Category: Finansai

  • Lenkija pradeda mokesčių deregulaciją: tylus mokesčių inspekcijos pritarimas ir 5 metų apsauga įmonėms

    Lenkijos finansų ir ekonomikos ministerija pristatė Deregulacija 2.0 paketą, kuriuo siekiama supaprastinti mokesčių taisykles ir sumažinti biurokratinę naštą verslui. Esminė idėja – aiškesnės procedūros, daugiau skaitmenizavimo ir didesnis teisinis apibrėžtumas įmonėms, kurios sprendimus priima remdamosi valstybės pozicija.

    Pokyčių kryptis atitinka platesnę tendenciją Europoje: mokesčių administravimas vis labiau remiasi skaitmeniniais duomenimis, o kontrolė tampa tikslingesnė. Kartu verslui aktualiausias klausimas išlieka tas pats – ar siūlomos priemonės realiai sumažins mokestinę riziką, ar tik pakeis administravimo formą.

    Tylus pritarimas: kada veiks?

    Vienas labiausiai aptariamų pasiūlymų – išplėsti vadinamąjį tylų administracijos pritarimą. Tai reikštų, kad tam tikrais įstatyme aiškiai apibrėžtais atvejais, jei mokesčių inspekcija neatsako per nustatytą terminą, pasekmės būtų palankios mokesčių mokėtojui.

    Ministerijos logika paprasta: neatsakymas neturėtų „užšaldyti“ įmonės sprendimų, kai reikia planuoti investicijas, keisti apskaitos praktiką ar sudaryti sutartis. Vis dėlto siūlymas nereiškia, kad bet koks institucijų delsimas automatiškai taps verslo pergale – mechanizmas būtų taikomas tik konkrečioms procedūroms, pavyzdžiui, tam tikriems terminų atnaujinimo ar mokėjimo atidėjimo klausimams.

    5 metų interpretacijų apsauga

    Kita svarbi paketo dalis – individualių mokesčių interpretacijų apsaugos stiprinimas. Lenkija siūlo įtvirtinti 5 metų interpretacijų galiojimą ir pareigą administracijai stebėti jų aktualumą, kad mokesčių mokėtojui būtų aiškiau, kiek laiko valstybės pateikta pozicija gali būti laikoma patikima.

    Tai atsakas į praktiką, kai įmonė, remdamasi institucijos išaiškinimu, priima ilgalaikį sprendimą, o po kelerių metų susiduria su pasikeitusia interpretacija ir ginču dėl praeities laikotarpių. Net ir įtvirtinus terminą, verslui išliks būtinybė sekti teisės aktų pokyčius, nes interpretacija pati savaime nepakeičia įstatymo.

    „Pirma – tikros mokesčių interpretacijų garantijos. Antra – tylus pritarimas. Trečia – aiškios bendravimo su administracija procedūros. Ketvirta – skaitmeninės revoliucijos panaudojimas, kad verslui būtų paprasčiau“, – sakė Lenkijos finansų ir ekonomikos ministras Andrzej Domański.

    Mažesnės pasekmės už savanoriškas klaidų pataisas

    Deregulacija 2.0 taip pat numato paskatas tiems, kurie patys pastebi klaidas ir jas ištaiso iki tol, kol veiksmų imasi mokesčių administratorius. Siūloma, kad tokiais atvejais būtų taikoma švelnesnė finansinė našta – pavyzdžiui, mokant mažesnę delspinigių dalį – ir mažėtų rizika sulaukti mokestinių sankcijų.

    Ši nuostata dera su modernėjančia kontrole, kai klaidos dažnai nustatomos analizuojant elektroninius duomenis. Praktinė reikšmė verslui priklausys nuo to, kaip tiksliai bus apibrėžtas terminas ir situacijos, kada „pirmas sureaguoja“ mokesčių mokėtojas, o kada – institucija.

    Skaitmeninimas: iš anksto pildomos PVM deklaracijos

    Lenkija taip pat kalba apie skaitmeninį šuolį – iš anksto parengtą PVM deklaraciją, kuri būtų pildoma remiantis administracijos jau turimais duomenimis. Toks modelis pasaulyje žinomas kaip kryptis, kai valstybė mažina duomenų dubliavimą ir leidžia mokesčių mokėtojui labiau tikrinti, o ne iš naujo surinkinėti informaciją.

    Vis dėlto net ir gavus parengtą deklaracijos projektą, galutinė atsakomybė paprastai lieka mokesčių mokėtojui, ypač vertinant teisę į atskaitą ar specifines verslo situacijas. Todėl įmonėms tai būtų patogumo priemonė, bet ne „atsakomybės perkėlimas“ administracijai.

    Daugiau laiko ginčams ir aiškesnės patikros ribos

    Paketą sudaro ir procedūriniai pakeitimai, svarbūs ginčų sprendimui: siūloma prailginti terminą apskųsti mokesčių sprendimą iki 30 dienų. Verslui tai reikštų daugiau laiko pasirengti argumentacijai ir surinkti dokumentus, ypač sudėtingose bylose.

    Taip pat numatoma aiškiau apibrėžti vadinamųjų patikrinimo veiksmų pradžią ir pabaigą, kad procedūros nevilktųsi be aiškių ribų. Ši dalis aktuali įmonėms, nes ilgas neapibrėžtumas gali stabdyti sprendimus, finansavimą ar sandorius su partneriais.

    Kas realiai laimės?

    Verslui Deregulacija 2.0 patraukliausia tuo, kad stiprina nuspėjamumą: tylus pritarimas mažina laukimo kainą, o 5 metų interpretacijų apsauga suteikia daugiau stabilumo planuojant. Kita vertus, didelė dalis pokyčių priklausys nuo detalių, kokioms situacijoms priemonės bus taikomos ir kiek administracija turės galimybių terminus ar išimtis interpretuoti plačiai.

    Jei siūlymai bus įgyvendinti taip, kaip deklaruojama, tai būtų signalas apie bandymą perbalansuoti santykį tarp mokesčių mokėtojo ir valstybės, paliekant kontrolės galias, bet mažinant procedūrinį neapibrėžtumą. Įmonėms tai gali tapti papildomu argumentu investiciniams sprendimams, nors pareiga teisingai apskaičiuoti mokesčius niekur nedings.

  • Lockheed Martin pelnas šovė į viršų: didesnės 2026 metų prognozės ir 200 mlrd. eurų užsakymų portfelis

    JAV gynybos pramonės grupė „Lockheed Martin“ paskelbė apie gerokai išaugusį antrojo ketvirčio pelną ir kartu pakėlė šių metų pajamų bei pelno prognozes. Bendrovė teigia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje jos užsakymų portfelis viršijo 200 mlrd. eurų ribą.

    Įmonė per antrąjį ketvirtį uždirbo apie 1,6 mlrd. eurų grynojo pelno, o prieš metus tuo pačiu laikotarpiu pelnas siekė maždaug 0,3 mlrd. eurų. Pajamos didėjo iki maždaug 17,2 mlrd. eurų, tai yra apie 11 proc. daugiau nei pernai.

    Didžiausią dalį pajamų sugeneravo aviacijos segmentas, kuriame telpa naikintuvų ir karinių transporto orlaivių programos. Augimas fiksuotas ir kituose padaliniuose, kuriuose bendrovė tiekia raketų sistemas, priešraketinę gynybą bei kosmoso technologijas.

    „Lockheed Martin“ yra vienas svarbiausių JAV Pentagonui ir sąjungininkėms tiekėjų, todėl bendrovės rezultatai dažnai laikomi indikatoriumi, kaip kinta gynybos biudžetų ir užsakymų dinamika. Pastaraisiais metais daugelyje NATO šalių didėjant gynybos finansavimui, rinkoje ryškėja ilgalaikis poreikis oro gynybai, raketoms, amunicijai ir modernizavimo programoms.

    Bendrovė nurodė, kad užsakymų portfelis pirmojo pusmečio pabaigoje viršijo 200 mlrd. eurų, palyginti su maždaug 168 mlrd. eurų metų pabaigoje. Toks šuolis paprastai reiškia, kad įmonė turi daugiau ilgalaikių sutarčių ir užsakymų, kurie užtikrina apyvartą ateityje, nors jų vykdymas gali būti išdėstytas per kelerius metus.

    Dėl palankios paklausos „Lockheed Martin“ pakėlė metines prognozes: tikimasi apie 69–71 mlrd. eurų pajamų. Bendrovė taip pat padidino pelno vienai akcijai prognozę, signalizuodama, kad maržos ir pinigų srautai išlieka pakankamai tvirti net augant gamybos kaštams ir tiekimo grandinių spaudimui.

    Gynybos sektoriaus įmonėms didžiausios rizikos paprastai siejamos su valstybinių užsakymų ciklais, politikos sprendimais ir gamybos pajėgumais, ypač kai sparčiai didinami pristatymai. Vis dėlto rekordinių užsakymų portfelių laikotarpiais investuotojai dažniausiai daugiau dėmesio skiria tam, ar įmonės pajėgs laiku vykdyti sutartis ir išlaikyti kokybės bei kaštų kontrolę.

  • Kinija iki 2030 metų didins vėjo ir saulės galią: planas su baterijomis, hidroakumuliacija ir vandeniliu

    Kinija paskelbė naują energetikos planą iki 2030 metų, kuriuo siekia sparčiai didinti atsinaujinančių išteklių dalį ir padaryti vėjo bei saulės elektrą patikimesnę, ypač piko metu. Plane pirmą kartą įtvirtinami privalomi tikslai žaliajai energijai, o tai signalizuoja griežtesnį politinį įsipareigojimą.

    Pagal planą bendra atsinaujinančios energijos gamyba turėtų augti nuo maždaug 1,18 mlrd. tonų anglies ekvivalento iki 1,8 mlrd. tonų anglies ekvivalento 2030 metais. Toks augimas reikštų, kad vėjas, saulė, hidroenergija ir kiti atsinaujinantys šaltiniai dar labiau stumtų į šalį iškastinio kuro generaciją.

    Patikimumo testas piko metu

    Didžiausias planų akcentas – ne vien naujų pajėgumų statyba, bet ir jų naudingumas tada, kai elektros labiausiai reikia. Numatyta, kad iki 2030 metų vėjo ir saulės elektrinės, paremtos energijos kaupimu, turėtų galėti piko laikotarpiais tiekti apie 8 proc. savo instaliuotos galios ir padengti apie 20 proc. pikinio vartojimo.

    Tai reiškia, kad Kinija atsinaujinančius išteklius vis labiau vertina kaip sisteminį sprendimą, o ne tik papildomą generaciją geru oru. Praktikoje tam reikės baterijų parkų, tinklo modernizavimo, paklausos valdymo ir lankstesnių balansavimo pajėgumų.

    Plane taip pat numatyta iki 2030 metų pridėti daugiau nei 300 gigavatų vadinamosios pikinės atsinaujinančios galios, kuri gali būti panaudota didesnio poreikio metu. Ši formuluotė rodo kryptį į projektus, kurių gamyba yra labiau valdoma arba kuriuos galima paremti kaupimu ir greitu dispečerizavimu.

    Vandenilis, šildymas ir pramonė

    Kinija planuoja didinti vėjo ir saulės energijos panaudojimą ne tik elektros sektoriuje. Iki 2030 metų numatoma apie 150 mln. tonų anglies ekvivalento atsinaujinančios energijos nukreipti į šildymo ir vėsinimo sprendimus bei pramonę.

    Atskirai įvardijama ir žaliojo vandenilio gamyba, kuri, pagal planą, turėtų pasiekti apie 2 mln. tonų per metus 2030 metais. Tokia apimtis vandenilį paverstų vienu iš įrankių mažinant emisijas sektoriuose, kuriuos elektrifikuoti sunkiausia, pavyzdžiui, dalyje chemijos ar metalurgijos procesų.

    Hidroenergija ir jūrinis vėjas

    Hidroenergetikai plane numatomi ambicingi tikslai: iki 2030 metų bendri pajėgumai turėtų pasiekti apie 570 gigavatų, palyginti su 450 gigavatų tikslu 2025 metams. Ypatingas dėmesys skiriamas hidroakumuliacinėms elektrinėms, kurių galia iki 2030 metų turėtų augti iki maždaug 160 gigavatų.

    Hidroakumuliacija yra vienas efektyviausių būdų kaupti energiją dideliu mastu, todėl ji tiesiogiai susijusi su siekiu sustiprinti tiekimo patikimumą piko metu. Kuo daugiau kintamos generacijos, tuo vertingesnės tampa greitai reaguojančios balansavimo priemonės.

    Plane minimos ir giliavandenės jūrinio vėjo bazės, leidžiančios vystymą perkelti į tolesnes jūrines zonas, kur vėjo sąlygos stabilesnės. Taip pat numatoma idėja integruoti jūrinį vėją su povandeniniais duomenų centrais, o tai atspindi augantį elektros poreikį skaitmeninei infrastruktūrai.

    Be to, Pekinas planuoja bandomuosius projektus, kai didelės atsinaujinančios energijos bazės perduotų šimtaprocentę žalią elektros energiją. Tokie sprendimai gali tapti svarbūs tiek pramonei, tiek regionams, norintiems mažinti emisijas ir tuo pačiu stabilizuoti tiekimą.

  • Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Vandenynuose ir jūrose vis dažniau aptinkami mikroplastikai – mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, kurios plika akimi dažnai nematomos, tačiau gali veikti ištisas ekosistemas. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į vandenyną patenka apie 52 milijonai tonų plastiko atliekų, o mikroplastiko dalelių skaičius siejamas su dešimtimis trilijonų.

    Nors didelė dalis plastiko matoma pakrantėse ar plūduriuoja paviršiuje, smulkios dalelės randamos ir vandens storymėje, ir dugno nuosėdose. Tyrėjai pabrėžia, kad mikroplastikų poveikis nėra vien tik mechaninis – svarbūs ir chemikalai, galintys būti plastiko sudėtyje, ir tai, kaip dalelės sąveikauja su kitais aplinkos stresoriais.

    Kaip mikroplastikai patenka į jūrą?

    Mikroplastikai į jūrinę aplinką patenka keliais pagrindiniais keliais. Viena dalis atsiranda iš karto kaip smulkios pramoninės granulės ar kitos tyčia pagamintos mažos dalelės, o kita dalis susidaro suyra didesnėms plastiko atliekoms, kurias ardo bangavimas, vėjas ir saulės ultravioletinė spinduliuotė.

    Tarp šaltinių minimos ir žvejybos įrangos dalys, kurios netyčia atsiskiria jūroje, taip pat atliekos, į aplinką patenkančios dėl neveiksmingos surinkimo ir tvarkymo sistemos. Kuo ilgiau plastikas išlieka aplinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis suirs į vis smulkesnes daleles.

    Klimato kaita gali paspartinti irimą

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mikroplastikų taršos dinamika siejasi su klimato kaita. Daugiau saulėtų dienų, intensyvesnė ultravioletinė spinduliuotė ir karščio bangos gali paspartinti plastiko irimą, ypač kai atliekos užstringa pakrantėse ir ilgai būna veikiamos šilumos bei šviesos.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų ir didesnę ultravioletinę spinduliuotę, tai gali paspartinti pakrantėse įstrigusio plastiko irimą“, – sakė Flandrijos jūrų instituto vyresnioji tyrėja Ana Catarino.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ir kitą aspektą: net jei mikroplastikų poveikis vienas pats tam tikroms rūšims būtų ribotas, jis gali sustiprėti, kai organizmai jau patiria stresą dėl šylančio vandens, rūgštėjančio vandenyno ar deguonies kiekio pokyčių. „Šie poveikiai gali kauptis organizme“, – aiškino A. Catarino.

    Kaip laboratorijoje atskiriamos dalelės?

    Vienas iš didžiausių iššūkių – mikroplastikų aptikimas ir kiekybinis įvertinimas, nes dalelės skiriasi forma, dydžiu ir spalva, o dalis jų primena organines liekanas. Flandrijos jūrų institute Ostendėje tyrėjai renka mėginius iš Šiaurės jūros ir bando kuo tiksliau nustatyti, kiek ir kokių dalelių juose yra.

    Laboratorinėse procedūrose mėginiai pirmiausia surenkami tinklais, vėliau iš jų pašalinama organinė medžiaga, o likusios dalelės dažomos fluorescuojančiu dažikliu „Nile Red“. Tuomet jos tiriamos fluorescenciniu mikroskopu, o vaizdai apdorojami automatizuotomis programomis, kurios padeda atskirti, ar dalelė yra mikroplastikas, ir preliminariai priskirti ją polimero tipui.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad jis vyktų greičiau. Parašėme kodą, kad įkėlus nuotrauką vaizdo analizė būtų atliekama automatiškai“, – sakė instituto doktorantūros tyrėja Nelle Meyers.

    Pasak mokslininkų, toks pusiau automatizuotas metodas gali būti efektyvesnis laiko ir kaštų prasme, nes fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra įprasta įranga. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien šis metodas ne visuomet leidžia tiksliai nustatyti cheminę sudėtį ir gali atpažinti tik dalį polimerų, todėl rezultatams patvirtinti dažnai reikia papildomų analitinių tyrimų.

    Kas nutinka jūrų organizmams?

    Mikroplastikai patenka į mitybos grandinę panašiai kaip ir didesnės plastiko atliekos, tik jų „taikinys“ neretai būna smulkesni organizmai. Daleles gali praryti planktonas, moliuskai ir kiti filtratoriai, o vėliau jos per mitybos grandinę pasiekia didesnes žuvis ar net jūrų paukščius.

    „Jie gali užkimšti skrandį ar žarnyną, o tada organizmai negauna maistinių medžiagų ir nebesimaitina taip, kaip turėtų“, – sakė A. Catarino.

    Pasak tyrėjų, pasekmės priklauso nuo rūšies, dalelių tipo ir koncentracijos, taip pat nuo to, ar organizmas patiria papildomą stresą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali veikti augimą, reprodukciją ir populiacijų stabilumą, o kartu didinti visos ekosistemos pažeidžiamumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problemos sprendimas prasideda ne laboratorijoje, o kasdienėje atliekų prevencijoje: mažesniame vienkartinio plastiko vartojime, efektyvesniame surinkime ir geresnėje taršos kontrolėje visoje tiekimo grandinėje. Kuo mažiau plastiko patenka į aplinką, tuo mažiau jo suirs į mikroplastikus, kuriuos vėliau aptikti ir pašalinti praktiškai neįmanoma.

  • ES davė „Paramount Skydance“ sandoriui žalią šviesą, bet su sąlyga: kas turi pasikeisti?

    ES davė „Paramount Skydance“ sandoriui žalią šviesą, bet su sąlyga: kas turi pasikeisti?

    Leidimas su griežtomis sąlygomis

    Europos Komisija suteikė sąlyginį pritarimą „Paramount Skydance“ planuojamam „Warner Bros. Discovery“ perėmimui, kurio vertė siekia apie 94 mlrd. eurų. Briuselis pabrėžė, kad sprendimas priimtas įvertinus galimą poveikį filmų platinimo konkurencijai Europoje.

    Reguliuotojai nurodė, kad pagrindinė rizika kyla dėl galimo per didelio rinkos sutelkimo, kai keli dideli žaidėjai galėtų koordinuoti filmų platinimą. Dėl to, anot Komisijos, būtinos aiškios ir patikrinamos įsipareigojimų priemonės.

    Kas konkrečiai privalo būti padaryta

    Europos Komisija pareikalavo, kad „Paramount“ nutrauktų savo dalyvavimą jungtinėje įmonėje United International Pictures Europos ekonominėje erdvėje. Ši įmonė istoriškai siejama su didžiųjų studijų filmų platinimu, todėl institucijos akimis tai yra jautriausia sandorio vieta.

    Taip pat nustatytas 10 metų laikotarpis, per kurį „Paramount“ negalės tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti susitarimų su „Universal“, skirtų bendram filmų platinimui Europos ekonominėje erdvėje. Tokie apribojimai turi sumažinti riziką, kad rinka taptų mažiau konkurencinga, o pasirinkimas žiūrovams ir kino teatrams susiaurėtų.

    „Šie įsipareigojimai visiškai pašalina nustatytas konkurencijos rizikas ir užtikrina, kad sujungtos grupės filmai Europoje nebus platinami kartu su „Universal“ ar „Disney“ katalogu“, – teigiama Europos Komisijos pozicijoje.

    Kas dar gali sustabdyti susijungimą

    Nors Europoje sandoris gavo sąlyginį pritarimą, JAV procesas dar nebaigtas. Kalifornijos federalinis teisėjas šią savaitę laikinai pristabdė susijungimą, o rugpjūčio 3 dieną numatytas posėdis dėl preliminaraus draudimo.

    Jei būtų pritaikytas draudimas, sandoris galėtų neįvykti iki galutinio teismo sprendimo, todėl įmonių planuojamas užbaigimo grafikas lieka neaiškus. Toks teisinis neapibrėžtumas dažnai didina spaudimą investuotojams, darbuotojams ir partneriams, ypač kai sandoris apima dideles turinio bibliotekas ir platinimo kanalus.

    Kodėl šis sandoris kelia tiek triukšmo

    Kritikai teigia, kad susijungimas gali iš esmės pakeisti Holivudo struktūrą: mažėtų didžiųjų JAV studijų skaičius, stiprėtų derybinė galia kino teatrų, platformų ir kūrėjų atžvilgiu. Tokiuose susijungimuose dažnai tikimasi sinergijos, tačiau praktikoje tai neretai reiškia ir kaštų mažinimą.

    Oponentai perspėja apie galimus darbo vietų mažinimus, mažesnį filmų skaičių ir didesnę priklausomybę nuo kelių korporacijų sprendimų. Europos Komisija savo ruožtu nurodo, kad filmų gamybos srityje konkurencija išlieka plati dėl „Disney“, „Amazon MGM“ ir Europos prodiuserių, tačiau platinimo grandyje būtinos saugiklius primenančios sąlygos.

  • ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    Lyčių darbo užmokesčio atotrūkis Europos Sąjungoje išlieka apčiuopiama ekonominė problema, kuri kasmet kainuoja ne tik atskiriems darbuotojams, bet ir visai ekonomikai. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad moterų bruto valandinis atlygis ES vidutiniškai yra 11,1 proc. mažesnis nei vyrų.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai vyras uždirba 100 eurų, moteris vidutiniškai gauna 88,9 euro. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) skaičiavimai, paremti Eurostato statistika, rodo, jog per metus tai sudaro beveik 3 900 eurų mažesnes pajamas vienai dirbančiai moteriai.

    ETUC vertinimu, dėl šio skirtumo ES dirbančios moterys bendrai netenka daugiau kaip 358 milijardų eurų per metus. Skaičiavimuose išskiriama ir tai, kad didelę įtaką rezultatams daro didesnės įmonės, kuriose atlygio struktūros dažniau apima priedus, premijas ir karjeros laiptus.

    „Atlygio skaidrumo priemonių kaštai įmonėms yra nedideli, tačiau neveikimas moterims kainuoja milijardus prarastų pajamų“, – sakė ETUC generalinė sekretorė Esther Lynch.

    Atotrūkio dydis tarp valstybių labai skiriasi. Liuksemburgas išsiskiria kaip vienintelė ES šalis, kur, pagal pateiktus vertinimus, moterys vidutiniškai uždirba daugiau nei vyrai, o metinis skirtumas jų naudai siekia apie 474 eurus.

    Tuo metu didžiausi metiniai praradimai fiksuojami Šiaurės ir dalyje Vakarų Europos: Suomijoje vidutiniškai apie 7 592 eurus, Austrijoje apie 6 854 eurus, Vokietijoje apie 6 049 eurus, Švedijoje apie 5 116 eurų. Virš ES vidurkio taip pat yra Estija, Prancūzija, Čekija ir Airija.

    Lietuvoje, pagal pateiktus skaičiavimus, vidutiniai metiniai praradimai siekia apie 2 404 eurus. Mažiausias skirtumas įvardijamas Belgijoje, kur jis sudaro apie 322 eurus, o kai kuriose valstybėse metinis atotrūkis nesiekia 1 000 eurų.

    Atlygio skaidrumo direktyva

    Lyčių atlygio skirtumą ES siekiama mažinti per Atlygio skaidrumo direktyvą, kurios tikslas yra sumažinti informacijos asimetriją tarp darbuotojų ir darbdavių. Direktyva numato daugiau pareigų darbdaviams, įskaitant informacijos teikimą apie atlygio lygius ir vidinius vertinimus, kai nustatomi nepagrįsti skirtumai.

    ES lygiu direktyvos įgyvendinimui buvo nustatytas 2026 metų birželio 7 dienos terminas, tačiau dalis valstybių narių jo neįvykdė. Tai reiškia, kad realūs pokyčiai kai kuriose rinkose gali vėluoti, o darbuotojų galimybės greičiau identifikuoti diskriminacinius skirtumus išlieka ribotos.

    „Tai nepriimtina, kai moterys dešimtmečius patyrė atlygio diskriminaciją. Laikas baigėsi slaptumo kultūrai, kuri leido toleruoti diskriminaciją“, – teigė Esther Lynch.

    Ką rodo poveikio skaičiavimai?

    ETUC vertinimu, net ir santykinai nedidelis pokytis galėtų būti apčiuopiamas. Jei lyčių darbo užmokesčio atotrūkis sumažėtų 10 proc., vidutinė dirbanti moteris ES per metus uždirbtų maždaug 672 eurais daugiau.

    Didžiausias toks prieaugis prognozuojamas Prancūzijoje, apie 1 069 eurus, ir Airijoje, apie 1 033 eurus. Pastebimas efektas būtų ir Suomijoje, Vokietijoje, Italijoje bei Danijoje, o mažiausias, dėl jau mažesnio atotrūkio, būtų Lenkijoje.

    ETUC atstovai taip pat pabrėžia, kad direktyvos nevykdymas gali turėti teisinių pasekmių, nes valstybės narės privalo perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę. Ilgainiui atlygio skirtumai daro poveikį ne tik mėnesinėms pajamoms, bet ir socialinėms garantijoms, įmokoms bei pensijoms, todėl ekonominė nelygybė gali didėti ir pasitraukus iš darbo rinkos.

  • Prieš tampant skaitmeniniu klajokliu – 9 klaidos, kurios Europos verslui kainuoja brangiai

    Prieš tampant skaitmeniniu klajokliu – 9 klaidos, kurios Europos verslui kainuoja brangiai

    Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas Europoje per kelerius metus tapo nebe nišine svajone, o realiu planu tūkstančiams nuotoliu dirbančių specialistų ir smulkiojo verslo savininkų. Susidomėjimą augina ne tik lankstus darbas, bet ir valstybės, kurios siūlo specialias vizas bei paprastesnes įsikūrimo taisykles.

    Tačiau verslininkams persikėlimas į kitą šalį dažnai būna gerokai sudėtingesnis nei samdomiems darbuotojams. Netinkamai suplanavus, rizika apima mokesčius, teisinius įsipareigojimus, finansų valdymą, draudimą ir kibernetinį saugumą.

    Viza – ne formalumas

    Pirmasis žingsnis planuojant darbą iš užsienio – pasirinkti šalį ir vizos kategoriją, kuri atitinka veiklos modelį. Dalis valstybių turi skaitmeninių klajoklių vizas, tačiau kitur darbas su turistine viza gali būti laikomas pažeidimu, net jei klientai ir pajamos lieka užsienyje.

    Prieš perkant bilietus svarbu pasitikrinti minimalių pajamų reikalavimus, leidžiamą buvimo trukmę, pratęsimo galimybes ir tai, ar viza tinka įmonės savininkui. Praktikoje dažniausiai tikrinama, ar pajamos stabilios ir ar veikla neperžengia vietinės darbo rinkos ribų.

    Mokesčiai, rezidencija ir teisinės rizikos

    Didžiausias pavojus verslui – netyčia tapti apmokestinamam dviejose jurisdikcijose arba sukurti vadinamąją nuolatinę buveinę kitoje šalyje. Tai gali reikšti pareigą registruoti veiklą vietoje, deklaruoti pajamas, mokėti pelno ar pridėtinės vertės mokestį bei vykdyti papildomą apskaitą.

    Ne mažiau svarbi ir asmens mokestinė rezidencija, kuri dažnai priklauso nuo praleistų dienų skaičiaus, gyvenamosios vietos centro ir ekonominių ryšių. Dėl šių priežasčių prieš išvykstant verta konsultuotis su mokesčių ar teisės specialistais ir įvertinti, kaip realiai taikomos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys.

    Finansai, draudimas ir kibernetinis saugumas

    Kasdieniams atsiskaitymams ir verslo operacijoms būtina pasiruošti iš anksto: įvertinti bankų paslaugas, kortelių mokesčius, valiutų konvertavimo sąlygas, mokėjimų surinkimą iš klientų ir tai, kaip bus atskirtos asmeninės ir verslo išlaidos. Tvarkinga finansų struktūra sumažina klaidų tikimybę apskaitoje ir palengvina deklaravimą.

    Draudimas dažnai nuvertinamas, tačiau ilgesniam laikui išvykus ypač svarbu įsitikinti, kad galioja tinkamas sveikatos, kelionės ir verslo draudimas, o darbo įranga ir veiklos nutrūkimo rizika išvis yra įtrauktos į sąlygas. Standartinės kelionių draudimo taisyklės ne visada apima ilgalaikį nuotolinį darbą ar brangią techniką.

    Kita sritis, kuri pastaraisiais metais tapo kritinė, – duomenų sauga. Dirbant iš bendradarbystės erdvių ar jungiantis prie viešo belaidžio interneto didėja sukčiavimo ir duomenų nutekėjimo rizika, todėl verta naudoti VPN, įjungti dviejų veiksnių autentifikavimą, nuolat atnaujinti įrenginius ir riboti jautrių duomenų pasiekimą nesaugiais tinklais.

    Praktiniai iššūkiai apima ir laiko juostas: jei klientai ir komanda lieka Europoje, o bazė persikelia į tolimus regionus, nuolatiniai ankstyvi ar vėlyvi skambučiai gali tiesiogiai paveikti produktyvumą ir sveikatą. Todėl dar prieš persikeliant verta įsivertinti, ar verslo procesai gali veikti kitu grafiku ir ar dalį funkcijų galima automatizuoti naudojant DI sprendimus.

    Galiausiai, svarbiausia taisyklė – turėti finansinį rezervą nenumatytiems atvejams, pradedant vizų vėlavimais ir baigiant staigiais būsto ar sveikatos išlaidų pokyčiais. Skaitmeninis klajokliškas gyvenimas gali suteikti laisvę, tačiau verslui jis sėkmingas tik tada, kai užtikrinamas pajamų stabilumas ir veiklos tęstinumas.

  • Naftos kainai artėjant prie 100 eurų, Persijos įlankos šalys ieško apėjimo kelių Hormuzui

    Naftos kainai artėjant prie 100 eurų, Persijos įlankos šalys ieško apėjimo kelių Hormuzui

    Persijos įlankos naftos eksportuotojai skuba investuoti į alternatyvius maršrutus, kurie leistų apeiti Hormuzo sąsiaurį. Karo su Iranu atsinaujinimas ir išaugusi rizika jūrų keliams vėl kelia kainas, o rinka vis garsiau kalba apie beveik 100 eurų už barelį lygį.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos taškų, nes taikos metu per jį kasdien gabenama apie 15 mln. barelių naftos. Tai sudaro reikšmingą dalį pasaulinės jūra prekiaujamos naftos, todėl bet koks sutrikimas iš karto atsispindi kainose ir draudimo įkainiuose.

    Šiuo metu Persijos įlankos valstybės turi bent kelis didelius vamzdynų projektus, kurie yra statomi, planuojami arba derinami, kad naftą būtų galima nukreipti į Raudonąją jūrą, Sueco kanalo kryptį ar Omano įlanką. Tokia infrastruktūra brangi, tačiau ji mažina priklausomybę nuo vieno jūrinio koridoriaus, kurį galima blokuoti ar sutrikdyti.

    „Taip stipriai priklausyti nuo Hormuzo sąsiaurio nebėra apdairi ilgalaikė strategija“, – sakė duomenų bendrovės „Kpler“ vyresnioji tyrėja Victoria Grabenwöger.

    Didžiausi šiuo metu veikiantys apėjimo variantai jau artėja prie pajėgumų ribų. Saudo Arabijos Rytų–Vakarų vamzdynas, nutiestas dar devintajame dešimtmetyje, leidžia perkelti žaliavą į Raudonosios jūros pakrantę, o Jungtiniai Arabų Emyratai dalį eksporto nukreipia į Fudžeiros uostą Omano įlankoje.

    Prieš karą šie du keliai turėjo apie 3,5–5,5 mln. barelių per parą laisvos atsargos, tačiau pastaruoju metu jie dirba beveik visu pajėgumu. Tai reiškia, kad papildomam eksportui reikia naujų linijų, naujų terminalų ir didesnės uostų infrastruktūros, o tam prireikia metų ir milijardinių investicijų.

    Vienas ryškesnių projektų yra Abu Dabio valstybinės naftos bendrovės plėtra, susijusi su papildomu vamzdynu į Fudžeirą. Projektas vertinamas maždaug 2,6 mlrd. eurų, o jo tikslas yra padidinti tiekimą daugiau kaip 1,2 mln. barelių per parą, tačiau terminai gali slinktis dėl būtinybės plėsti ir patį uostą.

    Raudonoji jūra: išeitis su rizika

    Raudonosios jūros maršrutas laikomas svarbia alternatyva, tačiau jis pats turi pažeidžiamų vietų, ypač Bab el Mandebo sąsiauryje. Šis koridorius yra itin reikšmingas pasaulinei prekybai, o incidentai jame greitai paveikia laivybos kainodarą ir pristatymo terminus.

    Pastarosiomis dienomis dėmesį vėl patraukė Jemeno husių išpuoliai prieš su Saudo Arabija siejamą laivybą. Tokie veiksmai primena, kad net ir nukreipus srautus nuo Hormuzo, rizika neišnyksta, o tik persikelia į kitus strateginius taškus.

    Be to, istorija rodo, kad infrastruktūra sausumoje taip pat nėra visiškai apsaugota. Ankstesniais metais husių atakos ir dronų smūgiai buvo privertę laikinai stabdyti kai kurių objektų veiklą, todėl naftos kompanijos vis dažniau investuoja ir į apsaugą bei atsparumo didinimą.

    Irako planai ir geopolitinė kaina

    Didžiausią spaudimą dėl eksporto ribojimų jaučia Irakas, kurio biudžetas itin priklauso nuo naftos pajamų. Šaliai ieškant kelių mažinti priklausomybę nuo Hormuzo, svarstomi projektai, kurie leistų pasiekti Viduržemio jūros uostus arba atverti sausumos kryptį į Jordaniją.

    Irako vyriausybė taip pat siekia pritraukti Vakarų kapitalą į energetikos ir infrastruktūros projektus, tikėdamasi greitesnės technologinės ir finansinės pažangos. Tačiau tokie sprendimai turi ir geopolitinę kainą, nes bet koks maršruto keitimas regione neišvengiamai susijęs su įtakos kova ir saugumo garantijų klausimu.

    Analitikai pabrėžia, kad net ir pastačius naujus vamzdynus, pasaulinė naftos rinka liks jautri kariniams veiksmams ir bet kokiems signalams apie tiekimo sutrikimus. Kuo ilgiau išlieka aukšta rizika, tuo didesnė tikimybė, kad brangs ne tik žaliava, bet ir galutinės energijos kainos, įskaitant degalus bei logistiką.

  • ECB paliko 2,25 proc. palūkanas: Iraną vėl krečiantis karas gali priversti kelti dar kartą

    ECB paliko 2,25 proc. palūkanas: Iraną vėl krečiantis karas gali priversti kelti dar kartą

    Europos Centrinis Bankas ketvirtadienį paliko pagrindines euro zonos palūkanų normas nepakeistas ir toliau vertina, kiek atsinaujinęs energijos kainų šokas dėl karo Irano regione gali persiduoti infliacijai. Indėlių galimybės palūkanų norma išliko 2,25 proc., o ji laikoma svarbiausiu ECB orientyru.

    Taip pat nepakeistos ir kitos dvi pagrindinės normos: pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanos išlaikytos 2,40 proc., o ribinio skolinimosi galimybės – 2,65 proc. Šios trys palūkanos formuoja pinigų politikos sąlygas bankams ir galiausiai daro įtaką paskolų bei indėlių kainai gyventojams ir verslui.

    ECB pripažino, kad energijos kainų perspektyva išlieka itin nepastovi, o neapibrėžtumas – didelis. Bankas pabrėžė, jog stebės šoko intensyvumą ir trukmę bei galimus netiesioginius ir antrinio poveikio kanalus, kai brangesnė energija pradeda kelti platesnį kainų lygį.

    „Neapibrėžtumas išlieka didelis, o visas energijos kainų šoko poveikis infliacijai dar neatsiskleidė“, – sakoma ECB pranešime.

    Sprendimas priimtas po to, kai patvirtinta, jog euro zonoje metinė infliacija birželio mėnesį sumažėjo iki 2,8 proc. nuo 3,2 proc. gegužę. Bazinė infliacija, iš kurios eliminuojami labiausiai svyruojantys energijos ir maisto komponentai, taip pat lėtėjo iki 2,4 proc., todėl ECB įgijo daugiau laiko įvertinti rizikas.

    Pauzė įvyko praėjus maždaug šešioms savaitėms po pirmojo palūkanų pakėlimo per beveik trejus metus. Tą kartą sprendimą skatino karinių veiksmų sukelti energijos kainų svyravimai ir užsitęsęs spaudimas kainoms, o ECB akcentavo, kad infliacija tvariai prie 2 proc. tikslo sugrįžtų tik vėliau, jei prireiktų papildomo griežtinimo.

    ECB vadovė Christine Lagarde pastaruoju metu vengė įsipareigoti aiškiam palūkanų keliui, pabrėždama sprendimų priklausomybę nuo duomenų. Rinkos dalyviams tai reiškia, kad rudenį, kai bus atnaujintos prognozės, diskusijos dėl dar vieno palūkanų didinimo išlieka realios.

    Didžiausia rizika – energijos brangimas, kuris gali atgaivinti infliacijos spaudimą antrąjį metų pusmetį. Ilgiau išsilaikančios aukštesnės naftos ir dujų kainos paprastai pirmiausia didina sąskaitas namų ūkiams, o vėliau gali persiduoti prekių ir paslaugų kainoms per transporto, gamybos bei logistikos kaštus.

    ECB sprendimas išsiskiria platesniame centrinių bankų kontekste. JAV Federalinio rezervo tikslinis palūkanų intervalas siekia 3,50–3,75 proc., Jungtinės Karalystės centrinis bankas palūkanas laiko ties 3,75 proc., o Šveicarijos nacionalinis bankas bazinę normą išlaiko ties nuliu.

    Artimiausiomis dienomis sprendimus dėl palūkanų priims ir ECB svarbiausi partneriai – Federalinis rezervas bei Anglijos bankas. Kol kas finansų rinkose vyrauja lūkestis, kad abi institucijos artimiausiame posėdyje palūkanų nekeis, tačiau energijos kainų ir infliacijos dinamika gali greitai pakeisti prognozes.

  • Florencija atveria pirmą Italijoje centrą nuo skaitmeninės priklausomybės: kas laukia jaunimo?

    Florencija atveria pirmą Italijoje centrą nuo skaitmeninės priklausomybės: kas laukia jaunimo?

    Florencijoje pasirašyta sutartis dėl projekto „Discover – Out of the shell“, kuris pristatomas kaip pirmasis Italijoje specializuotas centras, skirtas skaitmeninių technologijų ir socialinių tinklų naudojimo rizikoms mažinti. Iniciatyvą įgyvendina ASL Toscana centro, Florencijos savivaldybė ir kooperatyvas „ReteSviluppo“.

    Centro tikslas – ne tik reaguoti į probleminį naudojimą, bet ir stiprinti sąmoningus įpročius, kai ekranų laikas nekonkuruoja su santykiais, sportu, kultūra ar bendruomeninėmis veiklomis. Planuojama, kad „Discover“ pilnu pajėgumu pradės veikti po vasaros.

    „Skaitmeninės technologijos yra kasdienė jaunų žmonių gyvenimo dalis ir didelė galimybė. Būtent todėl turime pareigą padėti jomis naudotis sąmoningiau, išlaikant pusiausvyrą tarp laiko internete ir laiko santykiams bei patirtims“, – sakė Florencijos jaunimo politikos kuratorė Letizia Perini.

    Europa griežtina taisykles

    Skaitmeninės priklausomybės ir nepilnamečių apsaugos tema sparčiai persikelia iš ekspertų diskusijų į politinių sprendimų lauką. ES mastu vis daugiau dėmesio skiriama platformų atsakomybei ir vaikų saugai internete, ypač vertinant dizaino sprendimus, kurie skatina ilgesnį naršymą ir impulsyvų turinio vartojimą.

    Šią vasarą Prancūzija paskelbė planus riboti socialinių tinklų naudojimą jaunesniems nei 15 metų asmenims, o Jungtinėje Karalystėje pristatytos idėjos dėl naktinio socialinių tinklų naudojimo ribojimo vyresniems paaugliams. Europos Komisija taip pat viešai rėmė priemones, kurios stiprintų nepilnamečių apsaugą interneto aplinkoje.

    Italija renkasi prevenciją

    Skirtingai nei dalis šalių, kurios pirmiausia eina draudimų keliu, Italijoje kol kas labiau akcentuojamas prevencinis modelis. „Discover“ koncepcija remiasi dviem kryptimis: vadovaujamu atsijungimu ir sąmoningo technologijų naudojimo ugdymu, kad jauni žmonės taptų aktyviais savo laiko šeimininkais, o ne pasyviais turinio vartotojais.

    Numatoma, kad centras dirbs su 10–25 metų jaunuoliais. Veiklose žadami konsultavimo ir nukreipimo mechanizmai, klausymo kabinetas, praktiniai užsiėmimai apie medijų raštingumą, taip pat veiklos, skirtos socialiniam ryšiui stiprinti, pavyzdžiui, stalo žaidimai, rankdarbiai ir grupiniai užsiėmimai.

    Centras bus atviras ne tik jaunimui, bet ir tėvams bei ugdytojams, kuriems dažnai trūksta aiškių priemonių, kaip kalbėtis apie ekranų laiką be konflikto. Sudėtingesniais atvejais, kai matomas socialinis atsitraukimas, izoliacija ar psichologinis distresas, numatytas ASL įsitraukimas koordinuojant specializuotas paslaugas regione.

    „Svarbi pridėtinė vertė yra galimybė prevenciją derinti su nuolatiniu ryšiu su atsakingomis paslaugomis. Visa tai daroma įgalinimo perspektyvoje, toli nuo paprasto draudimų ar ribojimų logikos“, – pabrėžė ASL Toscana centro vadovas Valerio Mari.

    Ekspertai pabrėžia, kad probleminis skaitmeninių technologijų naudojimas dažnai susijęs ne vien su valios stoka, o su miego režimu, emocine savijauta, patyčiomis, nerimu ar socialinės paramos trūkumu. Todėl tokie centrai gali tapti tarpine grandimi tarp mokyklos, šeimos ir sveikatos sistemos, kai pagalba reikalinga greitai, bet dar nėra prireikę stacionarių paslaugų.