Category: Laisvalaikis

  • Nardytojai prie Furni salyno aptiko 22 laivų nuolaužas: tarp radinių ir 2 000 metų senumo kroviniai

    Graikijos Egėjo jūroje, netoli Furni salyno, povandeninės ekspedicijos metu aptiktas įspūdingas laivų nuolaužų telkinys. Per 13 dienų nardytojai ir archeologai užfiksavo 22 nuskendusius laivus, kurių dalis datuojama senovės laikais ir yra maždaug 2 000 metų senumo.

    Tyrimus vykdė Graikijos Povandeninių senienų ephoratas kartu su partneriais iš tarptautinių jūrinių tyrimų organizacijų. Į šią vietovę specialistus atvedė vietos žvejų ir narų pasakojimai apie neįprastas amforų ir keramikos sankaupas jūros dugne.

    Furni salynas nėra žinomas kaip didelis istorinis prekybos miestas, tačiau jo geografinė padėtis svarbi. Ši akvatorija yra patogus kelias tarp Rytų ir Vakarų Viduržemio jūros maršrutų, todėl per šias salas šimtmečiais judėjo prekybiniai laivai.

    Nuolaužos aptiktos skirtinguose gyliuose maždaug nuo 3 iki 55 metrų, o tai rodo, kad laivai galėjo sudužti įvairiomis aplinkybėmis ir skirtingais laikotarpiais. Tarp nustatytų epochų minimi senovės Graikijos archainei kultūrai priskiriami laikai, Romos era ir vėlesni šimtmečiai iki XVI amžiaus.

    Archeologus ypač sudomino tai, kad dalies laivų kroviniai išliko neįprastai gerai. Jūros dugne rasta amforų, kuriomis senovėje gabentas vynas, alyvuogių aliejus ir žuvų padažas, o kai kur keramika sudarė ištisas juostas, nusidriekusias povandeninių šlaitų kryptimi.

    Keli laivai įvardyti kaip išskirtiniai dėl specifinių krovinių. Tarp radinių minėta reta keramika, didelės amforos iš Juodosios jūros regiono ir pailgos amforos, kurių forma siejama su Sinopės miesto gaminiais.

    Iki šio projekto Graikijos vandenyse oficialiai buvo registruota apie 180 senųjų laivų sudužimo vietų, tad naujai fiksuotos nuolaužos pastebimai praplėtė žinomą žemėlapį. Tyrėjai pabrėžia, kad 2015 metais buvo patikrinta tik nedidelė pakrantės dalis, todėl tikėtina, kad aplinkinėje akvatorijoje dar gali slypėti daugiau nuolaužų.

    Tokie radiniai padeda tikslinti prekybos kryptis, senovinių prekių judėjimą ir jūrinių kelionių rizikas skirtingais istoriniais laikotarpiais. Be to, gerai išlikęs krovinys suteikia progą detaliau tyrinėti gamybos centrus, keramikos kilmę ir regionų tarpusavio ryšius.

    „Manėme, kad rasime tris ar keturias nuolaužas ir tuo būtume labai patenkinti, tačiau rezultatas gerokai pranoko lūkesčius“, – sakė vienas ekspedicijos vadovų Peteris Campbellas.

    Archeologai pabrėžia, kad povandeninis kultūros paveldas yra jautrus tiek gamtiniams procesams, tiek neteisėtam radinių paėmimui. Dėl to tokios vietos paprastai registruojamos, stebimos ir, esant poreikiui, saugomos, o dalis detalių viešinama atsargiai.

  • Kinologas įvardijo 3 šunų veisles, kurių šeimoms su vaikais dažniausiai nerekomenduoja

    Šuns pasirinkimas šeimai su vaikais dažnai prasideda nuo simpatijos veislei, tačiau kinologai ragina vertinti ne išvaizdą, o temperamentą, dydį, energijos lygį ir šeimininkų patirtį. Patyręs dresuotojas Garrettas Wingas, su šunimis dirbantis daugiau nei 20 metų, išskyrė tris veisles, kurios, jo teigimu, daugeliui šeimų gali tapti per sudėtingu pasirinkimu.

    Svarbu pabrėžti, kad kalbama ne apie „blogas“ veisles, o apie neatitikimą tarp veislės poreikių ir tipiškos šeimos kasdienybės. Šeimoms su mažais vaikais dažniausiai reikia prognozuojamo elgesio, lengvesnio dresūros proceso ir šuns, kurį paprasčiau valdyti fiziškai bei užtikrinti saugumą namuose.

    Viena iš dresuotojo minimų veislių yra Tibeto mastifas. Tai labai didelis, savarankiškas ir sargybinius instinktus turintis šuo, kuriam dažnai būdingas užsispyrimas, o dresūra reikalauja nuoseklaus darbo, patirties ir aiškių taisyklių nuo pirmos dienos.

    Kinologų praktikoje akcentuojama, kad sargybinėms veislėms ypač svarbi ankstyva socializacija ir valdomas susipažinimas su naujais žmonėmis bei situacijomis. Šeimose, kuriose nuolat vyksta vaikų draugų vizitai, šventės ar intensyvus judėjimas namuose, tai gali tapti papildomu iššūkiu.

    Antroji įvardyta veislė yra vokiečių dogas. Nors jis neretai apibūdinamas kaip ramus ir švelnus kompanionas, problema dažniausiai susijusi su dydžiu: didelis kūnas ir uodega ankštose erdvėse reiškia didesnę riziką netyčia pargriauti mažą vaiką ar sužeisti žaidžiant.

    Be to, toks šuo reikalauja daugiau vietos, tvirtesnės įrangos, apgalvoto transportavimo ir didesnių kasdienių kaštų. Šeimai svarbu įsivertinti, ar namų erdvė, rutina ir fizinės galimybės leidžia nuosekliai užtikrinti saugų bendravimą tarp vaikų ir itin didelio šuns.

    Trečioji veislė, kurios dresuotojas šeimoms dažniau nerekomenduoja, yra cane corso. Tai stiprus, sargybinio tipo šuo, kuriam būtina patikima socializacija, kasdienė struktūra, nuosekli dresūra ir šeimininko gebėjimas valdyti šunį įvairiose situacijose.

    „Cane corso yra per sudėtingas maždaug 99,9 proc. žmonių“, – sakė kinologas Garrettas Wingas.

    Specialistai pabrėžia, kad galingoms, teritoriją saugančioms veislėms ypač svarbus atsakingas auginimas, aiškios ribos ir profesionali pagalba, jei kyla elgesio sunkumų. Šeimoms, kurios pirmą kartą įsigyja šunį, saugesnis kelias dažnai būna rinktis lengviau valdomą veislę arba su prieglaudų specialistais parinktą suaugusį šunį, kurio charakteris jau aiškesnis.

    Kinologai primena, kad net ir „šeimai tinkama“ veislė nėra garantija, jei šuo negauna pakankamai fizinio krūvio, protinės veiklos ir nuoseklaus auklėjimo. O renkantis konkrečią veislę verta pasikalbėti su veisėjais, dresuotojais, įsivertinti vaikų amžių, gyvenimo ritmą bei tai, kiek laiko realiai bus skiriama šuns ugdymui kasdien.

  • Buvusi NASA tyrėja teigia 3 kartus patyrusi klinikinę mirtį: ką ji sako mačiusi ir ką tai reiškia

    Buvusi su NASA dirbusi okeanografė Ingrid Honkala pasakoja tris kartus patyrusi klinikinę mirtį ir kiekvieną kartą išgyvenusi, jos žodžiais, tą pačią būseną. Ji teigia jautusi ramybę, aiškumą ir sąmonės atsiskyrimą nuo kūno.

    Tokie pasakojimai dažnai sulaukia didelio dėmesio, tačiau mokslinėje bendruomenėje vertinami atsargiai. Klinikinė mirtis mediciniškai paprastai siejama su gyvybinių funkcijų kritiniu sutrikimu, kai būtina skubi pagalba, o išgyvenimai gali būti paveikti fiziologinių ir psichologinių veiksnių.

    I. Honkala teigia pirmą kartą vos nemirusi būdama dvejų metų, kai esą įkrito į ledinio vandens talpą namuose Bogotoje. Ji pasakoja, kad po pradinės panikos pajuto „visišką taiką ir tylą“.

    Moteris taip pat teigia tuo metu galėjusi matyti savo kūną iš šalies ir jautusi save kaip „sąmonės ir šviesos lauką“, kuriame nebuvo nei baimės, nei laiko pojūčio. Pasak jos, ji netgi „be žodžių“ bendravusi su mama, kuri tuo metu buvo už kelių kvartalų.

    Anot I. Honkalos, panašus patyrimas pasikartojo apie 25-uosius gyvenimo metus po motociklo avarijos. Trečią kartą, jos teigimu, tai įvyko būnant 52 metų per operaciją, kai kritiškai sumažėjo kraujospūdis.

    Ji tvirtina, kad visuose trijuose epizoduose patyrė tą patį: ramybės, aiškumo ir vienybės su aplinka jausmą. I. Honkala šiuos išgyvenimus interpretuoja kaip požymį, jog sąmonė gali egzistuoti nepriklausomai nuo fizinio kūno.

    Specialistai pabrėžia, kad išgyvenimai kritinių būklių metu gali būti susiję su smegenų veiklos pokyčiais, deguonies stoka, streso hormonų poveikiu, medikamentais ar atminties rekonstrukcija po įvykio. Dėl to tokios istorijos pačios savaime nėra laikomos įrodymu apie sąmonės „atsiskyrimą“.

    Moksliniuose tyrimuose prie mirties patirčių fenomenas analizuojamas kaip sudėtingas reiškinys, kuriame persipina neurologija, psichologija ir kultūriniai lūkesčiai. Dalis žmonių po tokių patirčių iš tiesų praneša apie ilgalaikius pokyčius, pavyzdžiui, sumažėjusią mirties baimę ar pasikeitusius prioritetus.

    Nepaisant asmeninių teiginių, I. Honkala tęsė mokslinę veiklą, įgijo jūrų mokslų daktarės laipsnį ir dirbo aplinkosaugos tyrimų srityje. Ji nurodo bendradarbiavusi su NASA ir JAV kariniu jūrų laivynu.

    Pasak jos, patirtis nuo mokslo nenutolino, o priešingai, sustiprino norą tyrinėti realybės ir sąmonės prigimtį. Ji taip pat skelbia ruošianti knygą „Dying to See the Light: A Scientist’s Guide to Awakening“, kurioje ketina detaliau aprašyti savo išgyvenimus ir išvadas.

  • USS Dwight D. Eisenhower vėl pasirengęs misijoms: JAV laivynas anksčiau laiko grąžino „Nimitz“ klasės lėktuvnešį

    JAV karinis jūrų laivynas į rikiuotę grąžino atominį lėktuvnešį USS Dwight D. Eisenhower (CVN-69), priklausantį „Nimitz“ klasei. Laivas po remonto ir modernizacijos vėl paskelbtas tinkamu vykdyti kovines užduotis.

    Šis sugrįžimas svarbus dėl didelio lėktuvnešių pajėgų krūvio pastaraisiais metais, kai JAV vienu metu tenka palaikyti atgrasymą ir Artimuosiuose Rytuose, ir Indijos bei Ramiojo vandenyno regione. Kiekvienas į rikiuotę grįžęs lėktuvnešis leidžia lanksčiau planuoti rotacijas ir mažina spaudimą likusiems laivams.

    Lėktuvnešis į planinius darbus nukreiptas po itin intensyvaus ir ilgo dislokavimo. Tokios misijos paprastai pagreitina korpuso, denio įrangos ir aviacijos aptarnavimo sistemų nusidėvėjimą, todėl po jų prireikia ne tik rutininio, bet ir platesnio apimties remonto.

    Per 15 mėnesių trukusį laikotarpį buvo atliekami remonto ir modernizacijos darbai, apimantys aviacijos operacijoms kritiškas sistemas. JAV laivynas akcentuoja, kad laivas po darbų yra pilnai parengtas užduotims.

    Prie projekto dirbo tūkstančiai specialistų, o tai gerai iliustruoja, kokio masto yra lėktuvnešio atnaujinimas net ir tais atvejais, kai kalbama ne apie visišką kapitalinį perdirbimą. Remonto metu fiksuoti incidentai, įskaitant gaisrą 2026 metų balandį, pasak viešai skelbtos informacijos, grafiko reikšmingai nepakeitė.

    Pastaraisiais metais JAV lėktuvnešių grupės dažnai naudojamos kaip greitai perdislokuojama jėga, galinti užtikrinti oro gynybą, smūgines operacijas ir jūrų koridorių apsaugą. Artimuosiuose Rytuose tai ypač aktualu dėl išaugusios rizikos laivybai ir periodinių eskalacijų regione.

    Be to, JAV stiprina jūrų komponentą Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, kur prioritetu laikomas atgrasymas ir sąjungininkų užtikrinimas. Dėl to lėktuvnešių parengtis tampa ne tik kariniu, bet ir politiniu signalu, rodant, kiek greitai JAV gali sutelkti pajėgas skirtinguose teatruose.

    „Nimitz“ klasės lėktuvnešiai yra vieni didžiausių ir sudėtingiausių karo laivų pasaulyje, o jų parengtis tiesiogiai veikia JAV galimybes palaikyti nuolatinį buvimą jūrose. Kai laivas laiku ar anksčiau laiko baigia techninį aptarnavimą, laivynas gali greičiau kompensuoti susikaupusią misijų naštą.

    Praktikoje tai reiškia daugiau lankstumo planuojant dislokavimus, daugiau treniruočių laiko įguloms ir mažesnę riziką, kad dėl vėluojančių remontų teks ilginti kitų laivų misijas. Todėl USS Dwight D. Eisenhower sugrįžimas vertinamas kaip svarbus pajėgumų sustiprinimas.

  • „Lexus“ pristatė 6 vietų elektrinį TZ: 530 km nuotolis ir V10 garso imitacija iš LFA

    „Lexus“ pristatė naują elektrinį krosoverį TZ – 6 vietų modelį, kurio prekybos startas Europoje planuojamas 2027 metų pradžioje. Gamintojas akcentuoja erdvų saloną, pažangią garso izoliaciją ir sprendimus, skirtus komfortui ilgose kelionėse.

    Modelis sukurtas ant „Toyota“ grupės modulinės platformos, naudojamos keliuose naujausiuose elektriniuose automobiliuose. Pats kėbulas dalinai primena GX stilistiką, o matmenimis TZ artėja prie didžiųjų SUV segmento: automobilio ilgis siekia apie 5,1 metro, ratų bazė – 3 050 mm.

    „Lexus TZ“ sukomplektuotas su šešiomis sėdimomis vietomis, o didžiausias dėmesys skiriamas antrajai eilei. Čia numatytos dvi atskiros sėdynės su komforto funkcijomis, tokiomis kaip šildymas ir ventiliacija, o trečioji eilė – vientisas sulankstomas suoliukas.

    Gamintojas pabrėžia skaitmenizuotą valdymą: didelė dalis funkcijų perkelta į multimedijos ekraną, siekiant švaresnio prietaisų skydelio dizaino. Be to, TZ siūloma „Mark Levinson“ garso sistema su 21 garsiakalbiu, o papildoma funkcija Active Sound Control imituoja benzininio V10 variklio skambesį, primenantį superautomobilį LFA.

    Pagal paskelbtus duomenis, „Lexus TZ“ numatomas nuvažiuojamas atstumas – apie 530 km, o energiją tiekia 95,8 kWh talpos baterija. 2026 metų elektromobilių kontekste tai nėra rekordas, todėl „Lexus“ išskiria papildomą sprendimą, turintį padėti šaltuoju sezonu.

    Siekiant sumažinti energijos sąnaudas salonui šildyti, prie įprastos klimato kontrolės pridėtas infraraudonųjų spindulių kojų šildymas priekyje sėdintiems keleiviams. Tokia logika paremta tuo, kad kryptinis šilumos pojūtis gali leisti rečiau kelti bendrą salono temperatūrą, taip tausojant baterijos įkrovą.

    Techninėje dalyje nurodoma, kad modelis turės du elektros variklius, kurių bendra galia siekia apie 407,8 arklio galios. Įsibėgėjimas nuo 0 iki 100 km/h trunka maždaug 5,4 sekundės, o maksimalus greitis kol kas neatskleidžiamas.

    Kainos dar nepaskelbtos, tačiau „Lexus“ aiškiai pozicionuoja TZ kaip didelį, šeimai ir kelionėms pritaikytą elektrinį SUV, kuriame prioritetas teikiamas tylai, komfortui ir technologijoms. Artėjant 2027 metų startui, daugiau detalių turėtų paaiškėti apie komplektacijas, įkrovimo galimybes ir konkrečius rinkų variantus.

  • Patyręs keliautojas įvardijo 5 populiarius bendrakeleivių tipus, kurie gali sugadinti atostogas

    Vis daugiau žmonių renkasi keliauti vieni, o viena dažniausių priežasčių – sunkiai suderinami planai ir lūkesčiai, kai į kelionę vykstama su draugais ar giminėmis. Turizmo sektoriuje pastebima, kad keliautojai labiau vertina lankstumą ir galimybę spontaniškai keisti maršrutą, todėl kelionės kompanijos klausimas tampa lemiamas.

    Kelionių tinklaraštininkas ir ilgametis keliautojas Markas Waltersas, kuriantis turinį „Youtube“ kanale „Wolters World“, sako, kad net ir geriausiai suplanuotas poilsis gali greitai virsti įtampa. Pasak jo, yra keli pasikartojantys bendrakeleivių tipai, su kuriais rizika susipykti ar nusivilti išauga.

    Pirmasis tipas – dramos mėgėjai, kurie bet kokią smulkmeną paverčia emociniu konfliktu. Waltersas pabrėžia, kad kelių dienų išvyka dar gali būti pakeliama, tačiau savaitės ar dviejų kelionėje nuolatinė įtampa išsekina ir gali sugadinti ne tik atostogas, bet ir santykius.

    Antrasis tipas – konflikto ieškotojai, linkę ginčytis su aplinkiniais, personalu ar net atsitiktiniais praeiviais. Tokie ginčai kelionėje dažnai baigiasi nemalonumais, įskaitant iškvietimus į policiją, prarastą laiką, o kartais ir rimtesnes pasekmes, kurios paliečia visą grupę.

    Trečiasis tipas – žmonės su nesuderinamais finansiniais prioritetais. Skirtumas tarp taupaus ir labiau išlaidas mėgstančio keliautojo greitai išryškėja renkantis ekskursijas, restoranus ar net transportą, o nuolatinės derybos gali atimti kelionės džiaugsmą.

    „Todėl apie pinigus svarbu pasikalbėti dar prieš kelionę: biudžetas turi būti aiškus visiems“, – sakė Markas Waltersas.

    Jis atkreipia dėmesį ir į situacijas, kai sąskaita nuolat dalijama per pusę, nors užsakymų vertė skiriasi. Tokie nesusipratimai, pasak keliautojo, ypač greitai kuria nepasitenkinimą, todėl verta iš anksto sutarti dėl apmokėjimo tvarkos.

    Ketvirtasis tipas – partneriai ar poros, kurių santykiuose daug neapibrėžtumo. Kelionėje žmonės būna kartu beveik visą parą, o tai sustiprina tiek geras, tiek blogas emocijas, todėl neišspręsti konfliktai ar skirtingi lūkesčiai dažnai tik paaštrėja.

    Penktasis tipas – bendrakeleiviai, kuriems netinka jūsų kelionės ritmas. Vieni nori keltis anksti ir tyrinėti miestą, kiti renkasi naktinį gyvenimą, apsipirkimą ar lėtą poilsį, o jei grupė kategoriškai nenori skirstytis, prasideda priekaištai ir kaltinimai.

    Waltersas siūlo praktinį kompromisą: nebūtina visą laiką praleisti kartu. Jei vieni nori brangesnės pramogos, o kiti – taupesnio varianto, verta susitarti trumpam išsiskirti ir vėliau susitikti veikloms, kurios tinka visiems.

    Kelionių ekspertai taip pat pabrėžia, kad sėkmingą atostogų patirtį dažniausiai lemia ne tik maršrutas, bet ir aiškūs susitarimai: biudžetas, poilsio ir aktyvių veiklų balansas, asmeninis laikas ir taisyklės, kaip sprendžiami ginčai. Kuo daugiau aptariama prieš išvykstant, tuo mažesnė tikimybė, kad kelionėje teks spręsti jautrius klausimus jau įsiplieskus emocijoms.

  • Keturi ženklai, kad jūsų „Wi‑Fi“ maršrutizatorius sensta: kada verta keisti į naują

    Maršrutizatoriaus tarnavimo laikas trumpėja

    „Wi‑Fi“ maršrutizatorius dažnai veikia nepastebimai, kol namuose neprasideda ryšio trikdžiai. Specialistai pažymi, kad dauguma įrenginių stabiliai tarnauja apie 3–5 metus, o vėliau ima lėtėti, praranda ryšio stabilumą ar nebeatlaiko šiuolaikinių apkrovų.

    Nors dalį problemų gali sukelti tiekėjo gedimai ar netinkama namų tinklo konfigūracija, pasikartojantys simptomai neretai rodo paties įrenginio nusidėvėjimą. Ypač tai aktualu, kai namuose daugėja išmaniųjų įrenginių, o reikalavimai ryšiui auga dėl transliacijų, vaizdo skambučių ir nuotolinio darbo.

    Silpnesnis signalas ir mažėjanti aprėptis

    Vienas dažniausių ženklų, kad maršrutizatorius sensta, yra suprastėjusi „Wi‑Fi“ aprėptis. Jei kambariuose, kuriuose anksčiau ryšys buvo stabilus, dabar dažniau dingsta internetas arba krenta signalo stiprumas, problema gali būti ne sienose ar plano pakeitimuose, o pačiame įrenginyje.

    Laikui bėgant gali silpti vidinės antenos ir radijo moduliai, todėl signalas prasčiau prasiskverbia pro pertvaras. Paprastas testas yra palyginti situaciją: jei ryšys nutrūksta vos atsitraukus nedideliu atstumu, o anksčiau toje pačioje vietoje viskas veikė sklandžiai, tai jau rimtas perspėjimas.

    Lėtesnis internetas ir nestabilus ryšys

    Kitas simptomas yra palaipsniui prastėjanti sparta: tinklalapiai kraunasi ilgiau, vaizdo įrašai dažniau „kraunasi“, o vaizdo skambučiuose atsiranda vėlavimų. Kartais ryšys gali trumpam nutrūkti, net jei interneto planas nepasikeitė ir tiekėjas gedimų nefiksuoja.

    Tokį elgesį gali lemti didėjantys duomenų paketų praradimai, kai dalį informacijos tenka siųsti iš naujo. Laikinas perkrovimas kartais padeda, tačiau jei problema grįžta nuolat, tai dažnai reiškia ne programinę klaidą, o senstančią aparatinę dalį.

    Neatlaiko daug prijungtų įrenginių

    Šiuolaikiniuose namuose vienu metu prie tinklo gali būti prijungti telefonai, kompiuteriai, televizoriai, žaidimų konsolės, apsaugos kameros ir kiti išmanieji įrenginiai. Senesni maršrutizatoriai tokio krūvio gali nebeatlaikyti ir pradeda „dusinti“ visą tinklą, ypač kai keli vartotojai vienu metu žiūri transliacijas ar siunčia didelius failus.

    Tipinis požymis yra staigus kokybės kritimas visiems, kai tik prijungiamas dar vienas įrenginys. Jei įjungus televizorių ar nešiojamąjį kompiuterį iškart atsiranda delsos, nors bendras interneto planas pakankamas, tikėtina, kad maršrutizatoriui trūksta resursų arba jis yra morališkai pasenęs.

    Nebegauna atnaujinimų arba jų nebeįdiegia

    Dar vienas svarbus signalas yra programinės įrangos atnaujinimų problema. Jei maršrutizatorius nebesulaukia gamintojo palaikymo, jis lieka su senomis saugumo spragomis ir klaidomis, kurios ilgainiui gali paveikti ne tik stabilumą, bet ir tinklo saugumą.

    Pasitaiko ir situacijų, kai atnaujinimai įdiegti nepavyksta, įrenginys „pakimba“ arba po atnaujinimo pradeda veikti dar nestabiliau. Tokie požymiai gali rodyti atminties ar kitų komponentų nusidėvėjimą, todėl praktiškiausias sprendimas dažnai yra planuoti keitimą į naujesnį modelį.

    Jei bent keli iš šių ženklų kartojasi, verta pradėti nuo bazinių patikrų, tokių kaip maršrutizatoriaus vietos pakeitimas, kanalo parinkimas ar nustatymų peržiūra. Tačiau kai trikdžiai tampa nuolatiniai, naujas maršrutizatorius dažnai kainuoja mažiau nei laikas, sugaištas bandant „prikelti“ seną įrenginį.

  • „Waldorf Astoria“ Rabat Salėje atvėrė viešbutį aukščiausiame Maroko pastate: kuo jis išskirtinis

    „Waldorf Astoria“ Rabat Salėje atvėrė viešbutį aukščiausiame Maroko pastate: kuo jis išskirtinis

    Maroko sostinės regione duris atvėrė „Waldorf Astoria Rabat Salé“ – prabangus viešbutis, įsikūręs Mohammed VI bokšte. Tai 55 aukštų dangoraižis, laikomas aukščiausiu pastatu Maroke ir vienu aukščiausių visoje Afrikoje.

    Naujasis objektas pastatytas Bouregreg upės pakrantėje, jungiančioje Rabatą ir Salę. Iš čia patogu pasiekti pagrindinius miesto traukos taškus, įskaitant UNESCO saugomus istorinius kvartalus ir naujus kultūros infrastruktūros projektus.

    Viešbutis su vaizdu ir ambicijomis

    Viešbutyje įrengti 55 kambariai ir liukso klasės numeriai, o svečiams žadama asmeninio konsjeržo paslauga. Koncepcija orientuota į mažesnį numerių skaičių ir aukštesnį aptarnavimo lygį, būdingą prestižiniams miesto viešbučiams.

    Projektas pristatomas ir kaip atsakas į augantį Maroko turizmo srautą. „Hilton“ atstovai pabrėžia, kad šalis siekia didinti atvykstamojo turizmo apimtis, o Rabato vaidmuo šiame plane, jų teigimu, nuosekliai stiprėja.

    „Marokas yra viena sparčiausiai besikeičiančių krypčių pasaulyje, o Rabatas vis labiau prisideda prie šalies tikslo didinti turizmo mastą“, – sakė „Hilton“ Artimųjų Rytų ir Afrikos regiono vadovas Guy Hutchinson.

    7 000 kūrinių ir dviejų aukštų SPA

    Viešbutis išsiskiria dideliu meno akcentu: erdvėse eksponuojama daugiau nei 7 000 kūrinių, kurie apima kambarius ir bendrąsias zonas. Tai pristatoma kaip viena didžiausių privačių meno kolekcijų Šiaurės Afrikoje.

    Poilsiui siūlomas „Waldorf Astoria Spa“, įrengtas 31 ir 32 aukštuose, su vaizdais į Atlanto vandenyną. Kompleksą sudaro procedūrų kabinetai, hamamas ir kitos sveikatingumo erdvės, taip pat vidaus baseinas ir visą parą veikianti sporto salė.

    Restoranai, prekių ženklo klasika ir nauji atidarymai

    Gastronomijos dalyje numatytos kelios skirtingos koncepcijos – nuo prekių ženklo klasiką primenančios „Peacock Alley“ erdvės popietės arbatai, kavai ir kokteiliams iki aukštesnės klasės restorano „Aldabaran“.

    „Aldabaran“ siejamas su virtuvės šefu Alain Ducasse, o meniu kryptis – sezoniškumas ir vietinių produktų interpretacijos. Tuo metu „Brasserie Magnolia“ žada Viduržemio jūros regiono patiekalus, o artimiausiu metu planuojama atidaryti panazijietišką barą „The Sapphire Room“ ir kavos barą „Après“.

    Viešbučio interjere akcentuojami dangaus motyvai, o vienas ryškesnių simbolių – planetariumo įkvėptas laikrodis, kuriame sujungta Saulės sistemos tema ir Marokui būdinga laiko skaičiavimo tradicija.

  • „easyJet“ nuo 2028 metų diegs naujas sėdynes: daugiau vietos kojoms žadama be didesnio žingsnio

    „easyJet“ nuo 2028 metų diegs naujas sėdynes: daugiau vietos kojoms žadama be didesnio žingsnio

    Kas keičiasi „easyJet“ lėktuvuose

    Didžiosios Britanijos pigių skrydžių bendrovė „easyJet“ pranešė nuo 2028 metų planuojanti diegti naujas ekonominės klasės sėdynes, kurios turėtų suteikti daugiau vietos kojoms. Pokytis aktualus keleiviams, nes ankštumas yra vienas dažniausių nusiskundimų skrendant žemų kainų oro linijomis.

    Bendrovė nurodo, kad naujos „Kestrel“ tipo sėdynės bus montuojamos būsimuose „Airbus A320neo“ ir „Airbus A321neo“ orlaiviuose. Sėdynių gamintoju įvardijama „Mirus Aircraft Seating“.

    Naujųjų sėdynių esmė – ergonomiškas sprendimas, kuris, kaip teigiama, leidžia padidinti erdvę keliams ir blauzdoms nekeičiant sėdynių žingsnio, tai yra atstumo tarp eilių. Kitaip tariant, komforto pojūtis žadamas ne didinant tarpą tarp eilių, o koreguojant sėdynės konstrukciją.

    „Kestrel“ sėdynės apibūdinamos kaip iš anksto atloštos, todėl keleivio kojoms atsiveria kiek daugiau laisvos erdvės. Bendrovė mini, kad papildomos vietos gali būti iki maždaug 5 centimetrų, tačiau tai priklausys nuo konkrečios konfigūracijos.

    Komfortas ir efektyvumas vienu metu

    „easyJet“ akcentuoja ir kitą motyvą – mažesnį sėdynių svorį, kuris aviacijoje tiesiogiai susijęs su degalų sąnaudomis. Kuo lengvesnis salonas, tuo mažiau kuro reikia skrydžiui, todėl oro linijos tokias investicijas dažnai pristato kaip efektyvumo ir tvarumo priemonę.

    Įmonė šį atnaujinimą sieja su deklaruojamu tikslu iki 2050 metų pasiekti nulinį grynąjį išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų balansą. Praktikoje tai reiškia ne vien sėdynes, bet ir laipsnišką senesnių orlaivių atsisakymą bei perėjimą prie efektyvesnių modelių.

    „Džiaugiamės galėdami pristatyti „Mirus Kestrel“ sėdynes mūsų būsimame orlaivių parke. Ši investicija padės didinti veiklos efektyvumą ir mažinti degalų sąnaudas bei anglies dioksido emisijas“, – sakė „easyJet“ operacijų vadovas Davidas Morganas.

    Kartu bendrovė pabrėžia, kad komforto didinimas yra svarbus klientų patirties elementas, ypač kai kainų konkurencija Europos rinkoje išlieka itin didelė. Pigių skrydžių sektoriuje net nedideli patogumo pagerinimai gali tapti argumentu renkantis tarp kelių panašių maršrutų ir kainų pasiūlymų.

    Kodėl dalis pokyčių gali nepatikti keleiviams

    Nors naujos sėdynės žada daugiau erdvės kojoms, „easyJet“ tuo pat metu toliau ieško būdų didinti efektyvumą ir esamuose lėktuvuose. Bendrovė nurodo, kad dalyje 180 vietų „Airbus A320ceo“ orlaivių bus diegiama kompaktiškesnė galinės virtuvės ir tualetų konfigūracija „SpaceFlex“.

    Toks sprendimas leidžia sutaupyti vietos salone ir kai kuriais atvejais pridėti papildomą sėdynių eilę. Keleiviams tai gali reikšti daugiau parduodamų vietų ir potencialiai didesnį užpildymą, tačiau nebūtinai didesnį bendrą komfortą, todėl realus poveikis priklausys nuo konkretaus lėktuvo išplanavimo.

    Avialinijos pastaraisiais metais vis dažniau balansuoja tarp dviejų tikslų: mažinti sąnaudas ir kartu išlaikyti bent minimalų komforto lygį. Dėl to rinkoje daugėja konstrukcinių sprendimų, kurie žada patogumą be aiškiai matomų salono erdvės pokyčių, o didžiausias klausimas keleiviams dažnai lieka paprastas – kaip tai jausis ilgesniame skrydyje.

  • Ką oro uoste darote prieš įlaipinimą: apklausa atskleidė, kas labiausiai erzina keleivius

    Ką oro uoste darote prieš įlaipinimą: apklausa atskleidė, kas labiausiai erzina keleivius

    Oro uostai daugeliui keliautojų yra neišvengiama kelionės dalis, kurioje atsiskleidžia ir kasdieniai įpročiai, ir prasta etiketo kultūra. Nuo eilės „aplenkimo“ iki vietų užėmimo rankiniu bagažu – būtent šie veiksmai dažniausiai įžiebia konfliktus prie vartų ar saugumo patikros.

    Interneto kelionių agentūra „Opodo“ atliko apklausą, kurioje dalyvavo 9 000 žmonių iš įvairių šalių. Respondentų buvo klausiama, kada jie atvyksta į oro uostą, kaip elgiasi prie įlaipinimo vartų ir kokie kitų keleivių įpročiai juos labiausiai erzina.

    Kada keliautojai atvyksta į oro uostą?

    Apklausa rodo, kad dauguma keliautojų renkasi atvykti anksčiau, nei būtina, net jei tai reiškia ilgesnį laukimą terminale. 59 proc. respondentų teigė taip besijaučiantys ramiau, o 36 proc. sakė dažniausiai atvykstantys tada, kai rekomenduoja oro linijos, paprastai likus 2–3 valandoms iki skrydžio.

    Vis dėlto yra ir „paskutinės minutės“ šalininkų: 4 proc. respondentų pripažino atvykstantys beveik prieš pat išvykimą, kad oro uoste nepraleistų daugiau laiko nei reikia. Jungtinėje Karalystėje toks elgesys dažnesnis tarp vyrų: 6 proc. vyrų rinkosi atvykti vėliausiai, palyginti su 3 proc. moterų.

    Įlaipinimo vartų „tipai“: kuris esate jūs?

    Prie įlaipinimo vartų keleivių elgesys, pasak apklausos, išsiskiria į kelias gana atpažįstamas grupes. Dalis keliautojų skuba prie vartų vos jiems atsidarius, kiti laukia iki savo grupės kvietimo, o kai kurie sąmoningai lipa į lėktuvą paskutiniai.

    Dažniausias tipas pavadintas sėdinčiuoju: 48 proc. respondentų teigė liekantys sėdėti iki aiškaus kvietimo įlaipinti jų grupę. Šis įprotis itin paplitęs Portugalijoje, kur taip elgiasi 66 proc. apklaustųjų, Jungtinėje Karalystėje tokių yra 51 proc., o Italijoje – 36 proc.

    23 proc. prisipažino esantys „stovėtojai“, kurie laikosi šalia eilės ir stebi momentą, kada jau bus „tinkama“ prie jos prisijungti. Dar 12 proc. sakė linkę iš anksto stotis į neoficialią eilę, kad užsitikrintų geresnę poziciją, o 11 proc. mieliau į lėktuvą lipa patys paskutiniai, nes jų vieta vis tiek niekur nedings.

    Kas labiausiai erzina oro uoste?

    Ryškiausias dirgiklis, anot apklausos, yra žmonės, kurie lenda be eilės prie saugumo patikros ar įlaipinimo. Tai kaip didžiausią nepatogumą įvardijo 48 proc. respondentų, o Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje šis rodiklis siekė 51 proc.

    Antroje vietoje – sėdynių „rezervavimas“ daiktais: 45 proc. pasaulio respondentų piktina, kai kėdė užimama bagažu, nors šalia niekas nesėdi. Jungtinėje Karalystėje taip manė 52 proc., Portugalijoje 50 proc., o Italijoje šis erzinantis įprotis minėtas rečiau – 35 proc.

    Trečias dažniausiai minimas prasto elgesio pavyzdys – paliekamos šiukšlės prie vartų ar ant lėktuvo sėdynių. Prancūzijoje tai erzina 49 proc. respondentų, Vokietijoje 47 proc., Ispanijoje 46 proc., o bendras pasaulio vidurkis siekė 42 proc.

    Apklausa taip pat fiksavo mažesnius, bet dažnai atpažįstamus dirgiklius: garsus kalbėjimas telefonu, stovėjimas pernelyg arti bagažo atsiėmimo juostos ir triukšmingi, į kitus besidaužantys lagaminai. Nors šie punktai surinko mažiau balsų, jie išryškina bendrą tendenciją: labiausiai pykdo ne pats laukimas, o kitų žmonių abejingumas aplinkiniams.

    Keliautojų apklausos dažnai parodo tą patį principą: oro uoste visi skuba ir pavargsta, todėl net smulkmenos ima atrodyti didelės. Tačiau keli paprasti įpročiai, pavyzdžiui, laikytis eilės, neužimti vietų daiktais ir nepalikti šiukšlių, paprastai sumažina įtampą greičiau nei bet kokie raginimai būti kantriems.