CP v2

Category: Mokslas

  • Mokslininkai išgavo DNR iš 1 300 metų rankraščių: metodas nepalieka nė menkiausio pėdsako

    Mokslininkai išgavo DNR iš 1 300 metų rankraščių: metodas nepalieka nė menkiausio pėdsako

    Mokslininkai pristatė visiškai neinvazinį būdą išgauti DNR iš pergamentinių rankraščių, kurių amžius siekia iki 1 300 metų. Iki šiol tokie tyrimai dažnai reikalaudavo mikroskopinių išpjovų ar kitų veiksmų, kurie keldavo riziką vertingiems dokumentams.

    Pergamentas gamintas iš specialiai apdorotos gyvūnų odos, dažniausiai veršelių, avių ar ožkų. Nors praėjo šimtmečiai, medžiagoje vis dar gali išlikti ląstelių pėdsakų, o kartu ir genetinės informacijos fragmentų.

    Švelnus mėginio paėmimas

    Naujoji technika paremta paprastu, bet itin atsargiu veiksmu: pergamento paviršius lengvai perbraukiamas sausu citologiniu šepetėliu, panašiu į naudojamus medicininiuose tyrimuose. Taip surenkamas mikroskopinis biologinės medžiagos kiekis, nepaliekant matomų pažeidimų.

    Surinktos dalelės vėliau analizuojamos taikant šiuolaikines genetines technologijas, įskaitant DNR sekoskaitą, plačiai naudojamą ir kriminalistikoje. Tyrėjų teigimu, svarbiausia čia ne vien DNR išgavimas, o tai, kad procesas nereikalauja paaukoti nė milimetro istorinės medžiagos.

    Ką parodė bandymai

    Metodo veiksmingumui įvertinti ištirti 91 istorinis rankraštis, saugomas Duke universiteto bibliotekoje. Dokumentai buvo iš skirtingų regionų, įskaitant Angliją ir Etiopiją, o jų datavimas apėmė laikotarpį nuo VIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios.

    Analizės parodė, kad net patys seniausi pergamentai dažnai turi pakankamai genetinės medžiagos, kad būtų galima nustatyti, iš kokio gyvūno odos jie pagaminti. Kai kuriais atvejais pavyko gauti ir detalesnių užuominų apie kilmę.

    Naujos galimybės istorijai

    Tokie tyrimai gali papildyti tradicinę rankraščių analizę, kuri iki šiol daugiausia rėmėsi rašysena, rašalu, kalba ar dokumento proveniencija. DNR duomenys gali padėti atsekti, iš kur buvo gaunamos odos, kaip galėjo judėti žaliavos ir kokie ryšiai siejo skirtingus regionus.

    Be prekybos kelių rekonstrukcijos, genetinė informacija gali prisidėti prie gyvulių veislių kaitos tyrimų, senųjų bandų struktūros atkūrimo ar net istorinių gyvūnų ligų pėdsakų paieškos. Tai leidžia į pergamentą žvelgti ne tik kaip į tekstą, bet ir kaip į biologinės istorijos laikmeną.

    Tyrėjai pabrėžia, kad neinvazinis pobūdis gali būti lemiamas argumentas bibliotekoms ir muziejams, kurie atsargiai vertina bet kokį fizinį kontaktą su eksponatais. Jei metodas prigis, tūkstančiai pasaulio kolekcijose saugomų rankraščių gali tapti nauju duomenų šaltiniu, padedančiu tikslinti istorijos detales.

  • Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Po 250 metų paslaptis baigta: rastas kapitono Džeimso Kuko laivo „Endeavour“ vrakas

    Kone 250 metų jūreivystės istorijoje gyvavusi mįslė, kur atgulė legendinis kapitono Džeimso Kuko laivas „Endeavour“, artėja prie pabaigos. Povandeninės archeologijos tyrėjai, remdamiesi naujausiu galutiniu vertinimu, teigia identifikavę Nauporto uoste JAV nuskendusį vraką, kuris atitinka šio laivo konstrukciją ir istorinius dokumentus.

    „Endeavour“ išgarsėjo 1768–1771 metais, kai gabeno Kuko ekspediciją, kuri mokslo tikslais turėjo stebėti Veneros tranzitą Saulės disko fone. Tos pačios kelionės metu buvo pasiektos Naujosios Zelandijos pakrantės ir detaliau ištirta rytinė Australijos pakrantė, todėl laivas tapo vienu atpažįstamiausių Didžiųjų geografinių atradimų epochos simbolių.

    Vis dėlto šis palikimas vertinamas nevienareikšmiškai: vieniems tai pažangos, kartografijos ir jūrinių tyrimų istorija, kitiems – Europos kolonizacijos Ramiojo vandenyno regione pradžios ženklas. Dėl to laivo identifikavimas svarbus ne tik kaip archeologinis atradimas, bet ir kaip diskusijų apie istorijos interpretaciją atskaitos taškas.

    Kaip laivas tapo „Lord Sandwich“

    Pasibaigus garsiajai ekspedicijai, laivo karjera nebuvo tokia romantiška. Laivas buvo parduotas privatiems savininkams, pervadintas „Lord Sandwich“ ir vėliau pritaikytas karo reikmėms, tarp jų ir JAV Nepriklausomybės karo laikotarpiu.

    1778 metais britų pajėgos jį sąmoningai nuskandino Nauporto uoste kartu su kitais laivais, siekdamos suformuoti povandeninę užtvarą ir apsunkinti priešo veiksmus. Nuo tada tiksli jo buvimo vieta ir identitetas išliko ginčų objektu, o per laiką uosto dugne susidarė sudėtingas kelių vrakų „kapinynas“.

    Kokie įrodymai leido identifikuoti vraką

    Paieškos intensyviau vyko nuo XX amžiaus pabaigos, kai istorikai ir povandeninės archeologijos specialistai ėmė sistemingai lyginti archyvinius šaltinius su povandeniniais radiniais. Tyrėjai analizavo konstrukcinius požymius, kurie paprastai išlieka net ir smarkiai suirus medienai: korpuso sijų geometriją, tvirtinimo vietas, balasto išdėstymą ir kitus techninius elementus.

    Galiausiai pakankamai duomenų sukaupta dėl vrako, anksčiau žymėto RI 2394. Teigiama, kad jo matmenys ir konstrukciniai sprendimai atitinka XVIII amžiaus dokumentuose aprašytą „Endeavour“ ir vėlesnius pertvarkymus, atliktus laivą naudojant kaip transporto ir karo paskirties priemonę.

    Prie išvadų prisidėjo ir medienos analizės, padėjusios įvertinti, kurie fragmentai galėjo būti pirminiai, o kurie – vėlesnių remontų rezultatas. Tyrėjai akcentuoja, kad svarbus buvo ne vienas radinys, o visuma požymių, kurie sutapo su istoriniais įrašais apie laivo perstatymus ir eksploatacijos laikotarpį iki nuskandinimo.

    Kontroversijos ir kodėl prireikė laiko

    Laivo paieškas lydėjo ir nesutarimai, nes ankstesni pareiškimai apie „Endeavour“ radimą buvo kritikuojami kaip per ankstyvi. Skirtingos tyrėjų grupės pabrėžė, kad tokio tipo identifikacijai reikalingas ne vien tikėtinas sutapimas, bet ir detali įrodymų grandinė, atlaikanti profesionalią kritiką.

    Šįkart situaciją pakeitė galutinis vertinimas, kuriame apibendrintos ankstesnės išvados, papildomos povandeninių tyrimų detalės ir naujai sujungti archyviniai duomenys. Nors jūrinės archeologijos praktikoje absoliutus tikrumas ne visada pasiekiamas dėl irimo bei vėlesnių uosto pokyčių, tyrėjai teigia pasiekę tokį įrodymų lygį, kuris leidžia identifikaciją laikyti pagrįsta.

    Šis atradimas gali turėti pasekmių ir paveldo apsaugai, nes identifikuotas vrakas paprastai sulaukia didesnio dėmesio dėl konservavimo, tyrimų tęstinumo ir prieigos ribojimų. Kartu jis dar kartą primena, kad istorinių laivų paieškos dažnai trunka dešimtmečius ir reikalauja nuoseklaus darbo su dokumentais, inžineriniais duomenimis ir povandeninės aplinkos realijomis.

  • Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Senovės Roma beveik neturėjo tokio dirbtinio apšvietimo, prie kokio esame įpratę šiandien. Alyvos lempos skleidė menką šviesą, o pati alyva buvo brangi, todėl dauguma žmonių guldavosi netrukus po sutemų ir keldavosi kartu su saule.

    Vasarą tai dažnai reiškė kėlimąsi apie penktą ryto, o žiemą kiek vėliau. Vos prašvitus miestas atgydavo: į gatves išeidavo prekeiviai, kepėjai atidarydavo dirbtuves, amatininkai ruošdavosi darbui.

    Daliai miestiečių rytas prasidėdavo vizitu pas patroną, turtingą globėją, galintį padėti pinigais ar ryšiais. Tokia klientų ir patronų sistema buvo viena svarbiausių Romos visuomenės atramų, formavusi tiek kasdienę tvarką, tiek socialines galimybes.

    Rytas ir pietūs: paprasta

    Rytinis valgis, romėnų vadintas ientaculum, dažniausiai būdavo kuklus. Dažnam užtekdavo duonos, kartais pamirkytos vyne ar alyvuogių aliejuje, šalia atsirasdavo sūrio, alyvuogių, džiovintų vaisių, rečiau kiaušinių.

    Pasiturintys gyventojai galėjo rinktis medų ar šviežius vaisius, tačiau daugumai pagrindas išlikdavo grūdai ir duona. Apie vidurdienį būdavo valgomas prandium, greitas ir paprastas patiekalas, labiau panašus į šiandienį pietų užkandį.

    Dažnai tai būdavo vakarykščio maisto likučiai, daržovės, sūriai, žuvis ar kiek mėsos, jei šeimos biudžetas tai leisdavo. Tokia mitybos logika atspindėjo Romos realybę: miestas buvo milžiniškas, o daugumai svarbiausia buvo sotumas ir kaina.

    Vakarienė ir garsusis garum

    Vakare ateidavo cenas, vakarienės, metas. Turtingų romėnų namuose ji kartais trukdavo valandas ir virsdavo kelių patiekalų puota, tačiau dauguma miestiečių valgė gerokai kukliau.

    Ant stalo dažniausiai atsidurdavo kruopos, lęšiai, pupos, daržovės, duona, alyvuogių aliejus ir žuvis. Kiauliena buvo viena populiariausių mėsų, bet nemažai šeimų ją laikė labiau šventiniu priedu nei kasdienybe.

    Romėnų virtuvės neįmanoma aptarti nepaminėjus garum, fermentuoto žuvų padažo iš žuvų vidurių ir druskos. Skamba atgrasiai, bet anuomet tai buvo universalus skonio stipriklis, kurį dėdavo į mėsą, daržoves, žuvį, o kartais net į saldesnius patiekalus.

    Ar Roma turėjo fast food?

    Taip, ir labai aiškiai atpažįstamą. Mieste veikė daugybė mažų užeigų, vadintų thermopolia, kuriose buvo galima nusipirkti paruošto karšto maisto, sriubų ar troškinių, duonos ir praskiesto vyno.

    Daugeliui tai buvo ne pramoga, o būtinybė. Nemaža dalis romėnų gyveno insulae, daugiaaukščiuose nuomojamuose namuose, kurių pigiausiuose būstuose dažnai nebuvo virtuvės ar net vietos maistui gaminti.

    Tokiu atveju nusipirkti šilto patiekalo gatvėje būdavo paprasčiau ir kartais pigiau nei gaminti namuose. Dėl šios priežasties thermopolia neretai vadinamos ankstyviausia greitojo maisto kultūros forma.

    Darbo diena, atlygis ir poilsis

    Tipinis romėnas dažnai dirbdavo šešias dienas per savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. Karščiausiais mėnesiais galėjo būti daroma ilgesnė pertrauka dienos viduryje, kai dirbti tapdavo fiziškai per sunku.

    Roma buvo didžiulė metropolija, todėl čia reikėjo beveik visų profesijų: kalvių, puodžių, kepėjų, dailidžių, mūrininkų, audėjų, krovikų, vežikų, sandėlių darbininkų. Administracijoje dirbo raštininkai ir įvairūs tarnautojai, o turtinguose namuose svarbų vaidmenį atliko vergai, tarp jų ir išsilavinę mokytojai ar gydytojai.

    Nors visuomenė buvo patriarchalinė, moterys taip pat dirbo, ypač žemesniuose sluoksniuose. Jos prekiavo, audė, dirbo smulkiose užeigose ar skalbyklose, o turtingesnės galėjo prižiūrėti šeimos turtą ir verslus, nors politinių teisių neturėjo.

    Tiksliai pasakyti, kiek uždirbdavo eilinis romėnas, sudėtinga, nes atlyginimai kito per šimtmečius ir skyrėsi pagal regionus. Vis dėlto istoriniai vertinimai rodo, kad nekvalifikuotas darbininkas dažnai gaudavo maždaug vieną denarą už dieną, o kvalifikuoti amatininkai galėjo uždirbti daugiau.

    Senatvės pensijų sistemos šiuolaikine prasme nebuvo, todėl žmonės dirbdavo tiek, kiek leisdavo sveikata. Jei jėgos baigdavosi, išgyventi padėdavo šeima, o kariuomenėje išimtimi tapdavo ilgamečiams kariams skiriamos išmokos ar žemės sklypai.

    Poilsis romėnams irgi buvo svarbus: didelio populiarumo sulaukdavo viešosios pirtys, kur susitikdavo draugai, sportuodavo, aptardavo reikalus ir politiką. Pramogų pasaulyje dominavo teatrai, amfiteatrai ir vežimų lenktynės, į kurias suplaukdavo minios.

    Kasdienybė dažniausiai buvo ne apie didžiąją politiką ar karus, o apie darbą, pirkinius, maistą ir bandymą sutaupyti iki rytojaus. Ir būtent tai daro senovės Romą netikėtai atpažįstamą: skubėjimas, kainos, greitas maistas ir ilgas darbas daugeliui skambėtų pažįstamai net ir šiandien.

  • Netoli Belfasto atrado 4 000 metų paslaptį: akmenų ratas slėpė stulbinančius radinius

    Netoli Belfasto atrado 4 000 metų paslaptį: akmenų ratas slėpė stulbinančius radinius

    Archeologai pietų Belfaste aptiko po žeme išlikusius akmenų rato pėdsakus, datuojamus vėlyvuoju neolitu arba ankstyvuoju bronzos amžiumi. Tyrėjų vertinimu, monumentas galėjo būti pastatytas apie 2000 metus prieš mūsų erą, tačiau jo paskirtis iki šiol kelia klausimų.

    Vieta atsidūrė mokslininkų akiratyje po to, kai analizuodami aerofotografijas jie pastebėjo pasėliuose išryškėjusius vadinamuosius augalų ženklus. Tokie kontūrai dažnai išduoda po paviršiumi esančius griovius, duobes ar akmenų konstrukcijas, nes dirvožemio drėgmė ir maistinės medžiagos ten pasiskirsto kitaip.

    Kasdienį vaizdą pakeitė kasinėjimai: po ariamu lauku rasti akmenų išdėstymo fragmentai leido atkurti pirminį rato planą. Archeologai mano, kad objektas greičiausiai atliko ceremoninę ar ritualinę funkciją, nes kol kas nėra požymių, jog tai buvo kapinynas.

    Tyrimai atskleidė ir praradimų mastą: dalis akmenų, tikėtina, buvo pašalinta XIX amžiuje, kai ūkininkai valė laukus nuo kliūčių žemdirbystei. Vis dėlto žemėje likusių struktūrų pakako, kad būtų galima suprasti monumento mastą ir išsidėstymą.

    Kartu su akmenų rato liekanomis aptikta ir reikšmingų artefaktų, liudijančių intensyvų žmonių gyvenimą šiame regione prieš tūkstantmečius. Tarp radinių – puikiai išsilaikęs titnaginis strėlės antgalis, kurio amžius siekia apie 4 000 metų, taip pat keramikos fragmentai ir akmeniniai įrankiai.

    Naujasis atradimas ypač svarbus dėl netoliese esančio Giant’s Ring – vieno žinomiausių megalitinių objektų Šiaurės Airijoje. Archeologai neatmeta, kad abu statiniai galėjo būti didesnio ritualinio kraštovaizdžio dalys, o tai reikštų, jog šio regiono priešistorės žemėlapį teks perbraižyti iš naujo.

    Specialistai pabrėžia, kad akmenų ratų funkcijos Britų salose skyrėsi: vieni galėjo būti bendruomenių susibūrimų vietos, kiti – apeigų erdvės ar orientyrai, susiję su dangaus reiškinių stebėjimu. Šiuo atveju palaidojimų nebuvimas leidžia spėti, kad vietos paskirtis galėjo būti kitokia nei dalies panašių megalitinių kompleksų.

  • Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Sensacija Ninivoje: Saulės vartuose rasta 2 700 metų stela gali atskleisti Asirijos paslaptis

    Irako ir Jungtinių Amerikos Valstijų archeologų komanda, vykdydama bendrus tyrimus Ninivoje, aptiko išskirtinai gerai išlikusią akmeninę stelą, siejamą su vėlyvuoju Asirijos imperijos laikotarpiu. Radinys aptiktas prie vadinamųjų Saulės vartų, vienų iš monumentalių įėjimų į kadaise didžiausiu pasaulio miestu laikytą sostinę.

    Saulės vartai buvo pagrindinis rytinis įvažiavimas į Ninivą, kuria ėjo kelias dabartinio Irbilio kryptimi. Istoriniai šaltiniai rodo, kad vartai ir miesto gynybinė sistema ypač plėsti valdant karaliui Sinacheribui, VIII–VII amžių sandūroje prieš mūsų erą, kai Niniva tapo imperijos administraciniu ir simboliniu centru.

    Kas pavaizduota ant stelos

    Pasak tyrėjų, stela pagaminta iš akmens, siejamo su Mosulo apylinkėmis, o vienoje pusėje matomas bareljefas su asirų valdovu. Kitoje pusėje išlikę dantiraščio įrašai, kuriuos specialistai dar tik ruošiasi pilnai iššifruoti ir interpretuoti.

    Preliminariai manoma, kad monumentas gali būti susijęs su Sargonidų dinastija ir galimai vaizduoja karalių Ašurbanipalą, vieną paskutinių didžiųjų Asirijos valdovų. Jo valdymo laikotarpiu VII amžiuje prieš mūsų erą imperija pasiekė didžiausią teritorinį mastą ir karinį pajėgumą, o karaliaus įvaizdis propagandoje buvo itin svarbus.

    Ką gali atskleisti įrašai

    Iki šiol skelbiama, kad įrašų turinys pirmiausia susijęs su valdovo statybų ir miesto plėtros darbais. Tokie tekstai dažnai fiksuodavo, ką ir kieno nurodymu buvo atstatyta ar pastatyta, taip pat aprašydavo valdovo titulus, religines dedikacijas ir politines žinutes.

    Mokslininkai tikisi, kad detalus epigrafinis tyrimas padės geriau suprasti, kaip buvo organizuojami Ninivos infrastruktūros projektai, kokia buvo vėlyvosios Asirijos administracija ir kaip formuotas valdovo autoritetas. Ne mažiau svarbu tai, kad nauji duomenys gali papildyti žinias apie laikotarpį prieš Ninivos žlugimą, kai 612 metais prieš mūsų erą miestą užėmė ir sunaikino medų bei babiloniečių koalicija.

    Paveldas po karo ir niokojimų

    Radinys išsiskiria ir tuo, kad Ninivos archeologinė zona ilgą laiką buvo pažeidžiama dėl karinių konfliktų ir tyčinio kultūros paveldo naikinimo. Pastaraisiais metais regione vykdomi ne tik kasinėjimai, bet ir išlikusių struktūrų dokumentavimo bei apsaugos darbai, siekiant suvaldyti eroziją ir ankstesnių niokojimų padarinius.

    Artimiausiu metu stela turėtų būti tiriama konservatorių ir dantiraščio specialistų, kad būtų stabilizuota jos būklė ir parengtas tikslus įrašo perskaitymas. Jei hipotezės pasitvirtins, tai gali tapti vienu reikšmingiausių pastarųjų metų radinių, praplečiančių žinias apie vėlyvąją Asirijos imperiją ir jos sostinės istoriją.

    „Tokie radiniai yra reti, nes jie vienu metu suteikia ir ikonografinę, ir tekstinę informaciją, o tai leidžia tiksliau atkurti valdžios komunikaciją bei miesto raidą“, – sakė tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

  • Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Atkoduota neatplėšus „voko“

    Archeologams pavyko perskaityti maždaug prieš 4 000 metų rašytus laiškus jų fiziškai neatveriant. Iki šiol tai dažnai reikšdavo vieną dalyką: norint sužinoti turinį, tekdavo sulaužyti išorinį molinį apvalkalą ir negrįžtamai sugadinti artefaktą.

    Tyrėjai pasirinko kitą kelią. Užuot ardę molines „voko“ kapsules, jie pasitelkė itin didelės raiškos rentgeno kompiuterinės tomografijos skenavimą, o vėliau speciali programinė įranga atkūrė trimatį viduje esančios lentelės vaizdą ir dantiraščio ženklus.

    Kodėl šie dokumentai buvo užrakinti

    Tyrimo centre atsidūrė radiniai iš Kültepe vietovės centrinėje Anatolijoje, svarbaus senovės asirų prekybos tinklo mazgo. Tuo laikotarpiu pirkliai intensyviai keitėsi prekėmis ir informacija, todėl paliko tūkstančius molinių lentelių su administraciniais įrašais ir laiškais.

    Dalis pranešimų būdavo įdedami į papildomą molinį apvalkalą, kuris veikė kaip vokas. Ant jo įspausdavo antspaudus, padėjusius patvirtinti autentiškumą ir greitai pastebėti bet kokį bandymą anksčiau atplėšti siuntą.

    Mobilus tomografas ir naujos detalės

    Šiandien dilema „skaityti ar išsaugoti“ vis dažniau sprendžiama technologijomis. Tyrime naudotas tomografas ENCI išsiskiria tuo, kad yra pritaikytas darbui ne tik laboratorijose, bet ir muziejuose ar saugyklose, todėl brangūs radiniai rečiau transportuojami ir mažiau rizikuoja būti pažeisti.

    Pirmieji bandymai vyko Luvre Paryžiuje, vėliau prietaisas naudotas Anatolijos civilizacijų muziejuje Ankaroje. Ten nuskenuota apie 50 uždarų lentelių, o nemaža jų dalis pasirodė esantys senoviniai laiškai, kurių turinys anksčiau buvo neprieinamas.

    Metodas suteikia daugiau nei vien tekstą. Skenavimas leidžia vienu metu tirti molio struktūrą, „voko“ gamybą, uždarymo žymes ir antspaudų įspaudus, o tai padeda tiksliau rekonstruoti administracines ir prekybines praktikas bei dokumentų judėjimą senovės prekybos keliuose.

    „Taip išsaugome ne tik laiško turinį, bet ir patį objektą kaip vientisą savo epochos liudytoją“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama metodo pranašumus.

    Istorikams ir archeologams ypač vertinga tai, kad tokia korespondencija neretai fiksuodavo kasdienius pirklių rūpesčius: prekių pristatymus, skolų ir atsiskaitymų klausimus, sutartinius įsipareigojimus, o kartais ir asmenines žinutes. Kiekvienas naujai perskaitytas tekstas gali papildyti žinias apie vieną ankstyviausių raštu paremtų ekonomikų ir prekybos tinklą, jungusį Mezopotamiją su Anatolija.

  • Mokslininkų šokas: 300 000 metų „Homo naledi“ baltymai atskleidė netikėtą paslaptį

    Mokslininkų šokas: 300 000 metų „Homo naledi“ baltymai atskleidė netikėtą paslaptį

    Mokslininkai paskelbė reikšmingą proveržį tiriant paslaptingą išnykusį žmonių giminės atstovą Homo naledi. Užuot ieškoję DNR, kuri šiltame Afrikos klimate greitai suyra, tyrėjai iš dantų emalio išgavo ir išanalizavo itin senus baltymus.

    Analizė atlikta 23 dantims, priklausiusiems mažiausiai 20 individų. Tokie baltymai gali išlikti šimtus tūkstančių ar net milijonus metų, todėl jie tampa alternatyva ten, kur genetinė medžiaga praktiškai nebeišsaugoma.

    Užuomina apie lytį nustebino

    Didžiausia intriga kilo tiriant amelogeniną – dantų emalio baltymą, turintį formas, siejamas su X ir Y chromosomomis. Tyrėjai nurodė, kad nė viename tirtame mėginyje nepavyko aptikti Y chromosomai būdingo varianto.

    Remiantis šiuo požymiu, visi ištirti individai greičiausiai buvo biologiškai moteriškos lyties. Paleoantropologams tai tapo netikėtu rezultatu, nes iki šiol buvo manoma, kad radiniai turėtų atspindėti mišrią populiaciją.

    Nauja interpretacija dėl urvo radinių

    Homo naledi kaulai buvo aptikti Pietų Afrikoje, Rising Star urvų sistemoje, giliai ir sunkiai pasiekiamoje kameroje. Nuo 2013 metais paskelbto atradimo dalis tyrėjų kėlė hipotezę, kad kūnai galėjo būti sąmoningai padėti urve, o tai reikštų sudėtingesnį socialinį elgesį, nei būtų tikėtasi turint omenyje mažesnę šios rūšies smegenų apimtį.

    Jei vis dėlto kameroje iš tiesų atsidūrė tik vienos lyties individai, atsiranda naujas paaiškinimas: vieta galėjo turėti specifinę paskirtį, susijusią su išskirtinai vienos lyties laidojimo ar kitomis ritualizuotomis praktikomis. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai išlieka hipoteze.

    Alternatyvus paaiškinimas taip pat neatmetamas: Y chromosomos požymio nebuvimas galėjo būti susijęs su iki šiol nežinomu šios rūšies genetiniu ypatumu, o ne su realia tirtų individų lyties struktūra. Tokiu atveju vien baltymo žymenų dar nepakaktų galutinei išvadai.

    Ryšiai su kitais homininais

    Tyrimas pateikė ir papildomų užuominų apie evoliucinius ryšius. Baltymų duomenys parodė kolageno gamybai svarbaus geno variantą, kurį Homo naledi dalijosi su Paranthropus robustus – kitu išnykusiu homininu, gyvenusiu Afrikoje daugiau nei prieš 1 milijoną metų.

    Tokie sutapimai gali padėti tikslinti senųjų homininų giminystės schemas, ypač kai trūksta DNR. Tačiau mokslininkai pripažįsta, kad vien bendrų baltymų žymenų nepakanka tiksliai nustatyti, ką ši bendra savybė reiškė prisitaikymo ir evoliucijos požiūriu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad itin senų baltymų analizė tampa vis svarbesne paleontologijos kryptimi. Ji leidžia nustatyti giminystės požymius, kai kurias genetines ypatybes ir tikėtiną biologinę lytį net tuomet, kai pilno genomo atkurti neįmanoma.

    Šis darbas publikuotas mokslo žurnale Cell ir laikomas vienu ryškesnių pavyzdžių, kaip proteomika plečia senųjų žmonių ir jų giminaičių tyrimų ribas. Kartu jis primena, kad sensacingos išvados apie elgseną ar laidojimo papročius turi būti vertinamos atsargiai, kol jų nepatvirtina papildomi duomenys.

  • Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lemtingas radinys Pelpline: aptikti du iki šiol nežinoti šv. Augustino pamokslai

    Lenkijoje, Pelplino bibliotekoje saugomame XII amžiaus rankraštyje tyrėjai aptiko du iki šiol nežinotus šv. Augustino pamokslus. Atradimas laikomas reikšmingu vėlyvosios Antikos krikščioniškos minties paveldui, nes papildo vieno įtakingiausių Bažnyčios mąstytojų tekstyną.

    Rankraštį analizavo Viurcburgo universiteto mokslininkas Christianas Tornau kartu su lotyniškų ankstyvosios krikščionybės tekstų leidybos projekto Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum atstovu Clemensu Weidmannu. Iš pradžių dokumentas atrodė kaip įprastas rinkinys su šešiais Augustinui priskiriamais pamokslais, tačiau paaiškėjo, kad du jų nėra fiksuoti jokiuose ankstesniuose kataloguose ar leidimuose.

    Kokia Biblijos scena aiškinama?

    Naujai identifikuotuose pamoksluose Augustinas aiškina vieną labiausiai ginčytų Senajame Testamente aprašytų epizodų iš Pirmosios Samuelio knygos. Tai pasakojimas apie karalių Saulių, kuris, nesulaukęs atsako iš Dievo prieš artėjantį karą su filistinais, kreipiasi į Endoro žiniuonę.

    Biblinėje istorijoje moteris iškviečia mirusio pranašo Samuelio dvasią, o ši išpranašauja Sauliui pralaimėjimą ir mirtį. Šimtmečius teologai ginčijosi, ar Saulius iš tiesų susidūrė su mirusiu pranašu, ar tai buvo apgaulė, regėjimas arba demoniškų jėgų veikimas.

    Augustino atsakymas: be paprastų formulių

    Pirmasis iš aptiktų pamokslų, kaip spėja tyrėjai, galėjo būti sakytas per sekmadienio pamaldas. Jame Augustinas aptaria kelias galimas interpretacijas ir neskuba pateikti vienos galutinės išvados, pabrėždamas, kad kai kurie tikėjimo klausimai reikalauja atidaus svarstymo.

    Antrajame pamoksle, kuris galėjo būti sakytas po kelių dienų, jis grįžta prie tos pačios temos ir nuosekliau dėlioja argumentus. Augustinas kelia klausimą, ar magija gali turėti valdžią mirusiųjų sieloms, ir svarsto, ar aprašytas įvykis galėjo būti Dievo leistas kaip paskutinė žinia Sauliui.

    „Šie tekstai rodo Augustiną ne kaip nutolusį filosofą, o kaip pamokslininką, kuris kartu su bendruomene ieško atsakymų į sudėtingus tikėjimo klausimus“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama radinio reikšmę.

    Kaip patvirtintas autentiškumas?

    Autentiškumui įvertinti atlikta filologinė analizė: lygintas žodynas, sakinių sandara, retorika, argumentavimo logika ir būdingi stiliaus bruožai. Tyrėjai pabrėžia, kad svarbiu įrodymu tapo Augustinui būdingas mokymo būdas, kai klausimas aptariamas etapais, o prie jo grįžtama vėlesnėje kalboje.

    Išvados buvo aptartos specializuotuose akademiniuose seminaruose Vienoje, kur sutarta, kad abu pamokslai turėtų būti laikomi autentiškais šv. Augustino kūriniais. Tokie radiniai yra reti, nes didžioji dalis ankstyvųjų tekstų tradicijos išliko fragmentiškai, o daugelį rankraščių sunaikino karai ir gaisrai.

    Ne mažiau intriguoja ir pamokslų kelias iki Pelplino. Pasak mokslininkų, rankraštis greičiausiai perrašytas iš dar senesnio pavyzdžio, galbūt susijusio su Amelungsborno vienuolynu Žemutinėje Saksonijoje, kurio dalis rinkinių vėliau žuvo per Trisdešimties metų karą.

  • Mokslininkai nustebo: gyvūnai tariasi ir apgaudinėja – susikalba net tarp skirtingų rūšių

    Mokslininkai nustebo: gyvūnai tariasi ir apgaudinėja – susikalba net tarp skirtingų rūšių

    Gyvūnų bendravimas nėra vien instinktų rinkinys: naujesnės apžvalgos rodo, kad skirtingos rūšys gali perduoti informaciją, vertinti partnerių patikimumą ir keisti elgesį pagal situaciją. Tyrėjai pabrėžia, kad tarp rūšių vykstanti sąveika dažnai primena derybas, o ne automatinę reakciją.

    Tokios išvados išryškėjo analizuojant įvairius bendradarbiavimo gamtoje pavyzdžius, kai abi pusės gauna aiškią naudą. Komunikacija čia tampa esminiu įrankiu: garsai, kūno judesiai, spalviniai signalai ar pasikartojantys veiksmai padeda atpažinti pasirengusį bendradarbiauti partnerį.

    Rifuose svarbiausia pasitikėjimas

    Vienas geriausiai žinomų atvejų fiksuojamas koraliniuose rifuose, kur vadinamosios valytojos žuvys pašalina parazitus nuo didesnių žuvų. Mainais jos išvengia užpuolimo, tačiau tokiai sąjungai būtinas pasitikėjimas ir aiškūs signalai, kad nė viena pusė nekelia grėsmės.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad jei viena pusė ima elgtis nesąžiningai, bendradarbiavimas greitai nutrūksta. Tai rodo, kad gyvūnai ne tik reaguoja, bet ir „vertina“ partnerį, o jų elgesys priklauso nuo ankstesnės patirties.

    Bendros medžioklės su ženklais

    Indo Ramiojo vandenyno rifų ekosistemose aprašyti bendros medžioklės scenarijai, kai plėšrios žuvys signalais „pakviečia“ kitą rūšį prisidėti. Pavyzdžiui, kai kurie ešerių giminaičiai tam tikrais galvos judesiais gali nurodyti slėptuvėse esančią grobio vietą.

    Tokiose situacijose murenos, galinčios lįsti į siaurus plyšius, išbaido grobį į atviresnę erdvę, kur jį lengviau pagauna partneriai. Abiejų rūšių medžioklės sėkmė tuomet būna didesnė nei veikiant atskirai, o signalai tampa koordinavimo priemone.

    Žmonės ir paukščiai: senas ryšys

    Dar vienas dažnai minimas pavyzdys siejamas su Afrikoje gyvenančiais paukščiais miodovodais, kurie, kaip rodo tyrimai, gali vesti žmones iki laukinių bičių avilių. Paukščiai naudoja specifinius balsus ir skrydžio trajektorijas, o žmonės, suradę avilį, palieka paukščiams vaško ir lervų.

    Tyrėjai pastebi, kad tokios partnerystės efektyvumas didėja su patirtimi: ir žmonės, ir paukščiai geriau „perskaito“ vieni kitų signalus. Tai laikoma vienu ryškiausių atvejų, kai tarprūšinė komunikacija veikia kaip praktinis, abipuse nauda paremtas susitarimas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausia čia yra komunikacijos lankstumas. Gyvūnai geba mokytis, atskirti patikimus partnerius nuo bandančių apgauti ir keisti signalų intensyvumą ar formą priklausomai nuo aplinkybių.

    Toks požiūris padeda aiškinti ir socialinio intelekto evoliuciją: gebėjimas suprasti kitos rūšies signalus galėjo daug kartų atsirasti skirtingose evoliucinėse linijose, nes suteikė apčiuopiamos naudos. Tai susiję su maisto paieška, plėšrūnų vengimu ir didesnėmis išlikimo galimybėmis.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys vis dažniau jungia elgsenos ekologiją, neurobiologiją ir duomenų analizę, o kai kur taikomas ir DI, padedantis aptikti subtilius signalų dėsningumus. Dėl to mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti, kada gyvūnai keičiasi informacija, o kada tik pasinaudoja atsitiktine kito elgsena.

    Vis dėlto ekspertai ragina vengti supaprastintų išvadų: tarprūšinė komunikacija nebūtinai reiškia žmogui įprastą kalbą. Dažniau tai kontekstiniai signalai ir išmoktos sąsajos, kurios gamtoje veikia pakankamai patikimai, kad palaikytų ilgalaikį bendradarbiavimą.

  • 6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    6-metis lauke rado rūdžių gabalą: paaiškėjo, kad tai 1 300 metų senumo kardas

    Pietų Norvegijoje, netoli Brandbu vietovės, mokyklos išvyka į lauką baigėsi netikėtu atradimu. Šešiametis berniukas, rinkdamas akmenis dailės pamokai, pastebėjo iš žemės kyšantį neaiškų, rūdimis ir gruntu aplipusį daiktą. Ištraukęs radinį jis dar nesuprato, kad rankose laiko itin retą istorijos liudininką.

    Mokytojai greitai įtarė, jog tai gali būti archeologiškai reikšmingas objektas, todėl informavo regiono kultūros paveldo specialistus. Apžiūros metu paaiškėjo, kad tai geležinis vienaašmenis kardas, neįprastai gerai išsilaikęs, turint omenyje jo amžių ir ilgametį buvimą dirvožemyje.

    Kardas iš virsmo epochos

    Ekspertų vertinimu, ginklas priskiriamas laikotarpiui, kuris sieja vėlyvąjį merovingų laikotarpį ir ankstyvąją vikingų epochą. Preliminariai teigiama, kad kardas galėjo būti nukaltas maždaug 750–850 metais, kai Skandinavijoje keitėsi karybos tradicijos, o geležies dirbiniai tapo svarbia statuso ir galios išraiška.

    Tokių kardų regione aptinkama nedažnai, o panašūs radiniai paprastai pasirodo kas kelerius metus. Istorikai pabrėžia, kad ankstyvaisiais viduramžiais kardai buvo brangūs ir technologiškai sudėtingi gaminiai, todėl dažniausiai priklausė aukšto socialinio statuso kariams ar vietos vadams.

    Kas slepiasi po lauku?

    Netoli vietos, kur rastas kardas, anksčiau buvo fiksuota pilkapių ir senųjų laidojimo vietų iš geležies amžiaus. Dėl to neatmetama versija, kad ginklas galėjo būti kapo įkapių dalis ir daugiau kaip tūkstantį metų išgulėjo žemėje kaip laidojimo ritualo elementas.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar apylinkėse gali būti ir daugiau archeologinių objektų, susijusių su tuo pačiu laikotarpiu. Tokiais atvejais specialistai paprastai vertina dirvožemio sluoksnius, vietovės istorinius duomenis ir radinio kontekstą, nes būtent aplinka padeda tiksliau nustatyti, kaip ir kodėl ginklas atsidūrė žemėje.

    Radinys keliauja į muziejų

    Kardas perduotas ekspertams ir išgabentas į muziejų Osle, kur bus konservuojamas ir detaliai tiriamas. Konservavimo metu nuo metalo pašalinamos korozijos nuosėdos, stabilizuojama medžiaga, o analitiniai metodai leidžia įvertinti geležies sudėtį, gamybos techniką ir galimus naudojimo pėdsakus.

    Tokie radiniai svarbūs ne tik dėl sensacijos, bet ir dėl galimybės geriau suprasti ankstyvųjų Skandinavijos visuomenių ginkluotę, prekybos ryšius bei socialinę struktūrą. Panašios istorijos pasitaiko ir kitur regione, pavyzdžiui, Švedijoje anksčiau vaikas žaisdamas vandenyje buvo aptikęs maždaug 1 500 metų senumo kardą, kuris taip pat pateko į specialistų rankas.