CP v2

Category: Mokslas

  • NASA zondas „Psyche“ lekia pro Marsą: tūkstančiai kadrų ir pagreitis link reto metalo asteroido

    NASA zondas „Psyche“ lekia pro Marsą: tūkstančiai kadrų ir pagreitis link reto metalo asteroido

    NASA kosminis aparatas „Psyche“ šią savaitę atliks vieną svarbiausių misijos etapų – itin artimą praskridimą pro Marsą, kuris suteiks gravitacinį pagreitį kelionei į asteroidų juostą. Toks manevras leidžia koreguoti trajektoriją taupant kurą ir sutrumpinant kelionės laiką.

    Skrydžio metu zondas įsijungs visus mokslinius prietaisus ir fiksuos tūkstančius vaizdų, kad komanda galėtų patikrinti kamerų ir sensorių darbą realiomis sąlygomis. Marsas kadruose turėtų matytis skirtingais rakursais – nuo siauro pjautuvo artėjant iki beveik pilno disko tolstant.

    „Tai ir techninė repeticija prieš 2029 metais numatytą pagrindinį susitikimą, ir proga gauti tiesiog gražių, moksliškai naudingų nuotraukų“, – sakė Arizonos valstijos universiteto atvaizdinimo komandos vadovas Jimas Bellas.

    Praskridimo metu Marso paviršių ir atmosferą vienu metu stebės ir kitos misijos, įskaitant ant planetos dirbančius marsaeigius bei orbitoje esančius aparatus. Tokie suderinti stebėjimai padeda palyginti instrumentų matavimus ir tiksliau įvertinti aplinkos sąlygas.

    „Psyche“ taikinys yra asteroidas Psichė, esantis asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio. Dauguma ten esančių kūnų yra uoliniai arba ledo sudėties, o metalų gausūs objektai laikomi retesniais, todėl Psichė domina mokslininkus kaip išskirtinis tyrimų objektas.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad Psichė gali būti ankstyvos planetos nikelio ir geležies branduolio liekana, kadaise „nuplėšta“ didžiulių susidūrimų. Tokios sandaros tyrimai gali suteikti žinių apie tai, kaip prieš maždaug 4,6 milijardo metų formavosi Saulės sistema ir kokie procesai lėmė planetų vidinę sandarą.

    Misija startavo 2023 metais ir naudoja saulės elektrinę trauką – variklius, kuriuos maitina Saulės energija, o darbinė medžiaga yra ksenonas. Pagal planą „Psyche“ 2029 metais turėtų pasiekti asteroidą ir įeiti į orbitą, kur maždaug dvejus metus matuos jo sudėtį, magnetinį lauką, topografiją ir kitus parametrus.

  • Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Ispanijos Toledo regione archeologai aprašė monumentalią megalitinę nekropolį, kurios dalis laidojimo statinių, remiantis naujais datavimais, gali siekti ankstyvąjį neolito laikotarpį. Toks amžius ir mastas verčia iš naujo vertinti, kaip anksti Iberijos pusiasalyje atsirado sudėtingos laidojimo tradicijos.

    Tyrėjų duomenys rodo, kad tai ne pavienis kapas, o kelių didelių megalitinių kapaviečių kompleksas, suplanuotas ir nuosekliai įrengtas kraštovaizdyje. Šios struktūros išsiskiria masyviais akmens elementais ir kameromis, kuriose buvo laidojami mirusieji.

    Laidojimo ritualai ir įkapės

    Kapavietėse aptikti laidojimo kambariai leidžia spręsti apie ritualų svarbą ir bendruomenės požiūrį į mirtį. Kartu su palaikais būdavo paliekami kasdienio gyvenimo daiktai bei simbolinės dovanos, kas dažnai siejama su atminimo praktikomis ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

    Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų sėslių bendruomenių socialinę sandarą. Dideli bendri laidojimo statiniai paprastai rodo, kad egzistavo aiškios tradicijos, bendru sutarimu įtvirtintos normos ir gebėjimas jas perduoti per kartas.

    Kodėl svarbi vieta šalies gilumoje

    Ne mažiau reikšminga ir komplekso vieta: jis yra šalies gilumoje, o ne pakrantėse, kuriose iki šiol dažniau buvo aptinkami ankstyvieji megalitiniai objektai. Tai sustiprina hipotezę, kad pažangios statybos ir ritualinės praktikos Iberijoje nebuvo vien pakrančių reiškinys.

    Archeologai pabrėžia, kad tokių statinių statyba reikalavo organizuoto darbo: žmonių koordinavimo, žaliavų parinkimo ir logistikos. Kai kurie konstrukciniai sprendimai leidžia svarstyti ir apie platesnius mainų ryšius, nes dalis akmens ar kitų medžiagų galėjo būti atgabenta iš tolimesnių vietovių.

    Ką tai keičia Europos neolito istorijoje

    Nauji duomenys iš Toledo plečia diskusiją apie megalitizmo ištakas Vakarų Europoje ir jo plitimą skirtinguose regionuose. Kuo tiksliau nustatomas tokių nekropolių amžius ir raida, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios bendruomenės gebėjo kurti ilgaamžes, kolektyvines atminties erdves gerokai anksčiau, nei buvo manyta.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, ar šis kompleksas buvo išskirtinis vietos reiškinys, ar platesnio, dar ne iki galo ištirto vidaus regionų tinklo dalis. Tokie atradimai dažnai tampa atskaitos tašku, lyginant laidojimo tradicijas ir socialinę organizaciją visoje Europoje.

    „Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip anksti ir kaip plačiai Iberijos pusiasalyje formavosi megalitinės laidojimo tradicijos“, – teigia tyrėjai.

  • Lenkijos „Focus“ pristatė naują kryptį: kaip „Redakcja“ žada keisti gyvenimo būdo žurnalistiką

    Lenkijos „Focus“ pristatė naują kryptį: kaip „Redakcja“ žada keisti gyvenimo būdo žurnalistiką

    Lenkijos portalo „Focus“ rubrika „Redakcja“ pristatoma kaip kasdien atnaujinamas gyvenimo būdo turinys, orientuotas į sveikatą, namus, keliones, kultūrą ir santykius. Leidinys pabrėžia siekį rašyti apie tai, kas realiai veikia gyvenimo kokybę, o ne vien apie trumpalaikes madas.

    Toks posūkis atspindi platesnę Europos skaitmeninės žiniasklaidos tendenciją: auditorija vis dažniau renkasi praktišką, patikimai parengtą turinį, paremtą aiškiais paaiškinimais ir ekspertinėmis įžvalgomis. Pastaraisiais metais augo susidomėjimas miego, psichikos sveikatos, judėjimo ir mitybos temomis, tačiau kartu didėjo ir dezinformacijos bei nepagrįstų pažadų rizika.

    „Focus“ komunikacijoje akcentuojamas gyvenimas geru stiliumi nereiškia vien estetikos ar vartojimo rekomendacijų. Ši formuluotė dažnai naudojama apibrėžti turiniui, kuris sieja kasdienius pasirinkimus su ilgalaikiais įpročiais: nuo namų aplinkos ir finansinio streso mažinimo iki santykių ir emocinės gerovės.

    Gyvenimo būdo žurnalistikai vis svarbesni tampa patikimumo standartai, panašūs į taikomus sveikatos temoms: aiškūs autoriai, atsakomybė už formuluotes, šaltinių patikrinimas ir atsargus požiūris į „stebuklingas“ priemones. Vis dažniau redakcijos deklaruoja, kad atskiria reklaminį turinį nuo redakcinio, o patarimus grindžia mokslo sutarimu, o ne pavienėmis istorijomis.

    Dar viena ryški kryptis yra turinio personalizavimas ir automatizavimas, kai redakcijos naudoja DI įrankius darbui su antraštėmis, santraukomis ar temų stebėsena. Tokiais atvejais ypač svarbu išlaikyti žmogaus redagavimą, nes gyvenimo būdo temose klaidinanti formuluotė gali daryti tiesioginę įtaką skaitytojų sprendimams.

    „Focus“ pasirinktas aprašymas leidžia suprasti, kad „Redakcja“ sieks jungti patarimus su kultūriniu ir socialiniu kontekstu. Skaitytojams tai gali reikšti mažiau triukšmo ir daugiau aiškiai suredaguotų atsakymų į kasdienius klausimus, nuo namų rutinos iki santykių dinamikos ar kelionių planavimo.

  • „Nestlé“ programa stebina: studentų idėjos, kaip sutaupyti vandens, jau virsta realiais sprendimais

    „Nestlé“ programa stebina: studentų idėjos, kaip sutaupyti vandens, jau virsta realiais sprendimais

    Vandens ištekliai Europoje tampa vis jautresne tema: sausros ir karščio bangos dažnėja, o spaudimas žemės ūkiui ir maisto gamybai auga. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik infrastruktūrai ar reguliavimui, bet ir praktinėms inovacijoms, kurios leistų mažinti vandens suvartojimą kasdienybėje.

    Su tuo siejamas ir programos „Nestlé“ iniciatyvų ciklas, kuriame studentai ir doktorantai kuria sprendimus namų ūkiams, žemės ūkiui bei maisto pramonei. Antrosios programos laidos pagrindinė tema buvo vandens ištekliai regeneratyvioje maisto sistemoje, akcentuojant, kad vandens stygius pirmiausia pasireiškia ne dramatiškais vaizdais, o lėtesniu derliumi ir didesnėmis sąnaudomis.

    Ekspertai pabrėžia, kad vandens krizė dažnai prasideda nepastebimai: mažėja dirvožemio drėgmė, ilgėja laikotarpiai be kritulių, o ūkininkai priversti dažniau naudoti laistymą. Tai didina maisto savikainą ir riziką tiekimo grandinėms, todėl sprendimų reikia ne vien laboratorijose, bet ir realioje rinkoje.

    48 valandos idėjoms patikrinti

    Viena ryškiausių antrosios laidos veiklų buvo ideatonas, surengtas Lodzės universitete. Per dvi dienas kelių dešimčių studentų komandos ieškojo būdų, kaip vartotojai galėtų atsakingiau naudoti vandenį, o siūlomi sprendimai būtų pritaikomi praktiškai.

    Laureatų komanda pasiūlė idėją, susijusią su vadinamojo pilkojo vandens panaudojimu namuose, pavyzdžiui, po indų plovimo ar kitų buitinių procesų. Koncepcijos esmė – fotokatalizės principu veikiančios medžiagos, kurios šviesoje padėtų skaidyti teršalus iki saugesnių junginių ir taip palengvintų vandens pakartotinį panaudojimą.

    Programos mentoriai akcentuoja, kad tokie sprendimai vartotojams būtų patrauklūs tada, kai taupymas tampa įdiegtas į pačią infrastruktūrą. Kitaip tariant, kai mažesnis vandens suvartojimas pasiekiamas ne vien pastangomis ar disciplina, o technologiniu patogumu.

    Grantai tyrimams ir prototipams

    Programa apsiriboja ne vien idėjų pristatymais: daliai komandų skiriami grantai, kad sprendimai būtų išvystyti iki tyrimų ar prototipo stadijos. Šioje laidoje finansavimas skirtas dviem projektams, kurių kiekvienas gavo maždaug 9 000 eurų, konvertavus nuo viešai skelbtų sumų zlotais.

    Viena komanda plėtoja biostimuliatoriaus idėją, kuri padėtų augalams lengviau ištverti sausros stresą. Sprendimas siejamas ir su žiedinės ekonomikos logika, nes kaip sudedamoji dalis numatomas panaudoti žemės ūkio perdirbimo likutis, taip suteikiant žaliavai antrą gyvenimą.

    Kitas projektas orientuojasi į maisto technologijas ir ieško būdo, kaip mažinti vandens pėdsaką gaminant augalinius riebalus, išlaikant skonį bei tekstūrą. Tokia kryptis atliepia plačią tendenciją: maisto sektoriuje vis dažniau vertinamas ne tik anglies dioksido pėdsakas, bet ir vandens naudojimas per visą produkto gyvavimo ciklą.

    Kodėl tai aktualu dabar

    Europos aplinkosaugos institucijos pastaraisiais metais nuosekliai įspėja, kad vandens trūkumas vis dažniau tampa struktūriniu iššūkiu, o ne trumpalaike anomalija. Tai reiškia, kad sprendimai turės apimti ir vartojimo įpročius, ir pramonės efektyvumą, ir ūkininkavimo praktikas.

    Regeneratyvus žemės ūkis, dirvožemio organinės medžiagos didinimas, tikslesnis laistymas ir vandens pakartotinis panaudojimas pramonėje – kryptys, kurios sparčiai stiprėja visoje Europoje. Akademiniai projektai šioje grandinėje svarbūs tuo, kad jie siūlo konkrečius mechanizmus, kaip sumažinti vandens sąnaudas ten, kur jos dažnai lieka nepastebimos.

    Programos organizatoriai skelbia, kad planuojama ir trečioji iniciatyvos laida 2026–2027 akademiniais metais. Tai signalas, kad vandens ir maisto sistemos tema ne trumpalaikė, o ilgalaikė darbotvarkė, kuriai reikės mokslininkų, verslo ir visuomenės bendradarbiavimo.

    „Geriausios idėjos įgyja vertę tada, kai jos išeina iš auditorijų ir laboratorijų į realų pritaikymą“, – teigia programos mentoriai, pabrėždami, kad tikrinimas praktikoje yra būtina inovacijų kelio dalis.

    Tokie projektai rodo, kad vandens taupymas gali būti pasiektas ne vien raginimais, o technologijomis, naujomis medžiagomis ir efektyvesniais gamybos procesais. Kuo anksčiau sprendimai pradedami testuoti, tuo didesnė tikimybė, kad jie taps apčiuopiama pagalba namams, ūkiams ir maisto gamintojams.

  • Peru aptiko paslaptingus plikus šunis: lenkų radinys keičia Wari elito istoriją

    Peru aptiko paslaptingus plikus šunis: lenkų radinys keičia Wari elito istoriją

    Šiaurės Peru, Castillo de Huarmey archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko neįprastą radinį, kuris papildo žinias apie ikikolumbinę Wari civilizaciją. Kompleksas, siejamas su Wari imperija, klestėjusia maždaug 600–1050 metais, jau anksčiau išgarsėjo elitinių kapaviečių ir tūkstančių artefaktų atradimais.

    Šį kartą dėmesys krypo į gyvūnų palaikus: rasta 341 kaulų fragmentas, priklausęs mažiausiai 19 šunų, tarp jų buvo ir suaugusių, ir šuniukų. Dalis šunų, sprendžiant iš konteksto, buvo palaidoti sąmoningai, o kiti galėjo patekti į teritoriją kaip atliekos ar nugaišenų likučiai.

    Seniausias įrodymas apie plikus šunis

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė trys individai, turėję požymių, būdingų šiuolaikiniam Peru plikajam šuniui. Lemiamu argumentu tapo dantys: kai kuriems palaikams trūko pirmųjų prieškrūminių dantų, ir tai nebuvo trauma ar amžiaus nulemtas netekimas.

    Tyrėjai šį požymį sieja su FOXI3 geno mutacija, kuri šiuolaikiniams šunims yra susijusi ir su plauko nebuvimu, ir su sumažėjusiu dantų skaičiumi. Tai leido mokslininkams teigti, kad Wari kultūros kontekste aptikti palaikai yra seniausias žinomas fizinis šios genetinės ypatybės įrodymas.

    Kapurai, pigmentas ir elitiniai palaidojimai

    Vienas įspūdingiausių radinių buvo natūraliai mumifikavusi šuns kaukolė, kurioje išliko odos fragmentų ir ausų. Gyvūno palaikai buvo padengti cinoberiu, raudonu pigmentu, senovės Peru dažnai naudotu laidojimo apeigose.

    Taip pat rastas beveik pilnas patino skeletas, užkastas negilioje duobėje. Nors iš pradžių svarstyta, kad tai galėtų būti palyginti nesenas palaidojimas, analizės parodė, kad liekanoms yra daugiau nei 1 200 metų.

    Ką Wari visuomenėje reiškė šunys?

    Kasinėjimų duomenys rodo, kad šunų vaidmuo Wari visuomenėje galėjo būti platesnis nei vien praktinis. Kai kurie palaidojimai susieti su konkrečiais asmenimis: šuniukas rastas greta elito amatininko, kitur šuns liekanos aptiktos prie žmogaus, interpretuojamo kaip kapavietės sargas.

    Vienas šuo buvo palaidotas kartu su paaugliu rūmų komplekso dalyje, o tai, tyrėjų vertinimu, gali rodyti simbolinę ar ritualinę gyvūnų reikšmę. Tokie kontekstai leidžia svarstyti, kad šunys galėjo būti laikomi palydovais pomirtinėje kelionėje ar turėjo apsauginę funkciją apeigose.

    Siekiant geriau suprasti gyvūnų gyvenimo sąlygas, buvo atlikti izotopiniai kaulų ir dantų tyrimai. Jie parodė, kad dauguma šunų maitinosi kukurūzais, kurie buvo pagrindinė regiono žmonių mitybos dalis, o dalies šuniukų racionas buvo artimesnis vaikų mitybai nei kitų gyvūnų.

    Tai gali reikšti, kad kai kurie šunys buvo auginami ir prižiūrimi išskirtinai, galbūt net taikant kryptingą veisimą. Tuo pat metu pjūvių žymės ant kaulų leidžia daryti išvadą, kad šunys greičiausiai nebuvo plačiai vartojami kaip maisto šaltinis, o jų paskirtis buvo įvairesnė: nuo sargybos iki kasdienės draugystės ar ritualų.

  • Kada Tatruose iš tikrųjų baigiasi žiema: kodėl sniegas aukštai laikosi iki gegužės ir vėliau

    Kada Tatruose iš tikrųjų baigiasi žiema: kodėl sniegas aukštai laikosi iki gegužės ir vėliau

    Kalendorius ir realybė kalnuose

    Kalendorinis pavasaris Tatruose dažnai menkai primena tai, ką keliautojai įsivaizduoja žvelgdami į orų prognozes slėniuose. Aukščiausiose kalnų dalyse žiemos sąlygos neretai išsilaiko nuo lapkričio iki gegužės, o pavėsingose įdubose sniego lieka ir birželį.

    Zakopanėje teigiama vidutinė temperatūra paprastai įsitvirtina pavasarį, tačiau šalnos gali sugrįžti ir vėliau. Kylant aukštyn orai keičiasi greitai, o temperatūrų skirtumai tarp miestelio ir keterų per trumpą atstumą gali būti ryškūs.

    Kodėl aukščiau žiema tęsiasi ilgiau

    Pagrindinis veiksnys yra aukštis virš jūros lygio: kylant į kalnus oras vėsta, todėl krituliai dažniau virsta sniegu, o esamas sniegas tirpsta lėčiau. Plačiai taikoma taisyklė rodo, kad temperatūra vidutiniškai mažėja apie 0,6 laipsnio kas 100 metrų aukščio, nors realybėje tai priklauso ir nuo drėgmės bei oro masių.

    Ne mažiau svarbus reljefas. Šiauriniai šlaitai, siauri griovos tipo šlaitai ir pavėsingi ledyninės kilmės duburiai gauna mažiau saulės, todėl sniego danga ten išsilaiko ilgiau nei atvirose, saulėtose vietose.

    Vėjas taip pat formuoja situaciją: jis perneša sniegą, supusto sankaupas, sukuria karnizus ir storas „kišenes“ užuovėjose. Dėl to kai kur sniego sluoksnis gali išlikti gerokai ilgiau net tada, kai aplink jau vyrauja pavasariniai orai.

    Pavasario rizikos: apledėjimas ir lavinos

    Pavasaris kalnuose yra permainingas: dieną sniegas tirpsta, takai pažliunga, o naktį temperatūrai nukritus žemiau nulio paviršius vėl užšąla. Rytais tai dažnai reiškia kietą apledėjusį sniegą ir slidžias atkarpas net maršrutuose, kurie žemiau atrodo visai saugūs.

    Šis paros temperatūrų „švytuoklės“ efektas didina ir lavinų riziką, nes šlapias sniegas praranda stabilumą, o vėliau sukietėja susidarant pavojingiems sluoksniams. Gelbėtojai Tatruose ne kartą perspėja, kad šviežias sniegas ar staigus atšalimas pavasarį nėra išimtis, todėl sąlygos gali tapti žiemiškos per kelias valandas.

    Planuojant žygį į aukštesnes Tatrų dalis pavasarį, verta pasiruošti žieminiams scenarijams: atidžiai sekti perspėjimus, rinktis maršrutą pagal realias sąlygas, o ne datą kalendoriuje. Priklausomai nuo atkarpos, gali prireikti sukibimo priemonių, šalmo, o sudėtingesnėse vietose ir papildomos saugos įrangos.

    Patyrę kalnų keliautojai pabrėžia paprastą taisyklę: Zakopanės prognozė neapibūdina to, kas vyksta keterose. Tatruose žiema ne „baigiasi“, o pamažu traukiasi, ir šis procesas kasmet gali būti vis kitoks.

  • Baltijos pajūryje prasideda baltosios naktys: kada jos ryškiausios ir kur stebėti geriausia

    Baltijos pajūryje prasideda baltosios naktys: kada jos ryškiausios ir kur stebėti geriausia

    Kas yra baltosios naktys?

    Baltosios naktys yra astronominis reiškinys, kai po Saulės laidos dangus taip ir netampa visiškai tamsus. Taip nutinka todėl, kad Saulė nenusileidžia giliau nei 18 laipsnių po horizontu, o jos šviesa vis dar išsisklaido aukštesniuose atmosferos sluoksniuose.

    Dėl to šiaurinėje dangaus dalyje išlieka pastebimas prieblandos švytėjimas, o „tikros“ nakties juoduma neateina. Vizualiai tai primena ilgą vasaros sutemą, kuri kartais tęsiasi kone iki ryto.

    Kodėl tai matyti prie Baltijos?

    Reiškinys tiesiogiai susijęs su Žemės ašies pasvirimu Saulės atžvilgiu: artėjant vasaros saulėgrįžai šiauriniuose platumose naktys trumpėja, o prieblanda ilgėja. Kuo toliau į šiaurę, tuo baltosios naktys ryškesnės, o dar aukščiau platumose jos pereina į poliarinę dieną.

    Baltijos pakrantėje baltosios naktys paprastai labiausiai juntamos vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai saulėlydžiai vėlyvi, o nakties tamsa „neįsijungia“ iki galo. Lietuvoje efektas nėra toks ekstremalus kaip Skandinavijoje, tačiau giedromis naktimis jis gali būti aiškiai matomas.

    Kada stebėti ir kur ieškoti geriausių vaizdų?

    Ryškiausias baltųjų naktų laikotarpis paprastai sutampa su savaitėmis apie vasaros saulėgrįžą, kuri dažniausiai būna apie birželio 21 dieną. Stebėjimams verta rinktis laiką tarp vidurnakčio ir ankstaus ryto, kai įprastai tamsa turėtų būti giliausia, bet vietoje jos lieka melsva prieblanda.

    Geriausiai reiškinys matomas ten, kur mažiau dirbtinės šviesos, todėl pranašumą turi atviros pajūrio erdvės: paplūdimiai, kopos ar aukštesnės apžvalgos vietos. Kuo toliau nuo ryškiai apšviestų promenadų ir miestų, tuo natūralesnis ir kontrastingesnis bus dangaus švytėjimas.

    Stebėjimo kokybę labiausiai lemia giedras dangus ir mažesnė oro drėgmė, nes debesys bei migla „suvalgo“ subtilius prieblandos atspalvius. Jei naktis rami ir be debesų, ties horizontu dažnai matomas pilkšvai oranžinis ruožas, o virš jo dangaus spalva išlieka tamsiai mėlyna, bet ne juoda.

  • JWST pažvelgė į Kalmaro galaktikos širdį: aptiko paslėptą struktūrą ir naujų užuominų

    JWST pažvelgė į Kalmaro galaktikos širdį: aptiko paslėptą struktūrą ir naujų užuominų

    Infraraudonieji duomenys atvėrė centrą

    Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) Kalmaro galaktikos, dar žinomos kaip M77 arba NGC 1068, centre atskleidė iki šiol sunkiai įžiūrimą struktūrą. Nauji stebėjimai atlikti artimojo ir vidutinio infraraudonojo spektro diapazonuose, todėl pavyko prasiskverbti pro tankius dulkių sluoksnius.

    M77 yra viena geriausiai tirtų aktyvių galaktikų, nes yra palyginti netoli Paukščių Tako, maždaug už 35 mln. šviesmečių. Dėl ryškumo ir palankios orientacijos ji laikoma patogia laboratorija aiškinantis, kaip veikia aktyvūs galaktikų branduoliai.

    Paaiškėjo nematytas baras

    JWST vaizduose per patį spiralės centrą išryškėjo vadinamoji baro struktūra, sudaryta iš žvaigždžių, dujų ir dulkių. Optiniuose vaizduose jos beveik nesimato, nes centrines sritis užgožia dulkės, sugeriančios ir išsklaidančios trumpesnių bangų spinduliuotę.

    Tokie barai astronomams svarbūs dėl to, kad jie gali „nukreipti“ dujas į galaktikos centrą ir taip maitinti aktyvų branduolį. Tai padeda geriau suprasti, kaip galaktikos ilgainiui keičiasi ir kodėl kai kurios jų tampa itin energingos.

    Kas slepiasi branduolyje?

    Kalmaro galaktikos centre yra supermasyvi juodoji skylė, o bendras branduolio masės „paketas“ vertinamas apie 13 mln. Saulės masių. Vis dėlto tyrėjai kelia ir sudėtingesnę hipotezę: dalis duomenų rodo, kad ten galėtų būti ne viena, o dvi supermasyvios juodosios skylės.

    Skaičiuojama, kad jei toks dvejetas egzistuoja, jo komponentai būtų per arti vienas kito, kad JWST galėtų juos atskirti tiesioginiu vaizdu. Tačiau teleskopas gali padėti kitu būdu, stebėdamas, kaip juda dulkės ir dujos aplink branduolį, nes šie judesiai atspindi gravitacinę „architektūrą“ centre.

    Žvaigždėdaros žiedas ir ekstremalios energijos pėdsakai

    Infraraudonieji JWST kadrai taip pat parodė ryškiai švytinčias, raudonai nuspalvintas sritis spiralės vijose, kur intensyviai gimsta žvaigždės. Matomas ir žvaigždėdaros žiedas aplink centrą, kelių tūkstančių šviesmečių skersmens, siejamas su dujų susitelkimu dėl galaktikos sandaros.

    Papildomo intrigų suteikia ankstesni aukštos energijos stebėjimai, kai neutrinų duomenys buvo susieti su M77 kryptimi ir jos aktyviu branduoliu. Jei ryšys tvirtėtų, tai reikštų, kad tokios galaktikos gali veikti kaip natūralūs dalelių greitintuvai, o JWST duomenys padeda geriau suprasti, kokiomis sąlygomis tokie procesai įmanomi.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    JWST misija iš esmės pakeitė dulkėtais sluoksniais uždengtų kosminių regionų tyrimus, nes infraraudonoji šviesa leidžia pamatyti tai, kas anksčiau buvo paslėpta. M77 atvejis rodo, kad net gerai žinomi objektai gali slėpti reikšmingų detalių, kai juos stebime tinkamu bangos ilgiu.

    Tokie rezultatai svarbūs ne vien dėl gražių vaizdų: jie tikslina modelius, aiškinančius dujų tekėjimą į branduolį, žvaigždėdaros „sprogimus“ ir supermasyvių juodųjų skylių augimą. Kuo daugiau tokių pavyzdžių bus ištirta JWST, tuo tiksliau bus galima palyginti aktyvių galaktikų evoliuciją su ramesnėmis sistemomis, panašiomis į Paukščių Taką.

  • Nauji JAV UAP dokumentai kelia klausimų: dalį paaiškina, bet likusieji verčia sunerimti

    Nauji JAV UAP dokumentai kelia klausimų: dalį paaiškina, bet likusieji verčia sunerimti

    JAV institucijos paviešino naują dokumentų rinkinį apie neatpažintus anomalinius reiškinius, dar vadinamus UAP. Skelbiama, kad dalyje atvejų valdžia negali galutinai nustatyti, kas buvo užfiksuota danguje ar kosmose.

    Į failus įtrauktos nuotraukos, vaizdo įrašai ir ataskaitos, o svarbiausias akcentas – vadinamieji neišspręsti atvejai. Jie išlieka aktualūs, nes UAP klausimas JAV jau kelerius metus siejamas su nacionaliniu saugumu, oro erdvės kontrole ir karinių jutiklių patikimumu.

    Kas gali atrodyti kaip UAP

    Ne visi įrašai yra paslaptingi, nors iš pirmo žvilgsnio taip gali pasirodyti. Ekspertai dažnai pabrėžia, kad dalį vaizdų paaiškina fotografijos triukšmas, kameros artefaktai, atspindžiai ar netinkamai sukalibruoti sensoriai.

    Pavyzdžiui, šviesos ruoželiai ar taškai kosmose neretai siejami su kosminiais spinduliais, kurie gali sukelti trumpus blyksnius ir būti matomi net plika akimi. Tokie reiškiniai už Žemės magnetinio lauko ribų pasitaiko dažniau, todėl astronautų liudijimai apie staigius blyksnius yra žinomas reiškinys.

    Žemėje panašų efektą gali sukelti ir visai paprasti dalykai, pavyzdžiui, arti kameros praskridęs vabzdys, kuris dėl fokusavimo atrodo kaip greitai judantis šviesos objektas. Tokios klaidos ypač būdingos naktiniams įrašams, kai automatinės ekspozicijos režimai sustiprina šviesos šaltinius.

    Vaizdai, kurių neskubama nurašyti

    Vis dėlto dalis atvejų kelia daugiau klausimų, nes fiksuojama ne vienu šaltiniu. JAV karinėse ataskaitose pabrėžiama, kad kai kurie objektai aptikti keliais skirtingais jutikliais, todėl mažėja tikimybė, jog tai vien tik techninė paklaida.

    2020 metais JAV karinis jūrų laivynas išslaptino kelis naikintuvais užfiksuotus vaizdo įrašus, kuriuose matomi vadinamieji „Tic Tac“ tipo objektai. Tuomet pripažinta, kad kariuomenė negali tiksliai įvardyti, kas tai buvo, o diskusijos persikėlė į Kongresą ir viešąją erdvę.

    Naujesniuose pranešimuose minimi ir kiti epizodai, kai objektai danguje atrodė judantys neįprastai, o jų elgesį esą buvo sunku suderinti su įprastų orlaivių ar dronų charakteristikomis. Vis dėlto viešai pateikiamuose įrašuose dažnai trūksta pilnų duomenų, pavyzdžiui, tikslų atstumą, aukštį, jutiklio režimą ar meteorologines sąlygas patvirtinančių detalių.

    Dronai, balionai ir didžioji nežinomybė

    Viena realistiškiausių hipotezių daugeliui incidentų yra dronai ar kitos žinomos technologijos, įskaitant aukštuminę žvalgybą. Šią versiją sustiprina tai, kad pastaraisiais metais dronų galimybės sparčiai plėtėsi, o karinėje aplinkoje daugėja pranešimų apie neaiškios kilmės bepiločius prie bazių ir laivų.

    2023 metais JAV numušė Kinijos aukštuminį žvalgybinį balioną, o vėliau Šiaurės Amerikoje fiksuota ir daugiau incidentų, kurių detalės viešai atskleistos tik fragmentiškai. Tokie atvejai parodė, kad dalis „paslaptingų“ objektų gali būti ne egzotiški reiškiniai, o tradicinės žvalgybos priemonės ar komerciniai įrenginiai.

    Kita vertus, net ir dronų paaiškinimas ne visada uždaro klausimų ratą. Jei objektas iš tiesų yra dronas, kyla esminė problema, kas jį valdo, kaip jis patenka į saugomas zonas ir kodėl jo neaptinka įprastos oro gynybos procedūros.

    Naujausia dokumentų porcija, kaip ir ankstesnės ataskaitos, suteikia daugiau medžiagos analizei, bet ne visada pateikia aiškius atsakymus. Dėl to UAP tema ir toliau išlieka tarp mokslo, technologijų bei saugumo sankirtos, kur svarbiausias klausimas dažnai yra ne sensacija, o patikimas identifikavimas.

    Ekspertai pabrėžia, kad vieno universalaus paaiškinimo greičiausiai nėra: vieni atvejai gali būti optinės apgaulės ar jutiklių klaidos, kiti – dronai ar balionai, o dalis incidentų kol kas lieka neidentifikuoti dėl nepakankamų duomenų. Būtent šis neapibrėžtumas ir skatina institucijas tęsti stebėseną bei gerinti fiksavimo ir analizės metodus.

  • Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Daugiau kaip 4 000 metų senumo molinės lentelės su dantiraščiu atskleidė netikėtai platų senųjų civilizacijų gyvenimo vaizdą: nuo magiškų užkalbėjimų ir medicininių instrukcijų iki kasdienių prekybos įrašų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia vienu metu matyti ir valdžios, ir paprastų žmonių kasdienybės sluoksnius.

    Dantiraštis laikomas viena seniausių rašto sistemų pasaulyje, atsiradusia Mesopotamijoje prieš maždaug 5 200 metų. Iš pradžių jis buvo skirtas apskaitai ir prekybai, tačiau vėliau tapo administracijos, religinių tekstų ir literatūros pagrindu, leidusiu kurtis dideliems miestams ir biurokratijai.

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė lentelės, siejamos su senoviniu Hamos miestu dabartinės Sirijos teritorijoje. Miestą 720 metais prieš mūsų erą sunaikino asirai, o dalis ten rastų lentelių dešimtmečius pragulėjo muziejų saugyklose, kol buvo pradėtos sistemingai tyrinėti.

    Tarp perskaitytų tekstų aptikti reti magiški ritualai ir sveikatos priežiūros aprašymai, kurie, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti didesnei šventyklos bibliotekai. Tokie tekstai regione randami itin retai, todėl jie tampa svarbiais duomenimis apie tai, kaip buvo suvokiamos ligos, apsauga nuo blogio ir dievų vaidmuo kasdienybėje.

    Vienas iš išskirtiniausių įrašų aprašo naktinį ritualą, skirtą apsaugoti valdovą nuo kerų, nelaimių ir politinio chaoso. Jame minimos molio ir vaško figūrėlės, kurios per ceremoniją būdavo sudeginamos, kartu tariant specialius užkalbėjimus, o pati praktika buvo laikoma realiu valstybės stabilumo užtikrinimo įrankiu.

    Tyrėjams netikėta, kad panašaus pobūdžio tekstas rastas ne pagrindiniuose Asirijos imperijos centruose. Tai gali reikšti, kad politinės ir religinės įtakos sklaida buvo platesnė, nei manyta anksčiau, o ritualinės tradicijos pasiekdavo ir toliau nuo valdžios branduolio esančias teritorijas.

    Kolekcijoje aptikta ir karališkų laiškų, istorinių dokumentų bei valdovų sąrašų. Ypatingo dėmesio sulaukė lentelė, kurioje, mokslininkų teigimu, gali būti užuominų apie Gilgamešą, garsųjį Epo herojų, o tai vėl kelia diskusijas, kiek legendiniai pasakojimai galėjo remtis realiais istoriniais prototipais.

    Vis dėlto nemaža dalis lentelių pasakoja ne apie karalius, o apie kasdienę administraciją: prekių sąrašus, darbuotojų apskaitą, tarnybinę korespondenciją ir prekybos dokumentus. Vienas įspūdingiausių smulkių radinių buvo paprasta alaus sąskaita, primenanti, kad žmonių rūpesčiai prieš tūkstantmečius dažnai buvo labai panašūs į šiandieninius.

    Pažymima ir technologijų reikšmė šiuolaikinei archeologijai: ilgą laiką tokie tekstai likdavo menkai ištyrinėti dėl sudėtingų, išnykusių kalbų ir reikalingos ekspertizės. Skaitmeniniai skenavimo metodai ir pažangios analizės priemonės pagreitina detalių fiksavimą, leidžia tiksliau lyginti ženklus ir sistemingiau versti dideles kolekcijas.