CP v2

Category: Kultūra

  • Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirai prie Libano sienos moka iki 4 400 eurų: kaip veikia tarpininkų tinklas ir baudos

    Sirijos piliečiai, bandantys kirsti Libano sieną, vis dažniau susiduria su griežtesnėmis taisyklėmis ir ilgesnėmis procedūromis. Dėl to pasienyje suklestėjo tarpininkų, vadinamųjų tvarkytojų ir kelionių agentūrų rinka, kuri už įvažiavimo formalumus ima keliasdešimt kartų daugiau nei oficialūs mokesčiai.

    „Euronews“ kalbintas vairuotojas, dirbantis maršrute Damaskas–Beirutas, pasakojo apie sistemą, kurioje dalyvauja agentūros Sirijos sostinėje, dokumentų tvarkytojai pasienyje ir partneriai Beirute. Pasak jo, parduodami „paketai“ tiems, kurie patys nebesugeba susitvarkyti reikalų oficialiu keliu.

    Libano Generalinio saugumo direktorato oficialūs mokesčiai, remiantis publikacijoje nurodyta informacija, siekia iki maždaug 70 eurų. Tačiau realios sumos, kurias keliautojai esą sumoka neoficialiems tarpininkams, yra nepalyginamai didesnės.

    Už 48 valandų buvimą Libane per tarpininkus prašoma apie 170 eurų, už savaitę apie 240 eurų, o už mėnesį apie 370 eurų. Metinės rezidencijos sutvarkymas, kaip teigiama publikacijoje, kainuoja maždaug 4 400 eurų, o anksčiau siūlyta šešių mėnesių schema, kuri šiuo metu sustabdyta, buvo įkainota apie 1 400 eurų.

    Pinigų skirtumas, pasak šaltinių, dažniausiai nusėda kaip kyšiai ar atsilyginimai, kad būtų apeiti reikalavimai. Tarp jų minimas įrodymas apie turimas lėšas, viešbučio rezervacija ar tolesnės kelionės bilietas.

    Procedūros grindžiamos griežta tyla: keliautojai neturi atskleisti pareigūnams, kad dokumentus sutvarkė vairuotojas ar agentūra. Pasak vairuotojo, toks prisipažinimas gali baigtis jo sulaikymu ir draudimu įvažiuoti į Libaną.

    Publikacijoje aprašoma ir kita praktika, kai atvykstant pagal „turistų grupės“ schemą keliautojas buvimo laikui turi atiduoti pasą ar tapatybės kortelę garantui ar įmonės atstovui. Dokumentai grąžinami tik išvykstant, o pagal kitą, laisvesnę schemą, jie gali likti pas patį žmogų.

    Baudos ir draudimai kelia įtampą

    Net keliautojai, kurie teoriškai turėtų lengviau pereiti patikrą, esą susiduria su papildomais mokesčiais. Tarp jų minimi profesinių sąjungų narių pažymėjimų turėtojai, kai kurių verslo registrų atstovai ar tranzitu vykstantys žmonės.

    Už vadinamąjį aptarnavimą pasienyje gali būti reikalaujama apie 55 eurus, o kartu išlieka ilgas laukimas ir trumpi leistini terminai. Publikacijoje teigiama, kad kai kuriems keliautojams leidžiama pasilikti 15 dienų, o tranzitu vykstantiems kartais skiriamos vos 24 valandos.

    Didžiausią spaudimą, anot publikacijos, kelia baudos už termino viršijimą. Už vienos dienos vėlavimą po mėnesio leidimo gali būti skiriama apie 55 eurų bauda ir vienerių metų draudimas atvykti į Libaną.

    Ilgesnio termino pažeidimai kainuoja dar brangiau: už šešių mėnesių rezidencijos limito viršijimą minima maždaug 250 eurų bauda, kuri didėja, kuo ilgiau žmogus pasilieka nelegaliai. Tokia politika, pasak stebėtojų, sukuria papildomą motyvaciją rinktis tarpininkus dar prieš atvykstant prie sienos.

    Kas pasikeitė po 2024 metų?

    Libanas priėmė didžiulį skaičių nuo karo bėgusių sirų, o tai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl įvažiavimo kontrolė buvo griežtinama. Valdžia viešai argumentuoja, kad spaudimą patiria viešosios paslaugos, darbo rinka ir visa pabėgėlių politika.

    „Euronews“ straipsnyje pabrėžiama, kad po Basharo al Assado režimo žlugimo 2024 metų gruodį judėjimas pasienyje suaktyvėjo, o Libano pusėje procedūros dar labiau sugriežtėjo. Tuo pat metu Sirijos pusėje, pasak pašnekovo, kelionė tapo paprastesnė, nes neliko kai kurių buvusių patikros punktų, siejamų su prievartavimu ir reketu.

    Papildomų sunkumų kelia ir infrastruktūra: keli perėjimo punktai, kaip teigiama publikacijoje, buvo apgadinti per Izraelio smūgius ir vis dar neveikia. Dėl to daliai transporto tenka važiuoti ilgesniais aplinkiniais keliais, o tai didina kelionės kainą ir mažina reguliarių reisų pelningumą.

    Pašnekovas teigė, kad dabar vairuotojai dažnai sieną kerta su vienu ar dviem keleiviais, kai anksčiau automobiliai būdavo pilni. Jis taip pat priminė, kad iki 2014 metų kai kuriems keliautojams pakakdavo pateikti tapatybės kortelę ir buvo galima gauti šešių mėnesių įvažiavimą.

    Publikacijoje pažymima, kad pateiktų sumų ne visada pavyko nepriklausomai patikrinti, o Libano institucijos į užklausą dėl komentaro tuo metu nebuvo atsakiusios. Vis dėlto aprašomas modelis atitinka platesnę tendenciją, kai sugriežtėjus migracijos kontrolės režimams atsiranda lygiagrečios paslaugų rinkos, iš kurių labiausiai nukenčia pažeidžiamiausi keliautojai.

  • Vivian Wilson naujoje „Desigual“ kampanijoje kritikuoja DI ir netiesiogiai smogia tėvui Elonui Muskui

    Vivian Wilson naujoje „Desigual“ kampanijoje kritikuoja DI ir netiesiogiai smogia tėvui Elonui Muskui

    Elono Musko vyriausioji dukra Vivian Wilson tapo naujos „Desigual“ mados kampanijos veidu, o jos žinutė aiški: kritika dirbtiniam intelektui ir kūrybinių industrijų automatizavimui. Kampanija pristatoma kaip sąmoningas protestas prieš DI plėtrą ten, kur, pasak Wilson, ji stumia kūrėjus iš darbo rinkos.

    „Desigual“ kampanija pavadinta Born to Disobey ir remiasi idėja, kad šiuolaikinė maišto forma nebėra kova su sistema, o atsisakymas būti jos dalimi. Vaizdo klipuose Wilson bendrauja su kampanijai sukurtu robotu, kuris nuolat stringa, o finalinė mintis nukreipiama į ribas, kurių technologijos ne visada peržengia prasmingai.

    DI ir mados industrija

    Interviu JAV žiniasklaidai Wilson teigė, kad jai svarbu kalbėti apie DI poveikį madai, nes ši technologija gali mažinti darbo vietų kūrybinėse profesijose skaičių. Ji taip pat akcentavo aplinkosauginį aspektą, primindama, kad skaitmeninių modelių mokymas ir turinio generavimas reikalauja didelių skaičiavimo išteklių.

    Mados industrijoje DI vis dažniau naudojamas vizualams, reklamoms, eskizams ir net audinių raštams generuoti, tačiau tai kelia ir autorystės klausimus. Vis daugiau kūrėjų viešai kritikuoja praktiką, kai generatyviniai modeliai apmokomi naudojant internete rastus darbus, o originalūs autoriai už tai negauna nei leidimo, nei atlygio.

    „Menas yra emocija, perduodama per raišką, o emocija iš prigimties yra žmogiška. DI atima ketinimą ir pakeičia jį nukopijuotomis spalvomis bei formomis“, – sakė Vivian Wilson.

    Ne tik apie technologijas

    Kampanija susilaukė dėmesio ir dėl platesnio konteksto: Wilson yra viešai kalbėjusi apie nutrūkusius santykius su tėvu Elonu Musku. Būdama 18-os ji teisme pakeitė pavardę į motinos mergautinę, taip formaliai atsiribodama nuo tėvo.

    Viešojoje erdvėje Muskas yra aštriai pasisakęs apie dukters lytinę tapatybę, o Wilson ne kartą atkirto tėvui socialiniuose tinkluose ir interviu. Dėl to daliai auditorijos „Desigual“ kampanijos eilutės apie atsisakymą paklusti skamba kaip platesnė deklaracija, kuri peržengia vien mados reklamos rėmus.

    Dar viena detalė, kuri maitina interpretacijas, yra kampanijoje rodomas robotas, vizualiai primenantis humanoidinius sprendimus, kuriuos viešai pristatinėja Musko valdoma „Tesla“. Nors „Desigual“ to tiesiogiai neakcentuoja, kampanijos simbolika leido daliai žiūrovų įžvelgti ir asmeninį sluoksnį.

  • Ispanijoje suklestėjo suaugusiųjų užduočių knygos: „Murdoku“ pardavimai rodo naują „detokso“ bangą

    Ispanijoje suklestėjo suaugusiųjų užduočių knygos: „Murdoku“ pardavimai rodo naują „detokso“ bangą

    Ispanijos knygynuose įsibėgėja suaugusiųjų užduočių knygų bumas: jos jungia galvosūkius, popkultūros klausimus ir detektyvines istorijas. Leidėjai sako, kad tai nebėra vien vasaros pramoga, o ištisus metus auganti niša, kurią palaiko noras pailsėti nuo ekranų.

    Šio žanro simboliu tapo „Murdoku“: leidinio kūrėjų ir prekybos atstovų nurodomais duomenimis, Ispanijoje parduota daugiau kaip 140 000 egzempliorių. Knyga žaidybine forma perkuria sudoku logiką, tik vietoje skaičių čia rikiuojami įtariamieji, o tuščias langelis galiausiai padeda išsiaiškinti, kas yra žudikas.

    Kaip pasikeitė galvosūkiai

    Dar neseniai įprastas pasirinkimas buvo laikraščio kryžiažodis ar sudoku, skirtas trumpai kelionei metro ar laukimui pas gydytoją. Dabar vis dažniau perkamas patrauklaus dizaino sąsiuvinis ar kietu viršeliu įrišta knyga, kur galvosūkiai sujungti su konkrečia tema, nuo muzikos ir serialų iki literatūros ar mokslo.

    Leidyklos šį pokytį sieja su bendra platesne „analoginių“ pramogų grįžimo tendencija. Išmanieji telefonai neišstūmė popierinių galvosūkių, o veikiau privertė juos persikurti ir pasiūlyti tai, ko ekranai dažnai neduoda: ramų, be pranešimų ir skubos paremtą laiką.

    Leidėjai kuria naujas nišas

    Viena ryškiausių šio bumo dalyvių yra leidykla „Blackie Books“, kuri suaugusiųjų užduočių knygas leidžia tęstiniu formatu ir skelbia pardavusi daugiau kaip 250 000 egzempliorių. Naujausiuose leidimuose pateikiamos užduotys apie kiną, serialus, literatūrą, mokslą, sportą ir muziką, o pati idėja apibūdinama kaip būdas suaktyvinti protą.

    Matydami paklausą, leidėjai plečia auditorijas: atsiranda vaikams skirti sąsiuviniai, vyresniems skaitytojams pritaikytos atminties užduotys, taip pat regioninės ar kalbinės versijos. Rinkoje atsiranda ir teminių leidinių, kurie remiasi kelionių motyvais, žiniomis apie maistą ar grojaraščiais, taip stiprinant ryšį tarp galvosūkių ir kasdienės kultūros.

    Kodėl „Murdoku“ taip traukia?

    „Murdoku“ sėkmę leidėjai aiškina paprasta, bet įtraukiančia formule: skaitytojas ne tik sprendžia galvosūkį, bet kartu atlieka detektyvo vaidmenį. Užuot pasyviai sekęs istoriją, jis ją „išsprendžia“ pieštuku, trintuku ir logika, o tai kuria papildomą pasitenkinimo jausmą.

    Augant susidomėjimui, kai kuriuose knygynuose pradėtos rengti gyvi sprendimo konkursai, o internete plinta panašaus tipo užduotys. Šio tipo formatų daugėja ir dėl to, kad juos nesunku adaptuoti skirtingoms rinkoms, o pats principas suprantamas be sudėtingų taisyklių.

    Su „Murdoku“ dažnai lyginami ir kiti detektyviniai galvosūkių leidiniai, pavyzdžiui, „Murdle“, kuriame vietoje sudoku naudojami pasakojimo užuominomis paremtI loginiai raktai. Taip pat daugėja oficialių ar licencijuotų knygų, paremtų žinomais autoriais ir jų personažais, kad skaitytojai į detektyvą įsitrauktų per pažįstamą pasaulį.

    Leidėjai ir knygynai pabrėžia, kad užduočių knygų populiarumą didina ir praktinis motyvas: trumpi galvosūkiai lengvai „įsiterpia“ į dieną, nereikalauja ekranų ar specialių įrankių. Nors moksliniai tyrimai skirtingai vertina, kiek tokios veiklos ilgainiui keičia pažintines funkcijas, pati rutina daugeliui tampa paprastu būdu susikaupti ir pailsėti.

    Šiandien popieriniai galvosūkiai nebesilygina su vaizdo žaidimų technologijomis ir to nesiekia. Jų stiprybė yra kitur: tai lėtas, aiškiai apibrėžtas laikas be pranešimų, kai užduotys suteikia struktūrą, o sprendimo procesas tampa savotišku kasdieniu atsijungimu nuo skaitmeninės rutinos.

  • Londono mokslo muziejuje „Star Trek“ gerbėjai pasiekė rekordą: 934 vienu metu parodė vulkaniečių pasveikinimą

    Londono mokslo muziejuje „Star Trek“ gerbėjai pasiekė rekordą: 934 vienu metu parodė vulkaniečių pasveikinimą

    Rekordas per 60-mečio renginį

    Londono Mokslo muziejuje 934 „Star Trek“ gerbėjai vienu metu atliko vulkaniečių pasveikinimą ir pasiekė naują „Guinness World Records“ rekordą. Bandymas surengtas per Star Trek Day minėjimą, skirtą serialo 60 metų sukakčiai.

    Rekordas fiksuotas muziejaus vakarinio renginio formatu, kai lankytojai kviečiami patirti temines ekspozicijas po darbo valandų. Organizatoriai pabrėžė, kad tikslas buvo sukurti lengvai atpažįstamą, visiems atvirą momentą, kurį būtų galima patikrinti ir oficialiai įregistruoti.

    Kaip buvo tikrinama procedūra

    Vulkaniečių pasveikinimas, išpopuliarintas Leonardo Nimoy sukurto Spoko personažo, atliekamas pakėlus ranką delnu į priekį ir atskyrus vidurinį bei bevardį pirštus. Jis pirmą kartą pasirodė 1967 metais serialo epizode „Amok Time“ ir paprastai siejamas su fraze apie ilgaamžiškumą ir klestėjimą.

    Kad rekordas būtų įskaitytas, dalyviai turėjo išlaikyti gestą vieną minutę. Bandymą patvirtino „Guinness World Records“ atstovė Paulina Sapinska, o oficialus sertifikatas įteiktas Mokslo muziejaus grupės komercinės veiklos vadovui Benui Lheureux.

    „Mums labai patiko idėja pagerinti pasaulio rekordą“, – sakė Mokslo muziejaus kolekcijų vadovas ir vyriausiasis kuratorius daktaras Glyn Morgan.

    „Tai „Star Trek“ 60-mečio metai, norėjome tokio prisiminimo, kuris aiškiai pažymėtų progą. O kas gali būti išskirtiniau už pasaulio rekordą?“ – teigė jis.

    Kas dar vyko muziejuje?

    Rekordinis bandymas sutapo su „Star Trek“ teminių renginių ciklu ir ekspozicija Star Trek Warp Trail, kurioje rodomi rekvizitai, kostiumai ir pasakojama apie serialo ryšį su realaus pasaulio mokslu. Mokslo muziejus akcentuoja, kad franšizė ilgą laiką veikia kaip populiariosios kultūros tiltas į inžineriją, kosmoso tyrimus ir technologijų vaizduotę.

    Renginyje dalyvavo ir aktorius Martinas Quinnas, seriale Star Trek: Strange New Worlds vaidinantis vyriausiąjį inžinierių Montgomery Scotty Scott. Jo teigimu, toks rekordas tampa ir fanų bendruomenės, ir kūrėjų komandos simboliniu pasiekimu.

    „Savo „Guinness World Records“ sertifikatą pakabinsiu brolio kambaryje, kad tikrai įgeltų“, – sakė Martinas Quinnas.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinę vėlyvosios Penktosios dinastijos laikotarpio kapavietę, kurios reljefai ir piešiniai išlaikė ryškias originalias spalvas. Radinys datuojamas maždaug 4 400 metų senumu ir priskiriamas Senosios karalystės epochai.

    Kasdienybės scenas ir aukojimo procesijas vaizduojantis kapas rastas šios vasaros kasinėjimų metu, kuriuos vykdė Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto turizmo ir senienų institucijos patvirtino, kad kapas yra vadinamojoje Mariette nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakros zonoje.

    Pasak tyrėjų, tai mastaba tipo kapas su dviem laidojimo koplyčiomis, priklausiusiomis aukštesnio rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui. Nurodoma, kad Junmenas tarnavo faraono Džedkarės Isesio valdymo laikotarpiu, o tėvas užėmė kuklesnes pareigas, tačiau abu buvo palaidoti viename komplekse.

    Ypatingas dėmesys skiriamas išlikusioms sienų dekoracijoms: reljefuose matomos žemės ūkio veiklos, gyvulių vaizdiniai, taip pat aukų nešimo procesijos. Egipto institucijų vertinimu, dalis scenų išsaugojo autentišką spalvinį sluoksnį, o tai Senosios karalystės paminkluose pasitaiko retai dėl laiko, drėgmės ir ankstesnių kasinėjimų poveikio.

    Komanda taip pat mini kokybiškai iškaltą architravą ir laidotuvių tekstus, pritaikytus kapo savininko pareigoms bei titulams, kas leidžia tiksliau rekonstruoti administracinį to meto gyvenimą. Tokie įrašai archeologams svarbūs ne tik dėl religinių formulių, bet ir dėl vardų, titulų bei socialinių ryšių, kurie padeda tikslinti Senosios karalystės valdžios struktūrą.

    Tyrėjų teigimu, dviguba kapavietė gali atspindėti Junmeno socialinį kilimą ir siekį savo laidotuvių likimą susieti su tėvu. Ši interpretacija dera su platesne Senosios karalystės tradicija pabrėžti šeimos tęstinumą ir statusą per monumentalią kapų architektūrą, ypač didžiųjų nekropolių, tokių kaip Sakara, aplinkoje.

    Sakara nuo XIX amžiaus buvo ne kartą tyrinėta, tačiau konkreti teritorija, kurioje aptiktas kapas, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai darbai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip gyvą erdvę, kurioje vyko ritualai, buvo nešamos aukos ir nuolat vykdytos statybos bei priežiūros veiklos.

    Analizuodami žemėlapius ir reljefo duomenis archeologai aptiko ne tik šią mastabą, bet ir požymių, kad netoliese gali būti dar bent dvi neatrastos kapavietės. Komanda tikisi jas patikrinti būsimuose sezonuose, o naujas radinys jau dabar laikomas svarbiu papildymu žinioms apie Penktosios dinastijos pabaigos architektūrą, meną ir administracinę kasdienybę.

  • Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Rašytoja Kati Marton grįžo į Budapeštą po Orbáno kritikos: jos šeimos istorija virto spektakliu

    Spektaklio premjera Budapešte

    JAV ir Vengrijos kilmės žurnalistės bei rašytojos Kati Marton romanas apie šeimos istoriją persikėlė į sceną: Budapešte pristatytas monospektaklis, sukurtas pagal knygą Enemies of the People: My Family’s Journey to America.

    Premjera įvyko Centrinio Europos universiteto (CEU) pastate Budapešte. Pagrindinį vaidmenį atlieka vengrų aktorė Erika Marozsán.

    Ką pasakoja šeimos istorija?

    Kūrinio siužetas seka Kati Marton tėvų likimą. Abu jie buvo žurnalistai, dirbę su JAV naujienų agentūromis ir rašę iš komunistinės Vengrijos, kol tapo režimo taikiniu.

    Rinkdama medžiagą knygai autorė aptiko, kad šeimos auklė iš tiesų buvo informatorė, teikusi ataskaitas apie jų kasdienį gyvenimą. Marton teigimu, tokia kontrolė buvo sąmoningai naudojama kaip psichologinio spaudimo priemonė žmonėms, laikytiems valstybės priešais.

    „Komunistai mano tėvus vadino liaudies priešais, nes jie buvo pasiturintys. Kai pradėjau dėlioti šeimos istoriją, archyvuose radau tūkstančius puslapių stebėsenos ataskaitų, o kiekviename lape jie vadinami liaudies priešais. Kurį laiką taip mane vadino ir Orbáno valdžia“, – sakė Kati Marton.

    Po tėvų įkalinimo Kati ir jos sesuo Juli kurį laiką gyveno pas senelius, vėliau atsidūrė laikinoje globoje Budapešto pakraštyje. Autorė prisimena, kad aplinkui tvyrojo baimė, o žmonės vengė kalbėti net apie dingusius ar suimtus, įskaitant ir jos tėvus.

    Ilgai nutylėta šeimos kilmė

    Šeimos dramą papildo ir Holokausto patirtys: Marton teigia, kad jos žydų kilmės seneliai buvo nužudyti Aušvice, tačiau šeimoje apie tai ilgus metus nekalbėta. Rašytoja pasakoja, jog užaugo kaip katalikė ir tik po daugelio dešimtmečių sužinojo tikrąją šeimos istorijos dalį.

    Spektaklį režisavo János Mohácsi, o pastatymas jau buvo rodomas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pačiai autorei sugrįžimas į Budapeštą tapo simboliškas, nes pastaraisiais metais ji į Vengriją vykti vengė dėl konfliktų su Viktoro Orbáno valdžia.

    Kati Marton – Peabody apdovanojimo laureatė ir bestselerių autorė. Tarp jos žinomiausių knygų minimos The Great Escape – Nine Jews Who Fled Hitler and Changed the World bei biografinis pasakojimas apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

  • 3D spausdinimas Marse po Mėnulio misijų: mokslininkai išbandė regolitą ir mieles būstams

    3D spausdinimas Marse po Mėnulio misijų: mokslininkai išbandė regolitą ir mieles būstams

    Kol NASA „Artemis“ programa ruošiasi grąžinti žmones į Mėnulį ir kurti ilgesnio buvimo infrastruktūrą, mokslininkai jau intensyviai sprendžia kitą klausimą: kaip ateityje būtų galima statyti gyvenamuosius modulius Marse. Viena ryškesnių krypčių – 3D spausdinimas, leidžiantis konstrukcijas formuoti iš vietinių medžiagų ir taip mažinti krovinių, gabenamų iš Žemės, poreikį.

    Honkongo mokslo ir technologijų universiteto (HKUST) tyrėjai pasiūlė kompozitą, kuriame derinami trys elementai: regolitą primenantis „vietinis“ užpildas, želatina ir specialiai pritaikytos mielės. Idėja paprasta, bet ambicinga – pasitelkti Marso paviršių dengiančią uolienų ir dulkių masę kaip pagrindinę statybinę žaliavą, o biomedžiagas naudoti kaip rišiklį.

    Kas yra Marso regolitаs?

    Regolitas – tai planetos paviršių dengiantis birių dalelių sluoksnis, sudarytas iš dulkių, smėlio, akmenukų ir uolienų fragmentų. Marse jo yra praktiškai visur, todėl jis laikomas vienu realiausių kandidatu tapti „vietiniu betonu“ ateities misijoms, kai prioritetas bus ne laboratorinis prototipas, o pramoninis, pakartojamas procesas.

    HKUST komanda regolitą traktuoja kaip konstrukcijai „kūną“ suteikiantį komponentą, o norimą tvirtumą ir sukibimą siekia išgauti biologiškai aktyvia dalimi. Tyrime naudotos mielės buvo pritaikytos taip, kad gamintų lipnius baltymus, savo funkcija primenančius natūralius jūrinių moliuskų sukibimo mechanizmus, o želatina veikia kaip rišiklis ir maistinė terpė.

    3D spausdinimas šaltyje ir mažame slėgyje

    Dar vienas svarbus bandymų aspektas – energijos taupymas. Tyrėjai tikrino, ar galima išnaudoti Marso šaltį kaip natūralų „šaldymo džiovinimo“ analogą, kad formuojant struktūras nereikėtų daug energijos mineralams kaitinti ar lydyti.

    Laboratoriniuose bandymuose taikyta žema temperatūra ir sumažintas atmosferos slėgis, kad vanduo greičiau pereitų į garus sublimacijos būdu. Taip buvo formuojama lengva, porėta, tačiau kieta struktūra, kuri, tyrėjų teigimu, pagal atsparumą gniuždymui priartėja prie lengvojo betono.

    Vis dėlto iki realių statybų Marse lieka daug nežinomųjų: ar mikroorganizmai išgyventų ekstremaliose sąlygose, kaip būtų užtikrinamas stabilus žaliavų ir vandens ciklas, ir kiek komponentų vis tiek tektų atsivežti iš Žemės. Būtent logistika ir patikimumas šiuo metu laikomi vienomis didžiausių kliūčių bet kokiai ilgalaikei infrastruktūrai už planetos ribų.

    Nuo biomaterialų iki NASA bandymų

    Biologinės kilmės medžiagų naudojimas 3D gamyboje nėra visiškai naujas: panašias kryptis tiria ir Europos universitetai, kur kuriami mielių bei celiuliozės pagrindu pagaminti hidrogeliai, tinkami biologiškai suyrantiems architektūriniams komponentams. Tokios idėjos dažnai siejamos su žiedine ekonomika – principu, kai atliekos ar šalutiniai produktai paverčiami vertingomis žaliavomis.

    Tuo pat metu kosmoso sektorius plečia 3D spausdinimo taikymą dideliu mastu. NASA vysto projektus, kuriuose vertinama, kaip automatizuotos gamybos technologijos galėtų padėti kurti nuolatinę infrastruktūrą Mėnulyje ir Marse, o Žemėje jau statomi ir bandomi analoginiai buveinių moduliai, skirti įvertinti gyvenimo sąlygas, darbo režimą ir psichologinius veiksnius ilgo izoliacijos laikotarpio metu.

    Ekspertai pabrėžia, kad 3D spausdinimas kosmose nėra tik „greitesnė statyba“ – tai bandymas perkurti visą aprūpinimo logiką. Jei dalį konstrukcijų būtų įmanoma pagaminti vietoje, mažėtų skrydžių kaina, rizikos ir priklausomybė nuo tiekimo grandinių, o tai ilgainiui gali tapti vienu kertinių žingsnių, kalbant apie realistišką žmogaus buvimą Marse.

  • Iki 2,5 metro ir lyg žiedų debesis: ši daugiametė vilioja bites visą vasarą

    Iki 2,5 metro ir lyg žiedų debesis: ši daugiametė vilioja bites visą vasarą

    Natūralistiniuose ir kaimiško stiliaus gėlynuose vis dažniau ieškoma augalų, kurie būtų aukšti, bet neapsunkintų vaizdo. Tam puikiai tinka didžialapė skabioza, dar vadinama milžinine skabioza (Cephalaria gigantea), kuri virš lysvės sukuria lengvą, tarsi ore kabančių žiedų debesį.

    Ši daugiametė žolė užauga maždaug 1,5–2,5 metro aukščio ir suformuoja tvirtą kerą su tamsiai žaliais, giliai karpytais lapais. Virš jų iškyla ilgi, šakoti stiebai, o jų viršūnėse skleidžiasi švelniai gelsvi, apie 5–6 centimetrų skersmens žiedynai.

    Kodėl ji vadinama žiedų debesimi?

    Nors pavieniai žiedynai nėra masyvūs, jų ant vieno augalo susidaro daug, todėl visas keras atrodo lengvas ir ažūrinis. Vėjyje virpantys stiebai suteikia gėlynui judesio, todėl augalas tinka kaip „permatomas“ fonas šalia ryškesnių, stambesnių žiedų.

    Derinant su kitais augalais, verta palikti pakankamai erdvės, kad aukštas keras neužgožtų žemesnių daugiamečių. Dažnai jis sodinamas greta dekoratyvinių žolių, ežiuolių, rudbekijų, šalavijų ar verbenų, kai norisi natūralaus, pievos įspūdį kuriančio gėlyno.

    Kada žydi ir ką pritraukia?

    Didžialapė skabioza dažniausiai pradeda žydėti birželį arba liepą ir, esant palankioms sąlygoms, žiedais puošiasi iki rugpjūčio pabaigos, kartais ir iki rugsėjo. Dėl ilgo žydėjimo laikotarpio ji vertinama kaip vasaros vidurio ir pabaigos akcentas.

    Žiedynai gausiai lankomi apdulkintojų, todėl augalas tinka tiems, kurie siekia didinti sodo biologinę įvairovę. Bitės, kamanės ir drugiai tokiose žydinčiose „salose“ randa ne tik nektaro, bet ir pastovų maisto šaltinį vasaros metu.

    Kaip auginti, kad nenusiviltumėte?

    Sodinti galima pavasarį arba rudenį, kai dirva dažniausiai būna drėgnesnė, o temperatūros palankios įsišaknijimui. Geriausiai tinka saulėta vieta, nors pusiau pavėsyje augalas taip pat auga, tik žydėjimas gali būti kuklesnis, o stiebai labiau linkę išgulti.

    Dirvai didelių kaprizų nėra: tinka derlinga, vidutiniškai drėgna ir laidi, tačiau augalas gali pakęsti ir smėlingą ar priemolio žemę. Didžiausias priešas – ilgai užsistovintis vanduo, todėl sunkiose dirvose praverčia drenažas arba pakelta lysvė.

    Pirmą sezoną po pasodinimo svarbiausia reguliariai laistyti, vėliau augalas trumpas sausras pakelia lengviau. Pavasarį pakanka komposto arba nedidelės kompleksinių trąšų dozės, nes pertręšus stiebai gali pernelyg ištįsti ir dažniau išgulti.

    Pasibaigus žydėjimui, sausus žiedynus galima palikti iki pavasario – jie dekoratyvūs rudenį ir žiemą, ypač po šalnų. Vis dėlto verta įvertinti, kad augalas gali pasisėti pats, todėl norint tvarkingo gėlyno dalį žiedynų geriau pašalinti dar prieš subręstant sėkloms.

  • Rankšluosčiai šiurkštėja ir ima skleisti kvapą? Dažnas įprotis vonioje viską sugadina

    Rankšluosčiai šiurkštėja ir ima skleisti kvapą? Dažnas įprotis vonioje viską sugadina

    Minkštas rankšluostis po kelių savaičių neretai tampa šiurkštus, prasčiau sugeria vandenį ir po maudynių ilgai lieka drėgnas. Dažniausiai tai lemia ne vien skalbimo priemonės, bet ir kasdieniai įpročiai tarp skalbimų, ypač kaip rankšluostis džiovinamas vonioje.

    Audinys kiekvieną kartą sugeria daug drėgmės, o tada turi ją atiduoti aplinkai. Problema prasideda, kai storas rankšluostis paliekamas suglamžytas, suvyniotas ar suspaustas ant mažo kabliuko: viduje drėgmė išlieka gerokai ilgiau, o tai sudaro palankias sąlygas nemaloniam kvapui ir pluošto sukietėjimui.

    Mokram rankšluosčiui reikia erdvės

    Po naudojimo rankšluostį verta iškart išskleisti ant džiovyklės, plataus skersinio ar radiatoriaus laikiklio taip, kad kuo didesnis plotas liestųsi su oru. Paliktas krūvoje su drabužiais ar užmestas ant kėdės jis džiūsta lėtai, o drėgnas vidus dažnai lieka nepastebėtas.

    Ne mažiau svarbios sąlygos pačioje vonioje. Jei po dušo ilgai laikosi garai ir patalpa prastai vėdinama, net ir tvarkingai pakabintas rankšluostis džiūsta gerokai lėčiau, todėl verta pasirūpinti efektyvia ventiliacija ir dažniau išvėdinti patalpą.

    Kaip dažnai skalbti ir kokią temperatūrą rinktis

    Dažnai naudojamą vonios rankšluostį įprasta skalbti maždaug kartą per savaitę, tačiau jei jis lėtai džiūsta arba naudojamas intensyviai, skalbti gali tekti dažniau. Vienos taisyklės visiems nėra, nes daug lemia audinio storis, drėgmė vonioje ir tai, ar rankšluostis spėja visiškai išdžiūti.

    Skalbimo temperatūros nereikėtų rinktis automatiškai. Saugiausia vadovautis gamintojo nurodymais etiketėje, nes pernelyg karštas ir dažnas skalbimas, kai to nereikia, ilgainiui silpnina pluoštą ir rankšluostis gali prarasti dalį pradinio minkštumo.

    Džiovinimas prasideda dar prie skalbyklės

    Išėmus rankšluostį iš skalbyklės, pravartu jį stipriai papurtyti ir tik tada kabinti džiūti. Taip po gręžimo susispaudę pluoštai šiek tiek atsipalaiduoja, o audinys džiūsta tolygiau ir dažniau išlieka minkštesnis.

    Jei naudojate džiovyklę, programą ir temperatūrą reikėtų parinkti pagal rankšluosčio etiketėje nurodytus simbolius, o ne taikyti vieną režimą visiems namų audiniams. Per aukšta temperatūra ir per ilgas džiovinimas taip pat gali kietinti pluoštą.

    Kasdienybę palengvina kelių rankšluosčių komplektų turėjimas ir naudojimas pakaitomis. Tuomet kiekvienas rankšluostis gali ramiai išdžiūti iki galo, o jei net ir išdžiūvęs jis vis dar turi nemalonų kvapą, geriau jo nebekabinti atgal, o iškart skalbti ir rinktis švarų.

  • Tokios tvoros madingos bus 2027-aisiais: vienas sprendimas ryškiai keičia kiemo vaizdą

    Tokios tvoros madingos bus 2027-aisiais: vienas sprendimas ryškiai keičia kiemo vaizdą

    Tvoros dizainas keičiasi: masyvūs, gausiai dekoruoti segmentai traukiasi, o jų vietą užima ramesnės, lengvesnės formos. 2027 metais vyraus sprendimai, kurie suteikia privatumo, bet nekuria vientisos, uždaros sienos aplink sklypą.

    Architektai ir gamintojai vis dažniau akcentuoja, kad tvora yra vienas pirmųjų namo elementų, matomų nuo gatvės, todėl ji daro didelę įtaką bendram įspūdžiui. Dėl to populiarėja paprastos linijos, siauresni profiliai ir galimybė tiksliau reguliuoti uždengimo lygį pagal sklypo vietas.

    Vertikalūs profiliai vėl madingi

    Ryškiausia kryptis, kuri išsiskiria 2027 metų tendencijose, yra vertikaliai išdėstyti siauri profiliai. Tokia tvora atrodo tvarkinga, vizualiai lengvesnė ir dažnai nereikalauja papildomų ornamentų, kad atrodytų moderniai bei solidžiai.

    Vertikalus ritmas ypač tinka mažesniems sklypams, kur sunkios horizontalios juostos ar platūs segmentai gali dar labiau „suspausti“ erdvę. Ploni vertikalūs elementai leidžia išlaikyti aiškią ribą, bet nesudaro įspūdžio, kad kiemas atskirtas nuo aplinkos.

    Privatumas planuojamas zonomis

    Kitas aiškiai stiprėjantis požiūris yra nevienodas tvoros tankis skirtingose sklypo vietose. Vietoje visiškai aklinos tvoros per visą perimetrą vis dažniau renkamasi privatumą sukurti tik ten, kur jo labiausiai reikia.

    Gatvės pusėje, ypač prie terasos ar poilsio zonos, dažniau pasirenkami tankesni segmentai, o šoninėse ar galinėse ribose paliekamos ažūriškesnės konstrukcijos. Taip kiemas neatrodo uždaras, o papildomą užuovėją ar uždengimą gali suteikti ir apželdinimas.

    Metalas derinamas su medžiu ir želdinimu

    Vienalytės tvoros nuo stulpo iki stulpo vis dažniau užleidžia vietą kombinuotiems sprendimams. Metalo segmentai derinami su mediena, mūro fragmentais arba specialiai paliktomis vietomis vijokliams ir kitai žaliajai dangai.

    Toks derinimas padeda suskaidyti ilgą atkarpą į mažesnes vizualines dalis ir pritaikyti skirtingas funkcijas: pavyzdžiui, masyvesnį akcentą palikti ties vartais, o toliau pereiti prie lengvesnių intarpų. Rezultatas – tvora tampa ne tik riba, bet ir visos sklypo kompozicijos dalimi.