Daugelyje šeimų Kalėdų eglutės puošimas yra vienas pirmųjų šventinių ritualų, žyminčių Kūčių vakarą ir visą šventinį laikotarpį. Tačiau kada ateina metas eglutę nurinkti? Kada reikėtų supakuoti žaisliukus, lemputes ir dekoracijas, kad, kaip sako tradicijos, neprisiviliotumėte nelaimės? Ir ką daryti su eglute, kai ji jau nebereikalinga?
Pasak papročių, eglutės nurinkimo laikas siejamas su keliais skirtingais įsitikinimais. Dažniausiai minimas terminas yra sausio 6-oji, tačiau kai kuriose tradicijose nurodomos dar dvi alternatyvos: vasario 2-oji arba net Velykų laikotarpio pradžia.
Sausio 6-oji siejama su Trijų Karalių diena, kai, pagal krikščionišką pasakojimą, Kasparas, Merkelis ir Baltazaras atvyko į Betliejų pagerbti gimusio Jėzaus Kristaus. Juos vedė Betliejaus žvaigždė, simboliškai apšvietusi kelią. Šiandien panašią šviesos prasmę žmonės įžvelgia ir namuose: šviečiančioje eglutėje, advento vainiko žvakėse, blizgančiose puošmenose. Todėl tradiciškai sakoma, kad eglutės nereikėtų nurinkti anksčiau nei per Tris Karalius.
Krikščioniškoje tradicijoje sausio 6-oji yra Viešpaties Apsireiškimo šventė, po kurios baigiasi dvyliktoji naktis nuo Kristaus gimimo. Ši data laikoma oficialia kalėdinio laikotarpio pabaiga, tad nuo jos nebelieka priežasties namuose laikyti kalėdinių dekoracijų ir eglutės.
Kita vertus, kai kuriose tradicijose tikėta, kad dekoracijose iš gyvų šakelių ir žalumynų „slepiasi“ medžių dvasios. Esą jos per šventes apsistoja namuose, o vėliau turėtų sugrįžti į gamtą. Jei laiku jų „neišleidžiama“, tikėta, kad vasarą ir rudenį galima nesulaukti gausaus vaisių bei daržovių derliaus.
Dirbtinė eglutė dažnai skatina žmones šventinę nuotaiką namuose pasilikti ilgiau. Dėl to dar vienu tinkamu terminu laikoma vasario 2-oji, kai kai kuriose šalyse minima vadinamoji Grabnyčių diena. Šis pasirinkimas dažnai aiškinamas senaisiais pasakojimais ir tikėjimais, siejamais su apsivalymu bei blogio atbaidymu, kai po šios datos esą jau saugu atsisveikinti su šventine apsauga.
Kurią datą bepasirinktumėte, tą pačią dieną patariama sutvarkyti ir visas kitas kalėdines dekoracijas. Sausio 6-oji tam ypač patogi: pasiruoškite skirti laiko ne tik puošmenoms sudėti, bet ir kruopščiai surinkti spyglius, šakeles bei blizgučius. Kai namai vėl taps tvarkingi, belieka maloni dalis – vakare ramiai atsikvėpti, o kai kas šį laiką sieja ir su prasidedančiu Užgavėnių (karnavaliniu) laikotarpiu.
Ilgiausiai namuose išsilaiko dirbtinė eglutė, tačiau ne visiems patinka plastikinis medis, todėl daug kas renkasi gyvą, kvapnią eglę ar kėnį. Laikantis kelių paprastų taisyklių, gyva eglutė gali atrodyti gražiai gerokai ilgiau. Svarbiausia – reguliariai laistyti, nuo pat įsigijimo, taip pat visą laiką, kol eglutė stovi kambaryje. Reikėtų vengti statyti ją prie radiatorių ar židinio, o patalpoje naudinga palaikyti didesnę oro drėgmę.
Skirtingi medžiai kambaryje išsilaiko nevienodai: kėnis dažniausiai išlieka dailus apie aštuonias–devynias savaites, pušis – maždaug penkias, o eglė – apie tris. Tad jei planuojate eglutę laikyti iki vasario 2-osios, praktiškiau rinktis kėnį. Jei nurinksite per Tris Karalius, puikiai tiks ir eglė.
Kai eglutė jau nurinkta, dažniausiai nebelieka priežasties ją laikyti namuose. Daugelyje miestų šiuo laikotarpiu leidžiama nupuoštas eglutes palikti prie didelių atliekų konteinerių ar specialiai tam skirtose vietose, dažniausiai nuo sausio iki vasario. Vis dėlto verta pasitikrinti konkrečias savivaldybės taisykles, kur ir kada eglutes galima palikti.
Turintys galimybę eglutę sutvarkyti patys dažnai ją supjausto mažesnėmis dalimis. Šakomis galima pridengti jautresnius sodo augalus, o likusi medžio dalis kartais panaudojama kaip kuras užkūrimui, jei tai leidžia vietos taisyklės ir turimos sąlygos.
Nors kalėdinė eglutė nėra tiesioginis senųjų keltų kultūros palikimas, medžiai ir ugnis įvairiose tradicijose simbolizavo gyvenimą, virsmą ir laiko ciklą. Žiema buvo laikoma riba, kai sena užleidžia vietą naujam, o šviesa vėl gimsta iš tamsos. Todėl ir šiandien eglutės nurinkimą galima priimti kaip simbolišką atsisveikinimą su šventiniu laikotarpiu – padėką už jo jaukumą ir vietą naujai pradžiai.
Leave a Reply