Kitą kartą rinkdamiesi konservuotą žuvį parduotuvėje, į ką atkreipsite dėmesį – kainą, skonį, pakuotę ar naudą sveikatai? Nors tunas ir sardinės dažnai stovi greta, o jų kaina būna panaši, skirtumai tarp šių produktų yra kur kas didesni nei vien skonis. Mitybos specialistai įvardija aiškius argumentus, kodėl vienas pasirinkimas kasdienai gali būti palankesnis.
Konservuotas tunas daugeliui yra įprastesnis: jis dažnai naudojamas salotoms, sumuštiniams, makaronų patiekalams, todėl neretai tampa „greitu“ sprendimu pietums. Tunas vertinamas dėl didelio baltymų kiekio ir palyginti nedidelio riebalų kiekio, todėl jį dažnai renkasi žmonės, stebintys mitybą ir kūno svorį.
Vis dėlto yra svarbus niuansas: tunas – didelė, ilgai gyvenanti žuvis, esanti aukštai mitybos grandinėje. Dėl to per savo gyvenimą ji gali sukaupti daugiau gyvsidabrio, kurį gauna iš smulkesnių žuvų. Kuo dažniau tunas vartojamas, tuo didesnė tikimybė, kad su maistu į organizmą pateks ir didesnis šio metalo kiekis. Retkarčiais suvalgomas tunas paprastai problemų nesukelia, tačiau nuolat paversti jį pagrindiniu raciono produktu specialistai nerekomenduoja.
Sardinės, pasak ekspertų, turi keletą ryškių pranašumų. Pirma, tai smulki žuvis, turinti trumpesnį gyvenimo ciklą, todėl joje paprastai būna gerokai mažiau gyvsidabrio. Antra, sardinės konservuose dažnai valgomos kartu su suminkštėjusiais kaulais – jie lengvai sukramtomi, o tai reiškia papildomą kalcio ir fosforo šaltinį.
Trečia, sardinės dažnai turi daugiau omega-3 riebalų rūgščių nei tunas. Šios medžiagos svarbios širdies ir kraujagyslių sistemai, taip pat smegenų veiklai.
Jei sprendžiate, ką verta reguliariai turėti namuose ir valgyti kelis kartus per savaitę, mitybos specialistai dažniau linksta į sardines. Tunas taip pat gali būti naudingas, tačiau labiau kaip mitybos įvairovė, o ne kasdienis pagrindas.
Be to, abiem atvejais patariama rinktis konservus savo sultyse, o ne aliejuje – taip gausite mažiau papildomų riebalų ir lengviau kontroliuosite bendrą patiekalo kaloringumą.
Leave a Reply