Lapkričio pradžia gali būti paskutinis tinkamas metas vienam paprastam darbui sode – prieš įšalant žemei pasodinti žagviną. Šis žemaūgis augalas iki žiemos spėja įsišaknyti, o pavasarį greitai suformuoja tankų žydintį kilimą, kuris stelbia piktžoles.
Nors vėlyvas ruduo dažnam asocijuojasi su lapų grėbimu ir augalų dengimu nuo šalnų, dalis sodininkų naujus sodinimus nukelia kitam sezonui. Tačiau būtent dabar, kol dar laikosi švelnesnė temperatūra, kai kuriems augalams galima sudaryti gerą startą.
Tekste pabrėžiama, kad žagvinui reikia vos kelių savaičių vidutinės šilumos, kad susiformuotų tvirtesnė šaknų sistema iki didesnių šalčių. Tie, kurie pasodina rudenį, pavasarį gali sulaukti ankstyvo ir gausaus žydėjimo.
Žagvinas (Aubrieta) – visžalis dirvos dangos augalas, dažniausiai užaugantis apie 10–15 centimetrų aukščio. Jis sparčiai plečiasi į plotį, sudarydamas kompaktiškas „pagalvėles“ ir ypač tinka saulėtoms vietoms.
Kaip žagvinas padeda kovoje su piktžolėmis
Pagrindinis žagvino privalumas – tankus, žemę dengiantis augimas. Tokia danga pavasarį ir vasarą palieka mažiau vietos piktžolėms įsitvirtinti, todėl ravėti tenka rečiau.
Tekste akcentuojama ir dekoratyvioji pusė: pavasarį žagvinas „sprogsta“ violetiniais žiedais, todėl vienu metu gaunamas ir vaizdas, ir praktiška nauda. Dėl to jis dažnai pasirenkamas vietose, kur norisi mažiau priežiūros.
Kur jis labiausiai tinka sode
Žagvinas siejamas su saulėtomis erdvėmis, o ypač praverčia ten, kur piktžolės vargina labiausiai – šlaituose, alpinariumuose ar takelių pakraščiuose. Tokiose vietose tankus augalų kilimas gali tapti paprastesne alternatyva nuolatiniam ravėjimui.
Idėja paprasta: išnaudoti paskutines ramesnes rudens dienas sodinimui, kad pavasarį vietoje plikos žemės atsirastų gyvas, žydintis ir mažiau priežiūros reikalaujantis „kilimas“.
Leave a Reply