Klimato krizės akivaizdoje pasaulio dėmesys dažniausiai krypsta į atogrąžų miškus – Amazoniją ar Kongo baseiną. Tačiau naujausi tyrimai, publikuoti prestižiniame mokslo žurnale „PNAS (Proceedings of the National Academy of Sciences)“, meta visai kitą šviesą į teritorijas, kurios ilgą laiką buvo laikytos beveik „biologine tuštuma“.
Mokslininkai nustatė, kad vienas atšiauriausių Žemės regionų – Taklamakano dykuma šiaurės vakaruose Kinijoje – dėl beveik pusę amžiaus trunkančių žmogaus veiksmų tampa aktyviu anglies dioksido sugėrėju. Tai rodo, jog tinkamai finansuojami ir politiškai stabiliai vykdomi sausringų teritorijų želdinimo projektai gali duoti apčiuopiamą naudą ir globaliu mastu.
Taklamakano dykuma užima apie 337 tūkst. kvadratinių kilometrų – beveik tris kartus daugiau nei Kalifornijos valstijos plotas. Dešimtmečius ji buvo rimtas išbandymas Kinijos inžinieriams ir ekologams. Mokslininkai šią aplinką apibūdina kaip hiperariidinę: itin sausą, beveik be gyvybės.
Vis dėlto jau beveik 50 metų dykumos pakraščiuose vykdomas ambicingas želdinimo planas, priklausantis platesnei iniciatyvai, žinomai kaip „Three-North Shelterbelt Program“. Ilgalaikio projekto, kuris turėtų tęstis iki 2050 metų, tikslas – padidinti miškingumą 13 šiaurinių Kinijos provincijų nuo pradinio 5 proc. iki maždaug 15 proc.
Jungtinių Valstijų ir Kinijos mokslininkų komanda nusprendė įvertinti realų šių priemonių poveikį. Taikydami pažangų palydovinių jutiklių duomenų modeliavimą, ekspertai analizavo CO2 pokyčius, augalijos dangos tankį ir meteorologinius dėsningumus per pastaruosius metus. Išvada aiški: dykumos pakraščiuose pasodintos medžių ir krūmų juostos dabar sugeria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei jų išskiria.
Ypač intensyviai tai vyksta lietinguoju sezonu, nuo liepos iki rugsėjo, kai augalija sparčiai reaguoja į padidėjusią drėgmę.
Mokslas už sėkmės: kaip dykuma gali sugerti anglį?
Nors Taklamakano dykuma dažniausiai siejama su judančiomis kopomis, jos pakraščiai tapo anglies sekvestracijos laboratorija. Kaip aiškina Kalifornijos universiteto Riversaide atmosferos fizikas King-Fai Li, čia nereikia įsivaizduoti tropinio miško su milžiniška biomase – dalis „žaliųjų“ zonų iš tiesų yra krūmynai.
Vis dėlto svarbiausia, kad ši augalija nuosekliai iš atmosferos „ištraukia“ anglies dioksidą, o tokį poveikį šiandien galima tiksliai išmatuoti ir patikrinti iš Žemės orbitos.
Mokslininkai pabrėžia, kad Taklamakano sėkmę lėmė ir specifinės geografinės sąlygos. Dykumos pakraščius papildo paviršiniai nuotėkiai iš aplinkinių kalnų masyvų. Tirpstantis sniegas ir ledynai suteikia vandens, kuris leidžia jauniems želdiniams išgyventi ekstremaliame klimate. Tyrėjų teigimu, tai svarbi pamoka panašiems projektams kituose pasaulio regionuose: stabilūs vandens šaltiniai, net jei jie sezoniniai, yra būtina tokios transformacijos sąlyga.
Daugialypė ekologinė nauda
Anglies dioksido sugėrimas – tik viena programos nauda. Tyrimai parodė, kad augalijos juostos veikia kaip milžiniškas skydas, efektyviai mažinantis vėjo eroziją. Dėl to sumažėjo ir smarkių smėlio audrų dažnis bei intensyvumas – reiškinio, kuris daugelį metų vargino vietos bendruomenes ir niokojo pasėlius.
Žaliųjų barjerų formavimas leido atkurti gretimas žemės ūkio teritorijas, o tai tiesiogiai prisideda prie regiono aprūpinimo maistu saugumo.
Be to, klimato kaitai spartėjant, tradiciniai „anglies sandėliai“, tokie kaip seni miškai, tampa mažiau patikimi. Sausros, gaisrai ir kenkėjų protrūkiai kai kuriose vietovėse lemia, kad miškai pradeda išskirti daugiau anglies, nei jos sukaupia. Tokiame kontekste naujų, sudėtingoms sąlygoms atsparesnių ekosistemų kūrimas anksčiau beveik nenaudotose teritorijose tampa svarbia pasaulinės strategijos dalimi.
Realizmas vietoj utopijos: tik viena dėlionės dalis
Vis dėlto mokslininkai ragina nepasiduoti iliuzijai, kad dykumų želdinimas vienas pats išspręs klimato krizę. Iššūkio mastas milžiniškas. Skaičiuojama, kad net jei pavyktų visiškai „pažalinti“ Taklamakano dykumą, tai kompensuotų apie 60 mln. tonų anglies dioksido per metus. Palyginimui, pasaulinės emisijos siekia maždaug 40 mlrd. tonų per metus.
„Neišspręsime klimato krizės vien sodindami medžius dykumose“, – perspėja profesorius King-Fai Li. Tačiau jis pabrėžia, kad suprasti mechanizmus, leidžiančius atkurti nederlingas žemes, yra būtina: kiekvienas naujas anglies dioksido sugėrėjas didina tikimybę stabilizuoti atmosferos sudėtį.
Kinijos projektas rodo, kad kruopščiai planuojant ir turint kantrybės įmanoma sugrąžinti gyvybę ten, kur tūkstantmečius dominavo tuštuma – ir taip bent iš dalies padėti planetai „lengviau kvėpuoti“.
Leave a Reply