Wengrove esanti Mažoji bazilika, skirta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimui į dangų, laikoma vienu svarbiausių Mazovijos regiono architektūros paminklų. Dabartinis jos pavidalas susiformavo XVIII a. pradžioje, o statybas finansavo Janas Dobrogostas Krasinskis. Projektas dažnai priskiriamas iškiliam baroko epochos architektui Tylmanui van Gamerenui, o darbus vykdė ir Carlo Ceroni bei Janas Reisneris.
Šventovė pastatyta ankstesnės gotikinės bažnyčios vietoje – jos ištakos siekia XV a. Įdomu tai, kad Reformacijos laikotarpiu pastatas kurį laiką buvo naudojamas protestantų pamaldoms. Šiandien bazilika dominuoja rytinėje Wengrovo turgaus aikštės pusėje, o jos monumentali, trijų navų kompozicija laikoma klasikiniu sakralinio baroko Lenkijoje pavyzdžiu.
Didžiausias bazilikos vidaus akcentas – freskos, kurias nutapė Michałas Aniołas Pallonis. Šios polichromijos išsiskiria barokui būdinga erdvinės iliuzijos technika: tapyti architektūriniai elementai sukuria trimatį įspūdį ir stiprina emocinį poveikį, kuriuo tuo metu siekta įtraukti tikinčiuosius.
Freskose vaizduojami katalikų tikėjimo dogmatams svarbūs siužetai, ypač susiję su Marija ir šventaisiais. Tai turėjo ypatingą reikšmę religinių ginčų laikais – menas čia veikė kaip sąmoningai pasirinkta idėjinio poveikio priemonė: vizualus pasakojimas, skirtas įtikinti, mokyti ir stiprinti Bažnyčios žinią didžiausių įtampų epochoje.
Vis dėlto labiausiai intriguojantis bazilikos objektas saugomas zakristijoje – vadinamasis „Mistro Tvardovskio“ veidrodis. Tai metalinis veidrodis, maždaug 56 x 46,5 cm dydžio, sveriantis daugiau nei 17 kilogramų. Manoma, kad jis galėjo būti pagamintas XVI a. pradžioje Vokietijoje, kur veikė su Fausto tradicija siejami magai, o vėliau į Wengrovą pateko per Krasinskių giminę.
Su veidrodžiu siejama Jano Tvardovskio – legendinio mago ir astrologo, siejamo su Žygimanto Augusto dvaru – figūra. Pasakojama, kad veidrodžiu jis esą kvietė dvasias, tarp jų ir Barborą Radvilaitę, Žygimanto Augusto žmoną. Ant juodo veidrodžio rėmo yra lotyniškas įrašas: „Luserat hoc speculo magicas Twardovius artes, lusus at iste Dei versus in obsequium est“, kurį galima versti taip: „Šiame veidrodyje Tvardovskis žaidė magijos menais, tačiau ši pramoga pakrypo į paklusnumą Dievui.“
Bėgant metams aplink šį artefaktą susiformavo daugybė legendų. Viena jų teigia, kad 1812 m. į veidrodį pažvelgė Napoleonas ir išvydo savo pralaimėjimą, o įtūžęs esą jį apgadino. Kita istorija aiškina įtrūkimą išsigandusio mokinio poelgiu – jis neva metė į veidrodį bažnyčios raktus, kai blizgančiame paviršiuje pamatė velnio veidą.
Istorikų požiūriu „Mistro Tvardovskio“ veidrodis pirmiausia yra vertingas, iki galo neištirtos kilmės ir paskirties artefaktas. Jis pagamintas iš neįprasto metalų lydinio, todėl gerokai skiriasi nuo to laikotarpio veidrodžių. Taip pat išskirtina tai, kad objektas buvo išsaugotas ir eksponuojamas sakralioje erdvėje, nors siejamas su praktikomis, laikytomis magiškomis. Tai retas simbolio perinterpretavimo pavyzdys – nuo tariamo magijos įrankio iki religinio pasakojimo elemento.
Kodėl veidrodis laikomas zakristijoje? Pasak vieno iš pasakojimų, tai vienintelė vieta, kur jis neva praranda savo „magiškąsias“ galias.
Artefaktas jau daug metų traukia istorikų ir mokslininkų dėmesį. Teigiama, kad veidrodis pagamintas iš bismuto ir stibio, papildant variu, tačiau iki šiol nebuvo atlikta išsami cheminė analizė. Paviršius yra nupoliruotas, jame matyti subtilūs graviravimai ir dėmės, o pažvelgus tam tikru kampu arba veidrodžiui aprasojus, galima įžiūrėti neaiškius vaizdinius.
Šiandien „Lorenzo Dhuro“ – asmens, kartais įvardijamo kaip Mistras Tvardovskis, – veidrodis dažniau laikomas kultūrinės atminties ženklu nei antgamtinių reiškinių įrodymu. Jo unikalumas slypi paslaptimis apipintoje istorijoje ir savitame legendų, faktų bei religijos susipynime, jau šimtmečius kurstančiame žmonių vaizduotę.
Šaltiniai: „hub.pl“, „wilanow-palac.pl“, „mazowsze.travel“.
Leave a Reply