CP v2

Category: Mokslas

  • Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Radaras aptiko mįslingas struktūras ten, kur esą ilsisi Nojaus arka: arčiau kasinėjimų?

    Turkijos rytuose esanti Durupinaro formacija vėl atsidūrė mokslininkų ir entuziastų dėmesio centre. Ši pailga, laivo korpusą primenanti geologinė struktūra yra netoli Ararato kalno regiono, o jos ilgis siekia apie 164 metrus.

    Būtent šis dydis dažnai lyginamas su Biblijoje minimais Nojaus arkos matmenimis, todėl vieta jau kelis dešimtmečius kelia diskusijas. Vis dėlto archeologijoje vien sutampantys skaičiai ar iš tolo panašus siluetas nėra laikomi įrodymu.

    Nauji matavimai po žeme

    Naujausio tyrimų etapo metu komanda atliko detalius vietovės paviršiaus matavimus, sudarė žemėlapius ir užfiksavo GPS koordinates. Tada tyrėjai ėmėsi to, ko plika akimi nematyti, naudodami georadarą.

    Georadaro technologija siunčia elektromagnetinius impulsus į gruntą ir registruoja jų atspindžius nuo skirtingų sluoksnių ar objektų. Taip galima sudaryti požeminių struktūrų vaizdus ir iš anksto įvertinti, kur būtų prasminga planuoti kasinėjimus.

    Tyrėjai pranešė užfiksavę anomalijų ir galimų tuštumų, kurių ribos kai kur atrodo neįprastai tiesios. Remiantis duomenimis, buvo sukurti ir trimačiai modeliai, padedantys tiksliau įvertinti, kas gali slėptis po paviršiumi.

    Kodėl tai dar nereiškia atradimo

    Specialistai pabrėžia, kad tiesesnės linijos ar geofizikinės anomalijos dar nepatvirtina žmogaus sukurtos konstrukcijos. Panašūs signalai gali atsirasti dėl natūralių geologinių procesų, sluoksnių sandaros, erozijos ar skirtingų medžiagų savybių.

    Durupinaro formacija tyrinėta ir anksčiau, o XX amžiuje čia vyko ekspedicijos bei bandymai ieškoti aiškių archeologinių požymių. Ankstesni vertinimai dažnai linko prie išvados, kad laivą primenantis kontūras gali būti natūralios kilmės.

    Vis dėlto šiuolaikiniai geofiziniai metodai leidžia tiksliau atrinkti vietas, kur būtų galima ieškoti apčiuopiamų įrodymų, pavyzdžiui, žmogaus veiklos pėdsakų ar aiškiai identifikuojamų medžiagų. Tolimesni žingsniai priklausys nuo to, ar duomenys bus pakankamai įtikinami, kad būtų pagrįsti tikslingi kasinėjimai.

    Kol kas mokslinė bendruomenė šią istoriją vertina atsargiai: hipotezė apie Nojaus arką išlieka patraukli, tačiau jai patvirtinti reikėtų nepriklausomai patikrinamų radinių, tikslaus datavimo ir aiškaus konteksto, atitinkančio archeologinius standartus.

  • Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Nauja tarptautinės Food Systems Countdown Initiative (FSCI) tyrėjų grupės analizė rodo niūrų vaizdą: iš 30 pasaulinių maisto sistemos tikslų, kuriems nustatyti aiškūs rodikliai, iki 2030 metų realiai pasiekiamas tik vienas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Food“ ir apima 197 šalių duomenis.

    Mokslininkai vertino 44 rodiklius, apimančius visą grandinę nuo gamybos iki vartojimo: gamtinių išteklių naudojimą, mitybos įpročius, maisto prieinamumą, tiekimo grandinių atsparumą ir valdymą. Iš 30 rodiklių su aiškiais globaliais tikslais tik vienas, jų vertinimu, juda pakankamu tempu.

    Vienintelis tikslas, kuris „telpa“ į grafiką

    Vienintelis tikslas, kuris, remiantis projekcijomis, gali būti pasiektas iki 2030 metų, susijęs su mobiliųjų telefonų abonentų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas kaip socialinio susietumo ir sistemų atsparumo pakaitinis matas, nes ryšys krizėse padeda greičiau gauti informaciją ir paslaugas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų metodas skiriasi nuo įprastų stebėsenos ataskaitų: vertinama ne tik kryptis, bet ir atstumas iki pasiekiamo etalono. Taip, anot autorių, aiškiau matyti, kiek realiai dar trūksta iki rezultatų, o ne vien tai, kad „pokyčiai vyksta“.

    „Šis vertinimas skiriasi tuo, kad jis ne tik parodo, ar šalys juda teisinga kryptimi, bet ir kiek toli jos dar yra nuo pasiekiamo etalono“, – sakė mitybos mokslininkė Bianca Carducci.

    Kur atotrūkis didžiausias

    Ataskaitoje nurodoma, kad 22 rodiklių atveju mažiau nei trečdalis šalių, pagal dabartines tendencijas, spės pasiekti taikomus tikslus ar etalonus iki 2030 metų. Tai reiškia, kad daugelyje sričių pasaulis juda per lėtai, o dalyje – netgi prastėjančia kryptimi.

    Vienas prasčiausiai atrodančių rodiklių – šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, susijusios su maisto sistemomis. Tyrėjai skaičiuoja, kad pasaulinis vidurkis nuo tikslo nutolęs daugiau nei 75 proc., o tai signalizuoja apie pernelyg lėtą žemės ūkio, logistikos ir vartojimo transformaciją.

    Kai kuriose srityse užfiksuota ne tik stagnacija, bet ir regresija: mažėjanti pilietinės visuomenės dalyvavimo dinamika, prastėjantys atskaitomybės rodikliai, augantis pesticidų naudojimas ir didėjančios itin stipriai apdoroto maisto apimtys. Šie veiksniai, pasak autorių, didina ilgalaikes rizikas sveikatai ir aplinkai.

    Kodėl valdymas tampa lemiamu veiksniu

    Ataskaitoje atskirai išskiriama valdymo rodiklių svarba, nes jie veikia kaip visos sistemos „įgalintojai“: nuo sprendimų priėmimo skaidrumo iki visuomenės įtraukimo. Be šių prielaidų, kiti tikslai, pavyzdžiui, mitybos gerinimas ar taršos mažinimas, įgyvendinami fragmentiškai.

    „Maisto sistemų transformacija yra bendra atsakomybė, o valdymo rodikliai yra įgalintojai, kurie atrakina pažangą visoje sistemoje“, – sakė Lawrence Haddad.

    Autoriai taip pat pažymi, kad ambicingi globalūs tikslai yra būtini, tačiau jie gali demotyvuoti, jei visuomenei ir politikos formuotojams atrodo nuolat nepasiekiami. Dėl to ataskaitoje greta globalių tikslų taikomi ir regioniniai bei pagal pajamų grupes sudaryti etalonai, leidžiantys matyti realistiškesnius palyginimus.

    Gerų naujienų vis dėlto yra: dalis rodiklių rodo teigiamą kryptį, o keliuose atvejuose bent trečdalis šalių juda taip, kad 2030 metų riba būtų įmanoma. Be to, pratęsus vertinimo horizontą iki 2050 metų, bendras vaizdas, mokslininkų teigimu, „pastebimai pagerėja“, nors kai kurie tikslai išlieka itin sudėtingi.

    Ataskaitos išvada aiški: norint sumažinti maisto nesaugumą, stiprinti atsparumą klimato ir ekonominiams sukrėtimams bei užtikrinti įperkamumą, reikalingas spartesnis pokytis. Priešingu atveju, kaip pabrėžia autoriai, pastangos gali tapti labiau deklaratyvios nei iš esmės keičiančios sistemą.

    „Atskaitomybė už maisto sistemų transformaciją reikalauja spartesnės pažangos, kitaip pastangos rizikuoja tapti imitacinės, o ne transformuojančios“, – sakė Mario Herrero.

  • Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Net ir praėjus dešimtmečiams po jūrinių naftos ir dujų projektų uždarymo, dugne palikti vamzdynai bei vadinamosios „virkštelės“ (žarnos ir kabeliai) ir toliau irta, o jų plastikinės dangos skyla į mikroplastiką. Naujas tyrimas rodo, kad ši tarša gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol buvo vertinama.

    Skaičiuojama, kad vien Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe apleista povandeninė infrastruktūra per metus gali išskirti maždaug 4,5–500 metrinių tonų mikroplastiko. Tyrėjų teigimu, net mažiausias scenarijus savo mastu prilygsta metiniams mikroplastiko srautams į Šiaurės jūrą iš kai kurių kitų gerai žinomų šaltinių.

    Kas tiksliai byra į jūrą?

    Tyrime daug dėmesio skiriama vamzdynų išorinei polimerinei apsaugai ir įvairioms plastiko sudedamosioms dalims, naudojamoms žarnose bei kabeliuose. Dalis senesnių vamzdynų buvo dengiami polimerais ir apsaugomi betono „čiužiniais“ ar svoriais, tačiau nemaža infrastruktūros dalis lieka tiesiogiai veikiama smėlio, srovių ir trinties.

    Mokslininkai analizavo realius pavyzdžius iš Šiaurės jūros, kurie buvo palikti dugne daugiau nei du dešimtmečius ir vėliau iškelti. Mikroskopiniai tyrimai parodė įtrūkimus, paviršiaus fragmentaciją ir medžiagos dilimą, o tai yra būtent tie procesai, dėl kurių plastikas ilgainiui virsta mikroplastiko dalelėmis.

    Kodėl šis šaltinis iki šiol buvo nuvertintas?

    Didelė dalis diskusijų apie mikroplastiką tradiciškai sukosi apie pakuotes, tekstilę, padangų dėvėjimąsi ar nuotekas, o povandeninė pramoninė infrastruktūra liko paraštėse. Tačiau jūroje paliktų vamzdynų tinklai yra milžiniško masto, o jų plastikinės dalys ar dangos sukurtos tarnauti ilgai, bet ne amžinai.

    Remiantis tyrėjų vertinimu, Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe po eksploatacijos pabaigos jūrinėje aplinkoje potencialiai gali būti likę daugiau nei 120 000 metrinių tonų plastiko. Tai reiškia, kad net lėtas irimas, trunkantis dešimtmečius, gali tapti nuolatiniu, sunkiai pastebimu, bet reikšmingu taršos srautu.

    „Net ir geriausiu atveju didelių, dugne paliktų standžių vamzdynų irimas gali sukelti papildomos žalos jūrų gyvūnijai, greta žalos, kurią jau daro kitos plastiko šiukšlės“, – teigiama tyrime.

    Pasekmės ir ką tai reiškia ateičiai

    Mikroplastiko poveikis jūrų ekosistemoms siejamas su rizika, kad dalelės patenka į organizmus per mitybos grandinę, gali kauptis audiniuose ir pernešti priedus bei kitus teršalus. Be to, senos naftos ir dujų infrastruktūros palikimas siejamas ne vien su plastiku: kituose moksliniuose darbuose nurodoma, kad ilgainiui į aplinką gali migruoti ir kiti teršalai, įskaitant sunkiuosius metalus.

    Šie rezultatai stiprina argumentą, kad uždarant jūrinius projektus neužtenka sprendimo „palikti kaip yra“. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina tiksliau inventorizuoti povandeninę infrastruktūrą, įvertinti ilgalaikes taršos pasekmes ir griežčiau planuoti išmontavimą bei atliekų tvarkymą, nes priešingu atveju taršos našta gali būti perkelta ateities kartoms.

  • Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje rado „antivampyrinį“ kapą: 17–19 m. merginai uždėjo pjautuvą ant kaklo ir spyną

    Lenkijoje, Pnio (Pniewo) vietovėje, archeologai tyrinėja neįprastą XVII amžiaus kapą, kuris mokslinėje literatūroje priskiriamas vadinamiesiems antivampyriniams palaidojimams. Jauna, maždaug 17–19 metų amžiaus mergina buvo palaidota su geležiniu pjautuvu ties kaklu, o prie kojos piršto pritvirtinta spyna.

    Tyrėjų teigimu, tokie sprendimai atspindi to meto Vidurio Europoje paplitusius tikėjimus, kad kai kurie mirusieji gali „sugrįžti“ ir pakenkti gyviesiems. Tai ne šiuolaikinių filmų vampyrai, o folklorinė baimė, siejama su staigia, neaiškia mirtimi, epidemijomis ar socialine atskirtimi.

    Kam reikėjo pjautuvo ir spynos

    Pjautuvas buvo padėtas skersai kaklo, ašmenis nukreipiant į gerklės pusę. Aiškinama, kad jei kūnas bandytų „pakilti“, ašmenys simboliškai, o gal ir fiziškai turėjo sutrukdyti tai padaryti.

    Antrasis elementas buvo nedidelė spyna, pritvirtinta prie didžiojo kojos piršto. Mokslininkai ją interpretuoja kaip simbolinį „užrakinimą“ kapavietėje, tarsi turėjusį uždaryti kelią atgal į gyvųjų pasaulį.

    Kapas buvo atvertas po laidotuvių

    Tyrimas rodo, kad kapas greičiausiai buvo atidarytas jau po pirminių laidotuvių. Kaulų padėtis ir žemės sluoksnių analizė leidžia manyti, kad kūnas buvo pajudintas tada, kai minkštieji audiniai dar nebuvo visiškai suirę.

    Hipotezuojama, kad būtent per šį vėlesnį įsikišimą ant kaklo galėjo būti uždėtas pjautuvas. Tai sustiprina versiją, jog „apsaugos priemonės“ galėjo būti reakcija į vėliau bendruomenėje kilusias baimes ar gandus.

    Socialinis statusas ir mitybos mįslė

    Dar vienas netikėtas aspektas yra merginos socialinis statusas. Prie kaukolės aptikta metalizuotų siūlų, siejamų su puošniu galvos apdangalu iš šilko, o pati apdaila, kaip nurodoma tyrime, buvo iš sidabro, dengto auksu.

    Tokios medžiagos XVII amžiuje buvo brangios, todėl tikėtina, kad ji kilusi iš pasiturinčios šeimos. Vis dėlto kaulų ir dantų cheminiai rodikliai rodo palyginti menką gyvūninės kilmės baltymų dalį mityboje, kas gali byloti apie nepriteklių ar ilgalaikius mitybos svyravimus.

    DNR, izotopai ir paslaptingas žalsvas pėdsakas

    Tyrėjai atliko DNR analizę ir nustatė retą motininę haplogrupę J1c2c1, kurios ištakos siejamos su Skandinavija. Tačiau izotopinė dantų analizė rodo, kad vaikystę ji greičiausiai praleido netoli palaidojimo vietos, tad skandinaviška kilmė galėjo būti susijusi su ankstesnėmis šeimos kartomis.

    Paslaptimi išlieka ir žalsvas atspalvis ties gomuriu bei kaklo kaulais. Iš pradžių svarstyta, kad tai galėjo būti senos monetos palikimas, tačiau cheminė analizė šią versiją atmetė ir nukreipė į kontaktą su variu ar vario turinčia medžiaga.

    Ką sako pats laidojimo kontekstas

    Kapinynas, kuriame rastas šis kapas, yra už buvusios gyvenvietės ribų, netoli sankryžos, o teritorijoje nematyti įprastų katalikiškų simbolių ar su malda siejamų radinių. Dėl to archeologai svarsto, kad ši vieta galėjo būti skirta atstumtiesiems, svetimšaliams ar baimę kėlusiems asmenims.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vienareikšmiškai atsakyti, kas tiksliai nutiko mergaitei ir kodėl po mirties ji buvo laikyta galimu pavojumi, kol kas neįmanoma. Tyrimą toliau pildo bioarcheologiniai duomenys, leidžiantys apie praeities baimes kalbėti remiantis ne legendomis, o patikrinamais faktais.

  • Stulbinantis radinys Sardyje: 2 500 metų išliko jauno vyro veidas – kaip tai įmanoma?

    Stulbinantis radinys Sardyje: 2 500 metų išliko jauno vyro veidas – kaip tai įmanoma?

    Vakarų Turkijoje, senoviniame Sardžio mieste, archeologai atkasė maždaug 2 500 metų senumo marmurinę jauno vyro statulą, kurios veidas išliko neįprastai geros būklės. Tyrėjų teigimu, šį „stebuklą“ lėmė tai, kad skulptūra šimtmečius gulėjo veidu į žemę ir taip buvo apsaugota nuo oro poveikio bei mechaninių pažeidimų.

    Radavietė pasirinkta neatsitiktinai: Sardis buvo Lidijos karalystės sostinė, vėliau tapo svarbiu Persijos imperijos centru, o krikščionybės tradicijoje minimas kaip vienas iš septynių miestų, kuriems skirtos Apreiškimo Jonui žinios. Dėl šios daugiasluoksnės istorijos vietovė laikoma išskirtine senovės Anatolijos kultūrinių kaitų tyrimų erdve.

    Atrasta romėnų gatvės sluoksnyje

    Skulptūros fragmentai aptikti ten, kur romėnų laikais ėjo kolonuota gatvė. Kaip aiškina archeologai, statula nebestovėjo originalioje vietoje: ji buvo sulaužyta ir panaudota pakartotinai kaip statybinė medžiaga gatvės dangai.

    Būtent toks pakartotinis panaudojimas paradoksaliai tapo svarbiausia išsaugojimo priežastimi. Skulptūrą paguldžius veidu žemyn, subtilios bruožų detalės ilgą laiką buvo „uždarytos“ nuo tiesioginio lietaus, vėjo, temperatūros svyravimų ir trinties.

    Apranga kelia naujų klausimų

    Ekspertai daug dėmesio skiria pavaizduotos figūros aprangai: vyras vilki storą himationą ir ploną chitoną, o po jais matyti dar vienas savitas drabužio sluoksnis, dekoruotas horizontaliomis linijomis. Turkijos archeologų vertinimu, toks vaizdavimo būdas neturi aiškių analogų daugelyje Anatolijoje ir Graikijoje žinomų panašaus laikotarpio skulptūrų.

    Šis neatitikimas gali reikšti ryškesnį vietinį, su Lidijos kultūra susijusį braižą. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas per anksti tiksliai įvardyti, ką skulptūra vaizduoja ir kokią funkciją ji atliko senovės mieste.

    Kas jo rankoje ir ar statula buvo spalvota?

    Dar viena mįslė yra jaunuolio rankoje laikomas objektas, primenantis vaisių. Šiuo metu nėra aišku, ar tai simbolinis atributas, religinė užuomina, ar konkretų asmenį ar dievybę identifikuojantis ženklas, todėl laukiama papildomų analizės etapų.

    Tyrimai nesibaigia vien datavimu ar ikonografija: skulptūrą dengia storas sukietėjusių nuosėdų sluoksnis, kurį konservatoriai turės šalinti itin atsargiai. Specialistai taip pat ketina ieškoti pigmentų pėdsakų, nes daug senovinių marmurinių statulų buvo dažytos, o net mikroskopiniai dažų likučiai gali iš esmės pakeisti supratimą apie pirminę kūrinio išvaizdą.

    Archeologai tikisi, kad radinys papildys žinias apie Sardžio kasdienybę, religinius vaizdinius ir kultūrinius ryšius regione, kuris skirtingais laikotarpiais patyrė lidijų, persų, graikų ir romėnų įtakas. Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, kam skirta ši skulptūra ir kodėl ji galiausiai atsidūrė romėnų gatvės konstrukcijoje.

  • Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Atšilimas nutraukė Ramiojo ir Indijos vandenynų ryšį: mokslininkai įspėja dėl pasekmių

    Keičiasi vandenynų klimato „pokalbis“

    Ilgus šimtmečius tropinio Ramiojo vandenyno pokyčiai per atmosferą paveikdavo Indijos vandenyno temperatūras, tarsi vyktų tolimo klimato pokalbis tarp dviejų milžiniškų baseinų. Ši sąveika svarbi ir sausumoje, nes Indijos vandenyno šiluma daro įtaką krituliams bei ekstremalių reiškinių tikimybei Afrikoje, Azijoje ir Australijoje.

    Naujas tyrimas rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais dalis šio ryšio ryškiai susilpnėjo ir net apsivertė. Tai reiškia, kad Indijos vandenyno klimato svyravimai nebe taip patikimai seka Ramiojo vandenyno signalus, kaip buvo įprasta anksčiau.

    Kodėl ryšys trūkinėja?

    Vienas pagrindinių mechanizmų, jungiančių šiuos regionus, yra Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija – didelio masto oro judėjimo sistema virš tropikų. Per El Ninjo epizodus ji dažnai silpnėja, o susiję atmosferos pokyčiai gali persiduoti Indijos vandenynui ir pakeisti jo šiluminį foną.

    Tyrime pabrėžiama, kad nuo praėjusio amžiaus vidurio tropinis Indijos vandenynas nuosekliai šyla, o tai siejama su didėjančia šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija. Kartu pastebėta, kad nuo maždaug 1980 metų Ramiojo vandenyno Walkerio cirkuliacija dažnėjo stiprėjimo fazėse, o tai prisidėjo prie netikėto šių baseinų sąsajos persitvarkymo.

    „Pagrindinė išvada tokia: pasaulinis atšilimas ir žmonių sukeltos emisijos ima nusverti natūralią Ramiojo vandenyno įtaką Indijos vandenynui“, – sakė klimato mokslininkė Caroline Ummenhofer.

    Duomenys iš koralų, medžių ir urvų

    Tiesioginiai vandenynų matavimai pasaulyje plačiau prieinami tik maždaug nuo XX amžiaus, todėl vien stebėjimais įvertinti istorinį išskirtinumą sudėtinga. Dėl to mokslininkai sujungė šiuolaikinius stebėjimus, klimato modelius ir vadinamuosius natūralius archyvus, kurie saugo praeities klimato pėdsakus.

    Rekonstrukcijai pasitelkti koralų įrašai, medžių rievių duomenys ir stalagmitų analizė, leidusi atkurti Indijos ir Ramiojo vandenynų klimato svyravimus nuo 1631 iki 1990 metų. Daugumoje šio laikotarpio šių baseinų dinamika judėjo išvien, tačiau išryškėjo ir reta išimtis.

    Maždaug 1810–1850 metų intervale ryšys buvo pastebimai susilpnėjęs, o šis laikotarpis sutapo su keliais itin dideliais tropiniais ugnikalnių išsiveržimais, įskaitant Tamboros 1815 metais. Tokie įvykiai į atmosferą išmeta sieros junginių, kurie sudaro aerozolius ir laikinai sumažina į Žemę patenkančios Saulės spinduliuotės kiekį, todėl vėsta paviršius ir persitvarko vėjai.

    Kuo dabartis kitokia?

    Mokslininkai pabrėžia, kad istorinis sutrikimas XIX amžiuje buvo laikinas ir susijęs su vulkaniniais impulsais, o dabartinis pokytis vyksta nuolatinio, žmogaus veiklos skatinamo atšilimo fone. Palyginus 1945–2025 metų ryšį su analogiškais 80 metų intervalais rekonstrukcijose ir modeliuose, dabartinis elgesys išsiskyrė ir nepateko į įprastą istorinę variaciją.

    Svarbu tai, kad ne visos Indijos ir Ramiojo vandenynų sąsajos subyrėjo vienodai: tyrimas nurodo, jog kai kurie kiti atmosferos ir vandenynų ryšiai išliko stabilesni. Vis dėlto aptiktas pokytis laikomas reikšmingu, nes tropikų baseinų sąveika yra vienas iš sezoninių ir kelių metų trukmės prognozių pagrindų.

    Praktinė pasekmė paprasta: jei vandenynų tarpusavio ryšiai kinta, dalį iki šiol patikimais laikytų prognozavimo taisyklių gali tekti perkalibruoti. Tai aktualu planuojant vandens išteklius, žemės ūkį, pasirengimą karščio bangoms ar potvyniams regionuose, kurių klimatą stipriai veikia Indijos vandenyno šiluminiai svyravimai.

  • Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Žemės gelmės vis dar slepia daug paslapčių, tačiau naujas tyrimas rodo, kad ties mantijos ir branduolio riba gali būti gerokai daugiau smulkių, iki šiol nepastebėtų darinių. Mokslininkai, pasitelkę DI, išskyrė signalus, leidžiančius sudaryti detalesnį šios zonos žemėlapį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth. Jį atlikusi Kinijos mokslų akademijos komanda išanalizavo daugiau kaip 2 000 000 žemės drebėjimų įrašų, sukauptų per maždaug tris su puse dešimtmečio.

    Kas rasta Žemės gelmėse

    Analizėje identifikuota 174 929 silpni, vadinamieji PKP pirmtakų signalai, kurie iki pagrindinės bangos pasiekia jutiklius kiek anksčiau. Tokie signalai atsiranda, kai seisminės bangos išsisklaido susidūrusios su medžiagos netolygumais ties maždaug 2 900 kilometrų gyliu.

    Šie duomenys leido aptikti ir šešias sritis, kuriose, tyrėjų teigimu, yra reikšmingų heterogeniškumų, anksčiau neaprašytų kituose darbuose. Kitaip tariant, tai zonos, kuriose medžiaga ar jos struktūra skiriasi nuo aplinkos ir pastebimai keičia bangų sklidimą.

    Kodėl prireikė DI

    PKP pirmtakų bangos yra labai silpnos, todėl jų paieška tarp milijonų įrašų tradiciškai reikalauja ilgo rankinio darbo ir palieka daug vietos interpretacijoms. Šį kartą DI buvo naudojamas pirminiam atrankos etapui, kad būtų galima greitai atsijoti kokybiškiausius įrašus ir atpažinti tikėtinus pirmtakus.

    Svarbi detalė ta, kad autoriai tikrino ir taisė modelio klaidas rankiniu būdu, o patikslintus pavyzdžius grąžino į mokymo procesą. Tai leido sumažinti riziką, kad algoritmas supainios triukšmą su tikru geofizikiniu signalu.

    Ką tai gali reikšti plokščių tektonikai ir ugnikalniams

    Platesnis aptiktų struktūrų „tinklas“ keičia ankstesnį vaizdą, kuriame anomalijos dažnai atrodė kaip izoliuotos dėmės. Didesnė stebėjimų apimtis rodo, kad dalis jų gali jungtis į didesnius, tęstinius darinių „diržus“, o tai svarbu aiškinant mantijos tekėjimą ir šilumos pernašą.

    Tyrėjai atsargiai svarsto, kad dalis šių netolygumų gali būti susiję su giliai į mantiją nugrimzdusia medžiaga subdukcijos zonose. Esant milžiniškam slėgiui ir temperatūrai, tokia medžiaga gali patirti mineralines transformacijas, cheminį persiskirstymą ar dalinį lydimąsi, suformuodama kišenes, kurių fizinės savybės skiriasi nuo aplinkinių uolienų.

    Tokie skirtumai gali turėti įtakos tam, kaip kyla karšti mantijos srautai, kur formuojasi magmos telkiniai ir kaip pasiskirsto šiluma po ugnikalninėmis sritimis ar vidurio vandenynų kalnagūbriais. Nors tai nėra tiesioginis prognozavimo įrankis, geresnis Žemės gelmių supratimas ilgainiui padeda tikslinti geodinaminius modelius ir seisminės rizikos vertinimus.

    Taip pat pabrėžiama, kad naujai išryškintos zonos, įskaitant menkiau tirtas sritis po Eurazijos aukštomis platumomis, Centrine Azija ir Pietų Atlantu, turėtų tapti prioritetiniais taikiniais aukštesnės raiškos tyrimams. Ateityje, plečiantis signalų katalogui ir taikant kelis skirtingus bangų tipus, tikimasi dar labiau patikslinti apatinės mantijos smulkios struktūros modelius.

    „Aptiktos šešios zonos, kuriose tikėtini reikšmingi, anksčiau neužfiksuoti netolygumai, turėtų tapti prioritetais tolesnei Žemės gelmių analizėms“, – teigiama tyrime.

  • Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Netikėtas radinys dykumoje

    Pietvakarių Egipte, Abu Tarturo plynaukštėje, mokslininkai aptiko suakmenėjusių ryklių dantų, kurie šiandienės dykumos vaizdą verčia iš naujo permąstyti. Radiniai rodo, kad šios itin sausos teritorijos kadaise buvo susijusios su jūriniu, gyvybės kupinu ekosistemos pasauliu.

    Paleontologai fosforitų sluoksniuose identifikavo 14 dantų, priskirtų penkioms išnykusioms ryklių rūšims. Kartu su ankstesniais to paties regiono duomenimis tai leidžia teigti, kad viename stratigrafiniame horizonte užfiksuotos mažiausiai septynios ryklių rūšys.

    Ką pasako dantų įvairovė

    Skirtingos dantų formos padėjo atskirti ryklių grupes: vieni dantys buvo ilgi ir ploni, tarsi adatos, kiti platesni, su dantytais kraštais, dar kiti ryškiai užlenkti. Tokia morfologinė įvairovė paprastai reiškia, kad plėšrūnai medžiojo skirtingą grobį ir dalijosi buveinėmis.

    Tyrėjai mini rūšis, priskiriamas tokioms gentims kaip Cretalamna, Scapanorhynchus, Serratolamna ir Squalicorax. Kai kurie iš šių radinių Abu Tarturo vietovei yra nauji, o dalis jų anksčiau nebuvo fiksuoti Egipte, todėl jie svarbūs tikslinant vėlyvosios kreidos laikotarpio faunos paplitimą Šiaurės Afrikoje.

    Kaip čia galėjo būti jūra

    Radiniai siejami su Duwi formacija, garsėjančia fosfatų klodais ir gausiomis jūrinės kilmės fosilijomis. Vėlyvosios kreidos laikotarpiu, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, Žemės klimatas buvo šiltesnis, o jūros lygis aukštesnis, todėl dideli šiandieninės Šiaurės Afrikos plotai buvo apsemti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dantys nebūtinai atspindi vieną katastrofišką įvykį. Fosforitinė nuogula laikoma „sutankintu“ geologiniu įrašu, kai santykinai plonas sluoksnis gali kaupti skirtingų laikotarpių liekanas, todėl ryklių dantys galėjo patekti į nuosėdas įvairiu metu.

    Kodėl to meto vandenys buvo tokie produktyvūs

    Didelis plėšrūnų rūšių skaičius paprastai rodo turtingą mitybinę bazę ir produktyvią jūrinę aplinką. Tyrėjai kaip galimą paaiškinimą mini upwellingą, kai į paviršių iškeliami vėsesni, maistingų medžiagų prisotinti gilesnių sluoksnių vandenys.

    Tokie procesai praturtina vandenį fosforu ir kitais elementais, skatina planktono augimą ir palaiko visą mitybos grandinę. Būtent dėl to vietovė, kuri šiandien siejama su smėliu ir kritulių stygiumi, geologinėje praeityje galėjo būti šilto, gyvybingo jūros šelfo dalis.

    „Šie radiniai parodo, kad dabar itin sausa Egipto teritorija kadaise buvo susijusi su turtinga jūrine ekosistema“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Mokslininkai perrašė gyvybės žemėlapį: atrado naujus biorūšių židinius, kai kurie nyksta

    Hotspotai atsiranda ten, kur nesitikėta

    Nauja tarptautinė analizė rodo, kad per pastarąjį šimtmetį pasaulio biologinės įvairovės žemėlapis reikšmingai pasikeitė. Mokslininkai nustatė, jog naujų rūšių atradimai ne tik papildo sąrašus, bet ir perstumia regionus, laikomus svarbiausiais biologinės įvairovės židiniais.

    Tokie ypač rūšimis turtingi plotai vadinami biologinės įvairovės hotspotais, o dalis jų išryškėja vietovėse, kurios anksčiau nebuvo laikomos išskirtinėmis. Tyrėjai pabrėžia, kad tai turi tiesioginių pasekmių gamtosaugos prioritetams ir finansavimui.

    Dar daug rūšių lieka nežinomos

    Mokslas vis dar nėra aprašęs didelės dalies Žemės gyvybės formų. Vertinimai rodo, kad formalioje taksonomijoje gali būti neįtvirtinta apie 80 proc. augalų ir gyvūnų rūšių, o tai reiškia, jog reali įvairovė yra gerokai didesnė nei matome duomenų bazėse.

    Kasmet aprašoma daugiau nei 2 000 naujų induočių augalų rūšių, tačiau mokslininkai įtaria, kad dar iki 100 000 augalų rūšių gali būti neatrastos arba neaprašytos. Net žinduolių grupėje, kuri laikoma viena geriausiai ištirtų, atradimų tempas išlieka pastebimas.

    Per šimtmetį aprašyta beveik 40 proc. šiandien žinomų rūšių

    Publikacijoje, paskelbtoje žurnale „Ecology Letters“, analizuota, kaip 1920–2020 metų laikotarpiu kito sausumos stuburinių rūšių atradimų geografija. Į analizę įtraukta daugiau kaip 9 700 paukščių, 5 200 žinduolių, 8 600 roplių ir 7 200 varliagyvių rūšių.

    Tyrėjai padarė išvadą, kad per šimtmetį mokslas atrado ir pavadino beveik 40 proc. visų dabar žinomų sausumos stuburinių rūšių. Daugiausia naujų rūšių aptikta tropikuose, ypač drėgnuose miškuose, kur biologinė įvairovė tradiciškai yra didžiausia.

    „Tai nėra vien statistika: kai atsiranda naujų duomenų, keičiasi ir tai, ką laikome svarbiausiais pasaulio biologinės įvairovės centrais“, – teigiama tyrime.

    Analizė parodė ir ryškius regioninius skirtumus. Naujosios Gvinėjos kalnų miškuose fiksuotas itin spartus naujų žinduolių rūšių aprašymas, o Australija išsiskyrė roplių įvairove: žinomų roplių rūšių skaičius čia išaugo nuo 376 1920 metais iki 933 2020 metais.

    Pasak mokslininkų, nauji atradimai suformavo ir naujus hotspotus, įskaitant Indoneziją, centrinę Andų dalį Pietų Amerikoje bei Madagaskarą. Labiausiai persitvarkė varliagyvių įvairovės žemėlapis: maždaug trečdalis anksčiau išskirtų židinių užleido vietą regionams, kuriuose dabar žinoma dar didesnė įvairovė.

    Panaši tendencija matoma ir roplių atveju. Apie 20 proc. anksčiau nurodytų roplių hotspotų buvo pranokti naujų regionų, kuriuose pastaraisiais dešimtmečiais aprašyta daug daugiau rūšių, įskaitant šiaurinės Australijos savanas ir krūmynus.

    Kodėl tai svarbu gamtosaugai

    Tyrėjai akcentuoja, kad kintanti hotspotų geografija turi didelę reikšmę saugomų teritorijų planavimui. Ypač svarbu tai, kad dalis naujai išryškėjusių židinių yra vėsesnėse ar sunkiau pasiekiamose vietovėse, pavyzdžiui, Andų kalnų ir debesų miškuose, kurie istoriškai buvo prasčiau ištirti.

    Šiems regionams didėja rizika dėl klimato kaitos: kylanti temperatūra ir sausėjantys biotopai gali sparčiai mažinti rūšių išlikimo galimybes. Papildomą grėsmę kelia miškų naikinimas ir natūralių teritorijų pavertimas žemės ūkiui ar infrastruktūrai.

    Mokslininkai įspėja, kad dalis rūšių gali išnykti dar iki tol, kol bus aprašytos. Dėl to, jų teigimu, gamtosauga turi remtis ne tik gerai žinomų teritorijų apsauga, bet ir kryptingais tyrimais, padedančiais identifikuoti iki šiol neįvertintus biologinės įvairovės židinius.

  • 1400 metų paslaptis: kaip frankų karalienės plautis išliko beveik nepakitęs?

    1400 metų paslaptis: kaip frankų karalienės plautis išliko beveik nepakitęs?

    Neįprastas radinys karališkame kape

    VI amžiuje gyvenusi frankų karalienė Arnegunda buvo palaidota išskirtinai turtingai: sarkofage rasta šilko drabužių fragmentų, aukso ir granatų papuošalų, diržo bei avalynės detalių. Vienas žiedas su įrašu leido patikimai nustatyti, kad kapas priklausė būtent jai.

    Tačiau didžiausią klausimą tyrėjams kėlė ne brangenybės, o organinė liekana, kuri tokiomis sąlygomis paprastai neišsilaiko. Karalienės kūnas daugiausia buvo suiręs, bet vienas plautis kažkokiu būdu išliko net apie 1 400 metų.

    Kodėl plautis nesuyro?

    Ilgą laiką buvo manoma, kad tai galėjo lemti atsitiktinai susiklosčiusios kapo sąlygos, pavyzdžiui, drėgmė, temperatūra ar mikroorganizmų aktyvumas. Visgi vėlesni tyrimai parodė, kad vien tik „sėkmės“ paaiškinimo nepakanka.

    2016 metais bioantropologė Raffaella Bianucci išlikusį audinį analizavo elektroninės mikroskopijos metodais. Rezultatai leido daryti išvadą, kad plaučio išsilaikymą greičiausiai sustiprino sąmoningas kūno konservavimas po mirties.

    Mumifikacija Europoje: ne Egipto išskirtinumas

    Tyrėjų vertinimu, Arnegundai galėjo būti taikyta mumifikavimo forma, primenanti kai kurias senovės Romoje ir Egipte žinotas praktikas. Šiuo atveju tai nebuvo klasikinis vidinių organų pašalinimas: manoma, kad balzamavimo medžiagos pateko į kūną per burną ir galėjo pasiekti kvėpavimo takus.

    Papildomą vaidmenį, tikėtina, suvaidino kapo aplinkoje buvusios medžiagos ir jų cheminės sąveikos. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad plautyje esančios medžiagos galėjo reaguoti su vario detale, buvusia puošniame karalienės dirže, taip sustiprindamos audinių konservaciją.

    Prie ilgaamžiškumo galėjo prisidėti ir paties organo ypatybės: plaučiai kai kuriais atvejais gali irti lėčiau nei kiti organai dėl savo struktūros bei tam tikrų ląstelinių procesų. Vis dėlto šiuo atveju lemiama, kaip manoma, buvo kelių veiksnių kombinacija.

    Ką šis atvejis pasako apie ankstyvuosius viduramžius

    Arnegundos palaikai tapo svarbiu įrodymu, kad sudėtingos kūnų išsaugojimo praktikos galėjo būti taikomos ir už senovės Egipto ribų, ankstyvųjų viduramžių Europoje. Tai taip pat padėjo geriau suprasti merovingų elito laidojimo tradicijas ir jų ryšius su ankstesnėmis kultūrinėmis praktikomis.

    Tyrimai pateikė žinių ir apie pačią karalienę: manoma, kad mirties metu ji galėjo būti maždaug 60–70 metų amžiaus, o tai VI amžiaus kontekste laikoma ilgu gyvenimu. Kapavietės prabanga ir išlikusios aprangos detalės leido tiksliau rekonstruoti aukštuomenės statusą ir to meto reprezentacijos ženklus.

    Istorikams ir bioantropologams šis plautis iš pavienės mįslės virto informacijos šaltiniu apie chemiją, laidojimo ritualus ir socialinę hierarchiją. Naujos analizės rodo, kad net ir labai senos organinės liekanos gali atskleisti daugiau, nei buvo įmanoma įsivaizduoti ankstesniais dešimtmečiais.