Planuojate sodinti dekoratyvinius krūmus, tačiau nežinote, kurie ištvertų drėgmės stygių ir ilgesnius sausros laikotarpius? Jei sode vis dažniau pastebite vystančius lapus ir nusilpusius augalus, verta rinktis sausrai atsparius krūmus. Jie, skirtingai nei tik sausas vietas mėgstantys augalai, gali pakęsti ir drėgnesnes vasaras, o sausros metu išlieka dekoratyvūs ir dažnai gausiai žydi.
Tokie krūmai tinka tiek dideliems, tiek mažesniems sklypams. Dalis jų daugeliui pažįstami ir auginami jau seniai, tik ne visada susimąstoma apie jų gebėjimą prisitaikyti prie sudėtingesnių sąlygų. Žemiau – keli patikimi pasirinkimai, kuriuos galima drąsiai įtraukti į želdinimo planą.
Plaukuotoji raugė (smokmedis) puošia iš tolo
Plaukuotoji raugė (smokmedis) (Cotinus coggygria) kilusi iš pietinių Europos regionų. Ji užauga iki 3 metrų, paprastai būna tik šiek tiek platesnė nei aukšta. Norimą dydį nesunku palaikyti genint kas 2–3 metus, tačiau geriau to nedaryti žiemos pabaigoje – taip netektumėte žiedynų.
Šis krūmas žydi nuo birželio iki liepos. Veislei Royal Purple būdingi gana kuklūs, žalsvai balti žiedai, o veislė Nordine išsiskiria purpuriniais lapais ir žiedais. Didžiausias augalo akcentas – spalvingi, plaukus primenantys kuokštai, susiformuojantys ant žiedkočių po žydėjimo. Rudenį krūmas dar kartą nustebina – lapai nusidažo ryškiais auksiniais ar oranžiniais atspalviais.
Plaukuotoji raugė mėgsta laidžią, kalkingesnę dirvą, yra atspari šalčiui, gerai dauginasi atžalomis. Auginant iš auginių namų sąlygomis prigijimas paprastai būna sudėtingesnis.
Nepainiokite karaganos su šluotsmilgiais
Karagana (dar vadinama žirnkrūmiu) (Caragana arborescens) – dar vienas itin sausrai atsparus sumedėjęs augalas. Ji auginama kaip lapus metantis krūmas arba nedidelis medelis, dažnai sodinama šlaituose ar sudėtingose vietose, kur reikia sutvirtinti gruntą. Puikiai tinka ir gyvenamųjų rajonų želdiniuose, nes nereikalauja dažnos priežiūros.
Didžioji dalis karaganų rūšių kilusios iš Azijos ir Rytų Europos. Jauni augalai dažnai turi plaukuotas, stačias šakas, o vyresni – lygesnes. Dekoratyvi veislė Pendula, skiepijama į kamieną, formuoja dailią skėčio formos lają ir yra labai nereikli. Veislė Walker išsiskiria svyrančiu stulpiniu siluetu ir smulkesne lapija. Karaganos žydi geltonai nuo gegužės iki birželio pabaigos, o jų vaisius – ankštis.
Karagana (Caragana) dažnai būna medelio formos ir ypač tinka šlaitams tvirtinti, o šluotsmilgiai (Cytisus) labiau žinomi dėl ryškių, „drugelius“ primenančių žiedų.
Ožekšniai ir šluotsmilgiai: mažiems sodams tinkantys pasirinkimai
Klandono ožekšnė (Caryopteris x clandonensis) auga kaip krūmas arba puskrūmis. Ji išaugina ryškius, iki beveik 1 metro ilgio, sidabriškai plaukuotus ūglius. Pilkšvai žali, stambiai dantyti lapai iš apatinės pusės būna plaukuoti, o nuo rugpjūčio iki spalio lapų pažastyse ir ūglių viršūnėse skleidžiasi tamsiai mėlyni žiedynai.
Šis augalas kartais apšąla, tačiau po nukirpimo paprastai gerai atželia. Kasmetinis genėjimas būtinas, nes žiedynai formuojasi tik ant jaunų ūglių.
Šluotsmilgiai (Genista) paplitę keliuose žemynuose ir beveik visur renkasi sausas, saulėtas vietas. Dėl nedidelio ūgio – dažniausiai iki maždaug pusės metro – jie puikiai tinka mažiems sodams, alpinariumams ar krūmų grupių pakraščiams. Nuo gegužės iki birželio jie gausiai žydi auksiniais atspalviais.
Lydinis šluotsmilgis (G. lydia) turi svyrantį augimo pobūdį, todėl ypač tinka šlaitams ir didesniems alpinariumams, tačiau atšiauresnėmis žiemomis jam praverčia pridengimas. Ilgesniu žydėjimu išsiskiria dažinis šluotsmilgis (G. tinctoria) – stačias, pusiau rutuliškas puskrūmis, žydintis nuo gegužės iki pat rugpjūčio pabaigos. Jo žolė anksčiau buvo džiovinama ir naudota ne tik dažymui, bet ir liaudies medicinoje.
Gerai pažįstami krūmai, kuriems sausra nebaisi
Šaltalankis (Hippophae) tikrai vertas dėmesio: jis ištveria nepalankias sąlygas, o uogos vertinamos dėl žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Svarbu prisiminti, kad šaltalankis yra dvinamis – norint sulaukti uogų, netoliese turi augti ir vyriškas, ir moteriškas krūmas (vienas vyriškas augalas gali apdulkinti iki penkių moteriškų).
Jonažolės (Hypericum) – ne tik daugiamečiai augalai, bet ir sausrai itin atsparūs puskrūmiai. Taurėtoji jonažolė (H. calycinum) su pilkšvai žaliais lapais gerai auga ir sausesniame pusšešėlyje. Kad augalas išliktų tankus, pavasarį rekomenduojama jį stipriai nukirpti beveik iki žemės.
Įvairios rūšys daphne (vilkmedžiai) (Daphne) sodininkams taip pat pažįstamos dėl ankstyvo žydėjimo. Rečiau auginamas kvapusis vilkmedis (D. cneorum) mažesniuose plotuose gali atlikti ir dirvą dengiančio augalo funkciją.
Šluotsmilgiai (Cytisus) su gausybe spalvingų veislių gerai pakelia saulėtas ir sausas vietas. Galima rinktis stačius ar rutuliškus krūmus, svyrančių šakų formas, taip pat žemus, plačiai besidriekiančius ar net beveik šliaužiančius tipus. Esant tinkamoms sąlygoms, šluotsmilgiai auga greitai.
Levandos, sidabražolės, perovskijos ir rožės: mažieji krūmeliai, kurie stebina spalvomis
Levandos (Lavandula) daugeliui neatsiejamos nuo sodo: jos dekoratyvios, kvapnios, vertinamos dėl praktinio panaudojimo. Sausose vietose puikiai jaučiasi ir sidabražolės (Potentilla) – dažniausiai siūlomos žemesnės veislės su baltais, rausvais ar raudonais žiedais, nors natūrali šių augalų žiedų spalva – ryškiai geltona.
Perovskija (Perovskia) – rečiau sutinkamas, mėlynai žydintis augalas, iš pirmo žvilgsnio primenantis levandą. Kadangi gali apšalti, ją įprasta genėti ir žiemai prižiūrėti panašiai kaip rožes. Sausras gerai pakelia ir raukšlėtoji rožė (Rosa rugosa): ji džiugina ne tik kvapniais žiedais, bet ir dideliais, skaniais, vitaminu C turtingais erškėtuogėmis.
Šaltinis: autorski parengtas tekstas pagal viešai prieinamą informaciją.
Leave a Reply