išlaidas ir neformalią globą, nuolatinė ilgojo COVID našta daugiausia kyla dėl sumažėjusio dalyvavimo darbo rinkoje ir produktyvumo praradimų. Tai rodo platesnį makroekonominį poveikį, o ne vien medicinines išlaidas“, – teigiama tyrime.
Leave a Reply