Category: Gyvenimas

Tinkamai pasodintos tujos gali tapti puikia natūralia tvora: suteikia privatumo, atrodo estetiškai ir padeda sukurti jaukesnę aplinką. Vis dėlto, jei tujos auga visai prie kaimyninio sklypo ribos, verta laikytis tam tikrų taisyklių – kitaip konfliktas gali baigtis teisme.

Tujos yra vienas populiariausių pasirinkimų tiems, kurie nori natūraliai atsitverti nuo kaimynų. Jas vertina dėl universalumo ir praktiškumo: tanki šakelių struktūra sudaro barjerą, kuris saugo nuo pašalinių žvilgsnių.

Be to, tujų gyvatvorė gali slopinti nuo gatvės sklindantį triukšmą, mažinti dulkių patekimą į kiemą, ypač jei netoliese yra judrus kelias. Šie augalai dažnai pasirenkami ir dėl atsparumo kintančioms oro sąlygoms bei palyginti nedidelės priežiūros.

Tačiau per aukšti krūmai, įskaitant ir tujas, gali apsunkinti kaimyno naudojimąsi savo sklypu. Tokiais atvejais kyla rizika, kad tujų savininkas bus raginamas jas apkarpyti, o nesutarimui gilėjant – ginčas gali persikelti į teismą.

Kaip nurodo „portalsamorzadowy.pl“, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad savininkas pats sprendžia, ką sodinti savo sklype, praktikoje taikomi bendrieji civilinės teisės principai ir vietos savivaldos taisyklės. Sprendžiant ginčus dėl gyvatvorių, kurios atlieka tvoros funkciją, teismai neretai remiasi statybos teisėje taikoma logika: tvora, neviršijanti 220 cm aukščio, paprastai laikoma tokia, kuriai nereikia atskiro derinimo.

„Kai kaimynų ginčas pasiekia teismą, dažnai taikoma panaši interpretacija ir gyvatvorėms, kurios atlieka tvoros funkciją – laikoma, kad jų aukštis neturėtų viršyti nurodytos ribos, kad nekeltų problemų aplinkiniams“, – rašoma „portalsamorzadowy.pl“.

Taip pat pabrėžiama, kad Civilinis kodeksas įpareigoja nekilnojamojo turto savininką susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų trukdyti kaimynams naudotis savo turtu. Ši nuostata interpretuojama plačiai, todėl per aukštos tujos kai kuriais atvejais gali būti vertinamos kaip kaimynui sukeliantis nepatogumas.

„Kaimynų ginčuose teismai labai dažnai įpareigoja apkarpyti augalus iki protingo aukščio, pavyzdžiui, maždaug iki dviejų metrų, jei esamas jų dydis kelia problemų kaimynams. Tai gali apimti per didelį sklypo užtamsinimą, vaizdo ar saulės šviesos užblokavimą, spyglių ar lapų byrėjimą į kaimyninę teritoriją, dėl ko tampa sunkiau ją tinkamai prižiūrėti“, – aiškina „portalsamorzadowy.pl“.

Bijūnai – tikros sodo karalienės, neretai vadinamos „rožėmis be spyglių“. Jie žydi ilgai ir gausiai, o jų kvapas daugeliui asocijuojasi su tikru pavasariu. Vis dėlto, kad augalas atsidėkotų įspūdinga žiedų gausa, ankstyvą pavasarį jam būtina sudaryti tinkamas augimo sąlygas. Paprastas kovo mėnesio triukas gali padėti bijūnui ne tik vešliau augti, bet ir sukrauti kur kas daugiau žiedinių pumpurų.

Bijūnai geriausiai auga saulėtoje vietoje, derlingoje, humusingoje ir laidžioje dirvoje. Ypač palanku, kai žemė yra silpnai rūgšti – šarminėje dirvoje augalui sunkiau pasisavinti maisto medžiagas. Tuo tarpu sunki, suslėgta žemė skatina vandens užsistovėjimą, o tai gali baigtis šaknų puvimu.

Laistyti bijūnus reikia saikingai, geriausia ryte arba vakare. Svarbu stengtis nešlapinti lapų ir žiedų – taip sumažinama ligų rizika.

Ankstyvą pavasarį reikėtų pašalinti negyvus ir sudžiūvusius krūminių bijūnų ūglius. Sezono metu pravartu nuolat iškirpti nužydėjusius žiedus – taip augalas nešvaistys energijos sėkloms brandinti ir ją nukreips tolesniam žydėjimui. Daugiamečius (žolinius) bijūnus rekomenduojama nupjauti visiškai po pirmųjų šalnų, paliekant apie 5 cm virš žemės.

Gegužę bijūnus verta paremti atramomis – dideli ir sunkūs žiedai gali nulaužti šakas, ypač po lietaus ar vėjo.

Kovo–balandžio sandūroje naudinga nuimti seną mulčią, išravėti piktžoles ir lengvai supurenti žemę aplink kerą. Tai taip pat tinkamas metas pradėti reguliariai tręšti.

Vienas paprastas sodininkų triukas – naminis tirpalas, padedantis švelniai parūgštinti dirvą ir sustiprinti šaknų sistemą. Į 5 litrus nusistovėjusio vandens įberkite arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir gerai išmaišykite. Šiuo mišiniu geriausia palaistyti ankstyvą pavasarį – kovą arba balandžio pradžioje.

Balandžio pabaigoje ir gegužę galima naudoti ir mielių pagrindu paruoštą trąšą. Kibire su 10 litrų šilto vandens ištirpinkite 100 g mielių, gerai išmaišykite ir po maždaug valandos tirpalu palaistykite bijūną. Tokį laistymą verta kartoti kas 2 savaites iki žydėjimo pabaigos.

Jei levandomis pasirūpinsite dar ankstyvą pavasarį, vasarą jos atsilygins gausiu ir ilgai trunkančiu žydėjimu. Būtent dabar verta nepamiršti kelių esminių priežiūros darbų, kurie padeda augalui sustiprėti po žiemos ir suformuoti tankų, gražų krūmelį.

Vienas svarbiausių darbų – pavasarinis genėjimas. Levandas rekomenduojama kirpti nuo kovo antros pusės iki balandžio vidurio, tačiau tikslų laiką reikia derinti prie augalo vegetacijos pradžios ir oro sąlygų. Per anksti patrumpinti ūgliai gali nukentėti nuo vėlyvų šalnų, todėl verta palaukti, kol pasimatys daugiau naujų atžalų.

Pogenėjimas po žiemos atlieka atjauninimo ir formavimo funkciją. Jo metu pašalinami apšalę, sergantys, nudžiūvę ar pažeisti ūgliai, o sveiki ūgliai sutrumpinami maždaug trečdaliu. Svarbu nekarpyti sumedėjusių stiebų, nes tai gali apsunkinti augalo atsinaujinimą. Tinkamai atliktas genėjimas skatina naujų ūglių augimą ir padeda levandoms sezono metu žydėti vešliau.

Be genėjimo levandoms pavasarį praverčia ir papildomas maitinimas. Balandis laikomas tinkamu laiku patręšti, ypač jei augalas auga skurdesnėje dirvoje. Tam tinka kompleksinės trąšos žydintiems augalams, taip pat galima įmaišyti nedidelį kiekį komposto. Kai kurie sodininkai naudoja ir medžio pelenus.

Priežiūrai gali pasitarnauti ir kiaušinių lukštai. Juose gausu lengvai pasisavinamo kalcio, taip pat yra ir kitų mineralų, pavyzdžiui, fosforo, cinko, natrio, kalio, geležies, magnio, vario bei silicio. Lukštus reikėtų išdžiovinti, susmulkinti ir pabarstyti dirvos paviršių aplink levandų krūmelį.

Kiaušinių lukštus galima panaudoti ir skystoms trąšoms. Susmulkintus lukštus užpilkite verdančiu vandeniu ir palikite kelioms dienoms tamsioje, vėsioje vietoje. Vėliau šiuo tirpalu galima laistyti levandas.

Sultingas ir saldus mangas jau ne vienerius metus minimas tarp sveikiausių pasaulio vaisių. Dėl plataus poveikio organizmui, siejamo su lėtesniais senėjimo procesais ir geresne odos išvaizda, jis dažnai vadinamas jaunystės vaisiumi. Kodėl verta jį įtraukti į mitybą? Kai kuriais aspektais jis netgi lenkia daugelio pamėgtus citrusinius vaisius.

Mangas sujungia malonų skonį ir apčiuopiamą naudą sveikatai. Natūralus minkštimo saldumas gali padėti lengviau atsisakyti nesveikų užkandžių, kurie neretai prisideda prie nepageidaujamo svorio augimo. Kartu šis vaisius aprūpina organizmą vertingais vitaminais ir mineralais, o įtraukti jį į kasdienį racioną paprasta: mangas tinka kokteiliams, salotoms ar kaip greitas užkandis.

Vienas svarbiausių privalumų – teigiamas poveikis imuninei sistemai. Nors mangas dažnai siejamas su vitamino C gausa, jame taip pat yra vitamino A bei polifenolių, kurie prisideda prie natūralios organizmo apsaugos. Toks derinys gali padėti lengviau kovoti su infekcijomis ir greičiau atsigauti.

Šie junginiai svarbūs ir odos būklei. Jie padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie spartina senėjimo procesus. Be to, reguliariai vartojamas mangas gali palaikyti kolageno gamybą, todėl oda tampa elastingesnė ir įgauna sveikesnį spindesį.

Mangas yra gausus maistinių skaidulų ir natūralių virškinimo fermentų, kurie palaiko skrandžio bei žarnyno veiklą. Reguliarus šio vaisiaus vartojimas gali būti naudingas tiems, kurie dažnai jaučia virškinimo diskomfortą ar sunkumo pojūtį po valgio.

Vaisiuje taip pat yra kalio, kuris padeda reguliuoti kraujospūdį, o antioksidantai prisideda prie kraujagyslių sveikatos. Toks derinys gali mažinti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų riziką.

Ar galima sakyti, kad mangas sveikatai naudingesnis už citrusinius vaisius, kuriuos daugelis renkasi dažniau? Abu variantai turi panašumų, ypač kalbant apie vitamino C kiekį. Visgi mangas išsiskiria platesniu maistinių medžiagų profiliu, todėl gali papildyti mitybą kompleksiškiau.