Kas iš tiesų gadina svogūnėlius?
Dar rudenį pasodinti tulpių svogūnėliai neretai dingsta be pėdsakų, o pavasarį gėlyne lieka tik tuščios duobutės. Dažniausi kaltininkai yra pelėnai ir kiti smulkūs graužikai, kurie minta svogūnėliais bei šaknimis ir ypač suaktyvėja, kai dirva ilgai išlieka šilta.
Kur kas rečiau tiesiogiai kalti kurmiai: jie minta sliekais ir vabzdžių lervomis, todėl svogūnėlių paprastai negraužia. Vis dėlto jų išrausti tuneliai gali pažeisti šaknų zoną, o vėliau tais pačiais požeminiais „keliais“ pasinaudoja graužikai.
Patikimiausia apsauga – fizinis barjeras
Praktiškiausias sprendimas – sodinant suformuoti apsauginį „krepšį“ iš smulkaus tinklo, kuris fiziškai neleidžia graužikams pasiekti svogūnėlių. Sodinimo duobės dugną ir šonus verta iškloti metaliniu arba tvirtu plastikiniu tinklu, kad neliktų tarpų, pro kuriuos gyvūnas galėtų prasibrauti.
Swogūnėlius reikėtų sodinti į tinklu išklotą vietą pagal įprastą taisyklę: gylis dažniausiai prilygsta maždaug trijų svogūnėlio aukščių atstumui. Metalinis tinklas paprastai laikomas patikimesniu, kai sode graužikų spaudimas didelis arba problema kartojasi kasmet.
Krepšeliai, vazonai ir pakeltos lysvės
Alternatyva savadarbiams sprendimams – specialūs svogūnėlių sodinimo krepšeliai ir perforuoti vazonai, kuriuos galima rasti sodo prekių parduotuvėse. Jie praleidžia vandenį ir leidžia augti šaknims, tačiau nuo graužikų dažniausiai geriausiai saugo tik iš šonų ir apačios.
Norint didesnio saugumo, prieš visiškai užpilant žemėmis krepšelio viršų galima pridengti metalinio tinklo gabalu. Jei pagrindinė bėda yra kurmių tuneliai, pravartu sodinti į didesnius konteinerius arba į pakeltas lysves, kurių dugnas papildomai sustiprintas tinklu.
Tvarka gėlyne mažina riziką
Graužikai noriau įsikuria ten, kur šalia gėlyno daug slėptuvių. Todėl verta sumažinti priedangas: patraukti šakų krūvas, pašalinti ilgai gulinčias augalų liekanas, reguliariai nupjauti aukštą žolę ir nepadauginti storos mulčio dangos, ypač šalia svogūninių gėlių.
Tokios priemonės ne tik apsunkina graužikams judėjimą, bet ir mažina tikimybę, kad jie įsirengs pastovius urvus šalia lysvių. Tai ypač svarbu rudenį, kai graužikai ieško lengvai pasiekiamo maisto ir šiltesnių vietų žiemai.
Natūralūs kvapai gali padėti, bet stebuklų nežada
Jei sode graužikų daug, papildomai kartais taikomi kvapais paremti atbaidymo metodai. Praktikoje dažniausiai pasirenkami augalai ar priemonės, kurių intensyvus aromatas erzina jautrią graužikų uoslę, pavyzdžiui, česnakai, taip pat kai kurie stipriau kvepiantys augalai, sodinami šalia tulpių ir kitų svogūninių.
Vis dėlto patikimiausias rezultatas paprastai pasiekiamas derinant kelis būdus: fizinę apsaugą, švarą aplink gėlyną ir nuolatinį situacijos stebėjimą. Jei graužikai pasikartoja kasmet, verta sutelkti dėmesį į tinklą ar krepšelius, o kvapines priemones laikyti tik papildomu sluoksniu.
Leave a Reply