Atvirose, vėjuotose vietose augančioms rožėms vien supiltas žemių kauburėlis prie šaknų dažnai nepadeda – krūmą verta dengti ir aukščiau, kad neapšaltų bei neišdžiūtų ūgliai.
Kaip aiškina lenkų portalas Deccoria, kopčiavimas apsaugo daugiausia skiepijimo vietą ir pačius žemiausius pumpurus, tačiau ūgliai virš kauburio lieka pažeidžiami tiek šalčio, tiek išsausinančio vėjo.
Žiemą vanduo iš ūglių garuoja net ir esant minusinei temperatūrai, o vėjas ir saulė šį procesą paspartina. Kadangi įšalusi žemė neleidžia šaknims pasiimti drėgmės, augalas patiria savotišką „sausros“ stresą.
Todėl žieminis rožių paruošimas – ne tik šilumos, bet ir apsaugos nuo vėjo bei saulės klausimas. Tinkamai parinkta danga turi praleisti orą, kad augalas nepradėtų pūti.
Kuo dengti rožes, kad jų neišdžiovintų vėjas
Vienas paprasčiausių sprendimų – eglišakės ar kėnio šakelės. Jas galima sudėti ant supilto kauburio ir priremti prie ūglių iš visų pusių – toks „šarvas“ praleidžia orą ir gali likti visai žiemai.
Kita išeitis – balta žieminė agroplėvelė (agrodanga), kurios tankis apie 50 g/kv. m. Krūmą ja apvyniojus, dangą verta keliose vietose laisvai parišti virvele, kad nenuslystų.
Rožių dengimui nerekomenduojama naudoti paprastos plėvelės: ji nepraleidžia oro, prie žievės kaupiasi drėgmė, o tai didina puvimo riziką.
Kada pradėti rožių paruošimą žiemai
Kopčiavimą patariama atlikti po pirmųjų šalnų, kai rožės jau nustoja augti, bet dar nespėjo įšalti žemė. Tuomet ūgliai būna šiek tiek užsigrūdinę, o dirvą lengviau supilti aplink krūmo pagrindą.
Jei ruduo buvo sausas, prieš kopčiavimą rožes siūloma gausiai palaistyti. Drėgmė, kurią šaknys spės pasisavinti iki didesnių šalčių, padeda augalui lengviau ištverti žieminį džiūvimą.
Pačius ūglius dengti verta vėliau – kai naktimis temperatūra krenta maždaug iki minus 5 laipsnių, o viršutinis dirvos sluoksnis pradeda šalti. Per anksti uždėta danga šiltesnėmis dienomis gali veikti kaip šiltnamis ir skatinti drėgmės kaupimąsi.
Kaip taisyklingai kopčiuoti ir ar reikia genėti rudenį
Kopčiui geriausiai tinka derlinga žemė, atnešta iš kitos sodo vietos – pavyzdžiui, iš daržo. Žemės nereikėtų semti iš po paties krūmo, nes taip lengva pažeisti šaknis.
Į žemę galima įmaišyti šiek tiek žievės, taip pat tinka ir subrendęs kompostas. Vienam krūmui nurodoma pasiruošti apie 20 litrų, kad būtų galima supilti maždaug 20–30 cm aukščio kauburį.
Prieš kopčiuojant verta sugrėbti nukritusius lapus ir pašalinti piktžoles. Kauburys pilamas taip, kad uždengtų skiepijimo vietą ir žemiausius pumpurus, o žemių būtų ir tarp ūglių.
Pagrindinį rožių genėjimą siūloma palikti pavasariui, kai pražysta forsitijos – tuomet lengviau atskirti sveiką medieną nuo apšalusios. Rudenį dažniausiai pakanka išpjauti tik ligotus ar nulūžusius ūglius, o labai ilgas šakas – sutrumpinti maždaug trečdaliu, jei jas smarkiai siūbuoja vėjas.
Vijoklinės rožės: kaip apsaugoti nuo vėjo
Vijoklinių rožių ūglius patariama pririšti prie atramos minkšta virvele ar platesne sodo juosta. Palikus ūglius laisvai, vėjas juos daužo į groteles ar pergolę, todėl jie gali skilti ar lūžti.
Prie pagrindo vijoklinėms rožėms taip pat supilamas kopčius, o tarp pririštų ūglių galima įkišti eglišakių, dalį jų uždėti ir ant viršaus. Tuomet viską apvynioti agrodanga, džiutu ar šiaudų kilimėliu ir keliose vietose parišti, kad danga nenupūstų.
Labai vėjuotose vietose lankstesnių, plonesnių ūglių vijoklines rožes kartais siūloma prilenkti prie žemės: po pirmųjų šalnų ūgliai atsargiai atrišami, surišami į pundą, prilenkiami ir prisegami prie grunto, o ant viršaus užberiama 10–15 cm žemės. Kai ši įšąla, ant viršaus galima dėti eglišakių.
Pavasarį dangas rekomenduojama nuimti apsiniaukusią dieną, kai temperatūra jau stabiliau laikosi virš nulio. Žemę nuo kopčio patariama nukasti palaipsniui per 2–3 savaites, kai praeina paskutinės stipresnės šalnos.
Leave a Reply