Category: Gyvenimas

Seni daiktai – tikrai ne šiukšlės. Pakanka šiek tiek fantazijos, ir paprastos audinio atraižos virsta praktiškais bei gražiais namų interjero akcentais.

Iš skiaučių kilimėlius galima pasigaminti įvairiais būdais: juos nerti, siūti arba pinti originalia technika.

Tokiam kilimėliui prireiks plastikinio sodo tinklelio su smulkiomis akutėmis. Taip pat pasigaminkite paprastą įrankį: paimkite nėrimo vąšelį ir prie jo pritvirtinkite vielutės gabalėlį, suformuodami mažą kilpelę. Ji turi būti tokio dydžio, kad į ją lengvai praslystų audinio juostelė.

Paruoškite ilgas medvilninio audinio juostas. Puikiai tiks sena spalvota paklodė ar plonesnis medvilninis audinys. Audinį įkirpkite nuo krašto kas 4–5 cm ir plėšykite į juosteles. Iš karto pašalinkite kyšančius siūlus, kad darbas atrodytų tvarkingai.

Pirmiausia apipinkite tinklelio kontūrą – taip suteiksite būsimam kilimėliui formą. Toliau dirbkite su dviem audinio juostomis: vieną dėkite ant tinklelio, kitą – po juo. Viršutinę juostą perverkite per kilpelę ant vąšelio, tarsi per adatos skylutę, ir išstumkite ją per tinklelio akutę.

Iš apačios suimkite abi juostas, o vąšeliu iš viršaus užkabinkite apatinę ir ištraukite kilpą. Perkelkite ją per kitą akutę. Kelias tokias kilpas laikykite ant vąšelio jų neužverždami. Kai susikaups 5–6 kilpos, per jas pertraukite viršutinę audinio juostą ir atsargiai ištiesinkite rankomis.

Vėliau procesą galima supaprastinti: juostą perverkite iškart per vieną kilpą ir užveržkite – taip dirbti greičiau ir patogiau. Ši technika primena tradicinius austus takelius, anksčiau dažnai matytus namuose. Šiandien tokie gaminiai vėl madingi ir puikiai papildo įvairius interjerus.

Iš išvirkščiosios pusės likusius audinio galus pritvirtinkite – tvarkingai prisiūkite ir nukirpkite. Tuomet kilimėlis bus tankus, gerai laikys formą ir nesusiglamžys.

Drąsiai eksperimentuokite su spalvomis ir deriniais. Net ryškūs variantai gali atrodyti įdomiai ir suteikti erdvei charakterio. Toks kilimėlis bus ne tik praktiškas, bet ir išskirtinė, savo rankomis sukurta namų detalė.

Šįkart – idėja, kaip be didelių išlaidų susikurti velykinį namų dekorą, kuris suteiks šilumos, jaukumo ir švelnios pavasariškos nuotaikos.

Artėja viena šviesiausių ir laukiamiausių švenčių – Velykos. Tai metas, kai norisi atsinaujinti: susitvarkyti namus, peržiūrėti spintas, nuvalyti langus, išsitraukti dailius tekstilės akcentus ir į interjerą įnešti daugiau šviesos bei lengvumo.

Pavasaris pats diktuoja dekoro kryptį – tinka švelnūs pasteliniai atspalviai, lengvi raštai ir mielos detalės. Tokiu metu ypač norisi pasigaminti ką nors savo rankomis. Ir nebūtina imtis sudėtingų projektų: kartais užtenka vieno nedidelio akcento, kad erdvė atrodytų visiškai kitaip.

Viena paprastų, bet labai efektingų idėjų – šventinės stiklainėlių dėžutės saldumynams. Į jas patogu sudėti saldainius, sausainius, riešutus ar mažus šokoladinius kiaušinėlius, o pats vaizdas atrodo jaukiai ir pavasariškai.

Pirmiausia prireiks stiklinių indelių su metaliniais dangteliais. Juos gerai išplaukite ir kruopščiai nusausinkite – paruošimas turi didelę įtaką galutiniam rezultatui.

Dangtelių dekoravimui panaudokite mažas gyvūnėlių figūrėles, pavyzdžiui, zuikutį ar viščiuką. Jos akimirksniu sukuria šventinę nuotaiką ir asocijuojasi su pavasariu. Figūrėlę pritvirtinkite dangtelio centre karštais klijais, o tuomet patį dangtelį nudažykite auksinės spalvos akriliniais dažais.

Toliau pereikite prie stiklainėlio dekoravimo. Iš popierinės lipnios juostos iškirpkite kiaušinių siluetus ir priklijuokite ant stiklo – tai bus paprastas trafaretas. Tuomet porolono kempinėle užtapšnokite dažus švelniais pasteliniais atspalviais, pavyzdžiui, šviesiai rožiniu ir melsvu. Tokios spalvos suteikia lengvumo ir gaivos įspūdį.

Kai dažai visiškai išdžius, atsargiai nuimkite lipnios juostos ruošinius. Po jais liks skaidrus stiklas, todėl atsiras gražus kontrastas: pastelinis fonas ir skaidrūs „langeliai“ kiaušinių formos.

Rezultatas – stilingi, paprasti stiklainėliai, puikiai papildantys velykinį dekorą. Velykos – atsinaujinimo, šviesos ir džiaugsmo metas, o kūrybiškos smulkmenos gali sukurti tikrą šventinę nuotaiką.

Viryklės valymas dažnai apsiriboja greitu paviršiaus perbraukimu šluoste, tačiau rankenėlėse riebalai kaupiasi ne tik išorėje. Jie susirenka po rankenėlėmis, viduje ir visuose plyšiuose, todėl, nors iš pažiūros jos gali atrodyti švarios, ilgainiui ima strigti, sunkiau suktis ir tampa nepatogios naudoti.

Norint išvalyti kruopščiai, pirmiausia reikėtų nuimti rankenėles. Darykite tai atsargiai: suimkite rankenėlę ir lėtai traukite į save. Jei nešvarumų daug, gali prireikti šiek tiek daugiau jėgos. Kai kuriuose modeliuose viduje būna spyruoklė, todėl nuiminėkite pamažu, kad detalės neiššoktų. Jei spyruoklė išsiima, ją geriau išimti atskirai ir nemirkyti kartu su rankenėlėmis.

Toliau pasigaminkite paprastą valymo tirpalą. Įberkite 1 valgomąjį šaukštą sausų garstyčių, užpilkite stikline verdančio vandens ir gerai išmaišykite. Į šį tirpalą panardinkite rankenėles. Jei riebalų sluoksnis storas, palikite mirkti apie 30 minučių, jei nešvarumų mažiau – pakaks 15 minučių.

Išmirkiusias rankenėles nušveiskite dantų šepetėliu. Garstyčios suminkština riebalus, todėl jie nusivalo lengviau. Sunkiau pasiekiamoms vietoms pravers dantų krapštukas – juo patogu išvalyti siaurus plyšius. Paprastai tam pakanka kelių minučių.

Tuomet rankenėles nuplaukite švariu vandeniu ir gerai nusausinkite. Kol jos džiūsta, galima pasirūpinti pačia virykle. Kad tirpalas nenubėgtų ant orkaitės stiklo, jį uždenkite rankšluosčiu arba popieriumi.

Pirmiausia viryklės paviršių nuvalykite drėgna kempinėle, tada užtepkite indų ploviklio ir minkštąja kempinėlės puse pašalinkite nešvarumus. Jei riebalų susikaupė daug, popierinius rankšluosčius sudrėkinkite garstyčių tirpalu, uždenkite jais paviršių ir palikite kelioms minutėms.

Vietas šalia rankenėlių, kur prieiti sudėtingiau, patogu valyti mediniu pagaliuku – jis padeda nugramdyti nešvarumus nebraižant paviršiaus ir nepažeidžiant dangos. Geriausia dirbti ant sudrėkinto paviršiaus, tuomet valymas vyksta lengviau.

Riebalų likučius plyšiuose pašalinkite dantų šepetėliu su indų plovikliu arba tuo pačiu garstyčių tirpalu. Galiausiai viryklę perbraukite drėgna šluoste ir nusausinkite.

Kai visos detalės visiškai išdžius, sudėkite rankenėles atgal. Jei buvo išimta spyruoklė, nepamirškite jos įstatyti į vietą.

Paslaptingi rožiniai granito rieduliai, gulintys Antarktidos Hadsono kalnų viršūnėje, mokslininkus atvedė prie netikėto atradimo – po „Pine Island“ ledynu slypinčios milžiniškos granito masės. Šis kūnas, siekiantis apie 100 km plotį ir maždaug 7 km storį, saugo ne tik geologinės praeities pėdsakus, bet ir svarbias užuominas apie tai, kaip ateityje gali kisti mūsų planeta.

Pastaraisiais dešimtmečiais Antarktida tampa vis dinamiškesnių pokyčių zona. Palydoviniai tyrimai rodo ryškų augalijos ploto didėjimą Antarktidos pusiasalyje. Ypač išsiplėtė samanomis apaugusios teritorijos – nuo 9-ojo dešimtmečio jos išaugo dešimteriopai. Skaičiuojama, kad iki 2021 metų augalijos plotas padidėjo nuo 0,86 km² (1986 m.) iki 11,95 km², t. y. apie 1300 proc. Augimas spartėja: vien 2016–2021 metais prieaugis siekė beveik pusę kvadratinio kilometro per metus.

„British Antarctic Survey“ (BAS) tyrėjų komanda ėmėsi Hadsono kalnų granito analizės. Pasitelkę radioaktyviųjų elementų, įkalintų mineralų kristaluose, tyrimus, mokslininkai nustatė, kad šios uolienos yra maždaug 175 mln. metų senumo ir susiformavo juros periode. Tačiau didžiausia mįslė buvo kita – kaip tokios senos uolienos atsidūrė kalnų viršūnėse.

Atsakymų suteikė regiono aerogeofiziniai duomenys. Moksliniame leidinyje „Communications Earth“ aprašoma, kad pažangūs BAS lėktuvu atlikti gravitaciniai matavimai po „Pine Island“ ledynu užfiksavo neįprastą signalą. Surinkti duomenys patvirtino, jog po ledu yra didžiulė granito struktūra.

Geologinių ir gravitacinių duomenų derinys leido paaiškinti ir rožinių riedulių kilmę. Tyrėjų teigimu, praeityje „Pine Island“ ledynas judėjo kitaip nei dabar: tais laikais, kai ledo danga buvo gerokai storesnė, ledynas galėjo „išplėšti“ uolienas iš gelmių ir, judėdamas, kelti jas į aukštesnes vietas, kol jos atsidūrė kalnų viršūnėse.

Šis atradimas ypač svarbus mokslininkams, nagrinėjantiems klimato kaitą ir jos poveikį jūros lygiui. Supratus, kaip ledynas judėjo praeityje, galima tikslinti prognozes, kaip ateityje gali keistis Antarktidos ledo danga.

Kuo tiksliau įvertinami šie procesai, tuo geriau galima numatyti ir tai, kokią įtaką tirpstantis ledas turės pasauliniam jūrų lygio kilimui.

Geologiniai tyrimai po „Pine Island“ ledynu tampa savotiška žinių saugykla apie Žemės praeitį ir ateitį. Uolienos, atsidūrusios kalnų viršūnėse, yra ilgalaikių pokyčių įrašas, atspindintis, kaip per milijonus metų šiame regione keitėsi kraštovaizdis.

Mokslininkai pabrėžia, kad suprasti, kaip ledas formavo Antarktidos reljefą, būtina norint įvertinti, kokie pokyčiai laukia ateityje. Šių išvadų reikšmė ypač didelė žemai esančioms teritorijoms, kur net ir nedideli jūros lygio svyravimai gali tiesiogiai paveikti žmonių gyvenimą.

Gilesnis procesų, vykstančių po „Pine Island“ ledynu, pažinimas gali padėti tiksliau prognozuoti klimato kaitos pasekmes. Po ledu aptikta struktūra, kartu su geologiniais tyrimais, leidžia naujai pažvelgti į jėgas, kurios formuoja mūsų planetą.

Net ir brangiai įrengtas būstas kartais praranda įspūdį dėl smulkmenų, kurioms dažnas neskiria dėmesio. Būtent jos neretai ir suformuoja bendrą erdvės pojūtį.

Apžvelkime dažniausias interjero klaidas, dėl kurių butas gali atrodyti pigiau, nei yra iš tikrųjų.

Viena dažniausių klaidų – per daug vienodo, masinės gamybos baldų, pavyzdžiui, „IKEA“ stiliaus. Skandinaviškas minimalizmas kadaise tapo ypač populiarus, todėl dalis žmonių jį pradėjo tapatinti su kokybišku remontu. Vis dėlto bazinis skandinaviškas dizainas ir apgalvotas, brangesnis interjeras – ne tas pats. Kai būstas užpildomas tipiniais baldais iš masinių parduotuvių, jis ima priminti ekspozicijų salę. Tokie baldai gali būti gera pradžia, tačiau verta jų nepadauginti ir papildyti interjerą individualiais, charakterį kuriančiais elementais.

Kita klaida – vadinamasis vizualinis triukšmas. Tai atviros lentynos, stelažai be durelių ir įvairios atviros daiktų laikymo sistemos. Nuotraukose jos atrodo patraukliai, tačiau kasdienybėje greitai prisikaupia dulkės, atsiranda atsitiktinių daiktų, ir interjeras ima atrodyti perkrautas. Dėl to dažniausiai praktiškiau didžiąją dalį daiktų laikyti už fasadų ar durelių.

Didelę įtaką daro užuolaidos. Trumpos užuolaidos dažnai atrodo ne vietoje ir vizualiai „atpigina“ erdvę. Kur kas geresnis sprendimas – iki grindų siekiančios užuolaidos. Karnizą pravartu montuoti platesnį nei langas arba net nuo sienos iki sienos. Kalbant apie medžiagas, net paprastas linas ar medvilnė dažniausiai atrodo geriau nei pigi sintetika.

Svarbi detalė – apšvietimas. Dažna klaida, kai kambaryje paliekamas tik vienas šviestuvas lubų centre. Tačiau apgalvotas interjeras paprastai turi kelis šviesos šaltinius. Vertėtų numatyti papildomą apšvietimą: lentynų pašvietimą, lokalius šviestuvus ar kitus akcentinius sprendimus. Tai padeda sukurti jaukesnę atmosferą.

Verta atkreipti dėmesį ir į standartines statytojo paliktas detales: radiatorius, plastikines palanges ar angokraščių sprendimus. Tokie elementai kartais sugadina bendrą vaizdą, todėl juos pravartu atnaujinti arba bent jau sutvarkyti taip, kad atrodytų tvarkingai ir vientisai.

Galiausiai – dekoras. Per didelis smulkių daiktų kiekis ant lentynų vizualiai apkrauna erdvę. Dažnai efektyviau pasirinkti vieną ryškesnį akcentą, pavyzdžiui, didelį paveikslą ar veidrodį. Beje, didelis veidrodis gali vizualiai praplėsti kambarį ir įnešti daugiau šviesos.

Verta bent kartą pabandyti, kad pajustumėte skirtumą. Paprastas įprotis gali paversti riešutus organizmui „draugiškesniu“ produktu. Pokytis juntamas ir skonyje, ir tame, kaip kūnas priima šią maistingą užkandžio saują.

Daugelis riešutus kramsnoja tiesiog taip, laikydami juos idealiu natūraliu užkandžiu. Tačiau yra niuansų, kurie padeda iš jų gauti dar daugiau naudos, o valgymą padaro lengvesnį ir malonesnį.

Riešutai ir sėklos yra tikras riebalų, baltymų, vitaminų ir mineralų lobynas. Vis dėlto juose yra ir natūralių junginių, kuriuos augalas „sukuria“ apsaugai: fitino rūgšties ir fermentų inhibitorių. Fitino rūgštis gali surišti svarbius mineralus – geležį, cinką, magnį, kalcį – ir paversti juos sunkiau pasisavinamomis formomis. Fermentų inhibitoriai, savo ruožtu, gali lėtinti virškinimo fermentų veiklą, todėl riešutus organizmui tampa sunkiau suskaidyti. Dėl to po didesnės porcijos kai kuriems žmonėms pasireiškia sunkumo jausmas ar pilvo pūtimas.

Mirkymas imituoja dygimo pradžią. Vanduo suaktyvina vidinius procesus, kurių metu dalis šių medžiagų išsiskiria į skystį arba neutralizuojama. Dėl to mineralai tampa lengviau prieinami, baltymai ir riebalai geriau suskaidomi, o patys riešutai įgauna minkštesnę tekstūrą ir švelnesnį, „švaresnį“ skonį. Rezultatas – geresnis maistinių medžiagų pasisavinimas ir lengvesnis pojūtis suvalgius net ir didesnį kiekį.

Imkite norimą kiekį riešutų ar sėklų ir užpilkite švariu vandeniu santykiu 1:2. Taip pat kiekvieniems 140 g riešutų įdėkite 1 arbatinį šaukštelį druskos – ji padeda suaktyvinti procesus ir sustiprina neutralizavimo efektą.

Mirkymo laikas priklauso nuo riešutų ar sėklų rūšies.

Svarbu: vandenį reikėtų keisti kas 8 valandas, kad pašalintumėte į skystį išėjusias medžiagas ir neleistumėte produktui įgauti pašalinio poskonio.

Po mirkymo riešutus ar sėklas gerai perplaukite po tekančiu vandeniu. Jei norite, juos galima lengvai pradžiovinti orkaitėje, nustatę žemiausią temperatūrą, arba tiesiog palikti nuvarvėti ir išdžiūti kambario ore.

Šiandien – keli paprasti, bet labai praktiški patarimai, kurie padės skalbti taip, kad drabužiai ir namų tekstilė būtų švarūs, gaivūs ir be nemalonaus kvapo.

Pasitelkus kelias gudrybes, rankšluosčiai gali tapti minkštesni, patalynė – gaivesnė, o drabužiai atrodys tvarkingai net po sudėtingesnių dėmių.

Norite sugrąžinti minkštumą frotiniams rankšluosčiams? Skalbimo metu į minkštiklio skyrelį įpilkite paprasto acto – iki maksimalios žymos. Actas padeda ištirpinti audinio pluoštuose užsilikusias skalbiklio liekanas, pašalina kieto vandens paliekamas mineralines nuosėdas ir neutralizuoja bakterijas, sukeliančias nemalonų kvapą. Po tokio skalbimo audinio kilpelės geriau išsitiesina, todėl rankšluostis tampa puresnis. Tuo pačiu patariama vengti audinių minkštiklio, nes jis pluoštus padengia plona plėvele ir mažina rankšluosčių sugeriamumą.

Dar viena naudinga taisyklė – prieš skalbiant stipriai suteptas vietas iš anksto įtrinti muilu. Jei žinote, kad yra „probleminių“ zonų, pavyzdžiui, apykaklės, rankogaliai ar vietos po pažastimis, sudrėkinkite audinį vandeniu ir gerai įtrinkite ūkiniu muilu. Šis būdas tinka ir baltiems drabužiams, kojinėms ar apatiniams. Po įtrynimo palikite 5–20 minučių, priklausomai nuo nešvarumo lygio. Dažnai šis paprastas metodas veikia net geriau nei daugelis parduotuvinių dėmių valiklių.

Jeigu prie drabužio prilipo kramtomoji guma, nereikia panikuoti. Paimkite ledo kubelį arba bet kokį užšaldytą produktą, pavyzdžiui, gabalėlį sviesto ar iš šaldiklio išimtą obuolį. Pridėkite šaltį prie gumos ir palikite maždaug 30–40 minučių. Kai ji gerai sušals, atsargiai pakelkite plastikine kortele ir nuimkite nuo audinio.

Lengvai pašalinamos ir toninio kremo dėmės. Pirmiausia švelniai nusausinkite kosmetikos perteklių vatos diskeliu, netrindami audinio. Tuomet sudrėkinkite dėmę miceliniu vandeniu ir palikite apie 10 minučių. Po to vietą gerai įtrinkite ūkiniu muilu ir atsargiai pašveiskite minkštu dantų šepetėliu. Galiausiai išskalbkite rankomis arba skalbimo mašinoje.

Riebalų dėmėms taip pat verta skirti išankstinį apdorojimą. Pirmiausia nešvarumą nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Po audiniu pakiškite maišelį, kad dėmė neišplistų. Sudrėkinkite vietą vandeniu ir pabarstykite krakmolu – tiks bulvių arba kukurūzų. Įlašinkite šiek tiek indų ploviklio ir išmaišykite, kad susidarytų tiršta pasta. Ja visiškai uždenkite dėmę ir palikite maždaug 15 minučių. Tuomet mišinį nuplaukite vandeniu ir skalbkite įprastai.

Plastikiniai buteliai dažnai be reikalo atsiduria šiukšliadėžėje, nors iš jų galima pasigaminti daug praktiškų daiktų. Pateikiame kelias paprastas idėjas, kurios padės plastikui suteikti antrą gyvenimą.

Pirmiausia prireiks maždaug 1,5 litro plastikinio butelio. Nupjaukite butelio kaklelį ir dugną, o vidurinę dalį perkirpkite išilgai, kad gautumėte plokščią plastiko gabalą. Tuomet pasiruoškite nedidelį faneros ar lentos gabalėlį: uždėkite ant jo plastiką, išlyginkite ir prisukite medvaržčiais.

Tada plastiką pašildykite statybiniu fenu. Pasirinkite vidutinę temperatūrą ir tolygiai šildykite visą paviršių. Nuo karščio plastikas pamažu išsilygina. Kai jis taps lygus, atsukite medvaržčius ir apipjaukite kraštus su skylutėmis. Taip gausite lygų, skaidrų plastiko lakštą, tinkantį įvairiems smulkiems darbams. Jei naudosite tamsius ar spalvotus butelius, plastikas įgaus atitinkamą atspalvį. Didesnėms detalėms pravers ir 5 litrų buteliai.

Kitas būdas – butelį panaudoti kartu su plastikiniu vamzdžiu. Jei po remonto liko vamzdžio atkarpa, neskubėkite jos išmesti. Perpjaukite butelį per pusę ir užmaukite kaklelį ant vieno vamzdžio galo. Tuomet pašildykite feną – dėl termiškai susitraukiančių savybių plastikas tvirtai priglus prie vamzdžio. Tą patį padarykite su butelio dugnu kitame gale. Galiausiai turėsite patogų futliarą, kuriame galima laikyti, pavyzdžiui, elektrodus ar kitus ilgus daiktus.

Dar viena naudinga idėja – kompaktiška druskinė. Tam prireiks mažo indelio, pavyzdžiui, nuo kūdikių maisto, ir plastikinio butelio kaklelio. Nupjaukite viršutinę butelio dalį, indelio dangtelyje padarykite skylutes ir įstatykite jį į butelio kaklelį. Lengvai pašildykite plastiką fenu, kad jis tvirtai prisispaustų ir laikytųsi. Taip gausite patogią druskinę, ypač praverčiančią išvykoms į gamtą.

Plastikiniai buteliai gali padėti ir greitai sujungti du vamzdžius. Kartais reikia paprastai nuvesti vandenį, pavyzdžiui, nuo stogo į statinę, tačiau po ranka nėra specialios movos. Tokiu atveju nupjaukite butelio kaklelį ir dugną, užmaukite likusią dalį ant vamzdžių sujungimo vietos ir pašildykite fenu. Prieš tai ant vamzdžių galima užmauti guminius žiedus arba kanceliarines gumeles – tai pagerins sandarumą. Plastikas susitrauks, glaudžiai apgaubs vamzdžius ir suformuos gana tvirtą jungtį.

Net jei vamzdžiai skirtingo skersmens, šis metodas taip pat gali pasiteisinti. Įkaitintas plastikas lengvai prisitaiko prie paviršiaus formos, todėl sujungimas būna pakankamai sandarus.

Galiausiai, ūkyje neretai lieka senų įrankių ar įrangos detalių. Pavyzdžiui, rankinio purkštuvo korpusas be dangtelio. Tokiu atveju galima pritaikyti butelio kaklelį su dangteliu – tereikia parinkti tinkamą dydį ir pritvirtinti. Taip daiktas vėl taps tinkamas naudoti arba smulkmenoms laikyti.

Šiandien pakalbėkime, kaip paruošti parduotuvėje pirktą vištieną, kad ji būtų saugesnė sveikatai ir skanesnė gaminant.

Daugelis pastebi, kad naminė paukštiena skiriasi ir skoniu, ir kvapu nuo tos, kuri parduodama parduotuvėse. Todėl verta žinoti kelis paprastus būdus, kurie padeda tinkamai paruošti mėsą prieš gaminimą.

Prieš verdant vištienos sultinį, vištą rekomenduojama iš anksto apvirti. Įdėkite ją į puodą su pasūdytu vandeniu ir virkite apie 20–30 minučių. Tuomet pirmąjį nuovirą nupilkite, o sultinį virkite švariame, naujame vandenyje. Manoma, kad kartu su pirmuoju nuoviru dalinai pasišalina ir kai kurių medžiagų likučiai, kurie gali būti mėsoje.

Reikia įvertinti, kad po tokio apdorojimo mėsoje lieka mažiau riebalų, todėl antrasis sultinys gali būti ne toks sodrus. Jei norisi itin turtingo skonio, dažna šeimininkė pataria rinktis naminę vištą.

Kitas paruošimo būdas – nuimti vištos odą. Manoma, kad būtent odoje gali kauptis daugiausia nepageidaujamų medžiagų. Po to mėsą galima papildomai pamirkyti vandenyje su actu ir druska. Maždaug vienam litrui vandens įpilkite vieną valgomąjį šaukštą acto ir įberkite kelis šaukštus druskos.

Vištieną tokiame tirpale palikite apie tris valandas. Vėliau mėsą gerai nuplaukite po tekančiu vandeniu. Taip paruoštą vištieną galima naudoti įvairiems patiekalams: sriuboms, sultiniams, troškiniams ar keptiems patiekalams.

Šie paprasti veiksmai padeda vištieną paruošti švariau prieš gaminimą ir pagerina galutinį patiekalų skonį.

Renkantis lašinį svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius požymius – taip lengviau išsirinksite šviežią, skanų ir kokybišką produktą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai paprasta, tačiau detalės čia lemia labai daug.

Pirmiausia įvertinkite išvaizdą. Geras lašinys turėtų būti lygus, vientisas, be akivaizdžių nelygumų. Jo spalva dažniausiai būna šviesi – balta arba su vos pastebimu rausvu atspalviu. Svarbiausia, kad spalva būtų tolygi. Jei lašinį planuojate naudoti patiekalams, kuriuose svarbiausias švelnus riebalas, geriau rinktis gabalą su kuo mažiau mėsos sluoksnių.

Ne mažiau svarbus ir kvapas. Šviežias lašinys turi malonų aromatą, kartais juntamas lengvas dūmo ar šiaudų kvapas. Toks kvapas atsiranda apdorojus skerdeną ir dažniausiai laikomas geru kokybės ženklu. Jei kvapas aitrus, nemalonus ar įkyrus, nuo tokio pirkinio verčiau susilaikyti.

Yra ir paprastas būdas greitai pasitikrinti, ar produktas tinkamas. Paimkite degtuką arba dantų krapštuką ir pabandykite įdurti į odelę. Šviežio lašinio odelė bus elastinga, o pradūrimui reikės nedidelės jėgos. Lašinys neturėtų būti pernelyg minkštas, tarsi sviestas – lengvas pasipriešinimas yra normalus.

Taip pat verta įvertinti mėsos sluoksnių storį. Jei jų daug, gabalą pradurti bus sunkiau – tai natūralu, nes mėsa yra tankesnė už riebalą. Todėl rinkitės pagal tai, kam lašinį naudosite: vieniems patiekalams tinka liesesnis, kitiems – riebesnis gabalas.

Net ir nedidelis lašinio gabalėlis gali praversti daugybei patiekalų: paštetams, užtepėlėms, apkepams ar tiesiog pateikti su duona. Svarbiausia – išsirinkti kokybišką produktą, o šie paprasti patarimai padės išvengti nusivylimo.