Dėmės ant pomidorų lapų dažniausiai yra pirmas signalas, kad augalas patiria stresą: jį gali pulti grybinės ar bakterinės ligos, kenkėjai, taip pat gali trūkti maisto medžiagų. Skirtumas dažnai matomas plika akimi, nes dėmių spalva, forma ir vieta ant augalo išduoda problemos kilmę.
Jei dėmės atsiranda po drėgnų ir šiltų orų, greitai plinta ir lapai ima džiūti nuo apačios į viršų, dažniau įtariama infekcija. Kai pakitimai vystosi lėčiau, yra simetriškesni, o visas augalas atrodo nusilpęs, neretai kaltas netinkamas tręšimas arba prasta šaknų mityba.
Kaip atpažinti ligas pagal dėmes
Grybinės ligos dažnai palieka aiškiai apribotas rudas ar tamsias dėmes, kartais su žiedais, o esant didelei drėgmei gali pasirodyti apnašas. Tipinis pavyzdys yra alternariozė, kai ant senesnių lapų formuojasi rudos dėmės su koncentriškais ratilais.
Ypač pavojinga bulvių maras, kai dėmės tampa vandeningos, greitai patamsėja, o lapo apačioje kartais matyti balkšvas apnašas. Ši liga gali pažeisti ir vaisius, todėl svarbu reaguoti iškart, vos pastebėjus pirmuosius požymius.
Bakterinė dėmėtligė dažniau pasireiškia smulkiomis tamsiomis dėmelėmis su gelsvu apvadu, kurios vėliau susilieja į didesnius pažeidimus. Ženklai gali pasirodyti ne tik ant lapų, bet ir ant stiebų, žiedkočių bei vaisių, todėl vien tik lapų stebėjimo nepakanka.
Kada tai trąšų trūkumas
Maisto medžiagų trūkumas dažniau sukelia tolygesnį lapų spalvos kitimą, o ne ryškiai apribotas dėmes. Dažnas signalas yra pageltimas tarp lapo gyslų, kai pačios gyslos išlieka žalios.
Jei taip reaguoja senesni lapai, neretai trūksta magnio, o kai panašūs požymiai matomi ant jaunų lapų, gali trūkti geležies. Azoto trūkumas paprastai pasireiškia bendru lapų blyškimu, pradedant nuo senesnių lapų, o kalio stoka dažnai „išdegina“ lapų kraštus.
Kalcis dažniau signalizuoja ne klasikinėmis dėmėmis, o jauniausių lapų deformacijomis ir džiūstančiais audiniais, nes šis elementas augale juda sunkiau. Tokiais atvejais svarbu ne tik tręšimas, bet ir tolygus laistymas, kad maisto medžiagos pasiektų šaknis.
Kenkėjai palieka savus pėdsakus
Kenkėjų pažeidimai dažnai matomi ant jaunų ūglių ir lapų apačios, o dėmės būna labiau mechaninio pobūdžio. Lapus pažeidžiančios minos išduoda šviesūs vingiuoti „takeliai“, o tripsai neretai palieka sidabriškas dėmes.
Voratinklinės erkės sukelia smulkius pašviesėjimus ir vėliau matomus voratinklius, o amarai kaupiasi lapų apačioje ir siurbia sultis, dėl ko augalas silpsta. Jei kartu lipnūs lapai ar matomos vabzdžių kolonijos, tikimybė, kad tai ne liga ir ne trąšos, smarkiai išauga.
Sprendžiant problemą svarbiausia pirmiausia įvertinti plitimo greitį ir oro sąlygas, o tuomet apžiūrėti lapo apačią bei naujus ūglius. Kai požymiai progresuoja sparčiai arba pažeidžiami ir vaisiai, verta kuo greičiau pašalinti stipriai pažeistus lapus, gerinti vėdinimą šiltnamyje ir koreguoti laistymą, kad drėgmė neužsilaikytų ant lapų.
Švelnesniais atvejais sodininkai dažnai renkasi ekologiškas priemones, pavyzdžiui, česnako, sodos tirpalo ar kalio muilo purškimą, tačiau prieš purškiant verta išbandyti ant vieno augalo. Purškiant būtina kruopščiai padengti ir lapų apačią, o procedūras atlikti ryte arba vakare, kad saulė nenudegintų lapų.
Leave a Reply