Category: Kultūra

Paruošti izotoniniai gėrimai parduotuvėse tampa vis populiaresni tarp sportuojančių ir aktyviai laiką leidžiančių žmonių. Jie patrauklūs dėl skonio, ryškių spalvų ir patogios pakuotės, tačiau mitybos specialistai primena, kad tokie gėrimai ne visada yra geriausias pasirinkimas kasdieniam vartojimui.

Žurnalistė ir visuomenininkė Katarzyna Bosacka socialiniuose tinkluose atkreipė dėmesį į dažną reiškinį: dalis „sportinių“ gėrimų atrodo lengvi ir mažai kaloringi, bet sudėtyje turi įvairių maisto priedų. Jos teigimu, vartotojai neretai perka pasikliaudami užrašu apie hidrataciją, neįsigilinę į etiketę.

„Spalvotas izotonikas gali atrodyti nekaltai, bet etiketėje dažnai rasite priedų, kurių kasdien tikrai nereikia“, – sakė Katarzyna Bosacka.

Viena iš jos minimų sudedamųjų dalių yra sintetinis mėlynas dažiklis E133, dar vadinamas briliantine mėlyna. Europos Sąjungoje jis leidžiamas, tačiau, kaip ir kitų dažiklių atveju, svarbus bendras mitybos kontekstas ir suvartojami kiekiai, ypač kai gėrimai geriami reguliariai.

Bosacka kaip paprastesnę alternatyvą įvardija pomidorų sultis, kurios, pasak jos, gali veikti kaip natūralus izotonikas. Pomidoruose natūraliai yra kalio, o sultyse neretai būna ir natrio, todėl jos gali padėti atkurti elektrolitų balansą po prakaitavimo, ypač karštomis dienomis.

Pomidorų sultys išsiskiria ir tuo, kad paprastai neturi pridėtinio cukraus, kuris dalyje sportinių gėrimų vis dar naudojamas skoniui pagerinti. Sveikatos institucijos pabrėžia, kad laisvųjų cukrų perteklius siejamas su didesne antsvorio ir dantų ėduonies rizika, todėl verta rinktis gėrimus, kuriuose jų mažiau.

Pomidorų produktuose taip pat yra antioksidanto likopeno, siejamo su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikata. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad likopenas iš termiškai apdorotų pomidorų produktų dažnai pasisavinamas geriau nei iš šviežių pomidorų, todėl sultys ar tyrės gali būti praktiškas pasirinkimas.

Vis dėlto specialistai primena, kad izotoniniai gėrimai turi aiškią paskirtį: jie labiausiai reikalingi ilgesnio ir intensyvesnio krūvio metu, kai gausiai prakaituojama, o su prakaitu netenkama skysčių ir elektrolitų. Kasdieniam troškulio malšinimui dažniausiai pakanka vandens, o papildomus gėrimus verta rinktis pagal situaciją ir sveikatos būklę.

Renkantis pomidorų sultis svarbu atkreipti dėmesį į etiketę: geriausia rinktis be pridėtinio cukraus, o druskos kiekį vertinti individualiai, ypač jei ribojate natrį dėl padidėjusio kraujospūdžio. Jei po fizinio krūvio norisi greito ir paprasto sprendimo, pomidorų sultys gali būti viena iš racionalių alternatyvų saldesniems sportiniams gėrimams.

Šaltiniai:
https://www.who.int/publications/i/item/9789240046429
https://www.efsa.europa.eu/en/efsajournal/pub/2818
https://ods.od.nih.gov/factsheets/Lycopene-HealthProfessional/
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK537318/

Iš pirmo žvilgsnio šilauogė atrodo nereikli: krūmas auga ramiai, ilgai išlieka žalias ir nekelia rūpesčių. Tačiau po kurio laiko pasimato signalai, kad kažkas negerai: lapai pašviesėja, augimas lėtėja, o uogos smulkėja.

Dažniausia priežastis slypi ne trąšų kiekyje, o dirvos reakcijoje, nuo kurios priklauso maisto medžiagų pasisavinimas. Šilauogė yra rūgščią dirvą mėgstantis augalas, todėl bet koks staigus pH pokytis gali greitai atsiliepti krūmo būklei ir derliui.

Ko po šilauoge berti negalima

Sodininkai perspėja po šilauoge jokiu būdu nenaudoti medžio pelenų ir kalkių. Šios medžiagos šarmina dirvą, kelia pH ir taip suardo šilauogėms reikalingą rūgščią terpę, ypač jei jų įterpiama net ir nedaug.

Pakilus pH, šaknys prasčiau pasisavina geležį ir kitus mikroelementus, todėl pasireiškia būdingi požymiai: lapai pradeda gelsti, krūmas atrodo nusilpęs, o nauji ūgliai auga vangiai. Problema dažnai būna ne tai, kad elementų dirvoje nėra, o tai, kad augalas jų nebegali „pasiimti“.

Kuo pakeisti netinkamas priemones

Vietoj šarminančių priedų verta rinktis medžiagas, padedančias palaikyti rūgštesnį substratą ir stabilesnes sąlygas šaknims. Tam tinka pušų žievė, spygliuočių pjuvenos ar rūgštus durpynas, kurie veikia lėčiau, bet tolygiau.

Tokia mulčio danga naudinga ne tik dėl dirvos reakcijos. Ji mažina drėgmės garavimą, padeda dirvai ilgiau išlikti drėgnai, o šilauogių šaknys yra paviršinės ir jautrios išdžiūvimui, todėl pastovesnė drėgmė tiesiogiai susijusi su augimo ritmu ir derėjimu.

Priežiūra, kuri padeda išvengti nuostolių

Šilauogėms svarbi nuosekli priežiūra, nes jos nemėgsta staigių pokyčių. Laistyti reikėtų reguliariai ir saikingai, ypač sausringais laikotarpiais, nes trumpalaikis vandens trūkumas greitai atsiliepia lapams ir uogų stambumui.

Taip pat verta periodiškai pasitikrinti dirvos pH, nes net gerai paruošta vieta laikui bėgant gali kisti. Subalansuotas tręšimas trąšomis, skirtomis rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, padeda palaikyti maisto medžiagų prieinamumą ir stiprina naujų ūglių augimą.

Derliui svarbus ir genėjimas: pašalinus senus ar silpnus ūglius, krūmas daugiau energijos skiria naujiems, produktyvesniems stiebams. Naudinga stebėti lapų spalvą ir augimo tempą, nes ankstyvi pokyčiai dažnai pasirodo dar iki ryškaus derliaus sumažėjimo.

Šaltiniai:
https://extension.umaine.edu/blueberries/factsheets/soil-nutrition/soil-ph-for-blueberries/
https://extension.oregonstate.edu/crop-production/soil/how-test-soil-ph-your-yard-garden
https://rhs.org.uk/fruit/blueberries/grow-your-own

Po permainingos žiemos soduose dažnai pastebimi įtrūkimai ir atšokusi žievė ant vaismedžių kamienų. Tai ne tik estetinis defektas: atvira žaizda gali tapti vartais infekcijoms, o pažeisti audiniai silpnina medžio augimą ir derėjimą.

Dažniausia priežastis yra staigūs temperatūros svyravimai, kai dieną saulė įkaitina kamieną, o naktį jis greitai atšąla. Tokie šilumos ir šalčio ciklai ypač pavojingi vėlyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai saulė jau aktyvi, bet naktys dar šaltos.

Kaip sumažinti naujų įtrūkimų riziką

Viena patikimiausių profilaktikos priemonių yra kamienų balinimas, nes šviesus paviršius atspindi saulės spindulius ir mažina žievės įkaitimą. Taip sumažėja temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties, o kartu ir įtrūkimų tikimybė.

Balinimą svarbu atlikti šaltuoju sezonu ir jam baigiantis, kai rizika didžiausia. Praktikoje tai reiškia, kad po stipresnių lietų ar šlapdribos balinimo sluoksnį verta atnaujinti, jei jis nusiplauna ir kamienas vėl tampa tamsus.

Jei žievė jau trūko: pirmi žingsniai

Pirmiausia svarbu įvertinti pažeidimo vietą ir ją švelniai nuvalyti, kad neliktų purvo bei negyvų, atšokusių audinių. Švarus paviršius sumažina tikimybę, kad į plyšį įsimes grybinės ligos ar bakterinės infekcijos.

Jei žievė atšokusi, bet dar laikosi, ją galima atsargiai priglausti prie kamieno, kad audiniai neišdžiūtų. Spausti jėga nereikėtų, nes papildomas mechaninis pažeidimas gali padidinti žaizdą ir apsunkinti gijimą.

Žaizdos apsauga ir priežiūra pavasarį

Nuvalius pažeidimą, žaizdą verta apsaugoti, kad ji neperdžiūtų ir būtų mažiau veikiama vėjo bei kritulių. Tam sodininkai dažnai naudoja specialius sodo tepalus ar kitas apsaugines priemones, kurios veikia kaip tvarstis ir sudaro palankesnes sąlygas audiniams atsinaujinti.

Praktikoje svarbus ir kamieno papildomas apsaugojimas orui laidžia medžiaga, kuri nespaudžia žievės ir neleidžia kauptis drėgmei po apvija. Tuo pat metu verta stebėti dirvos drėgmę, nes pažeista žievė didina medžio jautrumą išdžiūvimui, o tolygiai drėgna dirva padeda lengviau atsigauti.

Jeigu įtrūkimai gilūs, apima didelę kamieno dalį, matyti intensyvus audinių juodavimas, ištekėjimai ar žaizda plečiasi, saugiausia kreiptis į arboristą arba patyrusį sodininkystės specialistą. Tokiais atvejais delsimas gali kainuoti ne tik būsimą derlių, bet ir patį medį.

Šaltiniai:

https://www.rhs.org.uk/problems/bark-splitting

https://extension.umn.edu/planting-and-growing-guides/sunscald

https://extension.psu.edu/winter-injury-to-trees-and-shrubs

Braškių sezonui įsibėgėjant, sodininkai ieško būdų, kaip paspartinti uogų nokimą ir pagerinti skonį be brangių trąšų. Viena dažniausiai namuose atsirandančių priemonių yra kavos tirščiai, kuriuos daugelis įpratę tiesiog išmesti. Tinkamai naudojami jie gali padėti dirvai ir augalui, o rezultatas dažnai matomas jau pirmųjų skynimų metu.

Kuo naudingi kavos tirščiai?

Kavos tirščiai dirvoje suyra palaipsniui, todėl jų poveikis nėra staigus, o tolygus. Jie papildo dirvą organine medžiaga ir prisideda prie dirvožemio mikroorganizmų aktyvumo, kuris svarbus natūraliai maisto medžiagų apykaitai. Dėl to braškės gali stabiliau augti, o krūmeliai mažiau nukenčia nuo drėgmės svyravimų.

Kitas praktinis aspektas yra dirvos struktūra. Įterpti tirščiai gali padėti dirvai tapti puresnei ir geriau sulaikyti drėgmę, o tai ypač aktualu šiltesnėmis dienomis, kai braškės greitai patiria vandens stresą. Toks stresas neretai atsispindi ir uogų kokybėje.

Dirvos pH ir uogų skonis

Braškės geriausiai jaučiasi silpnai rūgščiame dirvožemyje, o per šarminė terpė gali apsunkinti kai kurių maisto medžiagų pasisavinimą. Kavos tirščiai dažnai minimi kaip priemonė, galinti švelniai keisti dirvos reakciją, tačiau svarbu suprasti, kad poveikis priklauso nuo konkrečios dirvos ir tirščių kiekio. Dėl to verta stebėti augalų būklę ir nepersistengti.

Jei dirvos reakcija braškėms palanki, augalas efektyviau naudoja maisto medžiagas, o uogos gali įgauti ryškesnę spalvą ir sodresnį skonį. Praktikoje tai dažnai siejama su tuo, kad krūmeliai patiria mažiau mitybos „duobių“ sezono metu, ypač kai orai permainingi.

Kaip naudoti, kad nepakenktumėte?

Saugiausias būdas yra aplink krūmelius pabarstyti ploną kavos tirščių sluoksnį ir lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Per storas sluoksnis gali susiklijuoti, bloginti oro patekimą į šaknis ir sudaryti plutą, todėl kiekis turi būti nedidelis. Taip pat rekomenduojama naudoti tik atvėsintus tirščius be saldiklių ar priedų.

Kitas variantas yra tirščių užpilas laistymui, kai tirščiai užpilami vandeniu ir paliekami kelioms valandoms, o vėliau tirpalas naudojamas dirvai sudrėkinti. Šis būdas leidžia medžiagoms lengviau pasiskirstyti, tačiau ir čia svarbiausia saikas. Jei kyla abejonių, verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir įvertinti rezultatą.

Didžiausią reikšmę turi reguliarumas, o ne vienkartinis pabėrimas. Tirščius pravartu naudoti kas kelias savaites, stebint, ar dirva neperdžiūsta, ar neatsiranda pelėsio požymių ir ar augalai išlieka gyvybingi. Atsakingai taikomas šis paprastas įprotis gali tapti viena iš priemonių, padedančių sulaukti vienodesnio nokimo ir skanesnių uogų.

„Kavos tirščiai gali būti naudinga organinė medžiaga, bet svarbu jų nepadauginti ir įmaišyti į dirvą, kad nesusidarytų pluta“, – pabrėžia sodininkystės praktikoje dažnai kartojama rekomendacija.

Šaltiniai:
https://www.rhs.org.uk/soil-composts-mulches/mulching
https://extension.oregonstate.edu/gardening/soil-compost/coffee-grounds-composting
https://content.ces.ncsu.edu/strawberry-production-in-north-carolina

Sausros ir karščio bangos vis dažniau tampa vasaros norma, todėl sodininkai ieško sprendimų, kaip išlaikyti gražų gėlyną be kasdienio laistymo. Dalis augalų natūraliai prisitaikę taupyti vandenį, o tinkamai parinkus vietą ir laiką jie gali puikiai augti net tada, kai kelias dienas niekas jų neprižiūri.

Atsparumas sausrai dažniausiai priklauso nuo augalo sandaros. Vieni kaupia drėgmę lapuose ar stiebuose, kiti išaugina gilesnes šaknis ir geba pasiekti vandenį iš gilesnių dirvos sluoksnių. Dėl to svarbu ne tik pasirinkti rūšis, bet ir nepertręšti bei nepadaryti dirvos per daug drėgnos, nes tuomet augalai tampa lepesni.

Augalai, kaupiantys vandenį

Vieni patikimiausių sausros sąjungininkų yra šilokai ir šilropiai, kurie vandenį sukaupia storuose lapuose. Jie gerai auga skurdesnėje, smėlingesnėje dirvoje, mėgsta saulę ir paprastai nereikalauja papildomo laistymo, kai jau būna įsišakniję.

Dar vienas populiarus pasirinkimas yra levandos. Jos mėgsta lengvą, laidžią dirvą ir saulėtas vietas, o už tai atsilygina aromatu ir ilgu žydėjimu. Svarbiausia vengti užmirkimo, nes levandoms labiau kenkia perteklius nei trumpalaikė sausra.

Žydintys daugiamečiai be rūpesčių

Jei norisi daugiau spalvų, verta rinktis kraujažoles ir katžoles. Jos paprastai gerai pakelia aukštą temperatūrą, žydi net tada, kai kiti augalai praranda dekoratyvumą, o priežiūra dažniausiai apsiriboja nužydėjusių žiedynų pašalinimu.

Tokie augalai ypač pasiteisina gėlynuose, kur laistymo galimybės ribotos, pavyzdžiui, sodybose ar sklypuose, į kuriuos užsukama tik savaitgaliais. Praktikoje tai vienas paprasčiausių būdų sumažinti vandens sąnaudas ir išlaikyti tvarkingą vaizdą.

Žolynai ir krūmai, kurie išlaiko formą

Gėlyno struktūrai ir vaizdui per visą sezoną padeda dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui, melsvieji eraičinai. Jų šaknys efektyviai išnaudoja dirvos drėgmę, o pats augalas išlieka dekoratyvus net užsitęsus karščiams.

Iš krūmų dažnai rekomenduojami kadagiai ir šaltalankiai. Jie laikomi atspariais, ilgaamžiais, paprastai gerai jaučiasi saulėje ir, įsitvirtinę, gali augti su minimalia priežiūra. Be to, krūmai suteikia gėlynui stabilumo ir žiemą, kai dauguma gėlių nunyksta.

Kada sodinti, kad laistyti reikėtų mažiau

Laistymo poreikį smarkiai lemia ir sodinimo laikas. Patikimiausia sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį, kai dirva dar turi natūralios drėgmės, o temperatūros nėra ekstremalios. Tuomet šaknys greičiau įsitvirtina ir vėliau augalas lengviau ištveria sausrą.

Rudeninis sodinimas dažnai duoda ypač gerą efektą, nes augalai spėja įsišaknyti iki kito sezono karščių. Tai reiškia, kad pavasarį ir vasarą jie startuoja stipresni, o papildomas laistymas dažniausiai reikalingas tik labai jauniems sodiniams ar užsitęsus išskirtinai sausam periodui.

Šaltiniai:
https://www.rhs.org.uk/plants/types/succulents/growing-guide
https://www.rhs.org.uk/plants/lavender/growing-guide
https://www.ipcc.ch/report/ar6/wg1/chapter/chapter-11/
https://www.eea.europa.eu/en/analysis/indicators/climate-change-impacts-and-vulnerability

Kylie Jenner socialiniuose tinkluose pasidalijo nauja fotosesija, kurioje pozuoja su futuristiniu maudymosi kostiumėliu ir savo augintiniu katinu. Įrašas greitai sulaukė dėmesio ne tik gerbėjų, bet ir mados komentatorių.

Nuotraukose Jenner vilki vientisą pilkos spalvos maudymosi kostiumėlį be petnešėlių, tačiau visą efektą kuria itin didelės iškirptės šonuose. Jas papildo virvelių konstrukcijos ir sidabro atspalvio metalo detalės, primenančios mokslinės fantastikos estetiką.

Ekspertai atkreipė dėmesį ne tik į patį dizainą, bet ir į jo kilmę: tai archyvinis „Gucci“ kūrinys, pristatytas 2010 metais, kai mados namams kūrybiškai vadovavo Frida Giannini. Pastaraisiais metais archyvų mada tapo ryškia tendencija, nes įžymybės vis dažniau renkasi istorinius dizainus, pabrėždamos išskirtinumą ir tvarumo idėją.

Mados apžvalgininkai giria ir tai, kaip derinys suveikė stilistiškai: glam krypties makiažas, švelniai banguoti plaukai ir lakoniška spalva leido sudėtingam kirpimui atrodyti moderniai. Tokie sprendimai dažnai vertinami kaip būdas vienu įvaizdžiu sujungti nostalgiją ir dabarties minimalizmą.

Dalis dėmesio teko ir Jenner augintiniui, kuris pasirodo tiek nuotraukose, tiek vaizdo įraše. Kadre ji glaudžia katiną, o vėliau užbaigia makiažą, naudodama lūpų kontūro pieštuką, ir taip subtiliai primena apie savo grožio verslą.

Ši istorija dar kartą parodė, kaip socialiniai tinklai tapo platforma, kurioje susikerta mada, grožis ir asmeninis įvaizdis. O archyviniai kūriniai, ypač iš didžiųjų mados namų, šiandien veikia kaip greitas būdas sukurti diskusiją ir išsiskirti naujienų sraute.

Šaltiniai:

https://www.gucci.com/us/en/st/stories/article/gucci-spring-summer-2010

https://www.vogue.com/article/why-vintage-archive-fashion-red-carpet-trend

Socialiniuose tinkluose vis dažniau išpopuliarėja vadinamieji dviejų ingredientų desertai, žadantys ir saldų skonį, ir lengvesnę sudėtį. Vienas paprasčiausių variantų – skyras ir želatina, iš kurių galima greitai paruošti standesnį desertą ar lengvą putėsį.

Skyras – islandiško tipo tirštas jogurtas, paprastai pasižymintis didesniu baltymų kiekiu ir mažesniu riebalų kiekiu nei įprasti desertiniai jogurtai. Mitybos rekomendacijose akcentuojama, kad baltymai svarbūs raumenų masei palaikyti, o pieno produktai dažnai yra reikšmingas kalcio šaltinis.

Želatina – baltymų kilmės produktas, gaunamas iš kolageno, todėl dažnai siejamas su sąnarių ir jungiamojo audinio tema. Vis dėlto svarbu suprasti kontekstą: mokslo duomenyse dažniau nagrinėjami specifiniai kolageno peptidų papildai ir jų galimas poveikis sąnarių skausmui ar funkcijai, o ne pats desertas kaip gydymo priemonė.

Kaip pasigaminti desertą namuose?

Paruošimui paprastai pakanka dviejų produktų: vieno pakelio skyro ir želatinos deserto mišinio arba želatinos, kurią ištirpinsite vandenyje. Jei naudojate paruoštą želatinos desertą, ją verta tirpinti mažesniame vandens kiekyje, kad masė būtų tvirtesnė.

Ištirpintą mišinį atvėsinkite iki kambario temperatūros ir tik tuomet įmaišykite skyrą, kad pieno produktas nesusitrauktų nuo karščio. Masę gerai išplakite šluotele, supilstykite į indelius ir atšaldykite šaldytuve kelias valandas, o dar geriau – per naktį.

Putėsio versija ir sveikesni priedai

Norint putėsio tekstūros, po skyro įmaišymo masę galima trumpai išplakti didesniu greičiu, kad įsimaišytų daugiau oro. Taip desertas tampa lengvesnis ir vizualiai atrodo įspūdingiau, nors sudėtis iš esmės nesikeičia.

Skonį paprasta sustiprinti sezoniniais vaisiais ar uogomis, o saldumą – rinktis sąmoningai. Skoninis skyras dažnai turi pridėtinio cukraus, todėl, jei siekiate mažiau cukraus racione, praktiškiau rinktis natūralų skyrą ir desertą pagardinti vaisiais.

Galiausiai, jei vargina nuolatinis sąnarių skausmas, vien deserto nepakaks: reikšmingi veiksniai yra kūno svoris, fizinis aktyvumas, pakankamas baltymų kiekis, vitaminas D ir bendra mitybos kokybė. Esant užsitęsusiems simptomams verta pasitarti su šeimos gydytoju ar kineziterapeutu.

Šaltiniai:
https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/healthy-diet
https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/dietary-reference-values
https://ods.od.nih.gov/factsheets/Calcium-HealthProfessional/
https://ods.od.nih.gov/factsheets/VitaminD-HealthProfessional/
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/30697916/

Kleomė, dar vadinama pająkoveciu, pastaraisiais metais vis dažniau sugrįžta į dekoratyvinius gėlynus kaip ryški, egzotiškai atrodanti vienmetė gėlė. Ji vertinama dėl ilgo žydėjimo ir neįprastų žiedų, kurie gėlyne sukuria aukščio ir lengvumo įspūdį.

Dažniausiai auginama kleomė dygioji (Cleome spinosa), kilusi iš Pietų Amerikos atvirų, saulėtų vietovių. Dėl tokios kilmės augalas gerai pakelia kaitrą ir intensyvią saulę, o palankiomis sąlygomis užauga maždaug iki 80–150 centimetrų.

Didžiausias kleomės akcentas – purūs, rutuliški žiedynai, sudaryti iš keturlapių žiedų su ilgais kuokeliais. Jie dažniausiai būna balti, rožiniai, purpuriniai ar alyviniai, o ilgi kuokeliai suteikia žiedams voratinklį primenančią išvaizdą.

Kleomė yra ne tik dekoratyvi, bet ir naudinga biologinei įvairovei: žiedai išskiria nektarą ir pritraukia apdulkintojus, įskaitant bites bei drugelius. Dėl to ją verta įtraukti į gėlynus, kuriuose siekiama palaikyti vabzdžių įvairovę ir prailginti nektaro šaltinių sezoną.

Kada sėti ir kada sodinti į dirvą?

Kleomė paprastai dauginama sėklomis, kurias rekomenduojama sėti kovo arba balandžio mėnesiais į dėžutes ar vazonėlius po priedanga. Šilumoje, maždaug 18–20 laipsnių temperatūroje, sėklos dažniausiai sudygsta per 14–20 dienų.

Daigams išleidus kelis tikruosius lapus, jie persodinami į atskirus indelius, kad sustiprėtų šaknų sistema. Į atvirą gruntą kleomė sodinama antroje gegužės pusėje, kai nebelieka šalnų rizikos, nes šis augalas nėra atsparus šalčiui.

Sodinant verta palikti daugiau erdvės, nes kleomė išaugina tvirtus, šakotus stiebus ir didelius lapus. Dažna praktika – sodinti maždaug 50 x 50 centimetrų atstumais ir rinktis grupes, kad aukšti žiedynai gėlyne atrodytų vientisai.

Kur ji geriausiai augs?

Kleomė geriausiai jaučiasi šiltoje, saulėtoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Dirva turėtų būti derlinga, humusinga ir lengvai drėgna, tačiau svarbu vengti sunkaus, užmirkstančio grunto, nes jame šaknys greičiau pradeda skursti.

Šviesa yra vienas svarbiausių veiksnių: kuo daugiau saulės, tuo gausesnis žydėjimas ir tvirtesni stiebai. Pusiau pavėsyje ji taip pat augs, tačiau dažniau ištįsta, o žiedai būna mažiau įspūdingi.

Laistymas, tręšimas ir žydėjimo ypatumai

Kleomė žydi nuo liepos iki spalio, o po žydėjimo subrandina ilgus ankštinius vaisius su smulkiomis sėklomis. Norint išlaikyti dekoratyvumą kuo ilgiau, svarbu reguliariai laistyti, kad dirva būtų tolygiai drėgna, bet ne permirkusi.

Tręšimas ypač aktualus intensyviai augančioms vienmetėms: dažnai rekomenduojamos trąšos su didesniu kalio kiekiu, skatinančiu žydėjimą. Antroje vasaros pusėje gali pradėti gelsti ir kristi apatiniai lapai, todėl stabilus drėgmės režimas padeda ilgiau išlaikyti tvarkingą augalo vaizdą.

Kleomė tinka sodinti palei tvoras, sieneles ar gėlyno foną, kur jos aukštis tampa privalumu. Ji taip pat vertinama kaip skinta gėlė, nes vazoje gali išsilaikyti iki maždaug dviejų savaičių, jei vanduo reguliariai keičiamas.

Šaltiniai:

https://powo.science.kew.org/taxon/urn:lsid:ipni.org:names:284643-2

https://extension.uga.edu/publications/detail.html?number=B1431

https://edis.ifas.ufl.edu/publication/EP429

Maisto atliekų rūšiavimas daugeliui jau tapo įprastas, tačiau su skysčiais, ypač panaudotu aliejumi, vis dar kyla klausimų. Nemažai žmonių aliejų po kepimo išpila į kriauklę ar tualetą, nors toks sprendimas gali sukelti ir buitinių, ir aplinkosauginių problemų.

Pagrindinė bėda ta, kad riebalai kanalizacijoje atvėsta ir stingsta. Jie prilimpa prie vamzdžių sienelių, kaupiasi kartu su maisto likučiais ir sudaro kietas nuosėdas, dėl kurių ilgainiui užsikemša nuotekų vamzdynas.

Dar viena rizika atsiranda tuomet, kai į kanalizaciją pilamas dar karštas aliejus. Aukšta temperatūra gali pakenkti plastikinėms sifonų ir vamzdžių dalims, o vėliau, aliejui sustingus, problemą dažnai tenka spręsti jau su santechniko pagalba.

Ką daryti su panaudotu aliejumi?

Jei aliejaus liko nedaug, saugiausia jį atvėsinti ir supilti į sandariai uždaromą tarą, pavyzdžiui, į tuščią butelį. Tokią tarą reikėtų išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerį, o ne į plastiko pakuočių srautą, nes aliejaus likučiais užterštos pakuotės gali apsunkinti perdirbimą.

Jeigu panaudoto aliejaus susidaro daugiau, verta pasidomėti, ar jūsų savivaldybėje veikia naudoto aliejaus surinkimo vietos. Dalis atliekų tvarkymo aikštelių priima panaudotą kepimo aliejų atskiroje taroje, o kai kur jis renkamas specialiais konteineriais.

Praktinis patarimas kasdienai paprastas: prieš plaunant keptuves ir puodus, riebalų perteklių nuvalykite popieriniu rankšluosčiu ir išmeskite į mišrias atliekas. Taip sumažinsite riebalų patekimą į nuotekas ir išvengsite nemalonių kvapų bei vamzdynų problemų.

Ilgainiui toks įprotis padeda ne tik išvengti užsikimšimų namuose, bet ir mažina apkrovą nuotekų tinklams. Specialistai pabrėžia, kad riebalai ir aliejus kanalizacijoje yra viena dažniausių prevenciškai išvengiamų užsikimšimų priežasčių.

Šaltiniai:
https://www.epa.gov/fats-oils-grease/fats-oils-and-grease-impacts-sewer-systems
https://www.thameswater.co.uk/help/water-and-waste-help/blocked-drains/fatbergs
https://www.anglianwater.co.uk/help-and-advice/home/drains-and-pipes/fat-oil-and-grease/

Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje jaunos dilgėlės vis dažniau keliauja ne į kompostą, o į virtuvę. Nors daugelis ją vis dar laiko piktžole, mitybos specialistai pabrėžia, kad tai vertingas augalas, turintis daug biologiškai aktyvių medžiagų.

Dilgėlėse natūraliai yra vitamino C ir K, taip pat B grupės vitaminų, o tarp mineralų minimi geležis, magnis, kalcis ir kalis. Dėl tokios sudėties dilgėlės dažnai siejamos su imuninės sistemos palaikymu ir priešuždegiminėmis savybėmis, nors poveikis priklauso nuo bendro raciono.

Dilgėlė virtuvėje: ne tik arbata

Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija dažniau rinktis laukinius valgomus augalus, ypač sezono metu. Jauni dilgėlių lapai, tinkamai paruošti, turi švelnų skonį ir po trumpu nuplikymu gali priminti špinatus, todėl lengvai pritaikomi kasdieniams patiekalams.

Dilgėles galima dėti į trintas sriubas, žaliuosius kokteilius, įdarus ar pavasarines salotas. Vienas populiariausių variantų yra dilgėlių pesto, kuris tinka tiek makaronams, tiek kaip tepamas pagardas sumuštiniams.

Kaip saugiai paruošti dilgėles?

Svarbiausia taisyklė – rinkti tik jaunus, švarių vietų lapus, toliau nuo intensyvaus eismo ir galimų teršalų. Prieš naudojimą lapus būtina gerai nuplauti, o tuomet trumpai nuplikyti verdančiu vandeniu apie 30 sekundžių, kad neliktų dilginančių plaukelių poveikio.

Kad dilgėlės išlaikytų ryškiai žalią spalvą, po nuplikymo jas verta trumpam perkelti į labai šaltą vandenį. Tada lapus nusausinkite ir naudokite pagal receptą.

Pesto iš dilgėlių: paprastas būdas

Praktinis pesto pagrindas paprastas: nuplikyti dilgėlių lapai, česnakas, sėklos ar riešutai ir aliejus. Dažnai naudojamos saulėgrąžų sėklos, tačiau tinka ir kiti variantai, o skonį galima paryškinti kietuoju sūriu.

Ingredientus sutrinkite iki norimos konsistencijos, pabaigoje pagardinkite druska, pipirais ir keliais lašais citrinos sulčių. Paruoštą pesto patogu laikyti šaldytuve kelias dienas, todėl tai greitas sprendimas vakarienei ar užtepėlei.

Tokį pagardą galima maišyti su makaronais, dėti prie keptų daržovių ar naudoti vietoj įprastų užtepėlių. Taip pavasariniai žalumynai tampa ne egzotika, o paprasta, sezoniška kasdienio stalo dalimi.

Šaltiniai:

– https://www.nhs.uk/conditions/vitamins-and-minerals/vitamin-c/

– https://www.nhs.uk/conditions/vitamins-and-minerals/vitamin-k/

– https://ods.od.nih.gov/factsheets/Iron-Consumer/