CP v2

Category: Kultūra

  • Į verdančią sriubą įdėkite vieną šaukštą: konsistencija pasikeis akimirksniu

    Į verdančią sriubą įdėkite vieną šaukštą: konsistencija pasikeis akimirksniu

    Manų kruopos, dažnai vadinamos grysiu, daugeliui primena vaikystės košes ir lengvus desertus, tačiau virtuvėje jų paskirtis gerokai platesnė. Šis smulkus kviečių kruopų produktas gali tapti paprastu būdu pataisyti sriubos tirštumą, kai ji atrodo per skysta.

    Principas paprastas: į verdančią sriubą įmaišomas vienas šaukštas manų kruopų ir trumpai palaukiama, kol jos išbrinks. Kruopos sugeria dalį skysčio ir natūraliai sutirština patiekalą, todėl konsistencija tampa vientisesnė be papildomų riebalų ar miltų.

    Svarbu kruopas berti pamažu ir nuolat maišyti, kad nesusidarytų gumuliukų. Jei po kelių minučių norimo tirštumo dar nėra, galima įdėti dar šiek tiek, tačiau persistengti neverta, nes atvėsusi sriuba dažniausiai dar labiau sutirštėja.

    Manų kruopos tinka ne tik kaip tirštiklis, bet ir kaip greitas būdas paįvairinti įprastą sriubos priedą. Vietoje įprastų makaronų galima paruošti minkštus manų kruopų kukuliukus, kurie greitai išverda ir dera tiek prie sultinių, tiek prie daržovių sriubų.

    Dar vienas sprendimas, patogus planuojantiems iš anksto, yra atvėsinta ir supjaustyta manų kruopų masė, patiekiama kubeliais. Ji išverdama vandenyje iki sutirštėjimo, atvėsinama inde, supjaustoma ir dedama į lėkštę prieš pat patiekiant, kad kiekvienas galėtų pasirinkti norimą kiekį.

  • Levandos skęs žieduose iki rudens: vienas vasaros kirpimas, kurį daugelis daro neteisingai

    Levandos skęs žieduose iki rudens: vienas vasaros kirpimas, kurį daugelis daro neteisingai

    Kada kirpti levandas vasarą?

    Levandos laikomos vienomis ištvermingiausių sodo augalų, tačiau norint tankaus kero ir gausaus žydėjimo vien laistyti neužtenka. Sodininkai pabrėžia, kad svarbiausias vasaros darbas yra laiku atliktas kirpimas, kuris padeda augalui išlaikyti formą ir skatina naujų ūglių augimą.

    Dažniausiai išskiriami du pagrindiniai kirpimo laikai. Pavasarį, kai baigiasi stiprios šalnos, kerelis patrumpinamas stipriau, o vasarą žiedynai šalinami iškart po pagrindinio žydėjimo bangos, kad augalas neišeikvotų energijos sėkloms.

    Kaip atlikti kirpimą, kad nepažeistumėte kero?

    Vasaros kirpimas paprastai atliekamas liepą arba rugpjūtį, priklausomai nuo rūšies ir vietos sąlygų. Geriausias momentas yra tuomet, kai dauguma žiedynų jau nužydėję, bet augalas dar aktyviai auga ir gali greitai užgydyti pjūvius.

    Kirpti reikėtų aštriu sekatoriumi arba sodo žirklėmis, kad stiebai nebūtų plėšomi. Šalinami peržydėję žiedynai kartu su keliais centimetrais stiebo, tačiau svarbu nekirsti į sumedėjusią, senąją dalį, nes tokios vietos dažnai blogai atželia ir kerelis gali išretėti.

    Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: vasarą dirbama tik su žaliomis, minkštesnėmis dalimis, o sumedėjusi bazė paliekama ramybėje. Kirpimui labiau tinka sausa diena, nes drėgnu oru padidėja rizika, kad pjūvio vietose įsiveis grybinės ligos.

    Kodėl levandos pradeda džiūti liepą?

    Liepos mėnesį pastebimas levandų vystimas dažnai klaidingai priskiriamas vien kirpimo klaidoms. Netaisyklingai atliktas pjūvis ar bukas įrankis iš tiesų gali susilpninti augalą, ypač jei stiebai suplėšomi ir paliekami netvarkingi žaizdų paviršiai.

    Vis dėlto viena dažniausių problemų yra per didelė drėgmė. Levandos geriau pakenčia trumpalaikę sausrą nei nuolat šlapią dirvą, o užmirkimas gali sukelti šaknų puvinį ir viso kero nykimą.

    Jei levandos pradeda skursti, verta įvertinti, ar vanduo neužsistovi prie šaknų ir ar dirva pakankamai laidi. Dažnai padeda saikingesnis laistymas, mulčio sluoksnio peržiūra ir lengvesnė, geriau drenuojama žemė, nes levandos natūraliai mėgsta saulę ir sausokas, pralaidžias augimo sąlygas.

    Sezono pabaigoje dar galima atlikti lengvą formuojamąjį kirpimą, kad kerelis žiemą pasitiktų kompaktiškas ir mažiau išsikraipęs nuo sniego ar vėjo. Tačiau rudenį nereikėtų vėluoti, kad augalas spėtų subrandinti tvirtesnius ūglius iki šalčių.

  • Plaunate automobilį kieme? Štai vienas dalykas, kuris gali išgelbėti nuo baudos

    Plaunate automobilį kieme? Štai vienas dalykas, kuris gali išgelbėti nuo baudos

    Vasarą daugelis nusprendžia automobilį nusiplauti savo kieme, tačiau toks įprotis gali baigtis nemalonumais. Nors tai nėra automatiškai draudžiama, svarbiausia sąlyga yra viena: nešvarus vanduo negali patekti į gruntą ar lietaus nuotekų sistemą.

    Automobilio plovimo metu į vandenį patenka naftos produktų likučiai, sunkieji metalai nuo stabdžių dulkių, kelio druska ir plovikliai. Aplinkosaugos požiūriu tokios nuotekos laikomos teršalais, todėl jų išleidimas į aplinką ar lietaus kanalizaciją gali užtraukti administracinę atsakomybę.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Didžiausia problema atsiranda tada, kai vanduo nuo plovimo nubėga ant vejos, į žemę, į pakelės griovį ar į lietaus vandens šulinėlį. Lietaus nuotekų tinklai dažnai nėra skirti tokiai taršai, todėl teršalai gali patekti į vandens telkinius praktiškai nevalyti.

    Jeigu kieme nėra sprendimo, kuris surinktų ir nukreiptų nuotekas į buitinių nuotekų sistemą arba įrenginį su naftos produktų atskyrimu, plauti automobilį vietoje gali būti rizikinga. Praktikoje būtent nuotekų suvaldymas yra esminis kriterijus, į kurį vertinant situaciją atsižvelgia kontrolę vykdančios institucijos.

    Kaip plauti teisėtai ir atsakingai?

    Saugiausias kelias yra plauti ant kietos dangos, kur nuotekos surenkamos ir nukreipiamos į tinkamą nuotekų tvarkymo sistemą, o ne į lietaus nuotekas. Kai kuriais atvejais naudojamos specialios surinkimo dangos ar kilimėliai su talpa, kad vanduo nepasklistų aplinkoje.

    Taip pat verta rinktis kuo mažiau aplinką veikiančias priemones ir vengti agresyvių chemikalų, ypač jei kyla bent menkiausia rizika, kad vanduo nutekės ne ten, kur turi. Vis dėlto patikimiausia išeitis, leidžianti išvengti ginčų ir galimų baudų, yra naudotis savitarnos ar rankinėmis plovyklomis, kur nuotekos tvarkomos pagal reikalavimus.

  • PRL laikų „nemėgstama“ kruopa grįžta: sotina, turi daug skaidulų ir tinka sergant diabetu

    PRL laikų „nemėgstama“ kruopa grįžta: sotina, turi daug skaidulų ir tinka sergant diabetu

    Perlinės kruopos, Lietuvoje dažniausiai vadinamos perlinėmis kruopomis iš miežių, ilgą laiką buvo nuvertinamos dėl asociacijų su valgyklų maistu ir paprastais patiekalais. Pastaraisiais metais jos vėl atrandamos iš naujo, nes žmonės ieško sotesnių, mažiau perdirbtų ir biudžetui draugiškų produktų.

    Ši kruopa gaminama iš nušlifuotų miežių grūdų, todėl išlaiko dalį grūduose esančių skaidulų ir mikroelementų. Mitybos požiūriu ji vertinama kaip vienas praktiškų pasirinkimų kasdieniams patiekalams, ypač kai norisi ilgiau išliekančio sotumo.

    Perlinės kruopos išsiskiria skaidulų kiekiu, įskaitant beta gliukanus, kurie siejami su palankesniais cholesterolio rodikliais. Didesnis skaidulų kiekis taip pat padeda reguliuoti virškinimą ir gali prisidėti prie mažesnio užkandžiavimo, todėl tokios kruopos dažnai minimos kalbant apie svorio kontrolę.

    Dar vienas svarbus aspektas yra angliavandenių pasisavinimo greitis. Išvirti miežiai paprastai turi žemesnį glikeminį poveikį nei dalis rafinuotų garnyrų, todėl gali būti tinkamesni žmonėms, kurie stebi gliukozės kiekį kraujyje, įskaitant sergančius 2 tipo cukriniu diabetu.

    Maistine sudėtimi perlinės kruopos papildo racioną B grupės vitaminais ir mineralais, tokiais kaip magnis, fosforas, kalis ir geležis. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda pasiekiama tuomet, kai kruopos derinamos su daržovėmis, ankštiniais ar liesais baltymais, o porcija pritaikoma pagal individualius poreikius.

    Kulinarijoje ši kruopa tinka ne tik sriuboms. Ji dažnai naudojama kaip šiltų salotų pagrindas, troškinių ar įdarų sudedamoji dalis, gali pakeisti ryžius ar makaronus, o dėl tvirtesnės tekstūros gerai išlaiko formą net pašildyta.

    Norint išvirti skaniai, verta kruopas perplauti ir, jei yra laiko, pamirkyti, kad virimas būtų trumpesnis. Skonį sustiprina virimas sultinyje, prieskoninės daržovės ir nedidelis kiekis riebalų, pavyzdžiui, alyvuogių aliejaus, tačiau bendras patiekalo balansas išlieka svarbiausias.

  • Basomis per žolę – mada ar reali nauda? Tyrimai rodo, kam tai padeda ir kam pavojinga

    Basomis per žolę – mada ar reali nauda? Tyrimai rodo, kam tai padeda ir kam pavojinga

    Vaikščiojimas basomis pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo kaip paprastas būdas daugiau judėti ir stiprinti pėdas. Ortopedai pabrėžia, kad pėda yra sudėtinga kūno dalis, o batų atsisakymas bent trumpam gali pakeisti eiseną ir raumenų darbą.

    Žmogaus pėdą sudaro 26 kaulai, 33 sąnariai ir daugybė raumenų bei raiščių, kurie atsakingi už atramą ir pusiausvyrą. Kai vaikštoma basomis, pėdos ir blauzdų raumenys dažniau dirba aktyviau, nes nebelieka storos pado atramos, kuri dalį funkcijų perima už mus.

    Tyrimuose dažnai minima, kad basomis žmonės intuityviai trumpina žingsnį ir mažina smūgį, tenkantį kulnui. Tai gali sumažinti staigią apkrovą sąnariams, tačiau poveikis labai priklauso nuo įpročių, kūno svorio, bėgimo ar ėjimo technikos ir paviršiaus.

    Kas iš tiesų padeda

    Praktinė nauda dažniausiai siejama su pėdos funkcijos lavinimu ir jutimine stimuliacija. Paduose gausu nervinių galūnėlių, todėl skirtingi paviršiai, pavyzdžiui, žolė ar smėlis, veikia kaip lengva sensorinė treniruotė, kuri gali prisidėti prie geresnės pusiausvyros.

    Dar viena kryptis, apie kurią kalbama viešojoje erdvėje, yra vadinamasis įžeminimas, kai basomis liečiamasi prie natūralaus grunto. Mokslinėje literatūroje yra nedidelių, dažniausiai pilotinių tyrimų, kuriuose fiksuoti galimi miego, streso rodiklių ar subjektyvios savijautos pokyčiai, tačiau įrodymai kol kas laikomi riboti ir nevienareikšmiai.

    Kada basomis geriau neiti

    Rizikos dažnai yra paprastesnės ir realesnės už teorines naudas: stiklo šukės, metalo nuolaužos, gyvūnų išmatos, parazitai ar odos sužeidimai. Miesto vejos, parkų pakraščiai ir intensyviai mindžiojami takai gali būti neprognozuojami net tada, kai atrodo švarūs.

    Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys sutrikusį pėdų jautrumą ar kraujotakos problemų, nes net mažas įpjovimas gali komplikuotis. Taip pat verta vengti baso ėjimo paūmėjus pėdos skausmams, pavyzdžiui, įtariant padų fascijos dirginimą ar esant čiurnos traumoms.

    Kaip pradėti saugiai

    Saugiausia pradėti nuo trumpo laiko patikimoje vietoje, pavyzdžiui, nuosavame kieme ar gerai prižiūrimoje teritorijoje. Vietoje ilgo pasivaikščiojimo iš karto, realistiškiau rinktis kelias minutes ir palaipsniui ilginti laiką, stebint, ar neatsiranda skausmo.

    Pradžiai labiau tinka minkšta žolė, švarus smėlis ar lygus paviršius, o nelygius akmenis geriau palikti vėlesniam etapui. Po pasivaikščiojimo verta nusiplauti pėdas, apžiūrėti odą, ar nėra įdrėskimų ar rakščių, ir prireikus sudrėkinti, kad oda netrūkinėtų.

    Jei tikslas yra tvirtesnės pėdos, svarbus nuoseklumas ir saikas, o ne rekordai. Kilus abejonėms dėl skausmo ar gretutinių ligų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju ortopedu traumatologu.

  • Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Fajanso sugrįžimas į namus

    Ilgus metus su nostalgija sietas Włocławeko fajansas šiandien išgyvena ryškų sugrįžimą ir vėl tampa geidžiamu interjero akcentu. Rankomis dekoruoti indai bei vazos vis dažniau derinami prie šiuolaikinio minimalizmo, nes suteikia erdvei šilumos ir išskirtinumo.

    Interjero dizaineriai pastebi, kad žmonės pavargo nuo vienodų, masinės gamybos sprendimų, todėl vis labiau vertina daiktus su istorija. Būtent todėl tradicinės keramikos raštai vėl atsiranda tiek moderniuose butuose, tiek atnaujintuose senuose namuose.

    Istorija prasidėjo dar 1873 metais

    Włocławeko fajanso tradicija siekia 1873 metus, kai mieste pradėjo veikti pirmoji gamykla, iš kurios vėliau išaugo gerai atpažįstama keramikos mokykla. Per dešimtmečius čia formavosi saviti ornamentai, o produkcija pamažu tapo atpažįstama ne tik Lenkijoje.

    Tarpukariu Włocławekas išgyveno pakilimą, o gaminiai keliavo į užsienio rinkas ir buvo rodomi tarptautinėse parodose. Šis laikotarpis dažnai vadinamas vienu svarbiausių, nes būtent tada sustiprėjo meistrystės standartai ir dizaino ambicijos.

    Kodėl šis raštas vėl madingas?

    Po Antrojo pasaulinio karo fajanso kryptis dar labiau pasuko į taikomąją dailę, o liaudies meno įkvėpti motyvai įsitvirtino kaip vienas ryškiausių bruožų. Plačiausiai atpažįstamas tapo kobalto spalvos gėlių motyvas, kuris daugeliui iki šiol primena vaikystės virtuvę ar močiutės indaują.

    Vėliau gamybą stipriai paveikė ekonominiai pokyčiai, o 1990 metais ji buvo sustabdyta. Gamyba buvo atnaujinta 2002 metais, tačiau per COVID-19 pandemiją vėl patyrė pertrūkį, o dabar tradicija tęsiama iš naujo, pritaikant ją šiuolaikiniams poreikiams.

    Šiandien fajansas vertinamas kaip vienas ryškus, charakteringas interjero akcentas, galintis pakeisti įspūdį net ir santūrioje erdvėje. Rankų darbo estetika, autentiškumas ir ilgaamžiškumo idėja dera su augančiu dėmesiu tvarumui ir lėtesniam vartojimui.

    Rinkoje matyti ir dar viena tendencija: jaunajai kartai vis dažniau patinka daiktai, turintys aiškią kilmę ir istoriją, todėl senieji raštai tampa ne praeities simboliu, o šiuolaikišku pasirinkimu. Tokia keramika dažnai perkama ne tik kasdieniam naudojimui, bet ir kaip kolekcinė, ilgiau vertę išlaikanti detalė.

  • Balkonų remonto karas baigsis? Vyriausybė ruošia pataisas: kas mokės už darbus

    Balkonų remonto karas baigsis? Vyriausybė ruošia pataisas: kas mokės už darbus

    Lenkijos Vyriausybė rengia įstatymo pataisas, kurios turėtų padėti užbaigti vieną dažniausių daugiabučių konfliktų – kas privalo apmokėti balkonų remontą. Iki šiol neaiškios nuostatos skatino nesutarimus tarp butų savininkų ir bendrijų, o dalis ginčų persikeldavo į teismus.

    Praktikoje tai matyti ir vizualiai: atnaujintos daugiabučių fasadų sienos neretai kontrastuoja su nusidėvėjusiais, sutrūkinėjusiais balkonais. Kai prireikia kapitalinio remonto, vieni gyventojai teigia, kad tai bendrojo turto dalis, kiti – kad už viską turi mokėti pats buto savininkas.

    Kas keistųsi po pataisų?

    Rengiamose pataisose numatoma aiškiau atskirti, kurie balkono elementai laikomi bendruoju turtu, o kurie – konkretaus buto dalimi. Pagal projektą, už balkono konstrukcinius elementus atsakomybė tektų daugiabučio bendrijai, todėl tokių darbų išlaidos būtų dengiamos iš bendrijos lėšų.

    Tuo pačiu balkono vidinė dalis būtų priskiriama butui. Tai reikštų, kad tokie darbai kaip balkono dažymas, grindų dangos keitimas ar kiti apdailos atnaujinimai būtų apmokami paties savininko lėšomis.

    Kodėl ginčai dėl balkonų tokie dažni?

    Ginčų priežastis dažniausiai yra ribinė balkono prigimtis: jis ir pastato fasado dalis, ir kartu tiesiogiai naudojamas vieno buto gyventojų. Skirtingi techniniai sprendimai skirtinguose pastatuose taip pat komplikuoja situaciją, nes vienur balkonas labiau konstrukcinis elementas, kitur – labiau kaip atskira naudojimo erdvė.

    Teisinėje praktikoje tokie konfliktai neretai sprendžiami remiantis ankstesniais aukštesnių teismų išaiškinimais. Tačiau, kadangi kiekvienas atvejis priklauso nuo konkrečios pastato konstrukcijos ir faktinių aplinkybių, vienodų sprendimų visiems namams pritaikyti nepavykdavo, todėl neapibrėžtumas išlikdavo.

    Ką tai reikštų gyventojams?

    Aiškiau apibrėžta atsakomybė galėtų sumažinti delsimo atvejus, kai dėl ginčų remontai atidedami metų metus, didėja avarijų rizika ir remonto sąnaudos. Bendrijoms tai reikštų didesnį poreikį planuoti ilgalaikes investicijas ir kaupti lėšas konstrukcijų priežiūrai.

    Savininkams svarbiausia žinia būtų ta, kad kasdienės priežiūros ir apdailos darbai liktų jų atsakomybė. Toks atskyrimas paprastai laikomas kompromisu: bendrija rūpinasi saugumu ir pastato konstrukcijų būkle, o gyventojas – savo naudojamos erdvės estetika ir apdaila.

  • Kuboje dingus menininkui Luisui Manueliui Otero Alcántarai teismui pateiktas habeas corpus prašymas

    Kuboje dingus menininkui Luisui Manueliui Otero Alcántarai teismui pateiktas habeas corpus prašymas

    Kuboje veikianti žmogaus teisių organizacija kreipėsi į teismą, prašydama skubiai nustatyti disidento menininko Luiso Manuelio Otero Alcántaros buvimo vietą. Organizacija tvirtina, kad po perkėlimo iš įkalinimo įstaigos jis dingo, o artimieji ir teisininkai negauna oficialios informacijos.

    Pasak pranešimų, Valstybės saugumo pareigūnai menininką iš Guanachajaus kalėjimo išgabeno liepos 7 dieną. Teigiama, kad jis buvo nuvežtas į neatskleidžiamą vietą, todėl jo buvimo vieta iki šiol nežinoma.

    Teisinę peticiją pateikė „Cubalex“ – iš už Kubos ribų veikianti organizacija, teikianti teisinę pagalbą valdžią kritikuojantiems asmenims ir fiksuojanti žmogaus teisių pažeidimus. Ji teismui pateikė habeas corpus prašymą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad asmuo nebūtų neteisėtai sulaikytas ar laikomas be aiškaus teisinio pagrindo.

    „Atitinkamos teisminės institucijos dabar turi 72 valandų terminą pateikti atsakymą. Šis veiksmas atliekamas esant kritinei pažeidžiamumo ir apsaugos stokos situacijai“, – teigiama „Cubalex“ pareiškime.

    Luisas Manuelis Otero Alcántara, kuriam yra 38 metai, buvo sulaikytas 2021 metų liepos 11 dieną, kai mėgino prisijungti prie masinio protesto dėl elektros tiekimo sutrikimų. 2022 metais teismas jam skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, nurodydamas kaltinimus dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nepagarbos ir valstybės simbolių išniekinimo.

    Žmogaus teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad po 2021 metų protestų Kuboje sugriežtėjo spaudimas valdžią kritikuojantiems aktyvistams, menininkams ir nuomonės formuotojams, ypač socialiniuose tinkluose. Tokiose bylose dažnai keliami klausimai dėl sulaikymo sąlygų, galimybės laiku susisiekti su advokatais ir informacijos prieinamumo artimiesiems.

    Tarptautinį dėmesį šiai bylai taip pat sustiprino Jungtinių Valstijų atstovų pareiškimai Jungtinėse Tautose, kai diskusijose dėl JAV taikomų sankcijų Kubai buvo primintas menininko atvejis. Tuo metu tokios organizacijos kaip „Amnesty International“ Otero Alcántarą yra įvardijusios politiniu kaliniu, nors Kubos valdžia tokio statuso nepripažįsta.

    Teisininkai pabrėžia, kad habeas corpus procedūra laikoma viena svarbiausių priemonių, kai kyla pagrįstų abejonių dėl neteisėto laisvės suvaržymo. Šioje situacijoje esminis klausimas – ar institucijos pateiks patikrinamą informaciją apie sulaikymo vietą, teisinį pagrindą ir asmens būklę.

  • Haalandas grįžo į Oslą po pasaulio čempionato: keistas suvenyras iš JAV užkūrė internetą

    Haalandas grįžo į Oslą po pasaulio čempionato: keistas suvenyras iš JAV užkūrė internetą

    Norvegijos futbolo žvaigždė Erlingas Haalandas po Norvegijos pasitraukimo iš pasaulio čempionato grįžo į Oslą, tačiau dėmesys krypsta ne į rezultatą. Socialiniuose tinkluose plačiai paplito nuotrauka iš oro uosto, kurioje matomas neįprastas jo parsivežtas suvenyras.

    Kadras greitai tapo virusinis, nes sportininkas į Norvegiją atsivežė iškamšą meškėną, laikantį gėrimo butelį. Būtent šis netikėtas pirkinys, o ne rungtynių aptarimai, tapo pagrindine diskusijų tema internete.

    Kas sukėlė ažiotažą?

    Žiniasklaidoje nurodoma, kad suvenyras įsigytas Dalase, „Wild Bill’s“ parduotuvėje, o jo kaina siekia apie 660 eurų. Tokie iškamšų suvenyrai JAV dažnai parduodami kaip dekoracijos, tačiau Europoje jie vis dar atrodo neįprastai, todėl ir traukia akį.

    Greta iškamšos minimi ir kiti Haalando pirkiniai, labiau atitinkantys Teksaso įvaizdį: kaubojiškos kepurės, batai ir suvenyriniai marškinėliai. Vis dėlto būtent meškėnas tapo pagrindiniu internetu keliaujančiu simboliu.

    Sportininkų įvaizdis ir virusinis turinys

    Pastaraisiais metais sportininkų įvaizdis vis dažniau formuojamas ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų, o socialiniai tinklai tam suteikia milžinišką pagreitį. Vienas netikėtas kadras gali per kelias valandas aplenkti tradicines sporto naujienas ir pasiekti auditorijas, kurios futbolu nesidomi.

    Haalandas ir anksčiau sulaukdavo dėmesio dėl ryškių švenčių ar internete atgimstančių senesnių įrašų, todėl naujas virusinis epizodas tęsia šią tendenciją. Tokie momentai neretai tampa papildomu sportininko žinomumo varikliu ir stiprina jo atpažįstamumą už sporto ribų.

    Kas toliau turnyre?

    Tuo metu pasaulio čempionatas tęsiasi be Norvegijos, o dėmesys krypsta į pusfinalius ir didžiųjų komandų akistatas. Organizatoriai ir vietos tarnybos įprastai sustiprina saugumą prieš aukšto profilio rungtynes, ypač kai susitinka istoriniai varžovai.

    Tačiau bent kelioms dienoms sporto naujienų srautą užgožė ne statistika ar taktinės analizės, o vienas netikėtas suvenyras. Haalando meškėnas tapo dar vienu įrodymu, kad kartais internetą labiausiai užveda detalės, kurios su futbolu tiesiogiai nesusijusios.

  • Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Egipto Luksoro vakarinėje pakrantėje, Šeicho Abd el Kurnos nekropolyje, archeologai aptiko iki šiol nežinomą maždaug 3 000 metų senumo kapavietę. Joje išliko ryškios sienų tapybos scenos ir įrašai, leidę nustatyti kapo savininką – vyrą, vardu Paseris.

    Apie radinį pranešė Egipto Senienų aukščiausioji taryba, kuri prižiūri svarbiausius šalies archeologinius tyrimus. Kapo vieta priklauso Tėbų nekropoliui – UNESCO pasaulio paveldo teritorijai, laikomai vienu reikšmingiausių Senovės Egipto laidojimo centrų.

    Kas žinoma apie kapą

    Tyrėjų vertinimu, kapas gali būti datuojamas Ramzių laikotarpiu, kuris siejamas su galingais Naujosios karalystės faraonais, įskaitant Ramzį II. Tokia išvada daroma pagal dekoravimo manierą ir ikonografiją, būdingą laikotarpiui nuo maždaug 1292 iki 1069 metų prieš mūsų erą.

    Kapas atitinka elitinėms Naujosios karalystės laidojimo vietoms būdingą planą: atviras kiemas veda į uoloje iškaltą koplyčią, o toliau – į požemines laidojimo kameras. Archeologai taip pat aptiko iš purvo plytų sumūrytą suolą, skirtą laidojimo stelai, ir laiptus, leidžiančius nusileisti prie įėjimo.

    Sienų tapyba ir įrašai

    Viduje išlikusiose tapybos scenose Paseris vaizduojamas atliekantis religinius veiksmus, garbinantis Egipto dievus ir sėdintis šalia žmonos prie aukų stalo. Tokie vaizdiniai Senovės Egipte turėjo praktinę prasmę: buvo tikima, kad jie užtikrina mirusiajam nuolatinį maisto ir gėrimų „tiekimą“ pomirtiniame pasaulyje.

    Restauratoriai tikisi atidengti daugiau detalių, nes dalį sienų dengia plonas nešvarumų sluoksnis, susikaupęs per šimtmečius. Dokumentavimas ir konservavimas čia laikomi ne mažiau svarbiais nei pats kasinėjimas, nes tapybos sluoksnis dažnai yra trapus ir jautrus staigiems temperatūros bei drėgmės pokyčiams.

    „Komanda tęs kapo dokumentavimą ir tyrimus, kad būtų galima nustatyti, kas jame palaidota, ir atkurti jų tapatybes“, – sakė Egipto Senienų aukščiausiosios tarybos generalinis sekretorius Hišamas al Leitis.

    Kodėl šis radinys svarbus

    Pastaraisiais metais Egiptas aktyviai investuoja į archeologinius tyrimus ir viešinimą, o Luksoro regionas išlieka viena produktyviausių vietų naujiems atradimams. Tokie radiniai kaip Paserio kapas papildo žinias apie Naujosios karalystės laikų pareigūnų ir aukšto rango visuomenės sluoksnių gyvenimą, religiją bei laidojimo tradicijas.

    Šio kapo išskirtinumas – gerai išlikę piešiniai ir įrašai, kurie suteikia aiškių užuominų apie savininko statusą ir jo ryšius. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti į svarbiausią klausimą: ar požeminėse kamerose dar yra nepaliestų laidojimų, ir kiek informacijos apie Paserį bei jo šeimą galima bus atkurti iš likusių artefaktų.