Kodėl baklanas vadinamas juodąja mirtimi: mokslininkas atskleidė, kas čia iš tiesų kaltas

Tyrėjas aiškina, kad neigiamą baklano įvaizdį suformavo kultūra, mitai ir žmonių polinkis gamtą skirstyti į „gerą“ ir „blogą“.

Paukštis, kurį kai kas vadina „paukščiu iš pragaro“, „juodąja mirtimi“ ar net „žuvų teroristu“, yra vienas prieštaringiausiai vertinamų pasaulyje. Kalbama apie baklaną – rūšį, kurią žvejai neretai niekina, o literatūra ir menas šimtmečius stiprino jam priskiriamą neigiamą reputaciją, rašo „The Economist“.

Vis dėlto, kaip pabrėžia Londono Karališkojo koledžo anglų kalbos profesorius Gordonas McMullanas, problema slypi ne pačiame paukštyje, o žmogaus požiūryje į gamtą.

„Baklanas pateko į žmogaus kultūroje įsigalėjusią tendenciją gyvūnus rūšiuoti pagal dvi kategorijas – „geri“ ir „blogi“, – teigia jis.

Savo naujame darbe tyrėjas aprašo „kultūrinę godumo ir išankstinių nuostatų istoriją“, kurioje baklanas tampa pavyzdžiu, kaip visuomenė, vedama baimių ir stereotipų, kuria gyvūnų reputaciją.

Neigiamą paukščio įvaizdį stiprino ir klasikiniai autoriai. Williamo Shakespeare’o kūriniuose baklanas dažnai siejamas su godumu, o Johno Miltono poemoje „Prarastasis rojus“ velnias net vaizduojamas jo pavidalu.

Dalį išankstinio nusistatymo, pasak tyrėjo, galėjo lemti ir baklano išvaizda – tamsios plunksnos bei būdinga poza išskėstais sparnais, kuri žmonėms neretai atrodo grėsminga.

Didžiausia įtampa kyla dėl konkurencijos dėl žuvies. Žvejai baklanus dažnai kaltina pernelyg intensyviu žuvų išgaudymu, tačiau, anot McMullano, moksliniai duomenys to nepatvirtina: jų mityba nesiskiria nuo kitų žuvimis mintančių paukščių „normos“.

Taip pat klaidingais laikomi ir teiginiai, esą baklanai yra „invazinė“ rūšis. Tyrėjas primena, kad jų gausa iš esmės atsistatė tik po to, kai XX amžiuje populiacija buvo smarkiai sumažėjusi dėl pesticidų naudojimo ir medžioklės.

Mokslininkas baklanų vertinimą lygina su tuo, kaip žmonės pasirenka „mėgstamas“ ir „nemėgstamas“ rūšis. Pavyzdžiui, pelikanai dažnai simboliškai siejami su pasiaukojimu, o baklanams priskiriamos neigiamos reikšmės, nors tam trūksta objektyvių priežasčių.

„Nė vienas paukštis negali kontroliuoti, kaip jis yra suvokiamas“, – apibendrina tyrėjas, pridurdamas, kad baklano istorija labiau atspindi žmonių įsitikinimus nei realų šio gyvūno elgesį.