Category: Kultūra

  • Dua Lipa slapta ištekėjo Londone: kukli ceremonija ir įspūdingas papuošalas už 460 000 eurų

    Dua Lipa slapta ištekėjo Londone: kukli ceremonija ir įspūdingas papuošalas už 460 000 eurų

    Dainininkė Dua Lipa ir aktorius Callumas Turneris, apie kurių santykius kalbama jau daugiau nei dvejus metus, susituokė per kamerinę ceremoniją Londone. Viešumoje pasirodžius nuotraukoms, dėmesį patraukė ne tik poros šypsenos, bet ir netikėtai santūrus šventės formatas.

    Pranešama, kad ceremonija įvyko Old Marylebone Town Hall pastate, kuris pastaraisiais metais tapo dažnu pasirinkimu poroms, siekiančioms mažiau viešumo. Šventėje dalyvavo tik artimiausi šeimos nariai ir bičiuliai, o po ceremonijos jaunavedžius pasitiko sveikinimai ir konfeti.

    Dua Lipa pasirinko ne klasikinę vestuvinę suknelę, o baltą dviejų dalių įvaizdį: asimetrišką sijoną ir prigludusį švarką, pabrėžiantį siluetą. Derinį papildė platus baltas skrybėlaitės tipo galvos apdangalas, pirštinės ir aukštakulniai, o Turneris pasirodė su tamsiai mėlynu kostiumu.

    Mados apžvalgininkai pastebėjo, kad toks sprendimas primena Bianca Jagger 1971 metais pasirinktą įvaizdį, kai ji tuokėsi su Micku Jaggeriu. Pastaruoju metu vis daugiau žvaigždžių renkasi būtent tokias nuorodas į archyvinę madą, ieškodamos išskirtinumo ne per pompastiką, o per idėją.

    Skelbiama, kad Dua Lipos vestuvinį įvaizdį kūrė mados namai „Schiaparelli“, garsėjantys siurrealistinėmis detalėmis ir atpažįstamu dizaino braižu. Švarką puošė anatominiais motyvais įkvėpti elementai, laikomi vienu ryškiausių šio prekės ženklo stiliaus ženklų.

    Vis dėlto didžiausią dėmesį prikaustė papuošalas: Dua Lipa segėjo įspūdingą „Bulgari“ kolekcijos „Serpenti“ vėrinį, kurio vertė, remiantis viešais vertinimais ir analogiškų dirbinių pardavimais, gali siekti apie 460 000 eurų. Panašus modelis aukcionuose ir privačiuose sandoriuose yra pasiekęs maždaug 520 000 eurų lygį, priklausomai nuo komplektacijos ir būklės.

    Tokį pasirinkimą paaiškina ir pastarojo meto dainininkės ryšys su prekės ženklu: ji neseniai tapo „Bulgari“ pasauline ambasadore ir reguliariai demonstruoja jo dirbinius viešuose renginiuose. Prabangi juvelyrika neretai tampa ne tik stiliaus akcentu, bet ir aiškia žinute apie partnerystes, kurios pramogų industrijoje įgauna vis didesnę reikšmę.

    Užsienio žiniasklaida taip pat užsimena, kad Londono ceremonija gali būti tik pradžia, o vėliau planuojamas didesnis šventimas Sicilijoje. Pastaruoju metu populiarėja būtent toks modelis, kai poros pirmiausia renkasi oficialią, ramią santuokos registraciją, o vėliau organizuoja atskirą šventę platesniam draugų ratui.

    Dua Lipa išlieka viena ryškiausių šiuolaikinės popmuzikos figūrų, o Callumas Turneris stiprina pozicijas kine ir televizijoje, pastaraisiais metais vis dažniau minimas tarp potencialių kandidatų dideliems vaidmenims. Pora, panašu, nusprendė asmeninį etapą pažymėti tyliau, tačiau detalės išdavė, kad simbolikos ir prabangos šiame sprendime vis tiek netrūko.

  • Katarzyna Skrzynecka šokiravo gerbėjus: atsisakė blond, plaukai tapo sodraus burgundo

    Katarzyna Skrzynecka šokiravo gerbėjus: atsisakė blond, plaukai tapo sodraus burgundo

    Aktorė Katarzyna Skrzynecka socialiniuose tinkluose parodė naują įvaizdį, kuris akimirksniu sukėlė gerbėjų reakcijų bangą. Vietoje daugelį metų ją lydėjusio šviesaus blond atspalvio ji pasirinko sodrų burgundą su raudonos ir slyvų tonų užuominomis.

    Pasak pačios aktorės, tai nėra atsitiktinė grožio permaina. Ji atskleidė, kad plaukų spalvą pakeitė maždaug trims mėnesiams dėl naujo filmavimo projekto, kuriame jai patikėtas ryškesnis, kietesnis charakteris.

    „Burgundiškų plaukų Aurelia. Spalvą pakeičiau trims mėnesiams dėl filmo. Tai nebus švelnus personažas“, – sakė Katarzyna Skrzynecka.

    Naujasis įvaizdis sulaukė gausybės komentarų, kuriuose netrūko komplimentų ir nuostabos. Gerbėjai pabrėžė, kad intensyvus atspalvis aktorei tinka, o pokytis atrodo drąsus ir labai kinematografiškas.

    Ryškūs raudoni ir burgundo tonai pastaraisiais metais vis dažniau grįžta į plaukų mados tendencijas, ypač šaltuoju sezonu, kai populiarėja gilesnės, sodresnės spalvos. Tokie atspalviai paprastai paryškina veido bruožus, suteikia kontrasto ir sukuria teatrališkesnį, labiau išraiškingą įspūdį.

    Stilistų vertinimu, blond atspalviai dažnai vizualiai švelnina bruožus ir „apšviečia“ veidą, todėl ilgainiui tampa saugiu pasirinkimu televizijos ar pramogų pasaulio veidams. Tuo metu burgundas, vyšnių ar slyvų tonai suteikia daugiau charakterio, bet reikalauja tikslesnio priderinimo prie odos tono bei makiažo.

    Tokie atspalviai ne visada būna universalūs, nes per tamsūs ar per matiniai raudoni tonai gali išryškinti odos netolygumus. Vis dėlto Skrzyneckos atveju ryški spalva, sprendžiant iš nuotraukos, sukuria vientisą įvaizdį ir sustiprina vaidmens, kurį ji anonsuoja kaip ne „švelnų“, nuotaiką.

    Ši metamorfozė primena, kad aktorių išvaizdos pokyčiai dažnai būna ne vien estetinis sprendimas, o darbo dalis. Trumpalaikiai įvaizdžio eksperimentai kino industrijoje padeda greičiau „įkūnyti“ personažą ir žiūrovui aiškiau perteikti jo charakterį dar prieš pasirodant ekrane.

  • Marta Nawrocka vėl pasirinko mėlyną kostiumą: daugelis įžvelgia kunigaikštienės Kate stilių

    Marta Nawrocka vėl pasirinko mėlyną kostiumą: daugelis įžvelgia kunigaikštienės Kate stilių

    Marta Nawrocka Vaikų dienos proga surengtame renginyje pasirodė vilkėdama šviesiai mėlyną, figūrą pabrėžiantį kostiumą. Įvaizdį sudarė liemenuotas švarkas su vienaeiliu užsegimu ir plačios kelnės, o derinį užbaigė balta palaidinė bei balti aukštakulniai.

    Tai ne pirmas kartas, kai viešumoje ji renkasi būtent šią spalvą. Pastaraisiais mėnesiais Nawrocka ne kartą pastebėta su mėlynais ar pasteliniais drabužiais, o pasikartojanti paletė vis aiškiau formuoja atpažįstamą jos viešą įvaizdį.

    Politikoje ir diplomatijoje nuoseklumas aprangoje dažnai tampa sąmoninga strategija: spalvos padeda kurti atpažįstamumą, o šviesi mėlyna paprastai siejama su ramybe, pasitikėjimu ir santūria elegancija. Toks pasirinkimas leidžia išsiskirti, bet kartu išlikti saugiame, neprovokuojančiame stiliaus lauke.

    Dalis stebėtojų šiame derinyje įžvelgė panašumų su Velso princese Catherine, dažnai vadinama kunigaikštiene Kate. Ji pastaraisiais sezonais reguliariai renkasi vienspalvius kostiumus melsvais tonais, derindama liemenuotus švarkus, plačias kelnes ir santūrius aksesuarus.

    Vis dėlto panašūs sprendimai nebūtinai reiškia kopijavimą. Moteriški kostiumai pastaraisiais metais tapo ryškia tarptautine tendencija tarp viešas pareigas einančių moterų, nes kostiumas lengvai komunikuoja profesionalumą, tvirtumą ir formalią pagarbą renginio protokolui.

    Kita vertus, Vaikų dienos renginiai įprastai turi laisvesnį, šeimyniškesnį toną, todėl kyla klausimas dėl pasirinkto formalumo. Struktūruotas kostiumas ir aukštakulniai vizualiai atrodo įspūdingai, tačiau lauko veiklose gali riboti judesių laisvę ir kurti didesnį atstumą nuo neformalios atmosferos.

    Nawrocka toliau nuosekliai kuria klasiką ir profesionalumą pabrėžiantį įvaizdį, kuriame mėlyna spalva tampa savotišku jos stiliaus parašu. Net ir diskutuojant apie progos tinkamumą, akivaizdu, kad pasirinktas derinys atitiko aiškią žinutę: santūri elegancija, tvarkingas siluetas ir tarptautinėje viešojoje erdvėje lengvai atpažįstamas formalus kodas.

  • Nenori vasarą rodyti pėdų? Šie batai neprakaitins ir atrodys stilingai net karštyje

    Nenori vasarą rodyti pėdų? Šie batai neprakaitins ir atrodys stilingai net karštyje

    Vasarą avalynės pasirinkimas dažnai sukasi apie sandalus ir šlepetes, tačiau daliai žmonių atviros pėdos darbe ar mieste nėra patogus sprendimas. Priežastys įvairios: nuo dresskodo iki jautrios odos ar paprasčiausio noro jaustis saugiau minioje. Gera žinia ta, kad 2026 metų šiltojo sezono tendencijos siūlo daug uždarų, bet kvėpuojančių alternatyvų.

    Kad pėdos mažiau prakaituotų, svarbiausia ne modelio pavadinimas, o medžiagos ir konstrukcija. Geriausiai tinka natūrali oda, linas ar medvilninė drobė, o taip pat porėtos, pintos ar perforuotos detalės. Prie komforto prisideda ir padas, kuris amortizuoja, bei vidpadis, sugeriantis drėgmę.

    Sportiniai bateliai ir drobiniai kedai

    Lengvi kedai ir sportiniai bateliai vasarą gali būti net praktiškesni už sandalus, jei pasirenkamas kvėpuojantis viršus. Drobė, linas ar plona natūrali oda leidžia orui cirkuliuoti, o uždara konstrukcija saugo nuo nutrynimų, kurie dažnai atsiranda dėl dirželių.

    Jei batus avite basomis, verta rinktis modelius su minkštu vidpadžiu ir kuo mažiau vidinių siūlių. Taip pat padeda kiek laisvesnis plotis, nes karštyje pėdos dažniau patinsta. Tai ypač aktualu, kai lauke daugiau nei 20 laipsnių šilumos.

    Balerinos ir kiti lengvi uždari batai

    Balerinos jau kelis sezonus išlieka madingos, tačiau vasarai svarbu atsirinkti ne tik išvaizdą, bet ir medžiagas. Kur kas geriau tinka pinti, ažūriniai ar sportinio tipo variantai, kurie praleidžia orą ir nesukuria plastiko efekto. Labiausiai vertinami modeliai su minkštu, elastingu priekiu.

    Patogumui didelę reikšmę turi noselės forma: platesnė leidžia pirštams išsidėstyti natūraliai ir mažina spaudimą. Jei norisi daugiau stabilumo, praverčia žemas, tvirtesnis kulniukas arba geriau laikantis kulno bortelis. Ilgesnėms dienoms mieste tokie sprendimai dažnai būna praktiškesni nei visiškai plokšti batai.

    Espadrilės ir kitos vasariškos klasikos

    Espadrilės išlieka viena universaliausių alternatyvų, kai norisi lengvumo, bet ne atvirų pėdų. Drobės viršus ir džiuto tipo padas suteikia vasarišką nuotaiką, o modeliai tinka ir prie šortų, ir prie suknelių. Patogiausia, kai vidpadis yra odinis ar kitos drėgmę sugeriančios medžiagos.

    Renkantis verta atkreipti dėmesį į pado patvarumą: jei džiutas neapsaugotas tvirtesniu sluoksniu, avalynė greičiau dėvisi drėgnesnėse dangose. Miesto ritmui ir permainingam orui labiau tinka sustiprintas padas, kuris geriau atlaiko kasdienį vaikščiojimą.

  • Stilistai įspėja: šios suknelės po 50-ies lieknina labiau nei juoda spalva

    Stilistai įspėja: šios suknelės po 50-ies lieknina labiau nei juoda spalva

    Ilgą laiką moterims po 50-ies kartota taisyklė rinktis tamsius ir laisvus drabužius, jei norisi atrodyti liekniau. Tačiau pernelyg plati suknelė dažnai veikia priešingai: paslepia liemenį, „išplečia“ liemens zoną ir vizualiai apsunkina figūrą.

    Dėl to vis dažniau pabrėžiama, kad lemiamas veiksnys yra ne spalva, o kirpimas ir konstrukcija. Gerai suformuota suknelė padeda sukurti aiškesnes proporcijas, pailgina siluetą ir subtiliai pažymi liemenį, nesukurdama suspaudimo jausmo.

    Suknelė, kuri sutvarko proporcijas

    Vienas universaliausių pasirinkimų – vadinamoji apsiaustinė, arba „wrap“, suknelė. V formos iškirptė vizualiai ilgina kaklą ir lengvina viršutinę kūno dalį, o surišimas ties liemeniu leidžia reguliuoti prigludimą pagal figūrą.

    Toks modelis ypač pasiteisina, kai su amžiumi liemens linija tampa mažiau ryški. Apsiaustinė suknelė ne „priklijuoja“ audinį prie kūno, o sukuria tvarkingą liniją ir palieka tiek laisvumo, kiek reikia patogumui.

    A siluetas ir aukštesnis liemens kirpimas

    Tarp figūrą lengvinančių kirpimų tvirtai laikosi A silueto suknelė, švelniai platėjanti žemyn. Ji padeda nukreipti dėmesį nuo klubų, pilvo ar šlaunų zonos, bet kartu neatrodo beformė, jei pečių linija išlaikyta taisyklingai.

    Dar vienas sprendimas – kirpimas, kai suknelė atskiriama po krūtine. Tokia proporcija „pakelia“ siluetą, optiškai pailgina kojas ir sumažina vidurinės kūno dalies masyvumo įspūdį, ypač jei audinys krenta lengvai.

    Smulkmenos, kurios lieknina labiausiai

    Viena patikimiausių optinių taisyklių – vertikalės efektas. Prie liekninančių detalių priskiriami V formos iškirpimai, sagų eilė priekyje, vertikalios siūlės, saikingas skeltukas ar audinio klostės, kurios veda žvilgsnį iš viršaus į apačią.

    Priešingai, gausūs horizontalūs atkirpimai, sunkios raukinių detalės ar chaotiškas raukimas neretai trumpina figūrą ir suteikia papildomos apimties. Jei pasirenkamas raukimas, dažniausiai geriausiai veikia vienas aiškus akcentas ties liemens zona, o ne dekoras per visą suknelę.

    Didelę įtaką daro ir ilgis: daugeliui figūrų saugiausias pasirinkimas yra midi, iki blauzdos ar kiek žemiau kelio. Toks ilgis suteikia elegancijos, padeda išlaikyti proporcijas ir dažnai atrodo lengviau nei netinkamai parinkta maxi suknelė.

    Renkantis modelį verta įvertinti ir viršutinę dalį: V formos iškirptė bei rankovė iki alkūnės ar 3/4 ilgio dažnai sukuria harmoningesnį vaizdą. Tuo metu itin trumpa ir aptempta rankovė gali sugadinti net gerą kirpimą.

    Stilistai atkreipia dėmesį, kad mažiausiai padeda be aiškios konstrukcijos pasiūti „maišo“ tipo modeliai ir itin platūs oversize kirpimai. Po 50-ies geriausią rezultatą dažniausiai duoda ne bandymas pasislėpti, o išmintingai suvaldytos proporcijos ir kokybiškai krintantis audinys.

  • Saldus kvapas užlieja sodą: šis krūmas dažnai painiojamas su jazminu, bet auginti paprasčiau

    Saldus kvapas užlieja sodą: šis krūmas dažnai painiojamas su jazminu, bet auginti paprasčiau

    Birželį daugelis sodų prisipildo saldaus aromato, kuris daugeliui primena vasaros atostogas. Dažnai manoma, kad taip kvepia jazminas, tačiau Lietuvos kiemuose kur kas dažniau žydi daržinis jazminas, lietuviškai vadinamas kvapusiuoju jazminaičiu.

    Jazminaitis (Philadelphus coronarius) yra hortenzijinių šeimos krūmas, įprastai užaugantis iki 2–3 metrų. Jo didžiausia puošmena – balti, maždaug 3 centimetrų skersmens žiedai kekėse, o kvapas juntamas ne tik šalia krūmo, bet ir kelių metrų atstumu.

    Šio augalo aromatas dažnai apibūdinamas kaip jazminą primenantis saldumas, papildytas medaus ir citrusų natomis. Būtent dėl to angliškai jis neretai vadinamas „mock orange“ – tai užuomina į apelsiną primenantį kvapą, nors su citrusais augalas botaniškai nesusijęs.

    Ne jazminas, o jazminaitis

    Nors pavadinimai panašūs, jazminas ir jazminaitis – skirtingi augalai, kurių priežiūra smarkiai skiriasi. Jazminaitis yra lauko krūmas, pakankamai atsparus šalčiui ir tinkantis mūsų klimatui, todėl sodybose ir miestuose jis auga be didelių pastangų.

    Tuo metu tikrasis jazminas dažniausiai yra šilumamėgis vijoklis, kilęs iš šiltesnių regionų. Lietuvoje jis dažniau auginamas vazonuose ir pernešamas į patalpas, nes jam reikalingos švelnesnės žiemos ir pastovesnė šiluma.

    Kada ir kur jis kvepia stipriausiai?

    Jazminaitis paprastai žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos, o žydėjimo trukmė dažniausiai siekia 2–4 savaites – viskas priklauso nuo orų. Šiltomis dienomis krūmas gali tiesiog apsipilti žiedais, o aromatas tampa ypač intensyvus.

    Stipriausiai jis kvepia vakare po šiltos dienos, todėl vieta sode turi reikšmę. Jei kvapas jums svarbiausia, verta sodinti ten, kur dažniau vaikštote arba kur atidaromi langai, kad aromatas patektų ir į namus.

    Daugiau saulės dažniausiai reiškia gausesnį žydėjimą ir stipresnį kvapą. Giliame pavėsyje krūmas paprastai pražysta kukliau, todėl ir aromatas būna silpnesnis.

    Priežiūra paprasta, bet keli niuansai svarbūs

    Jazminaitis laikomas vienu lengviau auginamų dekoratyvinių krūmų: jam dažniausiai tinka įprasta sodo žemė. Įsitvirtinę, senesni krūmai gana gerai pakelia sausras, tačiau užsitęsęs drėgmės trūkumas gali sumažinti žydėjimą.

    Tręšimas nėra būtinas, bet pavasarį gali padėti kompostas arba trąšos žydintiems augalams. Svarbiausia taisyklė dėl genėjimo – jazminaitis žydi ant praėjusių metų ūglių, todėl jį geriausia kirpti iškart po žydėjimo, kad kitais metais nepritrūktų žiedinių šakelių.

    Ligos ir kenkėjai dažniausiai nekelia didelių problemų, tačiau kartais pasitaiko lapų dėmėtligė ar miltligė. Iš kenkėjų galimi amarai ar voratinklinės erkės, ypač sausais ir karštais laikotarpiais.

    Renkantis veislę verta atkreipti dėmesį, kad ne visos jazminaičių atmainos kvepia vienodai intensyviai. Praktinis patarimas paprastas: jei įmanoma, sodinuką rinkitės žydintį, kad kvapą įvertintumėte dar prieš įsigydami.

  • Veja pagunda nupjauti per trumpai: viena taisyklė lemia, ar veja bus tanki ir žalia

    Veja pagunda nupjauti per trumpai: viena taisyklė lemia, ar veja bus tanki ir žalia

    Tankiai sužaliavusi veja nėra sėkmės reikalas: net kokybiškos sėklos nepadės, jei žolė bus pjaunama netinkamai. Dažniausia klaida – noras viską atlikti „iš karto“, nupjaunant per daug, arba pjaunant netinkamu metu.

    Reguliarus pjovimas skatina žolę šakotis, tankėti ir formuoti stipresnę šaknų sistemą. Dėl to veja geriau atlaiko mindymą, sausrą, o piktžolėms lieka mažiau vietos įsitvirtinti.

    Per aukšta, „peraugusi“ žolė pradeda silpninti apatinę augalo dalį, veja atrodo netvarkinga ir išretėja. Kita kraštutinė klaida – per dažnas ir per trumpas pjovimas, kai žolynas patiria stresą, greičiau džiūsta ir atsiranda plikų plotų.

    Auksinė vienos trečiosios taisyklė

    Svarbiausias principas paprastas: per vieną pjovimą nereikėtų pašalinti daugiau nei vienos trečiosios žolės aukščio. Taip augalas greičiau atsistato, o veja išlieka vienodo tankumo ir spalvos.

    Daugelyje kiemų optimalu palikti maždaug 4–6 centimetrų aukščio žolę. Karščių metu verta pjauti aukščiau, apie 6–8 centimetrus, nes ilgesni stiebeliai geriau saugo dirvos drėgmę ir šaknis nuo perkaitimo.

    Kada geriausia pjauti veją?

    Geriausia rinktis sausą dieną ir vidutinę temperatūrą, o pjovimą planuoti ryte, kai nudžiūsta rasa, arba vėlyvą popietę. Pjaunant per kaitrą žolė papildomai alinasi, o dirva greičiau praranda drėgmę.

    Pjovimo dažnis priklauso nuo augimo tempo: pavasarį ir vasaros pradžioje dažnai prireikia pjauti maždaug kartą per savaitę. Sausros metu augimas sulėtėja, todėl intervalai natūraliai ilgėja, tačiau principas dėl vienos trečiosios išlieka svarbiausias.

    Ar galima pjauti šlapią žolę?

    Šlapios vejos geriau nepjauti: drėgni stiebeliai būna sunkesni, todėl pjūvis dažnai gaunasi nelygus, o pati veja praranda estetinį vaizdą. Be to, šlapia žolė linkusi kauptis po vejapjove, apsunkina darbą ir didina įrenginio dėvėjimąsi.

    Jei po lietaus norisi kuo greičiau sutvarkyti kiemą, verta palaukti, kol veja bent iš dalies pradžius. Tai paprastas žingsnis, kuris padeda išvengti netolygaus pjovimo ir sumažina riziką, kad veja vėliau gels ar retės.

  • Kiniškas česnakas dažnai klaidina: šie požymiai išduoda kilmę ir kokybę parduotuvėje

    Kiniškas česnakas dažnai klaidina: šie požymiai išduoda kilmę ir kokybę parduotuvėje

    Česnakas virtuvėje vertinamas dėl ryškaus aromato ir skonio, o liaudies medicinoje dažnai siejamas su pagalba peršalus. Vis dėlto pirkėjai ne visada aiškiai mato, iš kur česnakas atkeliavo, todėl neretai į krepšelį patenka importuotas, o ne vietinis produktas.

    Didžiausias skirtumas dažniausiai juntamas ne tik skonyje. Importuotas česnakas paprastai keliauja ilgiau, ilgiau sandėliuojamas, todėl dalis aromatinių medžiagų per laiką silpsta, o galvutės neretai būna apdorotos taip, kad atrodytų dailesnės ir ilgiau negestų.

    Renkantis verta pradėti nuo ženklinimo. Pagal Europos Sąjungos taisykles ant fasuotų daržovių pakuočių turi būti nurodyta kilmės šalis, o prekiaujant sveriamomis daržovėmis informacija apie kilmę turi būti pateikta prie prekės aiškiai matomoje vietoje.

    Yra ir praktinių požymių, kurie padeda apsispręsti vietoje. Vietinis česnakas dažniau turi ryškesnį, aštresnį kvapą, jo skiltelės paprastai būna nevienodo dydžio, o luobelė gali būti šiek tiek netolygi ir ne tokia „parodinė“.

    Importuotas česnakas neretai atrodo itin vienodas, baltas, galvutės būna kietos ir tarsi „sausai“ švarios, o daigumo požymių ilgą laiką nematyti. Vien išvaizda dar negarantuoja prastesnės kokybės, tačiau tai signalas atidžiau patikrinti kilmę ir šviežumą.

    Perkant pravartu įvertinti ir laikymo sąlygas. Jei galvutės drėgnos, su minkštomis vietomis, pelėsio pėdsakais ar stipriu, neįprastai rūgščiu kvapu, jų geriau vengti, nes tai rodo gedimą, nepriklausomai nuo kilmės šalies.

    Jei norisi intensyvesnio skonio patiekaluose, daugeliui pirkėjų pasiteisina sezoniškumas: vietinis česnakas dažniausiai būna aromatingiausias netrukus po derliaus nuėmimo, kai jis mažiau laiko praleidęs sandėliavime. Tuo metu verta stebėti ne reklaminius užrašus, o aiškiai nurodytą kilmės šalį.

  • Pamirškite chemiją: saugūs purškalai vaismedžiams, po kurių amarai tiesiog dingsta

    Pamirškite chemiją: saugūs purškalai vaismedžiams, po kurių amarai tiesiog dingsta

    Gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje soduose dažnai suaktyvėja amarai – smulkūs kenkėjai, kurie siurbia sultis iš jauniausių ūglių ir lapų. Jie puola ne tik gėles ar daržoves, bet ir vaismedžius, o uždelsta reakcija gali baigtis prastesniu derliumi.

    Amarų protrūkius dažniau skatina šilti orai, didesnė oro drėgmė ir vėjas, padedantis jiems greičiau plisti. Riziką didina ir per gausus azoto trąšų naudojimas, nes jauni, sultingi lapai amarams tampa lengvu grobiu.

    Amarai silpnina augalą, lapai pradeda garbanotis, deformuojasi, jaunų ūglių augimas lėtėja. Dar viena problema – šie kenkėjai gali platinti augalų virusines ligas, todėl svarbu augalus apžiūrėti reguliariai ir veikti iškart pastebėjus pirmuosius židinius.

    Švelnus muilo purškalas

    Vienas paprasčiausių būdų – purškalas su ūkišku muilu. Viename litre vandens ištirpinkite vieną valgomąjį šaukštą tarkuoto ūkiško muilo, gerai išmaišykite ir supilkite į purkštuvą.

    Purškiant svarbiausia sudrėkinti apatinę lapų pusę, nes ten amarai dažniausiai slepiasi. Šis tirpalas veikia mechaniškai: silpnina kenkėjų dangalą ir apsunkina jų judėjimą, o esant gausesniam užkrėtimui procedūrą verta pakartoti po kelių dienų.

    Česnakas ir dilgėlės

    Kitas variantas – česnako užpilas, kuris amarams veikia atbaidančiai. Keletą skiltelių česnako sutrinkite, užpilkite vienu litru karšto vandens ir palaikykite apie parą tamsesnėje vietoje, tada nukoškite ir purkškite augalus.

    Dar dažnai naudojamas dilgėlių raugas. Dilgėlių lapus užpilkite nedideliu kiekiu vandens ir palikite kelioms dienoms, kol prasidės fermentacija, o tuomet skystį praskieskite santykiu 1:10 ir purkškite augalus.

    Norint išvengti klaidų, purkšti geriausia anksti ryte arba vakare, kai saulė nebekaitri, o lapai neįkaitę. Jei amarų ypač daug, o natūralios priemonės nepadeda, verta pasitarti su specialistais dėl augalų apsaugos priemonių ir taikymo laiko.

  • Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo patarimai vaisius ir daržoves plauti ne tik vandeniu, bet ir mirkyti acte ar sodos tirpale. Teigiama, kad taip esą geriau pašalinami pesticidų likučiai ir kiti nešvarumai, tačiau specialistų rekomendacijos dažnai skamba paprasčiau.

    Lenkijos maisto edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka savo socialinių tinklų kanaluose pabrėžė, kad braškių mirkymas acte ar sodoje daugeliu atvejų yra beprasmė mada. Pasak jos, svarbiausia yra teisinga higiena ir plovimas prieš pat valgymą, o ne agresyvūs tirpalai, galintys pakeisti skonį ar pažeisti minkštą vaisių.

    „Braškių mirkymas acte arba sodoje yra tiesiog beprasmiškas. Nesiduokite apgaunami kvailų madų ir specialių vaisių plovimo skysčių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Kaip aiškinama visuomenės sveikatos institucijų rekomendacijose, daugumą šviežių vaisių ir daržovių pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia drungnu, ir tai daryti prieš pat vartojimą. Plovimas padeda sumažinti ant paviršiaus esančius nešvarumus, dulkes, dalį mikroorganizmų ir kai kurių medžiagų likučius, tačiau stebuklingo vieno metodo, kuris visiškai pašalintų viską, nėra.

    Kontekstas, dėl kurio atsirado acto ir sodos „ritualai“, dažnai siejamas su baime dėl parazitų ar ligų sukėlėjų, ypač renkant laukines uogas. Tokiais atvejais svarbiausia yra ne tik uogų nuplovimas, bet ir rankų higiena, o renkant laukinėje gamtoje verta įvertinti taršos riziką, nes uogos gali turėti kontaktą su laukiniais gyvūnais.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad šviežių uogų nereikėtų ilgai mirkyti, nes jos greitai sugeria vandenį, tampa minkštos ir greičiau genda. Jei tikslas yra prailginti braškių laikymą, efektyviau jas laikyti sausai, vėsiai, neplautas, o nuplauti tik prieš valgant ar ruošiant patiekalą.

    Jei kyla abejonių dėl produkcijos švaros, paprastas sprendimas yra kruopštus plovimas tekančiu vandeniu, pažeistų vietų pašalinimas, o kai įmanoma, vaisių ir daržovių lupimas. Ypač jautriems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams ar nusilpusio imuniteto asmenims, svarbiausia laikytis bendrų virtuvės higienos taisyklių ir vengti kryžminės taršos.