CP v2

Category: Kultūra

  • Juoda kava ir medžiagų apykaita: mokslas atskleidė, kada ji padeda, o kada tik trukdo

    Juoda kava ir medžiagų apykaita: mokslas atskleidė, kada ji padeda, o kada tik trukdo

    Juoda kava turi vos pėdsakinius kalorijų kiekius, todėl ji dažnai laikoma palankesniu pasirinkimu nei saldinti kavos gėrimai. Vis dėlto svarbiausia ne pati kava, o tai, su kuo ji vartojama: cukrus, sirupai, riebi grietinėlė ar saldumynai gali greitai panaikinti bet kokią naudą energijos balansui.

    Pagrindinė aktyvioji kavos medžiaga yra kofeinas. Jis blokuoja adenozino receptorius smegenyse, todėl trumpam mažėja mieguistumas ir didėja budrumas, o kartu suaktyvėja nervų sistema ir streso hormonų, įskaitant adrenaliną, išsiskyrimas.

    Dėl šio poveikio organizmas tarsi gauna signalą pasiruošti veiklai: gali šiek tiek pakilti pulsas, kraujospūdis, kūno šilumos gamyba. Taip pat suaktyvėja procesai, susiję su riebalų rūgščių išlaisvinimu iš riebalinio audinio, tačiau tai dar nereiškia, kad riebalai bus sudeginti.

    Kiek realiai pakyla metabolizmas?

    Tyrimuose dažniausiai fiksuojamas nedidelis, trumpalaikis ramybės energijos sąnaudų padidėjimas. Viename dažnai cituojamų modelių 100 miligramų kofeino metabolizmą padidino maždaug 3–4 proc. apie dvi su puse valandos, tačiau rezultatai priklauso nuo dozės, kūno masės ir individualaus jautrumo.

    Praktiškai tai nėra stebuklingas efektas, galintis kompensuoti per dieną suvartojamą kalorijų perteklių. Vienas kaloringas užkandis prie kavos neretai suteikia daugiau energijos, nei organizmas papildomai sunaudos dėl kofeino sukelto suaktyvėjimo.

    Svarbu ir tai, kad reguliariai vartojant kofeiną dalis žmonių pripranta, todėl subjektyviai mažėja juntamas „pakylėjimas“. Tai nereiškia, kad poveikis visiškai išnyksta, bet jis gali tapti silpnesnis ir trumpesnis, ypač jei kavos geriama kelis kartus per dieną.

    Didžiausia nauda matoma per judėjimą

    Daugiau apčiuopiamos naudos kūno masei kava dažniau suteikia netiesiogiai, kai ji padeda išlikti aktyvesniems. Kofeinas gali sumažinti nuovargio pojūtį, pagerinti dėmesio koncentraciją ir palengvinti intensyvesnės treniruotės palaikymą, todėl daliai žmonių lengviau išjudėti ir treniruotis ilgiau.

    Tyrimuose, kuriuose kofeinas vartotas prieš ištvermės krūvį, dalyviai kai kada daugiau energijos gaudavo iš riebalų, palyginti su placebu. Tačiau tai nereiškia, kad kava pati savaime mažina riebalinį audinį, jei mityba išlieka perteklinė, o judėjimo trūksta.

    Jei po kavos vis tiek sėdima kelias valandas ir suvartojama daugiau energijos, nei reikia, vien padidėjusi riebalų rūgščių „prieiga“ nieko neišspręs. Esminiai veiksniai lieka tie patys: bendras kalorijų balansas, baltymų ir skaidulų kiekis, miego kokybė ir fizinis aktyvumas.

    Apetitas, cukraus svyravimai ir miegas

    Kai kuriems žmonėms kava trumpam sumažina alkio pojūtį, bet šis efektas nėra patikimai prognozuojamas ir nepasireiškia visiems. Bandymas kavą naudoti vietoj pusryčių ar pietų dažnai atsisuka priešingai: vėliau dieną apetitas gali išaugti, ypač jei ryte trūko baltymų, skaidulų ir energijos.

    Kavoje yra ne tik kofeino, bet ir biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, chlorogeninių rūgščių ir trigonelino, kurie tiriami dėl galimo poveikio gliukozės apykaitai ir insulino veikimui. Vis dėlto trumpalaikis kofeino poveikis kai kuriems žmonėms gali laikinai net pabloginti gliukozės kontrolę, todėl sergant cukriniu diabetu ar turint ryškius gliukozės svyravimus verta stebėti individualią reakciją.

    Dar viena dažna klaida yra vėlyvas kavos gėrimas. Net jei žmogus nejaučia ryškaus sujaudinimo, kofeinas gali sutrumpinti miegą ar pabloginti jo kokybę, o miego stoka siejama su didesniu apetitu, saldumynų potraukiu ir mažesniu noru judėti.

    Europos maisto saugos vertinimu, daugumai sveikų suaugusiųjų iki 200 miligramų kofeino vienu kartu ir iki 400 miligramų per dieną paprastai laikoma saugia riba. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu rekomenduojama neviršyti 200 miligramų per dieną iš visų šaltinių, įskaitant arbatą, energinius gėrimus, kakavą ir šokoladą.

    Vis dėlto tai yra viršutinės ribos, o ne tikslas. Vienam žmogui tiks keli puodeliai per dieną, kitam jau antras puodelis gali sukelti nerimą, rankų drebėjimą, rėmenį ar širdies permušimus, todėl svarbiausias kriterijus išlieka individuali tolerancija ir kavos vartojimo laikas.

    Apibendrinant, juoda kava gali šiek tiek padidinti energijos sąnaudas ir padėti treniruotėse, tačiau ji nėra greitas sprendimas svorio mažinimui. Didžiausią naudą ji duoda tada, kai yra subalansuotos mitybos ir aktyvaus gyvenimo būdo dalis, o ne būdas kompensuoti miego trūkumą ar praleistus valgymus.

  • Neramus miegas ir sunku užmigti? Mokslininkai įvardijo netikėtą pagalbininką lėkštėje

    Neramus miegas ir sunku užmigti? Mokslininkai įvardijo netikėtą pagalbininką lėkštėje

    Nemiga, dažnas prabudinėjimas naktį ar jausmas, kad ryte vis tiek nesate pailsėję, vargina daugelį. Prastesnis miegas greitai atsiliepia dėmesiui, nuotaikai ir darbingumui, o ilgainiui gali silpninti bendrą savijautą. Naujas tyrimas rodo, kad kai kuriems žmonėms padėti gali paprastas mitybos pokytis.

    Mokslininkai publikacijoje žurnale „Frontiers in Nutrition“ nagrinėjo, ar reguliarus migdolų vartojimas gali pagerinti miego kokybę. Idėja paprasta: migdolai turi maistinių medžiagų, kurios siejamos su miego reguliacija, pavyzdžiui, magnio, taip pat gali daryti įtaką hormonų pusiausvyrai.

    Tyrimas: 20 savaičių ir 175 dalyviai

    Tyrime dalyvavo 175 žmonės nuo 21 iki 55 metų amžiaus, gyvenantys Indijoje, kurie jau pradžioje pranešė apie prastesnę miego kokybę. Dalyviai atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: viena 20 savaičių kasdien gaudavo po 60 gramų migdolų, kita valgė panašaus kaloringumo ir baltymų kiekio užkandį.

    Miegas vertintas dviem būdais: klausimynais ir polisomnografija, kai registruojama smegenų aktyvumo ir kiti miego parametrai. Taip pat buvo atlikti kraujo tyrimai, siekiant įvertinti biologinius pokyčius, kurie galėtų būti susiję su miegu.

    Ką parodė rezultatai?

    Po penkių mėnesių migdolus valgiusių dalyvių bendras miego kokybės įvertinimas pagal PSQI skalę buvo geresnis nei kontrolinėje grupėje. Jie taip pat nurodė didesnį miego efektyvumą: vidutiniškai 94,45 proc., palyginti su 91,85 proc. kontrolinėje grupėje.

    Skyrėsi ir užmigimo trukmė. Migdolus vartoję dalyviai vidutiniškai užmigdavo maždaug per 18,5 minutės, o kontrolinės grupės dalyviai per 26,3 minutės, tad skirtumas buvo apčiuopiamas.

    Vis dėlto objektyvūs polisomnografijos duomenys buvo mažiau vienareikšmiai: dauguma parametrų statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tyrėjai fiksavo tik tam tikrus signalus, kad daliai žmonių galėjo pagerėti miego tęstinumas, tačiau aiškaus, universalaus poveikio visiems nepatvirtino.

    Kodėl migdolai galėtų veikti ir į ką atkreipti dėmesį

    Tyrėjai taip pat pastebėjo didesnę melatonino koncentraciją eksperimento pabaigoje migdolų grupėje, nors skirtumas buvo ties statistinio reikšmingumo riba. Tai leidžia svarstyti apie galimą sąsają, bet neįrodo priežastinio ryšio.

    Svarbi detalė, kad tyrimą finansavo „Almond Board of California“, todėl rezultatus reikėtų vertinti atsargiai. Patys autoriai pabrėžia, kad migdolai nėra vaistas nuo nemigos, o išvados veikiau rodo galimą ryšį su geriau subjektyviai vertinama miego kokybe.

    Jei miego problemos užsitęsia, jas lydi garsus knarkimas, dusimo epizodai, nuolatinis mieguistumas dieną ar ryškus nerimas, vertėtų pasitarti su gydytoju. Mitybos korekcijos gali būti naudingos, tačiau tvari miego higiena, streso valdymas ir gretutinių sutrikimų įvertinimas dažnai yra ne mažiau svarbūs.

  • Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje padarykite tai: veja atlaikys šalnas ir liks kaip iš paveikslėlio

    Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje padarykite tai: veja atlaikys šalnas ir liks kaip iš paveikslėlio

    Vejos būklė po vasaros dažnai išduoda, kiek jai teko ištverti karščio, sausros ir staigių liūčių. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje žolė ima augti lėčiau, tačiau būtent tada padaryti sprendimai lemia, ar veja sėkmingai peržiemos, ar pavasarį teks taisyti išplikusias vietas.

    Šiuo laikotarpiu pagrindinis tikslas yra ne maksimaliai „užauginti“ žolę, o atkurti velėną po streso ir paruošti šaknyną vėsesniam sezonui. Praktikoje tai reiškia koreguojamą pjovimą, tikslesnį laistymą, velėnos iššukavimą ir tręšimą be azoto pertekliaus.

    Pjovimas: aukščiau ir rečiau

    Vasaros pabaigoje verta pakelti pjovimo aukštį iki maždaug 5–6 centimetrų. Ilgesni stiebeliai geriau dengia dirvos paviršių, mažina išgaravimą ir saugo šaknų zoną nuo staigių paros temperatūros svyravimų.

    Kadangi rudenėjant augimas lėtėja, dažniausiai pakanka pjauti kas maždaug 7–10 dienų, priklausomai nuo oro ir vejos tipo. Pjauti rytais, kai yra rasa, nepatartina, nes drėgna žolė pjaunama netolygiau, o ant jos lengviau plinta grybinės ligos.

    Laistymas: rečiau, bet giliai

    Jei laikosi sausra, laistymas turi būti ne dažnas, o gausus, kad vanduo pasiektų maždaug 10–15 centimetrų gylį. Tai skatina žolę leisti šaknis giliau, todėl ji tampa atsparesnė tiek išdžiūvimui, tiek temperatūros svyravimams.

    Geriausia laistyti anksti ryte, kad vanduo spėtų įsigerti, o lapai per dieną nudžiūtų. Vakarinis laistymas dažniau palieka veją drėgną per naktį, o tai sudaro palankesnes sąlygas ligoms.

    Veltinis, aeravimas ir atsėjimas

    Vasaros pabaigoje verta patikrinti, ar nesusidarė veltinio sluoksnis, kai prie žemės kaupiasi suspausta negyvos žolės ir samanų masė. Jei jis storesnis, dirva prasčiau „kvėpuoja“, vanduo sunkiau įsigeria, o šaknys silpsta.

    Tokiu atveju tinka lengva vertikuliacija arba aeravimas, ypač jei dirva suslėgta. Po šių darbų patogu atsėti praretėjusias vietas: šiek tiek supurenti paviršių, paskleisti regeneracinių žolių sėklas ir užberti plonu komposto ar derlingos žemės sluoksniu.

    Tręšimas: mažiau azoto, daugiau kalio

    Artėjant rudeniui svarbu keisti tręšimo logiką: mažinti azotą ir rinktis mišinius, kuriuose daugiau kalio ir fosforo. Kalis prisideda prie vejos atsparumo šalčiui ir stresui, o fosforas padeda formuotis šaknų sistemai, kuri svarbi žiemojimui.

    Jei rudenį persistengiama su azotu, žolė gali pernelyg suaktyvėti, auginti minkštesnius audinius ir tapti jautresnė ligoms bei šalčiui. Dėl to saugesnis sprendimas yra rudeninis tręšimas, orientuotas į šaknų stiprinimą, o ne į greitą žalios masės augimą.

  • Ceremoninė kakava užkariauja virtuves: kuo ji iš tiesų pranašesnė už įprastą kakavą?

    Ceremoninė kakava užkariauja virtuves: kuo ji iš tiesų pranašesnė už įprastą kakavą?

    Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamąją ceremoninę kakavą – ne miltelius, o tirštą, pilno riebumo kakavos pastą. Šalininkai ją vertina dėl intensyvesnio skonio ir didesnės natūralių junginių koncentracijos, tačiau svarbu suprasti, kuo ji realiai skiriasi nuo įprastos kakavos.

    Įprasta nesaldinta kakava, kurią randame parduotuvėse, yra apdorotas produktas: pupelės fermentuojamos, džiovinamos, skrudinamos, o vėliau dažnai atskiriama dalis riebalų. Kai kuriais atvejais kakava papildomai šarminama, kad būtų švelnesnė ir mažiau rūgšti, bet kartu gali sumažėti dalies biologiškai aktyvių medžiagų kiekis.

    Ceremoninė kakava dažniausiai gaminama sumalant visą kakavos pupelę į pastą ir išlaikant natūralų kakavos sviestą. Dėl to ji būna riebesnė ir kaloringesnė, o tekstūra primena kietą plytelę, bloką ar trupinius, kuriuos reikia ištirpinti. Dažniausiai pabrėžiama, kad taip išsaugoma daugiau natūralių polifenolių, tarp jų ir flavanolių.

    Kas iš tiesų suteikia naudą?

    Daugiausia mokslinio dėmesio kakavoje sulaukia flavanoliai – polifenoliai, siejami su antioksidaciniu poveikiu ir galimomis naudingomis sąsajomis su kraujagyslių funkcija. Vis dėlto jų kiekis skirtinguose produktuose gali labai svyruoti, nes jį lemia žaliava ir apdorojimo būdas.

    Kitas svarbus skirtumas – riebalų dalis. Kakavos milteliai paprastai būna dalinai nuriebalinti, o ceremoninė kakava išlaiko daugiau kakavos sviesto, todėl suteikia sotesnį skonį ir kitokį burnos pojūtį. Tačiau daugiau riebalų automatiškai nereiškia daugiau flavanolių, todėl verta vertinti konkretų produktą, o ne vien kategoriją.

    Kakavoje taip pat yra teobromino – natūralaus alkaloido, kuris gali suteikti švelnesnį, ilgiau trunkantį tonizuojantį pojūtį nei kava. Jautresni žmonės gali jausti širdies plakimo padažnėjimą ar miego suprastėjimą, todėl ypač vakare svarbu rinktis mažesnę porciją.

    Kaip paruošti namuose?

    Ceremoninė kakava dažniausiai ruošiama ištirpinant susmulkintą pastą šiltame piene ar augaliniame gėrime. Svarbu nevirinti: aukšta temperatūra gali sugadinti skonį, o gėrimas taps pernelyg sunkus ir riebus.

    Praktiškai patogu orientuotis į maždaug 20 gramų kakavos pastos ir 250 mililitrų skysčio santykį, vėliau koreguojant pagal norimą tirštumą. Skoniui subalansuoti tinka cinamonas, o saldinimui geriau rinktis saikingą kiekį medaus ar cukraus, kad gėrimas netaptų desertu.

    Virtuvėje tokia kakava praverčia ne tik kaip gėrimas. Ištirpinta pasta gali būti naudojama desertams, košėms ar kepiniams, kai norisi ryškesnio kakavos aromato ir sodresnės tekstūros. Renkantis produktą verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo mažiau priedų ir kuo aiškesnė žaliavos kilmė, tuo lengviau suprasti, ką iš tiesų perkate.

  • Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Europos Komisija santūriai sureagavo į Islandijos referendumo rezultatą, kuriuo rinkėjai nepritarė stojimo į Europos Sąjungą derybų atnaujinimui. Briuselis pabrėžė gerbiantis demokratinį sprendimą ir patikino, kad Islandija išlieka artima ES partnerė.

    Galutiniai balsavimo skaičiai parodė, kad sprendimas buvo itin apylygus: 52,8 proc. pasisakė prieš derybų atnaujinimą, 47,2 proc. pritarė. Toks nedidelis skirtumas rodo, kad visuomenėje išlieka ryški nuomonių takoskyra dėl šalies santykio su ES.

    „Europos Komisija atsižvelgia į Islandijos referendumo baigtį ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka artima Europos Sąjungos partnerė“, – sakė Europos Komisijos atstovas spaudai.

    Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa taip pat akcentavo ryšio tęstinumą, po apsikeitimo žinutėmis su Islandijos ministre pirmininke Kristrún Frostadóttir. Pasak jo atstovo, abu lyderiai išreiškė norą toliau stiprinti ES ir Islandijos bendradarbiavimą, nepaisant referendumo baigties.

    „Prezidentas Costa pabrėžė, kad ES visiškai gerbia demokratinį Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka viena artimiausių ir patikimiausių ES partnerių“, – teigiama Europos Vadovų Tarybos atstovo komentare.

    Pati Frostadóttir dar iki balsavimo buvo pareiškusi, kad jei rinkėjai pasakys „ne“, ji šį klausimą atidės bent iki kadencijos pabaigos. Visgi po rezultatų ji pripažino, kad beveik pusė visuomenės tikėjosi kito sprendimo, todėl politinis ir visuomeninis dialogas dėl Europos krypties neišnyks.

    Islandija daugelį metų yra glaudžiai integruota į Europos ekonominę erdvę ir turi plačią prieigą prie bendrosios rinkos, nors nėra ES narė. Tokia padėtis leidžia šaliai dalyvauti didelėje dalyje ES vidaus rinkos taisyklių sistemos, tačiau kartu išlaikyti daugiau nacionalinio savarankiškumo jautriausiose srityse.

    Būtent žuvininkystė ir žemės ūkis ilgą laiką laikomi sudėtingiausiais klausimais, kai kalbama apie galimą stojimą. Islandija nėra įtraukta į ES bendrą žuvininkystės ir bendrą žemės ūkio politiką, o šios sritys tradiciškai kelia daugiausia politinių aistrų ir derybinių rizikų.

    Istoriškai stojimo procesas buvo sustabdytas 2013 metais, kai derybos faktiškai įšalo, o vėliau politinė valia grįžti prie jų šalyje ne kartą keitėsi. Šį kartą referendumas turėjo atsakyti, ar verta iš naujo atverti duris deryboms, tačiau dauguma pasirinko status quo.

    Sprendimas svarbus ir platesniame ES plėtros kontekste, kuris po Rusijos karo prieš Ukrainą vėl tapo vienu ryškiausių Europos darbotvarkės klausimų. Briuselis siekia išlaikyti patikimą plėtros perspektyvą valstybėms kandidatėms ir kartu ieško būdų, kaip suteikti joms apčiuopiamų naudų dar iki formalaus įstojimo.

    Šiuo metu pažangiausiai iš kandidatų į priekį juda Juodkalnija, kuri jau laikinai uždarė 18 iš 33 derybinių skyrių. ES viduje vis dažniau diskutuojama apie etapinės integracijos modelį, kai kai kurios programos ar priemonės kandidatėms atsiveria anksčiau, kad plėtros pažadai nevirstų vien politiniais pareiškimais.

    Islandijos referendumo baigtis gali sumažinti argumentų tiems, kurie tikėjosi matyti greitą ir „lengvesnį“ plėtros pavyzdį, galintį sustiprinti visuomenės pasitikėjimą plėtra. Tačiau Briuselis kol kas siunčia aiškų signalą: net ir be narystės derybų Islandija ES akyse išlieka strategiškai svarbi ir itin artima partnerė.

  • Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandijoje po referendumo dėl derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo nuotaikos išsiskyrė: dalis visuomenės kalbėjo apie palengvėjimą, kiti neslėpė nusivylimo. Balsavimas vyko šeštadienį, o rezultatai paaiškėjo sekmadienį, kai buvo suskaičiuoti balsai.

    Viešosios transliacijos kanalo RÚV duomenimis, 52,8 proc. rinkėjų pasisakė prieš derybų dėl galimos narystės ES atnaujinimą, o 47,2 proc. pritarė idėjai grįžti prie stojimo proceso. Tai reiškia, kad sprendimą lėmė palyginti nedidelė persvara, o diskusija visuomenėje, kaip teigiama, buvo įkaitusi.

    Reikjavike, kur rinkimų naktį būriavosi tiek derybų šalininkai, tiek priešininkai, balsų skaičiavimas buvo sutiktas skirtingai. Vieni referendumą vertino kaip signalą išlaikyti kuo daugiau savarankiškumo, kiti akcentavo, kad ryšys su ES galėtų suteikti daugiau stabilumo ir politinio svorio.

    „Diskusija buvo gana agresyvi. Dabar tikiuosi, kad skirtingos stovyklos ras būdą sustiprinti mūsų bendruomenę Islandijoje, išnaudodamos savo metodus ir ryšius su Europa, Amerika bei Azija“, – sakė dvasininkas Skuli Olafsson Skuli.

    „Man sunku suvokti, kad tai yra ne. Atrodo, tarsi dar nepatikėčiau rezultatu“, – sakė menininkė Anna Maria Bogadottir.

    Centro kairės premjerė Kristrún Frostadóttir sekmadienį pareiškė gerbsianti referendumo baigtį ir pabrėžė aukštą rinkėjų aktyvumą. Pasak jos, rezultatas rodo aiškų visuomenės susiskaldymą, todėl politiniams sprendimams reikės tvirto mandato ir atsargumo, kad klausimas dar labiau neskaldytų šalies.

    „Akivaizdu, kad beveik pusė šalies norėjo tęsti derybas, bet daugiau nei pusė to nenorėjo. Mes gerbsime šį rezultatą“, – sakė Kristrún Frostadóttir.

    Referendumo baigtį komentavo ir buvęs Islandijos prezidentas Ólafur Ragnar Grímsson, rėmęs stovyklą prieš derybų atnaujinimą. Jo vertinimu, tai yra aiškus visuomenės sprendimas, kurį politikai privalo priimti kaip mandatą tolimesnei krypčiai.

    Šis balsavimas sulaukė atgarsio ir už Islandijos ribų. Kai kurie dešiniųjų pažiūrų politikai Jungtinėje Karalystėje bei Prancūzijoje viešai pasveikino rezultatą, pabrėždami nacionalinio suverenumo argumentą ir skeptišką požiūrį į didesnę Europos integraciją.

    Europos Komisija pateikė trumpą reakciją, nurodydama, kad atsižvelgia į referendumo rezultatą ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Tai reiškia, kad iniciatyva dėl derybų atnaujinimo artimiausiu metu, tikėtina, nebus grąžinta į ES darbotvarkę be aiškaus politinio sprendimo pačioje Islandijoje.

    Istoriškai Islandija dėl narystės ES kreipėsi 2009 metais, po 2008 metų finansų krizės, kai šalies ekonomika patyrė didelį smūgį. Europos Komisija 2010 metais pateikė palankią nuomonę, tačiau vėliau, pasikeitus valdžiai, euroskeptiškai nusiteikusi vyriausybė 2013 metais derybas sustabdė.

    Nors šis referendumas formaliai buvo apie derybų atnaujinimą, platesnis klausimas išliko tas pats: kiek glaudžiai Islandija turėtų sieti savo ateitį su ES. Rezultatai rodo, kad tema greitai niekur nedings, nes beveik pusė rinkėjų pasirinko priešingą kryptį, o tai politikams signalizuoja apie ilgalaikį visuomenės lūkestį grįžti prie diskusijos kitu laiku.

  • Į „James Bond“ vaidmenį veržiasi Jackas Bartonas: kodėl kino studijos renkasi mažiau žinomą aktorių

    Į „James Bond“ vaidmenį veržiasi Jackas Bartonas: kodėl kino studijos renkasi mažiau žinomą aktorių

    Kino gerbėjų diskusijos apie tai, kas taps naujuoju Jamesu Bondu, įgauna pagreitį: tarp dažniausiai minimų pavardžių vis dažniau iškyla Jackas Bartonas. Britų aktorius iki šiol buvo mažiau matomas plačiajai auditorijai, tačiau, remiantis žiniasklaidos pranešimais, jis pastaruoju metu laikomas vienu realiausių kandidatų.

    Skelbiama, kad atrankos procesas pereina į intensyvesnį etapą, o rudenį laukiama papildomų kamerinių bandymų. Greta Bartono viešojoje erdvėje minimi ir kiti britų bei tarptautiniai aktoriai, tačiau būtent mažesnio žinomumo kandidato idėja, kaip teigiama, atitinka pačios franšizės logiką.

    Kas yra Jackas Bartonas

    Jackui Bartonui yra 31 metai, jis mokėsi Oxfordo dramos mokykloje ir yra sukaupęs palyginti nedidelę, bet įvairią filmografiją. Vienas labiausiai atpažįstamų jo darbų televizijoje yra vaidmuo seriale „Heartstopper“, kuriame jis suvaidino vieno pagrindinių herojų brolį.

    Kine Bartonas pasirodė ir Yorgoso Lanthimoso filme „Poor Things“, nors jo vaidmuo jame buvo epizodinis. Vis dėlto tokie projektai dažnai tampa svarbiu „vizitiniu“ tašku atrankose, nes leidžia įvertinti aktorių didelio biudžeto filmavimo aikštelėje.

    Papildomo dėmesio Bartonas sulaukė ir dėl dalyvavimo seriale „SAS: Rogue Heroes“, kurio scenarijų rašė Stevenas Knightas. Būtent Knightas siejamas su naujojo Bondo filmo scenarijaus darbais, todėl šis sutapimas rinkoje vertinamas kaip galimas pranašumas.

    Kodėl studijos dažnai renkasi „neatrastą“ Bondą

    Jamesas Bondas tradiciškai yra vaidmuo, kuris aktorių ne tik papildo, bet ir iš esmės perkuria jo karjerą. Istorija rodo, kad franšizė dažnai pasitikėdavo aktoriais, kurie iki tol nebuvo didžiausios Holivudo žvaigždės, o po premjerų tapdavo pasaulinio masto vardais.

    Tokia strategija patogi ir finansiniu požiūriu: mažiau žinomas aktorius paprastai turi mažesnius atlygio lūkesčius, o sutartis keliems filmams leidžia studijai planuoti ilgą laikotarpį. Be to, kuo mažiau publika žino apie aktoriaus asmeninį gyvenimą ir ankstesnius ryškius vaidmenis, tuo lengviau jam „prilipdyti“ naują, ikoninio šnipo tapatybę.

    „Svarbiausia, kad Bondas išliktų mįslingas: jei apie aktorių žinome per daug, dalis iliuzijos dingsta“, – yra sakiusi ilgametė aktorių atrankos specialistė Debbie McWilliams, anksčiau dirbusi su franšize.

    Kas žinoma apie „Bond 26“

    Naująjį filmą, dažnai vadinamą „Bond 26“, turėtų režisuoti Denis Villeneuve, o scenarijų rengia Stevenas Knightas. Toks kūrybinis tandemas kelia lūkesčius, kad naujasis etapas bus vizualiai ambicingas ir tonaliai kitoks, nei žiūrovai buvo įpratę ankstesnėje Danielio Craigo eroje.

    Prodiuserė Amy Pascal yra sakiusi, kad sprendimas dėl naujojo aktoriaus gali paaiškėti metų pabaigoje, pabrėždama, jog atranka vyksta metodiškai. Jei planai nesikeis, filmavimo darbai galėtų prasidėti 2027 metais, o premjera būtų numatoma 2028 metais.

    Kol kas oficialaus patvirtinimo, kas vilkės smokingą ir perims 007 numerį, nėra, todėl Jacko Bartono statusas išlieka ne daugiau nei rimtai aptarinėjama galimybė. Vis dėlto faktas, kad būtent „tylesnis“ kandidatas vis dažniau vadinamas favoritu, rodo aiškią kryptį, kurios franšizė laikėsi ne kartą.

  • Indija ir Uzbekistanas kelia kartelę: siekia 4,29 mlrd. eurų prekybos ir tęs urano tiekimą

    Indija ir Uzbekistanas kelia kartelę: siekia 4,29 mlrd. eurų prekybos ir tęs urano tiekimą

    Indija ir Uzbekistanas per ministro pirmininko Narendros Modi valstybinį vizitą Taškente paskelbė pakėlę dvišalius santykius į visapusiškos strateginės partnerystės lygį. Kartu iškeltas tikslas iki 2030 metų prekybos apimtis padidinti iki 4,29 mlrd. eurų.

    Derybų darbotvarkėje dominavo prekyba, energetinis saugumas ir kritinės žaliavos, taip pat gynyba bei skaitmeninė infrastruktūra. Abi pusės pabrėžė, kad didesnis ekonominis ryšys turi remtis aiškiais įgyvendinimo mechanizmais, o ne vien deklaracijomis.

    Vienas svarbiausių signalų – artėjantis ilgalaikis urano tiekimo susitarimas, apie kurį pranešė Indijos Užsienio reikalų ministerija. Indija siekia stabilaus kuro šaltinio civilinei branduolinei energetikai, o Uzbekistanas mato galimybę įtvirtinti save kaip patikimą strateginių išteklių partnerį.

    Indija jau importuoja uraną iš Uzbekistano pagal 2019 metais pasirašytą sutartį, numatančią 1 100 metrinių tonų natūralaus urano koncentrato tiekimą iki 2026 metų. Indijos parlamentui pateiktoje informacijoje nurodyta, kad iki 2025 metų kovo pagal šį kontraktą jau buvo gauta 600 metrinių tonų.

    Importuojamas uranas naudojamas civiliniuose Indijos branduoliniuose reaktoriuose, kuriems taikomos Tarptautinės atominės energijos agentūros saugumo priemonės. Indija viešai deklaruoja planus iki 2047 metų branduolinės generacijos pajėgumus išplėsti iki 100 gigavatų, todėl ilgalaikės tiekimo grandinės tampa esminiu klausimu.

    Prekybos tikslas iki 2030 metų

    Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijojevas nurodė, kad dvišalė prekyba pernai augo 33 proc. ir pasiekė apie 1,12 mlrd. eurų. Dabar abi šalys nori šį skaičių beveik keturgubinti ir per artimiausius metus išspręsti rinkos prieigos bei logistikos kliūtis.

    Bendrame pareiškime akcentuojamas siekis mažinti netarifines prekybos kliūtis, gerinti rinkos prieigą ir stiprinti gamybos bei tiekimo grandinių ryšius. Tam numatyta steigti darbo grupę, kuri vertins investicijų barjerus ir aptars tolesnius žingsnius po galimybių studijos dėl lengvatinio prekybos susitarimo.

    Praktiškas rezultatas – susitarimas, kuris ateityje leistų Indijos keliautojams Uzbekistane atsiskaityti UPI palaikančiomis mokėjimų programėlėmis. Indijos pareigūnai nurodo, kad įgyvendinimas gali užtrukti maždaug metus, o tai reikštų didesnį patogumą turizmui ir smulkiajam verslui.

    Ne mažiau svarbus ir transporto klausimas: kalbėta apie multimodalinius maršrutus, galinčius sumažinti krovinių gabenimo kainą į jūros neturinčią Uzbekistaną. Tai ypač aktualu, kai pasaulinės tiekimo grandinės vis dažniau persitvarko, o šalys ieško alternatyvių koridorių.

    Gynyba, saugumas ir regioninės ambicijos

    Partnerystės įgyvendinimą prižiūrės naujas užsienio reikalų ministrų lygmens mechanizmas, o tarpvalstybinė komisija bus pakelta iki ministrų lygmens. Tokie instituciniai pakeitimai paprastai laikomi ženklu, kad šalys nori reguliaraus sprendimų priėmimo, o ne tik protokolinių susitikimų.

    Abi valstybės sutarė plėsti gynybos ir saugumo bendradarbiavimą, įžvelgdamos daugiau galimybių ir gynybos pramonėje. Indija ir Uzbekistanas jau rengia bendras karines pratybas „Dustlik“, o naujame etape akcentuojamas platesnis koordinavimas.

    Kovos su terorizmu tema išliko viena pagrindinių: abi pusės pakartojo nulinės tolerancijos principą ir paragino stiprinti žvalgybos, teisėsaugos bei kontrteroristinio bendradarbiavimo mainus. Regioniniame kontekste tai siejama ir su stabilumo užtikrinimu Centrinėje Azijoje.

    Švietimas ir žmonių ryšiai

    Šalys taip pat paskelbė apie švietimo ir kultūrinių ryšių plėtrą. Uzbekistane veikia keturi Indijos universitetai, o apie 16 000 Indijos studentų, daugiausia medicinos srityje, studijuoja šioje šalyje.

    Uzbekistano pusė pabrėžė 30 dienų bevizį režimą ir 14 savaitinių skrydžių, kurie sudaro prielaidas didesniems srautams. Taip pat patvirtinta turizmo bendradarbiavimo programa 2026–2028 metams.

    Vizito metu Narendra Modi buvo apdovanotas Oliy Darajali Do‘stlik ordinu, kuris įvardijamas kaip aukščiausias Uzbekistano įvertinimas užsienio šalių lyderiams. Tai buvo ketvirtasis jo vizitas Uzbekistane, kai šalys pažymėjo 15 metų strateginės partnerystės sukaktį.

    „Stipresnė Indijos ir Uzbekistano partnerystė bus galinga taikos, pažangos ir klestėjimo jėga Centrinėje Azijoje“, – sakė Narendra Modi.

  • Šias malkas verta įsigyti dar prieš žiemą: dega ilgai, tolygiai ir taupo jūsų laiką

    Šias malkas verta įsigyti dar prieš žiemą: dega ilgai, tolygiai ir taupo jūsų laiką

    Ruošiantis šildymo sezonui, vien tik židinio dizainas ar trauka negarantuoja patogaus kūrenimo. Tai, kaip greitai įsikurs ugnis, kiek stabiliai laikysis liepsna ir kiek teks dažnai papildyti pakurą, labiausiai priklauso nuo malkų rūšies ir jų drėgnumo.

    Praktikoje dauguma židiniams ir krosnelėms renkasi lapuočių malkas, nes jos paprastai dega tolygiau, skleidžia daugiau šilumos ir palieka stabilesnę žariją. Dažniausiai minimos trys rūšys: bukas, ąžuolas ir beržas, tačiau jų paskirtis skiriasi.

    Bukas: rami ir stabili liepsna

    Buko malkos dažnai laikomos vienu universaliausių pasirinkimų kasdieniam kūrenimui. Jos paprastai dega tolygiai, mažiau linkusios kibirkščiuoti ir leidžia palaikyti pastovesnę šilumą, kai tikslas yra ne vien jaukus vaizdas, o realus patalpų šildymas.

    Jei malkos tinkamai paruoštos, buko pliauskas patogu kūrenti ilgesnį vakarą, nes ugnis išlieka stabili ir nereikia kas kelias minutes vis papildyti pakurą. Dėl to bukas dažnai pasirenkamas kaip pagrindinis „darbinis“ kuras židiniui.

    Ąžuolas: ilgai laikanti žarija

    Ąžuolo stiprybė yra lėtas degimas ir ilgam išliekanti žarija, todėl jis ypač tinka, kai norisi, kad šiluma laikytųsi kuo ilgiau. Tai patogu vėlyvą rudenį ar žiemą, kai židinys ar krosnelė kūrenami kelias valandas iš eilės.

    Vis dėlto ąžuolas kelia daugiau reikalavimų paruošimui: jis turi būti gerai išdžiovintas. Jei malkos drėgnos, didelė dalis energijos bus iššvaistyta vandeniui išgarinti, ugnis bus vangesnė, o dūmtraukyje greičiau kauptis suodžiai ir dervos.

    Beržas: greitam įkūrimui

    Beržo malkos dažnai vertinamos dėl to, kad ugnį „pagauna“ lengviau ir greičiau. Dėl to jos patogios pradiniam įkūrimui, kai svarbiausia greitai sukurti stipresnę liepsną ir sušildyti pakurą.

    Beržas paprastai laikomas lengvesniu kuru nei ąžuolas, todėl vien iš beržo kūrenant gali tekti dažniau papildyti pakurą. Tačiau jis ypač gerai veikia kaip derinio dalis: pradžiai beržas, o vėliau, kai židinys jau „įsivažiavęs“, įdedama buko ar ąžuolo.

    Kas svarbiausia renkantis malkas

    Vienos „geriausios“ malkų rūšies visiems atvejams nėra, todėl praktiškiausia turėti kelių rūšių atsargą. Taip galima prisitaikyti prie situacijos: greitam įkūrimui rinktis beržą, stabiliai šilumai palaikyti buką, o ilgam žarijos laikymui ąžuolą.

    Ne mažiau svarbus ir malkų drėgnumas, nes jis tiesiogiai veikia šilumos kiekį, dūmingumą ir židinio efektyvumą. Gerai išdžiovintos malkos paprastai užsidega lengviau, dega švariau ir padeda sumažinti suodžių kaupimąsi dūmtraukyje.

  • Nedžiovinkite batų ant radiatoriaus: rudenį žmonės daro klaidą, kuri gali kainuoti brangiai

    Nedžiovinkite batų ant radiatoriaus: rudenį žmonės daro klaidą, kuri gali kainuoti brangiai

    Rudenį avalynė kasdien susiduria su drėgme, purvu ir druskomis, todėl greitai praranda atsparumą vandeniui. Specialistai pabrėžia, kad netinkamas džiovinimas ar atsitiktinai parinkta priemonė gali ne tik nepadėti, bet ir sugadinti batų medžiagą, siūles ar klijus.

    Dažna klaida yra bandymas batus „greitai išgelbėti“ pastačius juos ant radiatoriaus ar prie kito šilumos šaltinio. Per aukšta temperatūra gali deformuoti pado konstrukciją, susilpninti klijų sluoksnį, o natūrali oda ilgainiui pradeda kietėti ir trūkinėti, nes praranda dalį natūralių riebalų.

    Saugiausias būdas išdžiovinti šlapią avalynę yra kambario temperatūroje, paliekant ją gerai vėdinamoje vietoje. Praktinis sprendimas yra išimti vidpadžius, atlaisvinti raištelius ir batų vidų prikimšti popieriaus, kuris sugeria drėgmę ir padeda išlaikyti formą.

    Impregnavimas prasideda ne nuo purškiklio, o nuo švaros: jei ant batų liks smėlio ar purvo, priemonė gali „užrakinti“ nešvarumus ir pabloginti išvaizdą. Pirmiausia reikėtų nuvalyti padą, siūles ir aulą, o jautresnėms medžiagoms, pavyzdžiui, zomšai ar nubukui, naudoti švelnesnius šepečius ir specialias valymo priemones.

    Priemonę būtina rinktis pagal medžiagą. Lygiai odai dažnai tinka vaško ar kremo pagrindo produktai, kurie ne tik atstumia vandenį, bet ir pamaitina odą, o zomšai bei nubukui paprastai rekomenduojami purškiami impregnantai, kurie mažiau keičia paviršiaus faktūrą.

    Avalynei su membrana svarbu rinktis priemones, kurios neapsunkina medžiagos ir nemažina jos „kvėpavimo“ savybių. Tokius batus geriausia impregnuoti lengvai purškiamais preparatais, laikantis nurodyto atstumo ir leidžiant batams visiškai išdžiūti tarp sluoksnių.

    Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas yra raišteliai ir vidpadžiai: jie sugeria drėgmę, prakaitą ir kvapus, todėl juos verta reguliariai džiovinti atskirai. Jei raišteliai nuolat permirksta, vanduo lengviau patenka į batą per liežuvėlio zoną, tad kai kuriais atvejais verta impregnuoti ir juos.