Asimina trisklapė (Asimina triloba), dar vadinama pawpaw, Europoje ilgą laiką buvo laikoma egzotika, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau atsiranda ir privačiuose soduose. Tai vienintelis anoninių (Annonaceae) šeimos augalas, natūraliai prisitaikęs prie vidutinio klimato, todėl gali augti ten, kur dauguma tropinių giminaičių neišgyventų.
Gamtinėje aplinkoje asimina paplitusi Šiaurės Amerikos rytuose, nuo Pietų Kanados iki pietinių JAV valstijų, dažniausiai derlinguose upių slėnių miškuose. Tokios kilmės „parašas“ svarbus ir auginant: augalas mėgsta drėgną, purią, humusingą dirvą, o vandens sąstingis prie šaknų jam ypač kenkia.
Kas daro asiminą ypatingą?
Mūsų regione asimina dažniausiai užauga iki 3–5 metrų ir formuoja krūmo arba nedidelio medelio lają. Lapai gali siekti iki 30 centimetrų, vasarą būna ryškiai žali, o rudenį nusidažo gelsvai auksiniais atspalviais, todėl augalas vertinamas ir kaip dekoratyvinis.
Pavasarį, dar prieš visiškai išsiskleidžiant lapams, pasirodo tamsiai purpuriniai, varpelio formos žiedai. Sodininkams tai dažnai signalas, kad auginant svarbu galvoti ne tik apie vietą, bet ir apie apdulkinimą, nes gausesniam derliui dažniausiai prireikia daugiau nei vieno augalo.
Auginimo sąlygos ir atsparumas šalčiui
Asimina nemėgsta persodinimo, nes formuoja gilią liemeninę šaknį, todėl vietą verta parinkti iš karto ilgam laikui. Praktikoje dažniausiai rekomenduojama sodinti pavasarį, kai sumažėja stiprių šalnų rizika, ir palikti kelis metrus erdvės lajos plėtrai.
Jauniems augalams pirmus 2–3 metus dažnai palankesnis pusšešėlis, nes atviroje saulėje jie gali greičiau perdžiūti. Subrendęs medis jau geriau dera saulėtoje vietoje, o dirvos drėgmę svarbu palaikyti tolygią, ypač sausromis, kai formuojasi ir auga vaisiai.
Literatūroje nurodoma, kad pilnai subrendę, ramybės būsenos medžiai gali atlaikyti maždaug iki –28 laipsnių šalčius, o praktikoje dažnai minimos ir dar žemesnės temperatūros ribos, priklausomai nuo veislės ir sąlygų. Dėl to pirmomis žiemomis jauniems sodinukams pravartu storesnis mulčo sluoksnis prie šaknų zonos.
Vaisiai: kada skinti ir kaip valgyti?
Asiminos vaisiai paprastai prinoksta rugsėjį ar spalį, tačiau aiškaus spalvos pokyčio, kaip obuolių ar kriaušių, galima ir nesulaukti. Prinokimą patikimiausia vertinti pagal minkštumą ir kvapą: vaisius švelniai paspaudus turi truputį „pasiduoti“, o aromatas tapti ryškus.
Sunokę vaisiai dažnai patys nukrenta arba lengvai atsiskiria nuo šakelės švelniai pasukus, todėl skubinti derliaus neverta. Kambario temperatūroje jie laikosi tik kelias dienas, šaldytuve dažniausiai apie savaitę ar dvi, o kietesni, dar ne visai prinokę, gali išsilaikyti ilgiau.
Minkštimas apibūdinamas kaip kremiškas, primenantis pudingą, o skonyje dažnai juntamos banano, mango ir vanilės natos. Valgoma tik minkštimo dalis, o sėklos ir žievė neturėtų būti vartojamos, todėl praktiškiausia vaisių perpjauti ir minkštimą suvalgyti šaukštu.
Trumpa laikymo trukmė yra viena priežasčių, kodėl asiminos retai pasiekia didžiąją prekybą, tačiau soduose jos vertinamos kaip įdomi, klimato kaitos sąlygomis vis aktualesnė alternatyva. Šiltesnės vasaros ir ilgesnis vegetacijos sezonas daugelyje regionų skatina sodininkus domėtis ne tik tradiciniais, bet ir netipiniais vaismedžiais.
Leave a Reply