Daugelis vairuotojų, pamatę greičio ribojimo ženklą, mano, kad jis nebegalioja už artimiausios sankryžos. Tačiau važiuojant į greičio ribojimo zoną, pažymėtą ženklu B-43, ši taisyklė negalioja. Nustatytas greitis galioja visoje zonoje – nesvarbu, kiek sankryžų joje pravažiuosite – ir baigiasi tik tuomet, kai pamatomas zoną panaikinantis ženklas B-44.
Tokios riboto greičio zonos vis dažniau įrengiamos gyvenamuosiuose rajonuose ir miestų centruose. Jų tikslas – didinti pėsčiųjų, dviratininkų ir vaikų saugumą. Dažniausiai sutinkamas variantas yra tempo 30 zona, nors ribojimas gali siekti nuo 20 iki 50 km/h. Neretai tempo 30 vadinama ir eismo raminimo zona.
Vien iš ženklo B-43 išvaizdos galima suprasti, kad tai ne įprastas greičio ribojimas viename kelio ruože. Skirtingai nei klasikinis apvalus ženklas, B-43 yra stačiakampė lentelė su baltu fonu, raudonu rėmeliu ir juodais skaičiais. Stačiakampė forma rodo, kad kalbama apie zoną, o ne apie ribojimą iki artimiausios sankryžos.
Įvažiavimą į tempo 30 zoną dažnai papildo horizontalus ženklinimas – užrašai, nupiešti tiesiai ant važiuojamosios dalies. Pačioje zonoje gali būti įrengti greičio mažinimo kalneliai, siaurinimai ir kiti eismą lėtinantys sprendimai, kurie nebūtinai pažymimi papildomais įspėjamaisiais ženklais.
Vairuotojams gerai žinoma taisyklė: apvalus greičio ribojimo ženklas B-33 paprastai nustoja galioti pravažiavus sankryžą, jei už jos ribojimas nepakartojamas. Tačiau B-43 atveju ribojimas taikomas visai zonai, o ne atskiram kelio ruožui tarp dviejų taškų.
Vienintelis ženklas, panaikinantis riboto greičio zoną, yra B-44 – stačiakampė lentelė su perbrauktu greičio limitu.
Vairuotojai neretai painioja riboto greičio zoną su gyvenamąja zona, nors taisyklės šiose teritorijose skiriasi. Gyvenamoji zona žymima mėlynu ženklu D-40 su namo, automobilio, vaiko ir suaugusiojo simboliais, o maksimalus greitis joje yra 20 km/h.
Svarbiausias skirtumas susijęs su pėsčiaisiais. Gyvenamojoje zonoje pėstieji turi besąlygišką pirmumo teisę ir gali judėti per visą kelio plotį. Tempo 30 zonoje pėstieji privalo naudotis šaligatviais, o važiuojamąją dalį kirsti tik tam skirtose vietose – taip pat, kaip ir kitur.
Kitas esminis skirtumas – parkavimas. Gyvenamojoje zonoje automobiliai gali būti statomi tik specialiai pažymėtose vietose, o pastatymas kitur gali užtraukti baudą ir transporto priemonės nutempimą. Riboto greičio zonoje, pažymėtoje B-43, atskirų parkavimo taisyklių nėra – galioja bendros kelių eismo taisyklės.
Skiriasi ir išvažiavimo tvarka. Išvažiuojant iš gyvenamosios zonos tai laikoma įsiliejimu į eismą, todėl būtina praleisti visas transporto priemones. Išvažiuojant iš tempo 30 zonos tokios pareigos nėra, nes riboto greičio zona nepakeičia eismo dalyvių pirmumo taisyklių.
Greičio ribojimo iki 30 km/h zonos – vis labiau Europoje plintanti tendencija. Kai kurie miestai žengė dar toliau: Briuselyje ir Bilbao 30 km/h yra numatytasis greitis beveik visame mieste, o didesni limitai taikomi tik atskirose pagrindinėse gatvėse. Tokį požiūrį remia eismo saugumo tyrimai: pėsčiasis, partrenktas automobiliui važiuojant 30 km/h, turi apie 90 proc. tikimybę išgyventi, o važiuojant 50 km/h ši tikimybė sumažėja iki 50 proc.
Leave a Reply