Parkavimo automatai prie tokių parduotuvių kaip „Lidl“ ar „Biedronka“ dažnai priklauso privatiems operatoriams, o ne miestui. Todėl jų paliekami ar siunčiami „kvietimai susimokėti“ nėra baudos teisine prasme. Vis dėlto nemažai vairuotojų sumoka nė nesusimąstę – dokumentuose naudojamos formuluotės neretai sąmoningai kuria įspūdį, kad skola bus neišvengiamai išieškota per antstolius. Šią praktiką atidžiau nusprendė įvertinti UOKiK.
Svarbiausias dalykas, kurio daugelis nežino: lapelis po valytuvu privačioje aikštelėje nėra administracinė bauda. Baudas gali skirti tik policija arba savivaldybės viešosios tvarkos pareigūnai. Privačios aikštelės operatoriaus dokumentas – tai reikalavimas sumokėti pagal civilinę teisę, kylantis iš sutarties, kuri, teoriškai, sudaroma vairuotojui įvažiuojant į teritoriją ir sutikus su taisyklėmis.
Kad tokia sutartis galiotų, taisyklės privalo būti aiškiai pateiktos dar prieš įvažiuojant: informaciniai stendai turi būti matomi, įskaitomi ir nedviprasmiškai nurodyti parkavimo sąlygas, įkainius bei pasekmes nesumokėjus. Jei taisyklės buvo neįskaitomos, uždengtos ar pateiktos taip, kad vairuotojas realiai negalėjo su jomis susipažinti, jis nėra beviltiškoje padėtyje – ypač teisme.
Tokio reikalavimo ignoruoti nereikėtų, tačiau mokėti nedelsiant ir „iš inercijos“ taip pat nebūtina. Pirmas žingsnis – pateikti pretenziją operatoriui ir pridėti įrodymus, patvirtinančius jūsų poziciją: pirkinių kvitą iš toje vietoje esančios parduotuvės, parkavimo bilieto nuotrauką, automobilio registratoriaus įrašą ar kitą patvirtinimą, kad parkavimas buvo apmokėtas.
Operatorius į pretenziją privalo atsakyti per 30 dienų. Jei atsakymas neigiamas arba terminas praleidžiamas, galima kreiptis į UOKiK, miesto ar rajono vartotojų teisių gynėją, o kraštutiniu atveju – į teismą.
Taip pat svarbu žinoti, kad, skirtingai nei savivaldybių mokamo parkavimo zonose, privataus parkingo operatorius ne visada gali automatiškai reikalauti sumokėti iš automobilio savininko. Kaip aiškina teisininkas Karol Hojda, būtina nustatyti konkretų asmenį, kuris tuo metu statė automobilį, nes tariama sutartis sudaroma būtent su juo – tik iš jo operatorius gali reikalauti pinigų.
Tai reiškia, kad apskundimo procedūroje reikia elgtis apdairiai. Teikdami pretenziją vairuotojai operatoriui dažnai pateikia asmens duomenis – vardą, pavardę ir kitą informaciją, be kurios operatoriui būtų sudėtingiau efektyviai siekti apmokėjimo teisme. Teisininkai atkreipia dėmesį į sistemos paradoksą: ginčijant reikalavimą neretai tenka atskleisti duomenis, kurie sustiprina operatoriaus poziciją galimo ginčo atveju.
Ar operatorius gali paduoti į teismą? Gali, tačiau praktikoje tai daroma retai. Daug bylų baigiasi reikalavimais susimokėti ir skolų išieškojimo laiškais, kurie dažniau primena spaudimą nei realų pasirengimą procesui. Vis dėlto, jei operatorius nuspręstų kreiptis į teismą, jis turėtų įrodyti, kad taisyklės buvo aiškiai pažymėtos, vairuotojas turėjo galimybę su jomis susipažinti ir sąmoningai jas pažeidė. Jei bilietas buvo paimtas ir apmokėtas, tačiau nebuvo matomai padėtas, teismai ne vienu atveju tai vertina kaip pakankamą argumentą, kad parkavimas vyko laikantis tvarkos. Išieškojimas per antstolius ir galimas įrašas skolininkų registre įmanomas tik turint įsiteisėjusį teismo sprendimą.
UOKiK jau buvo nustatęs atvejį, kai vienas operatorius – bendrovė „WEIP“ – siuntė reikalavimus susimokėti vairuotojams nepagrįstai. Po tyrimo UOKiK vadovas įpareigojo įmonę grąžinti visas neteisėtai surinktas įmokas. Teisę atgauti pinigus turi vairuotojai, kurie nuo 2020 metų pradžios gavo reikalavimą sumokėti, nors iš tikrųjų turėjo parkavimo bilietą su teisingai įvestu automobilio valstybiniu numeriu.
Leave a Reply