CP v2

Category: Mokslas

  • Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Kiekvieną žiemą Antarktida tarsi išsiplečia, kai aplink žemyną susiformuoja jūros ledas. Tačiau 2024 metų rugpjūtį Rytų Antarktidoje, Breido įlankoje, palydoviniai vaizdai užfiksavo neįprastą reiškinį – didžiulę atviro vandens zoną, apsuptą ledo.

    Tokios ledo properšos, vadinamos polinijomis, mokslininkams nėra naujiena, bet jų atsiradimas viduržiemį šioje vietoje – ypač retas. Didžiausiu metu properšos plotas siekė apie 89 121 kvadratinį kilometrą, tai yra beveik Portugalijos dydžio teritorija.

    Indijos mokslininkų komanda, vadovaujama Žemės mokslų tyrėjo Jeebanjyoti Swaino, nustatė, kad reiškinį sukėlė keli vienu metu susidėję ekstremalūs veiksniai. Tarp jų – intensyvios atmosferos drėgmės pernašos, vadinamos atmosferos upėmis, ir jūrinės karščio bangos, kurios slopino ledo formavimąsi.

    Kas yra atmosferos upės?

    Atmosferos upės – tai siauri, bet labai drėgni oro srautai, kurie perneša šilumą ir vandens garus iš žemesnių platumų į poliarinius regionus. Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio Antarktidos link fiksuotos šešios tokios drėgmės pernašos, o dalis jų priskiriamos prie stipriausių viduržiemio epizodų, užregistruotų stebėjimų istorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino vadinamąją žemyn nukreiptą ilgabangę spinduliuotę, šildė atmosferą ir net sniegą, todėl susidarė papildomas šilumos srautas į vandenyną. Dėl to jūros ledas augo lėčiau, o kai kuriose vietose jo formavimasis buvo visai sustabdytas.

    Vėjai ir šiltesnis vanduo iš gelmių

    Prie properšos atsiradimo prisidėjo ir stiprūs vėjai, sukėlę Ekmano siurbimą – procesą, kai vėjas stumia paviršinį vandenį ir sudaro sąlygas šiltesniam vandeniui iš gilesnių sluoksnių pakilti aukštyn. Šiuo atveju į paviršių pateko palyginti šiltesnis cirkumpoliarinis giluminis vanduo, kuris dar labiau trukdė vandeniui užšalti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad efektą sustiprino jūrinės karščio bangos, kai tam tikrą laiką paviršinio vandens temperatūra išlieka neįprastai aukšta. Toks derinys – šiltesnė atmosfera, papildoma šiluma vandenyne ir vėjų sukelta vandens cirkuliacija – sudarė sąlygas polinijai išlikti ir plėstis.

    Kodėl tai svarbu?

    Jūros ledas plūduriuoja, todėl tiesiogiai jūros lygio nekelia. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginė juosta, slopinanti bangavimą ir šiltesnių vandenų poveikį ledo lentynoms bei ledynams, kurie jau gali prisidėti prie jūros lygio kilimo.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į ekosistemas: sezoninis jūros ledo sugrįžimas yra svarbus maisto grandinėms, kurios palaiko daugelį Pietų vandenyno rūšių. Jei žiemą ledo danga plonėja ar formuojasi vėliau, gali kisti ir biologiniai procesai, nuo kurių priklauso platesnės ekosistemos.

    Tyrėjų vertinimu, šiltėjant klimatui atmosferos upės gali stiprėti, o karščio bangos ore ir jūroje tapti dažnesnės bei ilgesnės. Tai reikštų, kad ateityje polinijos gali vis dažniau formuotis net tose Antarktidos vietose, kur jūros ledas anksčiau laikytas santykinai stabilus.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Geophysical Research Letters“.

  • Focus.pl „Nauka“: kas slepiasi už skilties, kuri žada geresnį gyvenimą ir kas ją valdo

    Focus.pl „Nauka“: kas slepiasi už skilties, kuri žada geresnį gyvenimą ir kas ją valdo

    Lenkijos portalo „Focus.pl“ skiltyje „Nauka“ pateikiamas apibendrinamasis puslapis, skirtas visiems šios kategorijos įrašams. Jame akcentuojama, kad tai yra vieta, kur surenkamas anksčiau publikuotas turinys, o ne vienas konkretus naujienos tekstas.

    Skiltyje taip pat pabrėžiama portalo redakcinė kryptis: dėmesys kasdienybei ir temoms, kurios esą realiai veikia gyvenimo kokybę. Greta mokslo minimos ir platesnės gyvenimo būdo temos, įskaitant sveikatą, namus, keliones, kultūrą ir santykius.

    Toks kategorijos aprašymas atspindi pastarųjų metų tendenciją, kai dalis žiniasklaidos mokslo turinį pateikia per praktinės naudos prizmę. Vietoje siaurai akademinių atradimų dažniau pasirenkamos temos, susijusios su sveikata, psichologija, kasdieniais įpročiais ar technologijomis, kurios keičia vartotojų elgesį.

    Kita vertus, mokslo skiltys, kurios persidengia su gyvenimo būdu, kelia ir papildomą atsakomybę redakcijai. Skaitytojams svarbu aiškiai atskirti, kur baigiasi moksliškai pagrįstos išvados ir prasideda bendro pobūdžio patarimai, o teiginiai apie sveikatą turėtų būti pateikiami atsargiai ir tikrinant šaltinius.

    Kadangi pateiktas tekstas yra kategorijos pristatymas, o ne straipsnis, jame nėra konkrečių duomenų, autorių citatų ar tyrimų nuorodų. Tokie puslapiai dažniausiai atlieka navigacinę funkciją ir nukreipia į atskirus publikacijų įrašus, kuriuose jau turėtų būti pateikiama platesnė informacija ir kontekstas.

  • Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Varšuvos centre, vykdant Naujojo Varšuvos centro projektą, archeologai aptiko netikėtą radinių sankaupą, ilgus dešimtmečius slėptą po žeme. Kasinėjimai vyko Sienkiewicziaus gatvės rajone, kur iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo mūrinis namas.

    Po žeme atsidengė pastato pamatų dalys ir rūsiai, kuriuose išliko įvairių daiktų kolekcija. Tarp jų rasta didelių lubinių šviestuvų fragmentų, metalinių dekoro detalių, keramikos, lėkščių ir gausybė stalo įrankių.

    Dalis radinių, kaip manoma, galėjo būti susiję su prieškarine Varšuvos filharmonija, kadaise veikusia šiame kvartale. Šviestuvų mastas leidžia spėti, kad jie galėjo kabėti pagrindinėje koncertų salėje arba vestibiulyje.

    „Radinių pobūdis ir kai kurių objektų dydis leidžia sieti juos su reprezentacinėmis erdvėmis, tačiau galutines išvadas pateiks tik tolesni tyrimai“, – teigė kasinėjimus prižiūrintys archeologai.

    Tarp įdomiausių atradimų minimas bronzinis raitelio ant žirgo figūrėlės fragmentas bei dviejų didelių lėkščių dalys su Lenkijos valdovų atvaizdais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie daiktai gali padėti tiksliau atkurti to meto interjerų estetiką ir kasdienę miesto kultūrą.

    Dar vienas dėmesį patraukęs objektas yra plafonas su vyro galva profiliu, pažymėtas 1881 metų data. Jis siejamas su Varšuvos skulptoriumi Sławomiru Celińskiu, tačiau data kelia klausimų, nes filharmonijos rūmai iškilo vėliau, jau XX amžiaus pradžioje.

    Tyrėjai taip pat aptiko metalinį vainiką, galėjusį būti naudojamą ceremonijose, apdovanojimuose ar įamžinant svarbius įvykius. Archeologų teigimu, nors objektas pažeistas, jis gali priminti vainiką, matomą archyvinėse filharmonijos interjero nuotraukose, tačiau ryšį dar reikia patvirtinti.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka klausimas, kurie radiniai iš tiesų priklausė filharmonijai, o kurie galėjo būti gyvenamojo namo gyventojų turtas. Rūsiuose išlikę gaisro pėdsakai leidžia manyti, kad pastatas karo metu buvo smarkiai apgadintas ir neišliko.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kasinėjimai miesto centre dažnai atveria sluoksnius, leidžiančius naujai pažvelgti į prieškarinį urbanistinį audinį. Kiekvienas identifikuotas daiktas, nuo buities smulkmenų iki reprezentacinių dekoro elementų, gali papildyti istorikų žinias apie tuometinę Varšuvą ir jos kultūros institucijų kasdienybę.

  • Mįslė iš Arabijos jūros: mokslininkai aptiko genetiškai išskirtinius humbakus ir jų dainas

    Mįslė iš Arabijos jūros: mokslininkai aptiko genetiškai išskirtinius humbakus ir jų dainas

    Arabijos jūroje gyvenantys humbakai jau seniai kelia klausimų biologams, nes jų elgsena ryškiai skiriasi nuo daugumos pasaulio populiacijų. Skirtingai nei kiti humbakai, jie nevyksta į ilgas sezonines migracijas tarp vėsių maitinimosi rajonų ir tropinių veisimosi vietų, o ištisus metus laikosi tropiniuose ir subtropiniuose vandenyse, taip pat prie Omano krantų.

    Paradoksalu, kad net ir likdami šiltuose vandenyse šie banginiai išlaiko Šiaurės pusrutuliui būdingą veisimosi ciklą. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad toks derinys rodo ilgalaikį prisitaikymą prie regiono aplinkos sąlygų ir galimą izoliaciją nuo kitų humbakų grupių.

    Dar vienas išskirtinumas yra jų dainos. Nors humbakų giesmės skirtingose populiacijose ir taip gali skirtis, Arabijos jūros įrašai sudaro savitą repertuarą, kuris kituose regionuose nefiksuojamas, o tai ilgą laiką stiprino prielaidą apie atskirą šios grupės raidą.

    Nauji genetiniai įrodymai

    Naujausiame tyrime mokslininkai palygino Arabijos jūros humbakų genetinę medžiagą su mėginiais iš kitų pasaulio vietų. Iš viso į analizę įtraukti 2 285 individų duomenys, o rezultatai parodė aiškią genetinę atskirtį nuo trijų šiuo metu plačiai pripažįstamų humbakų porūšių grupių.

    Skaičiavimai leidžia manyti, kad Arabijos jūros humbakų evoliucinė linija nuo kitų atsiskyrė maždaug prieš 43 000–113 000 metų. Tokia laiko atkarpa biologijoje laikoma pakankama, kad populiacija įgytų ryškių genetinių ir elgsenos bruožų, ypač jei judėjimą riboja geografiniai ir ekologiniai veiksniai.

    Tyrėjai taip pat įvertino istorinio XIX amžiaus pavyzdžio DNR, kuris anuomet buvo aprašytas kaip Megaptera indica. Šio egzemplioriaus liekanos saugomos Paryžiaus Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, o genetiniai duomenys patvirtino, kad jis buvo humbakas ir artimai susijęs su šiandien Arabijos jūroje gyvenančiais individais.

    Ar tai bus naujas porūšis?

    Jei mokslinė bendruomenė ir taksonomijos institucijos oficialiai priims šias išvadas, Arabijos jūros populiacija galėtų būti pripažinta ketvirtuoju humbakų porūšiu. Siūlomas pavadinimas Megaptera novaeangliae indica siejamas su istoriniu aprašymu, tačiau kol kas tai dar nėra formaliai įtvirtintas statusas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši populiacija yra nedidelė ir pasižymi itin maža genetine įvairove, o per pastaruosius du dešimtmečius nebuvo aiškių požymių, kad jos gausumas didėtų. Maža genetinė įvairovė gali didinti pažeidžiamumą ligoms ir aplinkos pokyčiams, todėl apsaugos priemonės čia tampa ypač svarbios.

    Tarp pagrindinių grėsmių įvardijami įsipainiojimas į žvejybos įrankius, susidūrimai su laivais, povandeninis triukšmas, tarša ir ligos. Prie rizikų prisideda ir klimato kaita, galinti keisti musonų dinamiką bei jūrų produktyvumą, o kartu ir žuvų bei krilio išteklius, nuo kurių priklauso banginių mityba.

    Tarptautinė banginių medžioklės komisija jau anksčiau Arabijos jūros humbakus buvo išskyrusi kaip atskirą veisimosi ir maitinimosi populiaciją bei rekomendavo rengti jai skirtą apsaugos planą. Nauji genetiniai duomenys sustiprina argumentą, kad tai gali būti dar unikalesnė evoliucinė grupė, nei manyta iki šiol.

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Aliaskos Brooks kalnagūbrio upės ir ežerai, ilgai laikyti itin švariais, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau įgauna rūdžių atspalvį. Mokslininkai fiksuoja oranžines drumzles, kurios į vandenį patenka iš atokių vietovių, pasiekiamų beveik tik sraigtasparniais.

    Pirmieji aiškūs požymiai pastebėti 2018 metais, o vėlesni tyrimai parodė, kad reiškinys plečiasi. Pokyčiai iš pirmo žvilgsnio primena rūgštinę taršą, būdingą kasybos regionams, tačiau šiose teritorijose kasyklų nėra.

    Naujausią reiškinio analizę atlikusi tyrėjų grupė iš Kalifornijos universiteto Deivise sieja upių oranžėjimą su atšylančiu amžinuoju įšalu. Tirpstant anksčiau įšalusiems gruntams, vanduo pradeda skverbtis giliau ir susiduria su uolienose esančiais mineralais, kurie iki tol galėjo būti izoliuoti tūkstančius metų.

    Šiems mineralams oksiduojantis, į vandenį išplaunami metalai, įskaitant geležį, aliuminį, manganą, cinką, nikelį, kadmį ir retųjų žemių elementus. Būtent jie suteikia vandeniui rūdžių spalvą ir gali keisti rūgštingumą, o tai didina riziką ekosistemoms.

    Metalų šuolis ir rūgštėjimas

    2022–2024 metais mokslininkai ėmė mėginius šešiuose skirtinguose baseinuose, kad matytų ne vien momentinę situaciją, bet ir ilgalaikes tendencijas. Kai kur nustatytas didesnis rūgštingumas ir metalų koncentracijos, prilygstančios ar net viršijančios rodiklius, aptinkamus rūgštiniame kasyklų drenaže.

    Viename Salmon upės ruože nuo konkretų šaltinį turinčio pratekėjimo metalų kiekis pakilo iki 70 kartų, palyginti su įprastiniu fonu. Padidėję rodikliai buvo fiksuojami net maždaug 97 kilometrų atstumu žemiau srovės.

    Mokslininkai šuolį sieja su 2019 metais Aliaskoje fiksuota rekordiškai šilta vasara, po kurios sekė neįprastai snieginga žiema. Didesnis sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija, todėl gruntas prasčiau atšąla ir ne taip greitai vėl įšąla, o tai leidžia vandeniui skverbtis giliau.

    „Kai sniego daugiau, jis izoliuoja dirvožemį ir trukdo jam vėl įšalti“, – sakė tyrimo autorė Taylor Evinger.

    Tyrėjų duomenimis, po šio laikotarpio upėse staigiai kilo sulfatų ir cinko koncentracijos, o vėlesniais metais jos pamažu mažėjo. Tai rodo, kad ekstremalūs sezonai gali suveikti kaip savotiški paleidikliai, staiga pakeičiantys vandens chemiją didesnėse teritorijose.

    Kuo tai pavojinga gamtai ir žmonėms

    Mažas pH ir padidėję metalų kiekiai gali būti žalingi vandens organizmams, ypač žuvims ir bestuburiams, taip pat pakrančių augalijai. Kituose Arkties regionuose jau fiksuotos vietovės, kur šalia rūgštėjančių upių nyksta augalai, o kai kur mažėja lašišinių žuvų ir kitų rūšių gausa.

    Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugelis šiaurės bendruomenių kasdien remiasi upių vandeniu ir žvejyba. Aliaskoje atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms upės yra ne tik ekosistemos dalis, bet ir maisto bei pragyvenimo šaltinis.

    „Šiuo metu nematome masinių žuvų kritimų ir nežinome apie geriamojo vandens kokybės problemas, kurios tiesiogiai kenktų gyvenvietėms, tačiau stebėjimų skaičius kelia nerimą“, – sakė Taylor Evinger.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas ilgą laiką nebuvo aiškiai įtrauktas į prognozes, kaip Arktis keisis šylant klimatui. Vis dėlto pranešimų apie panašius rūgštinio drenažo pratekėjimus per amžinojo įšalo zonas daugėja, o šimtai baseinų gali patirti panašius cheminius pokyčius.

    Augantis reiškinys visoje Arktyje

    Susiję tyrimai rodo, kad nuo 2018 metų Šiaurės Amerikos įšalo zonoje dokumentuota tūkstančiai pratekėjimų, susijusių su rūgštinių uolienų drenažu, ir poveikis užfiksuotas daugiau nei 200 upių bei upelių. Panašūs vadinamųjų rūdijančių upių atvejai aprašomi ir borealinėje bei arktinėje Kanadoje.

    Ekspertai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį vandens ištekliams šylančiame klimate. Didžiausias iššūkis, anot tyrėjų, yra tai, kad pokyčiai gali pasireikšti staiga, o poveikis žemyn upe gali būti jaučiamas dar dešimtis ar net šimtus kilometrų.

    Kol kas Brooks kalnagūbrio regione ieškoma atsakymų, kiek šie cheminiai pokyčiai ilgainiui paveiks žuvis, geriamojo vandens šaltinius ir vietos bendruomenes. Tačiau aiškėja viena tendencija: tirpstant amžinajam įšalui keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir vandens chemija, o tai gali tapti vis dažnesne nauja realybe šiaurėje.

  • Astronomai aptiko milžinę galimai gyvybinėje zonoje prie karščiausios žvaigždės – kas tai keičia?

    Astronomai aptiko milžinę galimai gyvybinėje zonoje prie karščiausios žvaigždės – kas tai keičia?

    Astronomai paskelbė aptikę galimą egzoplanetą HD 156295 b vadinamojoje gyvybinėje zonoje, skriejančią aplink itin karštą A tipo žvaigždę HD 156295. Jei radinys pasitvirtintų, tai būtų vienas įdomiausių pavyzdžių, kai planetos kandidatas randamas prie masyvesnės ir gerokai karštesnės už Saulę žvaigždės.

    Gyvybinė zona apibrėžia atstumų sritį, kur teorinėmis sąlygomis planetoje galėtų egzistuoti skystas vanduo, tačiau tai savaime nereiškia, kad planeta tinkama gyvybei. Šiuo atveju kalbama apie dujų milžinę, tad realistiškesnis scenarijus būtų ne gyvybė pačioje planetoje, o galimi palydovai, jei tokie egzistuotų.

    Neįprasta žvaigždė ir retas metodas

    Žvaigždė HD 156295 yra Delta Scuti tipo kintamoji, tai reiškia, kad jos ryškis pulsuoja reguliariais ritmais. Būtent šie ritmai tyrėjams tapo savotišku laikrodžiu, leidžiančiu ieškoti kompanionų ne įprastais tranzito ar radialinio greičio, o pulsacijų laiko pokyčių būdu.

    Mokslininkai analizavo NASA TESS teleskopo stebėjimus ir ieškojo vos pastebimų pulsacijų atvykimo laiko svyravimų. Tokie svyravimai gali atsirasti dėl žvaigždės judėjimo aplink sistemos masės centrą, kai ją gravitaciškai traukia planeta ar kitas masyvus kūnas.

    Ką žinome apie HD 156295 b kandidatą

    Pagal dabartinius įverčius HD 156295 b gali būti maždaug šešis kartus masyvesnė už Jupiterį ir skrieti maždaug 4 astronominių vienetų atstumu nuo savo žvaigždės. Vienas apsisukimas aplink žvaigždę, kaip skaičiuojama, truktų apie 2 200 dienų, tai yra beveik šešerius metus.

    Tyrėjai taip pat vertina, kad ši planeta gautų apie 60 proc. to žvaigždės spinduliuotės kiekio, kurį Žemė gauna iš Saulės. Dėl to ji patenka į sritį, kuri pagal apibrėžimą gali sutapti su gyvybine zona, nors reali aplinka tokiame pasaulyje būtų labai priklausoma nuo atmosferos sudėties ir šiltnamio efekto.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Masyvių A tipo žvaigždžių planetas aptikti sunkiau nei aplink Saulės tipo žvaigždes, todėl patvirtintų egzoplanetų tokiose sistemose vis dar mažai. Autoriai nurodo, kad šio kandidato realumo tikimybė šiuo etapu siekia apie 50 proc., tad būtini papildomi stebėjimai ir nepriklausomi patikrinimai.

    Tyrimo komanda pabrėžia, kad aptikti signalai yra ties TESS duomenų aptikimo riba, todėl klaidingi teigiami atvejai čia yra reali rizika. Vis dėlto net ir nepasitvirtinęs kandidatas gali būti vertingas, nes padeda tobulinti paieškos kriterijus ir geriau suprasti, kaip dažnai milžinės planetos formuojasi vidutiniais atstumais nuo masyvesnių žvaigždžių.

    Ateities misijos, tokios kaip Europos kosmoso agentūros PLATO, turėtų suteikti tikslesnių šviesio matavimų ir ilgesnių stebėjimų sekų, kurios ypač svarbios sistemoms su kelių metų orbitomis. Jei HD 156295 b bus patvirtinta, tai taps svarbiu orientyru aiškinantis, kokios planetų sistemos susiformuoja prie karštų, trumpiau gyvenančių žvaigždžių.

  • Mokslininkai nustebo: trijų primatų „kalba“ gali turėti gramatiką, laikytą tik žmogaus bruožu

    Mokslininkai nustebo: trijų primatų „kalba“ gali turėti gramatiką, laikytą tik žmogaus bruožu

    Kas iš tiesų rasta tyrime?

    Naujas Ciuricho universiteto mokslininkų darbas kelia klausimą, ar kai kurių primatų skleidžiami garsai gali turėti gramatines struktūras, primenančias žmogaus kalbą. Tyrėjai teigia aptikę požymių, kad tam tikros šauksmų sekos gali būti sudaromos ne vien linijiškai, bet ir su įterptomis, hierarchinėmis „lizdinėmis“ struktūromis.

    Tyrime analizuoti trijų rūšių primatai: paprastieji marmozetai, alyvuoginiai kolobusai ir bonobai. Darbas publikuotas kaip bioRxiv išankstinis rankraštis, todėl šiuo metu jis dar nėra perėjęs recenzavimo.

    Kaip tai buvo tikrinama?

    Kadangi mokslininkai negali tiesiogiai patikrinti, ką tiksliai reiškia atskiri primatų garsai, jie pasirinko statistinį ir matematinį kelią. Buvo sukurti du modeliai, kurie bandė prognozuoti, koks garsas sekoje turėtų pasirodyti toliau, remiantis skirtingomis prielaidomis.

    Pirmasis modelis vertino šauksmus kaip linijinę grandinę, kur svarbiausia yra tik ankstesnių elementų tikimybės. Antrasis modelis leido įtraukti hierarchiją, kai sekoje svarbios ne tik kaimynystės, bet ir įterptos struktūros, panašiai kaip sakiniuose, kuriuose viena konstrukcija „įdedama“ į kitą.

    Metodą autoriai pirmiausia patikrino su žmonių kalbos įrašais, kad įsitikintų, jog modeliai atpažįsta skirtingas struktūras. Tuomet tie patys principai pritaikyti primatų vokalizacijoms, ir būtent čia, kaip teigiama, pasimatė hierarchinės struktūros požymiai.

    Kodėl tai svarbu ir kur ribos?

    Jei tokie rezultatai pasitvirtintų, tai reikštų, kad griežta riba tarp žmogaus sintaksės ir gyvūnų komunikacijos gali būti mažiau aiški, nei manyta. Autoriai kelia mintį, kad tai gali keisti diskusiją apie kalbos evoliuciją ir apie tai, kas buvo kritinis lūžis žmogaus raidoje.

    „Pirmą kartą parodome, kad gyvūnai generuoja šauksmų sekas, kurias galima aprašyti viršreguliariomis rekursinėmis gramatikomis, todėl panašumų su žmogaus kalba gali būti daugiau, nei manyta“, – teigia tyrimo autoriai.

    Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas, jog primatai „naudoja gramatiką“ žmogui įprasta prasme. Modeliai remiasi tikimybėmis ir forma, o ne prasmės supratimu, todėl aptikta struktūra gali atspindėti ir kitus dėsningumus, pavyzdžiui, ritminius ar į muziką panašius šablonus.

    Ribojantis veiksnys – ir duomenų apimtis: tokie darbai dažnai remiasi palyginti nedideliais įrašų rinkiniais, o rezultatų patikimumui reikia platesnių duomenų iš skirtingų populiacijų ir aplinkų. Dėl to artimiausias žingsnis būtų didesni, nepriklausomai pakartojami tyrimai ir recenzavimas, kuris įvertintų metodikos tvirtumą.

    „Dar viena galimybė yra ta, kad šie grupavimai atspindi grynai formalią struktūrą, panašią į muzikos sintaksę žmonėms ar gyvūnų giesmes“, – pažymi autoriai.

    Tyrimas įsilieja į platesnę pastarųjų metų kryptį, kai gyvūnų komunikacija tiriama pasitelkiant pažangius statistinius metodus ir DI, leidžiančius tiksliau aptikti pasikartojančias sekas. Tačiau kol kas mokslininkų išvada atsargi: greičiausiai kai kuriuose primatų šauksmuose yra sudėtingesnė sandara, nei iki šiol pripažinta, bet galutiniai atsakymai dar priešakyje.

  • Teotihuacán turėjo savo raštą? Urve rasti paslaptingi glifai keičia požiūrį į miestą

    Teotihuacán turėjo savo raštą? Urve rasti paslaptingi glifai keičia požiūrį į miestą

    Netoli Teotihuacán kultūrinės įtakos zonos centrinėje Meksikoje aptikti trys raudonu pigmentu tapyti glifai paskatino iš naujo vertinti, ar ši civilizacija turėjo savitą rašto tradiciją. Ženklai rasti sunkiai pasiekiamoje oloje ant Cerro Delgado šlaito, kur patekti galima tik įveikus sudėtingą kopimą.

    Mokslininkai nurodo, kad glifai tapyti tamsiai raudonu pigmentu, tikėtina, su hematitu, o jų kontūrai kai kur vos įžiūrimi plika akimi. 2022 metais vykdytų lauko tyrimų metu pasitelktas skaitmeninis vaizdo apdorojimas leido išryškinti blankias detales ir atskirti simbolius nuo senesnių, šio regiono uolų meno tradicijų.

    Pirmasis ženklas: „Dainuojantis kalnas“

    Ryškiausias glifas vaizduoja stilizuotą trijų kalnų motyvą, prie kurio matyti tarsi iš pravertų burnų kylantys vingiuoti elementai. Teotihuacán ikonografijoje panašūs motyvai neretai siejami su kalba, giesme ar dainavimu, todėl tyrėjai šį ženklą interpretuoja kaip „Dainuojantį kalną“.

    Ši interpretacija sustiprėja dėl vėlesnių vietovardžių paralelių: vienas netoliese esantis kalnas vėliau nahuatlių kalba buvo vadinamas Cuicatepec, o šis pavadinimas taip pat gali būti verčiamas kaip dainuojantis kalnas. Dėl to keliama prielaida, kad glifas galėjo žymėti konkrečią vietą ar kraštovaizdžio objektą.

    Du kiti glifai ir galimos jų prasmės

    Antrasis ženklas, pasak tyrėjų, primena kompoziciją su elementais, panašiais į vėrinį ar audinį, ir vertikaliai išdėstytą ginklą. Dėl panašumų su Teotihuacán karių vaizdiniais svarstoma, kad tai galėjo būti karinio statuso, titulo arba su kariais susijusios grupės žymuo, nors galutinės išvados kol kas atsargios.

    Didžiausias, trečiasis glifas atrodo kaip stačiakampė rėminė struktūra, užpildyta žvaigždes primenančiais simboliais. Jis nutapytas virš nedidelės uolinės atbrailos, kur matyti ugnies pėdsakų, o olos sienos ir lubos vietomis pajuodusios nuo suodžių, todėl spėjama, kad čia galėjo vykti su ugnimi susiję ritualai.

    Ką tai sako apie Teotihuacán raštą?

    Pastaraisiais metais archeologiniuose radiniuose vis dažniau identifikuojami Teotihuacán ženklai, kurie gali atitikti vietovardžius, vardus, titulus ar kalendorinę informaciją. Tyrėjų teigimu, šiuo metu aprašomas repertuaras siekia beveik 120 ženklų, o tai leidžia kalbėti apie nuoseklesnę ženklų sistemą, o ne pavienius dekoratyvinius motyvus.

    Naujausiame tyrime argumentuojama, kad tai galėjo būti logo-fonetinis raštas, kuriame ženklai perteikia ir sąvokas ar žodžius, ir garsinę informaciją. Vis dėlto Teotihuacán rašto problema lieka atvira: nėra galutinai aišku, kokia kalba galėjo būti užrašoma, o dalies glifų reikšmės tebėra diskusijų objektas.

    Šio radinio reikšmė platesnė nei trijų ženklų interpretacija: jis rodo, kad rašytinės komunikacijos tradicijos Teotihuacán įtakos erdvėje galėjo būti labiau paplitusios, nei manyta anksčiau. Tokie atradimai ypač svarbūs siekiant suprasti, kaip ši viena didžiausių ikikolumbinės Amerikos urbanistinių civilizacijų fiksavo vietų pavadinimus, socialinį statusą ir ritualines praktikas.

  • Amazonė slepia šimtus mlrd. eurų vertės vaistų užuomazgas: kirtimai naikina tai, ko ieško farmacijos milžinės

    Amazonė slepia šimtus mlrd. eurų vertės vaistų užuomazgas: kirtimai naikina tai, ko ieško farmacijos milžinės

    Tropiniai miškai, ypač Amazonė, gali slėpti dar neatrastų augalinių junginių, kurie ateityje taptų naujų vaistų pagrindu. Organizacijos Zero Carbon Analytics vertinimu, vien farmacijos pramonės požiūriu potenciali tokių atradimų komercinė vertė gali siekti šimtus milijardų eurų.

    Skaičiavimuose pabrėžiama, kad bendras intervalas platus, nes dalis prielaidų remiasi neištirta biologine įvairove ir tuo, kiek sėkmingai mokslas geba paversti junginius vaistais. Vis dėlto Amazonė, kuriai priskiriama apie 30 proc. šio potencialo, išskiriama kaip vienas svarbiausių pasaulio bioišteklių regionų.

    Kodėl gamta svarbi vaistams

    Natūralios kilmės medžiagos šiuolaikinėje medicinoje išlieka kritiškai svarbios, ypač kuriant priešvėžinius preparatus ir antibiotikus. Ekspertų apžvalgos rodo, kad reikšminga dalis priešvėžinių vaistų istorijoje buvo tiesiogiai susiję su natūraliais produktais arba sukurti remiantis gamtoje randamomis molekulėmis.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad didžioji dalis augalų gaminamų cheminių junginių iki šiol nėra nuodugniai ištirti. Tai reiškia, kad prarandant rūšis prarandama ir galimybė apskritai sužinoti, ar jos galėjo pasiūlyti proveržį gydyme.

    Kirtimai naikina būsimus atradimus

    Didžiausia problema ta, kad miškų naikinimas vyksta greičiau, nei spėjama inventorizuoti rūšis ir tirti jų savybes. Zero Carbon Analytics analizė teigia, kad nuo 2001 metų dėl tropinių miškų kirtimų galėjo būti prarasta dešimčių milijardų eurų potenciali komercinė vertė, susijusi su būsimais vaistais.

    Amazonėje rizika laikoma ypač didele dėl endeminių rūšių, kurios neaptinkamos niekur kitur pasaulyje. Jei tokia rūšis išnyksta, kartu išnyksta ir visa jos biocheminė įvairovė, kuri galėjo tapti naujos terapijos atspirties tašku.

    Ne tik pinigai, bet ir visuomenės nauda

    Analizė atskiria komercinę vertę nuo vadinamosios socialinės vertės, kuri apima visuomenės sveikatos naudą, pavyzdžiui, išgelbėtas gyvybes ar sumažėjusias gydymo išlaidas. Skaičiuojama, kad tropiniuose miškuose slypintys dar neatrasti vaistai teoriškai galėtų turėti trilijonais eurų matuojamą socialinę vertę.

    Autoriai pabrėžia ir kitą svarbų aspektą: vietos bendruomenės Amazonėje šimtmečius naudojo augalus gydymo praktikoje ir sukaupė žinių, kurios gali padėti moksliniams tyrimams. Todėl vis dažniau akcentuojama, kad bioprospekcija turi vykti laikantis sąžiningo naudos pasidalijimo principų ir gerbiant čiabuvių teises.

    Amazonės atvejis vis aiškiau parodo paradoksą: kuo sparčiau nyksta miškas, tuo greičiau prarandami potencialūs medicinos atradimai, net jei apie jų egzistavimą dar nespėta sužinoti. Mokslininkai ir aplinkosaugos organizacijos pabrėžia, kad miškų apsauga šiuo atveju tampa ne tik klimato, bet ir visuomenės sveikatos klausimu.