Virtuvės interjeruose vis dažniau atsitraukiama nuo steriliai baltų, „laboratorinių“ sprendimų. Dizaineriai ir gamintojai akcentuoja prigesintus, natūralios paletės atspalvius, kurie kuria jaukumą ir atrodo mažiau formalūs, todėl virtuvė tampa labiau pritaikyta kasdieniam gyvenimui.
Ši kryptis tarptautinėse tendencijose dažnai vadinama „prigesintomis“, „dulkėtomis“ arba „negrynomis“ spalvomis. Tai tonai, kuriuose matyti pilkos, rusvos ar žemės priemaišos, todėl jie atrodo šiltesni ir ramesni nei ryškūs, „švarūs“ pigmentai.
Praktinė priežastis taip pat svarbi: ant visiškai baltų ar vientisai tamsių paviršių dažniau krinta į akis pirštų atspaudai, smulkūs įbrėžimai, vandens lašų žymės. Matiniai ir prigesinti atspalviai dažnai geriau paslepia kasdienius pėdsakus, ypač intensyviai naudojamoje virtuvėje.
Kurie atspalviai laikomi madingiausiais
Tarp populiariausių pasirinkimų išsiskiria prigesinta alyvuogių ar šalavijo žalia, kuri ypač dera su medžiu ir natūraliais akmens raštais. Mažesnėse virtuvėse dažnas sprendimas yra tamsesnė apatinė spintelių dalis, o viršuje paliekamas šviesesnis, minkštesnis tos pačios gamos atspalvis.
Kitas ryškėjantis derinys – tamsus rudas su subtilia violetine nata, suteikiantis klasikinei estetikai artimą nuotaiką. Tokiai spalvai dažniausiai siūlomas matinis arba švelniai satininis paviršius, o kontrastui pasirenkami šviesesni stalviršiai, kad interjeras neatrodytų pernelyg sunkus.
Grįžta ir sodresni akcentai, ypač burgundiška bei prigesinta raudona, tačiau jie naudojami dozuotai. Dažniausiai tokios spalvos paliekamos apatinei spintelių linijai arba vienai akcentinei zonai, o sienoms pasirenkami ramesni, „dulkėti“ rausvi ar molio tonai.
Ieškantiems vėsesnės nuotaikos siūlomi dūminiai mėlynos ir žalios variantai, kurie tinka tiek moderniai, tiek kaimiškai stilistikai. Tokius tonus paprasta „sušildyti“ faktūromis: keramikinėmis rankenėlėmis, sendinto metalo detalėmis ar natūralesniu medienos raštu.
Šviesūs molio tonai mažai virtuvei
Jeigu norisi šviesos, bet baltos atsisakyti ne per drąsu, kompromisu tampa molio, grybo, smėlio ar šiltos pilkšvos atspalviai. Jie išlaiko šviesumo pojūtį, tačiau vizualiai atrodo švelnesni ir jaukesni nei „sniego“ balta.
Tokia bazė leidžia lengviau išryškinti amatininkiškas detales: rankų darbo plyteles, terakotą, faktūrinius tinko paviršius ar tamsesnes metalo linijas. Tai ypač aktualu interjeruose, kuriuose norima daugiau tekstūros ir mažiau blizgesio.
Kaip derinti medžiagas ir spalvas
Galutinį įspūdį lemia ne vien pati spalva, bet ir paviršiaus faktūra bei apšvietimas. Matiniai fasadai dažnai atrodo „minkštesni“, o natūralaus akmens raštai ar šiltų metalų detalės interjerui suteikia gylio ir vizualios kokybės pojūtį.
Kuriant harmoningą paletę dažnai taikoma trijų spalvų taisyklė: dominuojantis tonas baldams, ramesnis fonas sienoms ir trečias, tamsesnis akcentas grindims ar detalėms. Toks principas padeda išvengti chaoso, ypač kai pasirenkami sodresni, charakteringi atspalviai.
Leave a Reply