Mineralai mus lydi beveik kiekviename žingsnyje, tačiau dėl jų visur esančios gausos paradoksaliai neretai apie juos net nepagalvojame. Apie savo darbo užkulisius sutiko papasakoti prof. Łukaszas Kruszewskis iš Lenkijos mokslų akademijos Geologijos mokslų instituto.
Pradėkime nuo pagrindų: kaip apskritai susidaro mineralai?
Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes mineralų formavimosi procesų yra daug, o jų kristalizacijos aplinkų – dar daugiau. Vulkaninėje aplinkoje ar, pavyzdžiui, degančiose sąvartų krūvose (lavose, fumarolėse) mineralai kartais gali susidaryti tiesiog per kelias sekundes. Vis dėlto daugumai mineralų prireikia dienų, mėnesių ar net metų.
Bendra taisyklė paprasta: kuo didesni kristalai, tuo ilgesnis jų susidarymo laikas. Taip pat svarbu suprasti, kad mineralu vadinama tik vienalytė kristalinė medžiaga, natūraliai susidariusi dėl gamtinių (geologinių) procesų. Dėl šios priežasties mineralu nelaikomas nei dirbtinai išaugintas mėlynas „chalkantyto“ kristalas, kurį galima rasti mineralų mugėse, nei opalas (jis nėra vienalytis, be to, šis pavadinimas vartojamas apibūdinant skirtingas medžiagas).
Kokie, jūsų nuomone, įdomiausi mineralai mūsų šalyje?
Profesoriaus teigimu, ypač išskirtiniai mineralai aptinkami dviejose neeilinėse vietose:
- garsiajame serpentinitų karjere Jordanów Śląski apylinkėse. Čia randami itin reti skandžio mineralai: scandio-winchyt, dubińskait, heflikit, taip pat allanit-(Sm) – trečiasis gamtoje aptiktas savarankiškas samario (retųjų žemių elementų) mineralas. Visai neseniai čia nustatytas ir plechowit, priskiriamas berilio mineralams;
- vadinamajame hibridiniame pegmatite Szklary vietovėje (žinomoje ir dėl buvusios nikelio rūdų kasyklos bei gražių chrizoprazo pavyzdžių). Ten aptinkami nioboholtyt, į jį panašūs titanoholtyt ir szklaryit, sudėtingos sudėties lepageit bei sachanbińskiit, kurio atradimas padėjo susieti dvi svarbias mineralų grupes – kordierito ir berilio.
Ar kaip šalis ir visuomenė išnaudojame jų potencialą? Jei ne, kas turėtų keistis?
Profesorius pabrėžia, kad minėti mineralai neturi tiesioginės pramoninės reikšmės: tai mineraloginės retenybės, dažniausiai sudarančios mikroskopinius kristalus (plika akimi dažnai nematomus) ir randamos nedideliais kiekiais.
Vis dėlto juose aptinkami palyginti reti cheminiai elementai gali būti svarbus signalas, kad atradimo apylinkėse galėtų būti gausesnių šių metalų sankaupų ar net telkinių.
Kalbėdamas apie realų išteklių panaudojimą, jis labiau akcentuoja ne pavienius mineralus, o uolienas – konkrečiai anglį. Pasak jo, karštligiškai ieškant alternatyvių retųjų metalų ir pusmetalių šaltinių, ypač vadinamųjų kritinių elementų, anglis tampa itin svarbia žaliava. Paradoksalu, tačiau ji laikoma vienu iš pagrindų, kuriais remiasi vadinamoji žalioji energetika.
Geologo darbas: daugiau lauko, laboratorijos ar biuro? Ar dalyvaujate ekspedicijose užsienyje?
Pasak prof. Ł. Kruszewskio, geologo kasdienybė labai priklauso nuo darbdavio. Jo atveju tai mokslinis darbas: kartais (deja, vis rečiau) – laboratorijoje, gana dažnai – lauko tyrimuose, o vis dėlto dažniausiai – prie kompiuterio (publikacijos, finansavimo paieška, paraiškos projektams ir pan.). Prie to prisideda ir projektų įgyvendinimas, taigi ir vadybinės užduotys.
Jis mini ir konkrečius pavyzdžius: neseniai vyko ekspedicija į pietinį Borneo, kur buvo tiriamos ežerų nuogulos ir jų tarša.
Ar esate padaręs kokių nors atradimų?
Profesorius pasakoja, kad vienu savo atradimu – nauju mineralu siudaitu iš eudialito grupės – jis jau yra pasidalijęs anksčiau. Taip pat jis yra vienas iš bendraautorių, pateikusių ir patvirtinusių naujo mineralo paraišką iš Miedzianka apylinkių netoli Jelenia Góra – tai borzęckiit, švino, urano ir seleno mineralas.
Dalis jo tyrimų susiję su degančiomis sąvartų krūvomis, ypač analizuojant įvairių elementų pernašą tiek jų viduje, tiek į aplinką – augaliją ar hidrosferą.
Kuris pasaulio regionas turtingiausias tokiais ištekliais?
Profesoriaus teigimu, išskirtinis regionas yra Kolos pusiasalis Rusijoje. Ten yra du dideli (be kitų mažesnių) šarminių magminių uolienų masyvai – nefelininių sienitų Chibinai ir Lovozero. Uolienos tokios turtingos mineralų įvairove, kad beveik kasmet aptinkama naujų rūšių.
Jis prisimena, kad per studentišką išvyką ten rado pavyzdį, kuris vėliau buvo patvirtintas kaip naujas mineralas – siudait. Kitas, visiškai kitokios geologinės sandaros regionas – Brazilijos Minas Gerais valstija. Tačiau mineraloginėmis „mekomis“ neretai tampa ir pavienės kasyklos ar vietovės: Mont Saint-Hilaire Kanadoje, Långban Švedijoje ar Franklin JAV.
Koks mineralas mums būtinas kasdien, nors apie jį dažnai net nepagalvojame?
Profesoriaus atsakymas – ledas. Jis atkreipia dėmesį, kad po šiuo pavadinimu iš esmės slepiasi du mineralai: įprastas heksagoninės sandaros ledas ir vadinamasis cubo-lodas – reguliarios sandaros kristalinio vandens forma. Pastaroji rasta kaip inkliuzas Botsvanos deimante, nors, tikėtina, gali egzistuoti ir aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose.
Žemiški mineralai – viena, o ką pasakyti apie tuos, kuriuos mokslininkai randa, pavyzdžiui, asteroidų paviršiuje?
Pasak prof. Ł. Kruszewskio, nemaža dalis kosmose aptinkamų mineralų, ypač randamų meteorituose, aptinkami ir Žemėje. Jie identifikuojami uolienose, kylančiose iš giliųjų Žemės sluoksnių (mantijos), kurios prieinamos tik keliose vietose. Viena svarbiausių – vadinamieji Luobusha ofiolitai Tibete.
Kalbėdamas apie galimai Žemei naudingus nežemiškus mineralus, jis išskiria deimantus (nors jų turime ir čia), bet dar labiau – metalines fazes (geležį ir taenitą) bei geležies sulfidus (troilitą ir pentlanditą). Anot jo, būtent juose dažnai koncentruojasi didžiausi platinos grupės metalų priemaišų kiekiai – o šie metalai ir yra tai, dėl ko aktyviai domisi tokios kompanijos kaip „Hayabusa“.
Jis taip pat pamini įdomiausią lenkišką meteoritą – Morasko Poznanėje. Iš jo aprašyti net keturi nauji mineralai: moraskoit, czochralskiit, kryzait ir kopernikit.
Iš kur atsiranda mineralų pavadinimai? Kaip juos versti, jei pirmą kartą aprašyti, pavyzdžiui, angliškai?
Profesorius pripažįsta, kad šioje srityje nemažai painiavos – iš dalies dėl to, kad mineralogija dažnai lieka nuošalyje, nors tai senesnė už chemiją mokslo šaka, padėjusi pamatus chemijos raidai. Kaip chemija turi IUPAC komisiją, taip mineralogija turi IMA – International Mineralogical Association. Būtent ši organizacija tiksliai apibrėžia mineralų nomenklatūros ir sistematikos taisykles.
Didžioji dalis šių taisyklių suformuota prieš beveik 50 metų, remiantis iškilių mokslininkų (Nickel ir Mandarino) darbais. Kai kuriuose pavadinimuose pasitaiko vadinamieji Levinsono modifikatoriai, pavyzdžiui, monacyt-(Ce) ar stilbit-Ca – tokios galūnės yra privaloma pavadinimo dalis ir padeda lengviau lyginti panašias mineralų rūšis.
Viena svarbiausių, bet dažnai pažeidžiamų taisyklių – išlaikyti originalią šaknies rašybą. Pavyzdžiui, neturėtų būti rašoma getyt, o goethyt; ne krystobalit, o cristobalit (čia svarbi ispaniška vietovardžio kilmė); ne kordieryt, o cordieryt.
Ta pati logika taikoma ir diakritiniams ženklams: taisyklinga forma yra giuşcăit, o ne giuscait. Graikų kalbos transliteracijos principai lemia „th“ išlaikymą pavadinime thoryt, kuris neretai klaidingai rašomas kaip toryt. Rusų kalbos perrašos taisyklės dar labiau komplikuoja kai kurių pavadinimų rašybą – tarp daugiau kaip 6100 patvirtintų mineralų rūšių vienas sudėtingiausių pavadinimų yra kenorożdestwenskajait-(Zn).
Profesorius apgailestauja, kad šių taisyklių dažnai nesilaikoma: tiek kolekcininkų bendruomenėse internete, tiek populiarinamuosiuose tekstuose ar net moksliniuose darbuose. Klasikinis pavyzdys – medicinoje vartojamas terminas hydroksyapatyt, nors taisyklinga forma yra hydroksylapatyt. Nors Lietuvoje ir Lenkijoje būta bandymų sudaryti nacionalinius mineralų pavadinimų sąrašus, jie ne visuomet nuoseklūs. Tema išlieka sudėtinga, nes mineralų sistematika ir nomenklatūra vis dar tvarkoma ir tikslinama. O jei būti itin pedantiškiems, profesorius priduria, kad turėtų būti rašoma pyryt, o ne piryt.
Leave a Reply