Tinkamas dirvos paruošimas prieš sėją yra vienas svarbiausių žingsnių beveik bet kuriai daržovei – ne išimtis ir morkos. Svarbu ne tik papildyti dirvą maisto medžiagomis, bet ir ją supurenti. Palaukite, kol žemė sušils – tuomet morkos sudygsta geriau. Dažniausiai tai nutinka balandį, kai pasitraukia šalnos. Tada perkasama maždaug keliolikos centimetrų dirvos sluoksnis, kuriame augs morkos.
Ant paruošto ploto paskleiskite perpuvusį, gerai perrūgusį kompostą – maždaug vieną kibirą (apie 8–10 litrų) vienam kvadratiniam metrui. Kompostą įmaišykite į perkastą žemę, paviršių išlyginkite grėbliu, o lysvę gausiai palaistykite. Po to geriausia ją palikti kelioms savaitėms, kad dirva „susigulėtų“.
Jei laiko pritrūko arba šį žingsnį pamiršote, dar ne viskas prarasta. Kompostą galima berti ir tiesiai prieš sėją – į vageles tarp eilučių. Taip pat nedidelius kiekius galima dėti į paruoštas duobutes, kur bus sėjamos sėklos.
Toks paruošimas padeda morkoms tolygiau sudygti ir augti, o jauni daigai lengviau pasisavina maisto medžiagas. Be to, supurenta dirva geriau sugeria lietaus vandenį ir tolygiau paskirsto maistines medžiagas, kurios patenka su trąšomis ar kompostu, todėl sumažėja rizika „nudeginti“ ar pažeisti augalus.
Morkų tręšimas pavasarį: ką daryti, kad jos nebūtų karčios ir kreivos?
Patyrę daržininkai turi ne vieną būdą, kaip užauginti tiesias, saldesnio skonio morkas. Vienas jų – medžio pelenai, kuriuose gausu mineralų. Paprastai pakanka maždaug vieno valgomojo šaukšto pelenų vienam metro ilgio vagelės ruožui, kad augalai gautų reikalingų medžiagų.
Dar vienas triukas – formuojant vagas, į kurias bus sėjamos sėklos, įmaišyti šiek tiek upinio smėlio. Jis purus, birus, todėl morkų šaknims lengviau augti be kliūčių, o tai mažina šaknų išlinkimo į šonus tikimybę.
Tręšiant svarbu nepersistengti ir vengti kai kurių medžiagų. Pavyzdžiui, šviežias galvijų mėšlas neturėtų būti naudojamas morkų lysvėse: skaidantis jis išskiria junginių (tarp jų amoniaką) tokiose koncentracijose, kurios gali pakenkti augalams. Be to, jame labai daug maisto medžiagų, o tai kartais lemia dirvos uždruskinimą.
Taip pat reikėtų vengti didelių sintetinių azoto trąšų dozių, ypač neįvertinus dirvos ir augalų poreikių. Azoto perteklius dažnai skatina vešlią lapiją ir antžeminę dalį, o šaknis lieka maža ir plona. Dalis maisto medžiagų tuomet nukreipiama į lapus, o ne į šakniavaisius.
Leave a Reply