CP v2

Category: Laisvalaikis

  • Santorinis įveda naujus ribojimus dėl vulkaninio aktyvumo: dalis zonų uždaroma iki 2027 metų

    Santorinis įveda naujus ribojimus dėl vulkaninio aktyvumo: dalis zonų uždaroma iki 2027 metų

    Graikijos institucijos Santorinyje įvedė naujas civilinės saugos priemones po mokslininkų rekomendacijų, stebint seismines ir vulkanines grėsmes. Sprendimai priimti po neeilinio posėdžio, kuriame vertinta rizika turistų ir vietos gyventojų saugumui.

    Ribojimai daugiausia susiję su patekimų kontrole ir buvimu konkrečiose salos vietose, kuriose galimi pavojingi geologiniai reiškiniai. Nurodoma, kad priemonės galios iki 2027 metų kovo 31 dienos, tačiau prireikus gali būti greitai koreguojamos.

    Nauji ribojimai uostuose ir keliuose

    Pagrindinis dėmesys skiriamas eismo ir srautų valdymui Athinios uoste, siekiant išvengti spūsčių ir žmonių susigrūdimų laivams atvykstant ar išvykstant. Pasak institucijų, mažesnis transporto kiekis uosto zonoje turi sutrumpinti laiką, kai automobiliai ir keleiviai būna pažeidžiamose vietose.

    Taip pat parengtas žemėlapis su teritorijomis, kuriose draudžiama būti dėl padidintos rizikos, jei įvyktų stipresni požeminiai smūgiai ar suaktyvėtų vulkaniniai procesai. Pabrėžiama, kad draudimai orientuoti į vietas, kuriose evakuacija būtų sudėtingesnė arba galimi šlaitų griuvimai.

    Kokios teritorijos uždaromos turistams

    Ribojimai įvesti ir Senojo Firos uosto apylinkėse, kur dalyje zonų lankytojams laikinai užkertamas kelias. Tuo pačiu nurodoma, kad funikulieriaus veiklai bei kai kuriems įprastiems pėsčiųjų maršrutams bendras draudimas netaikomas, tačiau situacija bus peržiūrima pagal rizikos vertinimus.

    Oios Ammoudi teritorijoje įvestas transporto eismo ribojimas savivaldybės kelyje link uosto, išskyrus ribotą skaičių keleivinių automobilių, kuriuos valdo Thiros savivaldybė ir kurie skirti lankytojų pervežimui. Be to, nebeleidžiamas patekimas į pėsčiųjų maršrutą Ammoudi–Agios Nikolaos.

    Kodėl Santorinis atsidūrė dėmesio centre

    Santorinis yra kalderos tipo vulkaninis kompleksas, o vaizdingos Oios, Firos, Firostefani, Imeroviglio ir Akrotirio gyvenvietės įsikūrusios ant stačių šlaitų. Tokia geografija yra viena priežasčių, kodėl civilinės saugos planavimas čia ypač jautrus: net ir vidutinio stiprumo seisminiai smūgiai gali sukelti lokalių nuošliaužų ar infrastruktūros sutrikimų.

    Praėjusiais metais suintensyvėję žemės drebėjimų epizodai jau smogė turizmui, o Santorinis laikomas vienu iš didžiausią ekonominę grąžą kuriančių Graikijos krypčių. Vertinama, kad sala sudaro apie 10 proc. visų šalies lankytojų srauto, todėl bet kokie ilgalaikiai ribojimai gali turėti poveikį ne tik vietos verslams, bet ir platesnei turizmo grandinei.

    Institucijos pabrėžia, kad priemonės gali būti nedelsiant pakeistos arba sustabdytos, jei įvyktų stiprūs žemės drebėjimai ar ekstremalūs orai, ir jei naujas vertinimas parodytų kitokį rizikos lygį. Tuo pat metu saloje tęsiamas nuolatinis seisminės ir vulkaninės situacijos stebėjimas, o turistams rekomenduojama sekti oficialią informaciją ir laikytis vietoje pateikiamų nurodymų.

    „Nuolatinių gyventojų ir sezono turistų apsauga yra pagrindinis Vyriausybės prioritetas prasidedant vasaros sezonui“, – sakė Graikijos jūrų reikalų ir salų politikos ministras Vassilis Kikilias.

    Santorinio istorija primena, kad regionas nėra tik atostogų simbolis: viena galingiausių išsiveržimų serijų, siejama su Mino civilizacijos laikotarpiu, prieš tūkstančius metų pakeitė salos formą, o 1956 metais netoliese įvykęs stiprus žemės drebėjimas sukėlė didelę žalą ir pareikalavo aukų. Dėl to dabartiniai sprendimai grindžiami principu, kad prevencinės priemonės mažina riziką, net jei tiesioginė grėsmė nėra akivaizdi kasdien.

  • Prancūzai šią vasarą vis dažniau renkasi atostogas namuose: apklausa atskleidė priežastis

    Prancūzai šią vasarą vis dažniau renkasi atostogas namuose: apklausa atskleidė priežastis

    Atostogų planai keičiasi

    Tarptautinių įtampų fone, kylant pragyvenimo kainoms ir brangstant transportui, Prancūzijos gyventojai 2026 metų vasarai vis dažniau peržiūri atostogų planus. Nauja apklausa rodo, kad keliaujama trumpiau, arčiau namų ir su aiškiai mažesniu biudžetu.

    Tyrimas, kurį kovą atliko „Ifop“ „Alliance France Tourisme“ užsakymu, fiksuoja ir augantį neapibrėžtumą: dalis žmonių dar svarsto, ar atostogos apskritai įvyks. Ši tendencija išryškina, kaip saugumo jausmas ir finansinė padėtis tampa pagrindiniais pasirinkimus lemiančiais veiksniais.

    Mažiau užtikrintumo dėl išvykų

    Apklausos duomenimis, bent savaitei išvykti planuoja 68 proc. prancūzų, tai yra 9 procentiniais punktais mažiau nei 2025 metais. Dar ryškesnis pokytis matomas vertinant užtikrintumą: tik 37 proc. teigia esantys tikri, kad išvyks, kai prieš metus tokių buvo 50 proc.

    Šis atsargumas siejamas su dviem persidengiančiomis priežastimis: dalis keliautojų nerimauja dėl geopolitinės situacijos ir galimų rizikų, o kiti skaičiuoja, kaip infliacija paveiks namų ūkio biudžetą iki vasaros. Praktikoje tai reiškia daugiau atidėtų sprendimų ir lankstesnių planų, renkantis trumpesnes, lengviau atšaukiamas išvykas.

    „Šis tyrimas rodo, kad prancūzų ketinimai neatostogauti nežlunga, nes atostogos jiems išlieka svarbios, tačiau ima ryškėti pirmieji dabartinės situacijos padariniai: kartu veikia ir saugumo, ir biudžeto apribojimai“, – sakė „Alliance France Tourisme“ prezidentas Dominique Marcel.

    Prancūzija tampa pagrindiniu pasirinkimu

    Neapibrėžtumo sąlygomis prancūzai dažniau renkasi artimesnes, lengviau pasiekiamas ir, jų vertinimu, saugesnes kryptis. Apklausa rodo, kad 71 proc. planuojančių keliones ketina atostogauti Prancūzijoje, tai yra 3 procentiniais punktais daugiau nei 2025 metais.

    Kelionėms po Europą šiemet ryžtasi 23 proc. respondentų, o dar 9 proc. planuoja vykti už Europos ribų. Šie skaičiai atspindi augantį vadinamųjų atostogų namuose populiarumą, kai pasirenkamos vietinės kryptys, trumpesni atstumai ir mažesnė priklausomybė nuo brangių skrydžių.

    Atostogų biudžetai mažėja

    Finansinė pusė tampa vienu svarbiausių argumentų: vidutiniškai prancūzai planuoja atostogoms skirti apie 1 530 eurų, tai yra maždaug 150 eurų mažiau nei 2025 metais. Taupymas dažniausiai nukreipiamas į apgyvendinimą, maitinimą ir išlaidas vietoje, kurios kelionių metu dažnai išauga labiausiai.

    Apklausa taip pat rodo, kad daugėja žmonių, planuojančių apsistoti nemokamai pas artimuosius ar draugus: taip ketina daryti 31 proc. respondentų, kai 2025 metais tokių buvo 21 proc. Tai leidžia išlaikyti atostogų planą, bet sumažinti didžiausią kelionės kaštų dalį.

    Nelygybė išlieka ryški

    Tyrimas pabrėžia, kad galimybės atostogauti išlieka nevienodos ir stipriai priklauso nuo pajamų. „Alliance France Tourisme“ duomenimis, atostogauti planuoja 84 proc. pasiturinčių gyventojų, kai tarp kuklesnes pajamas gaunančiųjų tokių yra 58 proc.

    Ekspertai pastebi, kad tokie skirtumai dažniausiai didėja infliacijos laikotarpiais, kai būtinosios išlaidos užima vis didesnę biudžeto dalį. Dėl to atostogos tampa lengviausiai atidedama, nors ir emociškai svarbia, išlaidų kategorija.

  • Europos regioniniai oro uostai įspėja dėl reaktyvinių degalų krizės: gresia maršrutų karpymai

    Europos regioniniai oro uostai įspėja dėl reaktyvinių degalų krizės: gresia maršrutų karpymai

    Degalų brangimas smogia labiausiai

    Europos regioniniai oro uostai perspėja, kad dėl naujos reaktyvinių degalų kainų bangos jie tampa pažeidžiamiausia aviacijos grandies dalimi. Pasak sektoriaus atstovų, energijos krizė uždeda papildomą spaudimą mažesniems oro uostams, kurie dar nėra pilnai atsigavę po pandemijos.

    Situaciją kaitina įtampa Artimuosiuose Rytuose ir rizikos naftos tiekimui per strategiškai svarbius maršrutus. Kai degalų sąnaudos šokteli, pirmiausia nukenčia maršrutai, kuriuose keleivių srautai mažesni, o kainų jautrumas didesnis.

    Dvigubas smūgis: paklausa ir pasiūla

    Europos oro uostų taryba ACI Europe teigia, kad regioniniai oro uostai susiduria su dvigubu šoku. Viena vertus, brangstant kelionėms silpnėja paklausa, kita vertus, oro linijos mažina pasiūlą ten, kur skrydžiai generuoja mažiausią grąžą.

    ACI Europe atkreipia dėmesį, kad regioninių maršrutų keleiviai paprastai yra jautresni bilietų kainoms, todėl net nedidelis kainų augimas gali reikšmingai numušti užpildymą. Dėl to oro bendrovėms paprasčiau perkelti lėktuvus į didžiųjų oro uostų kryptis, kur paklausa stabilesnė.

    Organizacija kaip vieną iš signalų mini „Lufthansa“ sprendimą pertvarkyti veiklą, įskaitant spaudimą regioniniams padaliniams, kai degalų sąnaudos tampa esminiu pelningumo veiksniu. Tokie sprendimai regionams reiškia mažiau reisų, prastesnį susisiekimą ir didesnę priklausomybę nuo kelių pagrindinių mazgų.

    Regioniniai oro uostai: kritinė infrastruktūra

    ACI Europe pabrėžia, kad regioniniai oro uostai yra svarbi Europos susisiekimo ir ekonominės sanglaudos infrastruktūros dalis. Organizacijos vertinimu, jie užtikrina reikšmingą dalį Europos oro jungčių, todėl jų silpnėjimas turi tiesioginių pasekmių turizmui, investicijoms ir darbo vietoms regionuose.

    „Dabartinės reaktyvinių degalų kainos ir naujos pragyvenimo išlaidų krizės rizika reiškia, kad daugeliui regioninių oro uostų gresia pasiūlos ir paklausos šokas. Jiems tai yra egzistencinė grėsmė“, – sakė ACI Europe generalinis direktorius Olivier Jankovec.

    Pasak sektoriaus, po pandemijos mažesni oro uostai atsigauna lėčiau nei didieji: keleivių srautai regionuose išlieka gerokai žemesni nei prieš pandemiją, o didžiuosiuose mazguose augimas spartesnis. Tuo pat metu oro uostų pajamos iš rinkliavų ir paslaugų neatsistatė taip greitai, kaip išaugo sąnaudos.

    Kokios priemonės siūlomos

    ACI Europe ragina valstybes svarstyti laikinas pagalbos priemones, kurios amortizuotų degalų krizės poveikį aviacijai, turizmui ir vartotojams. Tarp siūlymų minimas nacionalinių aviacijos mokesčių sustabdymas bei veiklos paramos apsauga mažesniems oro uostams, aptarnaujantiems iki 1 000 000 keleivių per metus.

    Organizacija taip pat akcentuoja, kad trumpalaikės priemonės neturėtų stabdyti ilgalaikės krypties mažinti emisijas. Pasak ACI Europe, aviacijos dekarbonizacijos tempas turi būti spartinamas, tačiau pereinamuoju laikotarpiu regioniniai oro uostai neturi likti vieni su staiga išaugusiomis sąnaudomis.

    Papildomu rizikos veiksniu įvardijami ir numatomi pokyčiai Šengeno erdvės išorės sienų kontrolėje, susiję su atvykimo ir išvykimo registravimo sistema EES. Sektorius perspėja, kad jei vasaros piko metu pasienio patikra strigtų, regioniniuose oro uostuose tai galėtų greitai virsti eilių ir vėlavimų grandine, dar labiau mažinančia jų patrauklumą oro linijoms.

  • Kaip išvalyti šaldytuvą su soda ir išvengti kvapų ilgam: aiški instrukcija žingsnis po žingsnio

    Nemalonus kvapas šaldytuve dažniausiai atsiranda ne „iš niekur“, o dėl paslėptų išsiliejimų, senstančių produktų ir drėgmės, kuri sudaro palankias sąlygas bakterijoms. Paprastas, nebrangus ir saugus sprendimas daugeliu atvejų yra valgomoji soda, kuri kvapus neutralizuoja, o ne tik užmaskuoja.

    Valgomoji soda tinka kasdienei buitinei priežiūrai, nes yra švelni paviršiams ir padeda nuvalyti riebalų plėvelę. Tačiau geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai valymas atliekamas sistemiškai: išimant lentynas, išvalant tarpiklius ir kruopščiai išdžiovinant vidų.

    Prireiks valgomosios sodos, šilto vandens, indų ploviklio, kempinės arba mikropluošto šluostės, senos dantų šepetėlio tipo šepetėlio ir sausos šluostės nusausinimui. Patogu turėti dubenį arba purkštuvą, kad tirpalą būtų lengva paskirstyti.

    Prieš pradedant išimkite produktus ir peržiūrėkite galiojimo laikus bei kvapą skleidžiančias pakuotes. Greitai gendantys produktai kambario temperatūroje neturėtų būti laikomi ilgai, todėl, jei valymas užsitęs, verta naudoti termo krepšį su ledu.

    Pirmiausia išimkite lentynas ir stalčius, o stiklą palikite trumpam sušilti iki kambario temperatūros, kad staigus temperatūrų skirtumas nesukeltų įtrūkimų. Nuplaukite šiltu vandeniu su nedideliu indų ploviklio kiekiu, o pridžiūvusias dėmes apdorokite sodos pasta.

    Tirpalui sumaišykite apie 2 valgomuosius šaukštus sodos su 1 litru šilto vandens ir, jei patogu, supilkite į purkštuvą. Sudėtingesnėms dėmėms pasigaminkite tirštesnę pastą, kad ji laikytųsi ant paviršiaus ir turėtų laiko „padirbėti“.

    Purkškite tirpalą ant vidaus sienelių, palikite kelioms minutėms ir nuvalykite nuo viršaus žemyn, kad nešvarumai nevarvėtų ant jau švarių vietų. Tarpikliams, kampams ir sunkiau pasiekiamoms vietoms pravers šepetėlis, nes būtent ten dažnai kaupiasi apnašos ir kvapo šaltiniai.

    Galiausiai perbraukite paviršius švaria drėgna šluoste, kad neliktų priemonės likučių, ir viską kruopščiai nusausinkite. Perteklinė drėgmė šaldytuve yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl kvapai grįžta, todėl džiovinimo žingsnis yra toks pat svarbus kaip ir pats plovimas.

    Jei norite, kad kvapas negrįžtų, šaldytuve galima palikti atvirą sodos pakuotę ar indelį su soda, kuri sugeria kvapus ir padeda palaikyti gaivesnę aplinką. Tokį „kvapų sugėriklį“ verta keisti reguliariai, o esant stipresniam kvapui gali padėti ir aktyvinta anglis.

    Jeigu po valymo kvapas vis tiek išlieka, dažniausiai kaltas ne lentynų paviršius, o paslėpti židiniai: po stalčiais, ties tarpikliais ar kondensato surinkimo vietose. Tokiu atveju verta dar kartą patikrinti, ar nėra išsiliejusių skysčių, įsigėrusio maisto kvapo pakuočių arba drėgmės sankaupų.

    Kasdienei prevencijai padeda paprasti įpročiai: produktus laikyti sandariuose induose, iš karto nuvalyti išsiliejimus ir periodiškai peržvelgti šaldytuvo turinį. Taip sumažėja tikimybė, kad kvapas įsigers į plastikines detales ir taps sunkiau pašalinamas.

  • Kinija nuleido į vandenį milžinišką giliavandenę platformą: JAV įžvelgia strateginį signalą

    Kinija Šanchajuje nuleido į vandenį naują didelio masto pusiau panardinamą mokslinių tyrimų platformą, skirtą darbui giliuose vandenyse. Valstybinė žiniasklaida skelbia, kad objektas projektuojamas veikti iki 10 000 metrų gylyje ir ilgą laiką apgyvendinti didelę tyrėjų komandą.

    Kinijoje projektas oficialiai vadinamas giliavandene visų oro sąlygų plaukiojančia tyrimų įranga, o neoficialiai pramintas plaukiojančia sala. Pranešimuose teigiama, kad platforma galės priimti iki 238 žmonių keliems mėnesiams, o maksimalus autonominis veikimo laikas siektų apie keturis mėnesius.

    Platformą kuria Šanchajaus Dziaotongo universitetas, o pati konstrukcija yra dviejų korpusų, pusiau panardinama, panaši į naudojamas jūrinėje energetikoje. Tokia schema leidžia greičiau pasiekti darbo rajoną, o atvykus stabilizuotis balastinėmis sistemomis ir tiksliai išlaikyti poziciją.

    Pagal skelbiamus parametrus, tai būtų vienas didžiausių tokio tipo objektų: vandentalpa nurodoma apie 78 000 tonų, o virš vandens kylanti dalis prilyginama maždaug 30 aukštų pastatui. Denio plotas lyginamas su dviejų futbolo aikščių dydžiu, o tai rodo ambicijas sutalpinti ne tik laboratorijas, bet ir sudėtingą nuleidžiamąją įrangą.

    Projekte numatytos šešios laboratorijos ir vadinamasis mėnulio baseinas, per kurį į vandenį saugiai leidžiami prietaisai ir robotika. Skelbiama, kad per šį angą būtų galima nuleisti iki 300 tonų įrangą, o darbinis nuleidimo gylis siektų iki 6 000 metrų.

    Kinijos mokslininkai platformos paskirtį sieja su vandenynų tyrimais, taifūnų prognozavimu, klimato kaitos stebėsena ir povandeninių ekosistemų analize. Tokios sistemos dažnai naudojamos ir dugno geologijai bei išteklių paieškai, todėl reikšmingos tiek akademiniams tyrimams, tiek pramoniniams poreikiams.

    Vis dėlto būtent platus funkcijų spektras ir sukelia papildomą dėmesį Vašingtone. JAV karinis jūrų laivynas ir dalis analitikų giliavandenius tyrimus vertina kaip sritį, kurioje civilinės ir karinės technologijos persidengia: jūros dugno kartografavimas gali būti svarbus povandeninių laivų navigacijai, ryšių kabelių maršrutų supratimui bei povandeninių stebėsenos sistemų plėtrai.

    Ekspertai pažymi, kad modernios okeanografinės platformos, ypač galinčios ilgai veikti autonomiškai ir valdyti sunkią nuleidžiamąją įrangą, suteikia pranašumą renkant duomenis apie dugno reljefą ir akustines sąlygas. Tokie duomenys praverčia ir mokslui, ir saugumui, todėl panašūs projektai dažnai vertinami ne vien per tyrimų, bet ir per geopolitikos prizmę.

    Pagal viešai minimus planus, statybos darbai dar tęsiami, o projekto užbaigimas numatomas apie 2030 metus. Iki tol laukiama daugiau detalių apie bandymus, realias eksploatacines galimybes ir tai, kokiose jūrose bei kokiems tikslams platforma bus pirmiausia naudojama.

  • Anglis be degimo ir su sugautu CO2: Kinijoje išbandyta nauja elektrinės schema, žadanti proveržį

    Kinijoje pristatyta technologija, kuri keičia įprastą supratimą apie anglies energetiką: elektra iš anglies būtų gaminama jos nedeginant, o susidarantį anglies dioksidą būtų galima surinkti pačiame procese. Idėjos esmė – anglies cheminę energiją paversti elektra tiesiogiai, apeinant katilus, garą ir turbinas.

    Tokia kryptis Kinijai svarbi ne tik dėl klimato tikslų, bet ir dėl realybės: šalis išlieka didžiausia anglies elektrinių sistema pasaulyje, o anglis vis dar yra reikšminga elektros gamybos dalis. Kartu auga spaudimas mažinti oro taršą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, todėl ieškoma sprendimų, leidžiančių išlaikyti energijos stabilumą, bet sumažinti poveikį aplinkai.

    Vietoje įprasto deginimo siūlomas elektrocheminis oksidavimas, panašus į tai, kaip veikia kuro elementai. Anglis (tiksliau, joje esantis anglies elementas) specialiose elektrocheminėse celėse reaguoja su deguonimi, o išlaisvinti elektronai iškart panaudojami elektros srovei generuoti.

    Skirtumas nuo tradicinės elektrinės esminis: nebereikia didelės dalies etapų, kuriuose prarandama energija šilumos pavidalu, pavyzdžiui, kaitinant vandenį iki garo ir verčiant turbiną. Dėl to teoriškai galima pasiekti gerokai aukštesnį naudingumo koeficientą nei įprastose anglies elektrinėse.

    Kūrėjai teigia, kad pačios elektrocheminės celės efektyvumas laboratorinėmis sąlygomis gali būti labai aukštas, o visos elektrinės lygmeniu tikslas siejamas su maždaug 60 proc. naudingumo koeficientu. Palyginimui, klasikinėse anglies elektrinėse, priklausomai nuo technologijos ir eksploatacijos, rodikliai dažnai svyruoja apie 30–40 proc., todėl bet koks šuolis reikštų daugiau elektros iš to paties kuro kiekio.

    Vis dėlto pats procesas neišvengia CO2 susidarymo: anglies oksidacijos produktas išlieka anglies dioksidas. „Nulinės emisijos“ idėja remiasi tuo, kad CO2 susidaro uždaroje sistemoje ir išeina kaip santykinai grynas srautas, kurį paprasčiau surinkti, suslėgti ir panaudoti pramonėje arba saugoti, nei bandyti gaudyti iš praskiestų dūmų dujų.

    Technologijos praktinis įgyvendinimas atsiremia į anglies paruošimą ir procesų stabilumą. Kad reakcijos vyktų efektyviai, kuras turi būti sumaltas į itin smulkias daleles, išdžiovintas ir išvalytas nuo priemaišų, o tai kainuoja energiją ir mažina bendrą sistemos naudą.

    Dar viena kliūtis – kietųjų dalelių judėjimas per įrangą ir užsikimšimų rizika. Būtent patikimumas, ilgaamžiškumas ir priežiūros kaina dažnai nulemia, ar laboratorinis sprendimas tampa pramoniniu standartu.

    Procesui reikalinga ir aukšta temperatūra, todėl startui būtinas papildomas šilumos šaltinis. Vėliau reakcija gali palaikyti šiluminį režimą, tačiau šilumos valdymas išlieka svarbus, nes perteklius arba nuostoliai gali smarkiai paveikti galutinį naudingumo koeficientą.

    Jei tokia schema būtų išplėtota iki komercinio masto, ji galėtų tapti tarpine grandimi tarp šiandieninių anglies elektrinių ir visiškai mažo anglies pėdsako energetikos. Ypač ten, kur anglis išlieka vietinis, pigus ir lengvai prieinamas kuras, o tinklui reikia stabilios generacijos.

    Technologijos šalininkai taip pat svarsto galimybę elektrą gaminti arčiau anglies gavybos vietų, mažinant transportavimo poreikį ir logistikos sąnaudas. Tačiau realus proveržis priklausys nuo to, ar pavyks patikimai dirbti ilgą laiką, kiek kainuos įranga, ir ar CO2 panaudojimas ar saugojimas bus ekonomiškai pagrįstas.

    Kol kas tai atrodo kaip perspektyvus bandymas perrašyti „nešvarios“ anglies reputaciją technologijomis, o ne vien draudimais. Vis dėlto, kol nebus viešai pateikta daugiau duomenų apie pilotinių projektų rezultatus, sąnaudas ir eksploatacijos patikimumą, pažadus reikėtų vertinti atsargiai.

  • Kodėl lėktuvuose stiuardai per kilimą ir nusileidimą sėdi ant delnų: paaiškinta saugos poza

    Per kilimą ir nusileidimą dalis keleivių pastebi neįprastą dalyką: skrydžio palydovai saugos kėdėse sėdi įtempę kūną, suglaudę kojas, o delnai būna pakišti po šlaunimis arba laikomi ant kelių. Tai nėra „patogumo“ poza ar įprotis, o standartinė saugos procedūra, skirta kritinėms skrydžio fazėms.

    Tokios fazės laikomos pačios rizikingiausios, nes būtent riedėjimo, kilimo ir nusileidimo metu įvyksta didelė dalis incidentų, kai prireikia greitos įgulos reakcijos. Dėl to palydovai tuo metu privalo būti ne tik prisisegę, bet ir užimti pozą, kuri sumažintų traumų tikimybę staigaus smūgio ar labai stipraus stabdymo atveju.

    Skrydžio palydovas saugos kėdėje priglaudžia nugarą ir kaklą prie atlošo, suglaudžia kelius ir pėdas, o kojas tvirtai remia į grindis. Rankos dažniausiai laikomos ant kelių arba pakištos po šlaunimis, o alkūnės prispaudžiamos arčiau kūno.

    Delnų padėtis čia svarbi: taip „užfiksuojamas“ viršutinis kūnas ir sumažinama tikimybė, kad smūgio metu rankos nevalingai trenkis į porankius, diržą ar kitus kietus paviršius. Kartu tai padeda palydovui išlaikyti stabilią laikyseną ir greičiau atgauti kontrolę po staigaus judesio.

    Ne visos įgulos kėdės lėktuve yra atsuktos į priekį: dalis jų gali būti nukreiptos į saloną arba prieš skrydžio kryptį. Dėl to skiriasi ir kojų padėtis, nes skirtinga kryptis reiškia kitokią jėgų veikimo kryptį staigaus stabdymo ar smūgio metu.

    Jeigu kėdė atsukta į priekį, pėdos dažniau laikomos kiek „po savimi“, kad keliai ir klubai būtų stabilesni. Jei kėdė atsukta atgal, pėdos gali būti šiek tiek pastumtos į priekį, kad kūnas būtų geriau „užrakintas“ diržo ir sėdynės geometrijos.

    Kai palydovai sėdi saugos kėdėse, jie ne šiaip laukia signalo atsisegti. Praktikoje tuo metu atliekamas trumpas aplinkos patikrinimas: ar pasiekiama gelbėjimo įranga, ar niekas neužstoja praėjimų, ar durų zona paruošta galimam veiksmui, jei situacija staiga pasikeistų.

    Šis „tylus“ pasirengimas yra viena priežasčių, kodėl įgula per kritines fazes prašo keleivių susisegti diržus, pakelti stalelius ir atitraukti užuolaidėles nuo langų. Tokie reikalavimai užtikrina, kad prireikus evakuacijos būtų mažiau kliūčių, o salono būklę būtų lengviau įvertinti iš karto.

    Be įprastos saugos pozos, avarinėse situacijose gali būti taikomos ir kitos, labiau apsauginės laikysenos. Pavyzdžiui, kai kuriuose mokymuose numatoma galvos apsaugos padėtis, kai rankos sudedamos taip, kad geriau pridengtų galvą ir veidą nuo galimų smūgių ar salone judančių daiktų.

    Konkrečios detalės gali skirtis priklausomai nuo oro linijų procedūrų ir orlaivio tipo, tačiau principas tas pats: kritinėmis fazėmis įgula sėdi taip, kad sumažintų traumų riziką ir galėtų kuo greičiau pradėti veikti, jei prireiktų padėti keleiviams.

  • Karlas Jungas apie vienatvę: kodėl ji nepriklauso nuo žmonių šalia ir kaip ją atpažinti

    Jungui artima mintis, kad vienatvę kuria atotrūkis tarp vidinių išgyvenimų ir to, ką pajėgiame perteikti kitiems. Žmogus gali turėti aktyvų socialinį gyvenimą, bet jaustis izoliuotas, jei jo mintys, vertybės ar baimės lieka neišgirstos.

    Psichologijoje ši tema dažnai aprašoma kaip subjektyvus ryšio trūkumo jausmas, kuris nebūtinai sutampa su fizine izoliacija. Dėl to vienatvę galima patirti ir triukšmingoje kompanijoje, ir šeimos aplinkoje, ir būnant poroje, kai bendravimas lieka paviršutiniškas.

    Vienatvė ar sąmoninga vienuma?

    Svarbu atskirti vienatvę nuo sąmoningai pasirinktos vienumos. Vienuma dažnai tampa erdve atsigauti, susidėlioti mintis, kurti ar mokytis, kai žmogus pats renkasi būti su savimi ir tai jam teikia ramybę.

    Vienatvė dažniau siejama su stygiumi, kai norisi artumo, bet jo nepavyksta pasiekti. Tuomet net ir bendraujant su kitais gali atrodyti, kad esi tarsi už stiklo, nes svarbiausi dalykai lieka neįvardyti arba nesuprasti.

    Kodėl sunku kalbėti apie tai, kas svarbu?

    Viena dažnų priežasčių yra baimė būti nesuprastam, atstumtam ar pasirodyti pažeidžiamam. Vietoje asmeniškų temų pasirenkami saugūs kasdieniai pokalbiai, tačiau ilgainiui toks bendravimas gali sustiprinti tuštumos jausmą.

    Psichologai pabrėžia, kad ryšys paprastai stiprėja ne nuo pokalbių kiekio, o nuo jų kokybės ir abipusio atvirumo. Artumą kuria ne idealūs atsakymai, o aiškiai išsakomi poreikiai, jausmai ir pagarbus kito žmogaus klausymasis.

    „Vienatvė kyla ne dėl žmonių nebuvimo šalia, o dėl to, kad nepavyksta perteikti to, kas tau išties svarbu“, – sakė Karlas Jungas.

    Šiuolaikinė realybė šią įžvalgą dar labiau paryškina: socialiniai tinklai didina kontaktų skaičių, bet ne visada kuria gilesnį supratimą. Dalis žmonių pradeda jaustis vieniši būtent tada, kai lygina savo vidų su kitų viešai rodomu gyvenimu ir neberanda, su kuo saugiai pasidalyti tikrais išgyvenimais.

    Jungo mintis apie žmones, su kuriais esi „toje pačioje bangoje“, atspindi ir šiuolaikinį požiūrį į paramos tinklus. Kartais pakanka kelių patikimų ryšių, kuriuose galima kalbėti be vaidmenų, kad vienatvės jausmas sumažėtų.

    Praktinis kelias dažnai prasideda nuo mažų žingsnių: aiškesnio savęs įvardijimo, daugiau klausymosi ir nuoširdaus domėjimosi kitu. Ne visi supras, ir tai normalu, tačiau nuosekliai ieškant tikro dialogo, ryšys tampa realesnis nei žmonių skaičius aplink.

  • Ne tik Venecija: 17 krypčių, kurias iki amžiaus pabaigos gali pakeisti kylantis jūros lygis

    Klimato kaita ir kylantis jūros lygis vis dažniau įvardijami kaip grėsmė ne tik pakrančių infrastruktūrai, bet ir turizmo ikonoms. Mokslininkai prognozuoja, kad iki šio amžiaus pabaigos dalis šiandien populiarių krypčių gali susidurti su nuolatiniu užliejimu, erozija ir dažnėjančiais ekstremaliais reiškiniais.

    Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių – Venecija, tačiau rizikos žemėlapyje atsiduria ir salų valstybės, ir dideli miestai. Tokią kryptį rodo ir naujausios klimato projekcijos, siejančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas su ilgalaikiu vandenynų šilimu bei ledynų tirpsmu.

    Kas prognozuojama iki 2100 metų?

    Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) vertina, kad iki 2100 metų vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti keliasdešimt centimetrų, o kai kuriuose scenarijuose ir daugiau, priklausomai nuo emisijų trajektorijos. Net ir toks, iš pirmo žvilgsnio nedidelis, pokytis reiškia didesnę audrų bangų žalą, dažnesnius potvynius ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Didmiesčiams tai dažnai virsta brangiais prisitaikymo sprendimais, o žemoms saloms – egzistenciniu klausimu. Dalis koralinių atolų ir labai žemų salų turi ribotas galimybes apsisaugoti, nes trūksta aukštesnių teritorijų, o gėlo vandens ištekliai sūdrėja dėl jūros vandens infiltracijos.

    17 krypčių, kurios laikomos pažeidžiamomis

    Ekspertų apžvalgose dažnai minimos Maldyvų salos, Tuvalu, Maršalo salos, Kiribatis ir kitos Ramiojo vandenyno bei Indijos vandenyno salų valstybės. Jų vidutinis aukštis virš jūros lygio nedidelis, todėl net spartėjantis pakrančių ardymas ir dažnesni potvyniai gali lemti gyvenviečių perkėlimą ar infrastruktūros praradimą.

    Rizika įvardijama ir Fidži, Samoa, Seišeliams, Palau bei Saliamono saloms, kur šalia vandens lygio kilimo svarbus veiksnys yra ciklonai, liūtys ir rifų nykimas. Koraliniai rifai veikia kaip natūralūs bangolaužiai, todėl jų būklei blogėjant krantas tampa mažiau apsaugotas.

    Į sąrašus patenka ir Venecija, kurios problemą sustiprina ne tik aukštas vanduo, bet ir miesto sėdimas bei intensyvus turizmas. Taip pat minimos teritorijos, kur potvynius didina geologija, pavyzdžiui, porėtas kalkakmenis, leidžiantis vandeniui skverbtis iš apačios, kaip kai kuriose Floridos vietose.

    Be salų ir miestų, dažnai aptariami ir dideli žemumų regionai, tokie kaip Bangladešas, kur potvynių riziką didina upių deltų specifika, audrų bangos ir sūraus vandens skverbimasis į dirvožemį. Europoje pažeidžiamumo pavyzdžiu neretai įvardijami Nyderlandai, kurių dalis teritorijos yra žemiau jūros lygio, todėl apsauga remiasi nuolatine inžinerine priežiūra ir investicijomis.

    Kodėl raginimas pamatyti dabar kelia diskusijų?

    Kartu su įspėjimais apie nykstančias vietas viešojoje erdvėje atsiranda ir vadinamasis paskutinės progos turizmas, kai žmonės skuba aplankyti vietas, kurios, tikėtina, ateityje pasikeis. Tačiau kelionių ekspertai pabrėžia, kad toks impulsas gali turėti priešingą efektą: didesni srautai didina emisijas, o vietovėms su ribotais ištekliais sukelia papildomą apkrovą.

    „Akivaizdžiausia problema yra emisijos: papildomi tolimi skrydžiai prisideda prie šiltėjimo ir jūros lygio kilimo, o turizmas apskritai palieka reikšmingą anglies pėdsaką“, – sakė kelionių platformos „The Gap Decaders“ įkūrėja Izzy Nicholls.

    Pasak jos, kai turistų skaičius staigiai išauga, poveikis pasimato greitai: gali trūkti vandens, perkraunamos nuotekų sistemos, nukenčia takai ir viešosios erdvės, o vietiniams mažėja gyvenimo kokybė. Dėl to vis dažniau kalbama apie atsakingesnį keliavimą, sezoniškumo mažinimą ir vietos bendruomenėms naudingus sprendimus.

    Specialistai primena, kad prognozės nereiškia, jog visos vietos neišvengiamai „dings“, tačiau jos signalizuoja apie didėjančią riziką ir būtinybę prisitaikyti. Keliautojams tai tampa proga rinktis mažesnio poveikio maršrutus, ilgiau pasilikti vienoje vietoje ir gerbti vietos ribojimus, ypač ten, kur jautriausia infrastruktūra ir gamtinės sistemos.

  • Seni akiniai stalčiuje? 3 praktiškos idėjos, kaip juos paversti lupa, rėmeliu ar dekoru

    Seni korekciniai ar saulės akiniai dažnai atsiduria stalčiaus dugne, kai pasikeičia rega, nusibosta rėmeliai ar įsigyjama nauja pora. Tačiau juos verta pasilikti: net ir nebedėvimi akiniai gali virsti naudingais buities daiktais arba dekoru.

    Optikos specialistai primena, kad lęšiai išlieka optiškai „dirbantys“, todėl gali praversti situacijose, kai reikia įžiūrėti smulkų šriftą ar detales. O rėmeliai tinka kūrybiniams projektams, nes tai jau paruošta, tvirta konstrukcija, kurią lengva pritaikyti.

    Vienas paprasčiausių būdų panaudoti senus akinius yra pasidaryti rankinę lupą. Dažniausiai pakanka mažo atsuktuvo, jei lęšiai laikosi varžteliais, arba atsargiai atlaisvinti lęšį, jei jis įspraustas į rėmelį.

    Nuėmus lęšį, jį verta nuplauti šiltu vandeniu su švelniu muilu ir nusausinti nepūkuota šluoste. Tuomet viena akinių kojelė gali tapti patogia rankenėle: ją prie lęšio krašto priklijuokite tvirtais klijais ar silikonu ir leiskite gerai išdžiūti.

    Išėmus lęšius, akiniai gali tapti mini rėmeliu asmeninei nuotraukai. Tam užtenka rėmelį uždėti ant atspausdintos nuotraukos, apibrėžti vidinę formą ir iškirpti pagal kontūrą.

    Nuotrauką galima pritvirtinti klijais arba dvipuse lipnia juosta, o išskleidus kojeles rėmelį pastatyti ant stalo ar lentynos. Toks sprendimas patrauklus tuo, kad kiekviena pora turi savitą formą ir spalvą, todėl dekoras atrodo asmeniškas.

    Senų akinių rėmeliai tinka ir dekoravimui: juos galima perdažyti, apvynioti siūlais, aptraukti audiniu ar panaudoti rankdarbių kompozicijose. Daugeliu atvejų rėmeliai priima dažus ar klijus be sudėtingo paviršiaus paruošimo.

    Tokie projektai ypač praktiški, jei norisi sumažinti nereikalingų daiktų kiekį ir prailginti jų naudojimą. O jei akiniai vis dar tvarkingi, verta pasidomėti ir jų perdavimu labdarai ar surinkimo iniciatyvoms, kurios nukreipia regos priemones tiems, kam jų trūksta.