Category: Namai

Oro drėgmė namuose yra kur kas svarbesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sveikatai kenkia tiek per sausas, tiek per drėgnas oras. Todėl verta žinoti, kokia drėgmė laikoma tinkama, kaip ją pamatuoti ir kokiais būdais galima ją reguliuoti.

Skydiniuose daugiabučiuose gyventojai dažniausiai susiduria su pernelyg sausu oru – žiemą drėgmė neretai nukrenta net žemiau 20 proc. Tuo tarpu mūriniuose namuose dažnesnė kita problema: per didelė drėgmė, dėl kurios atsiranda pelėsis. Abiem atvejais tai gali rimtai apsunkinti kasdienybę ir paveikti savijautą.

Jei žiemą vargina dažni nosiaryklės uždegimai, dirginantis kosulys, kartojasi viršutinių ar apatinių kvėpavimo takų ligos, kaltos gali būti ne tik peršalimo infekcijos ar nusilpęs imunitetas. Dažna priežastis – sausas patalpų oras. Jis taip pat siejamas su išsausėjusia ir sudirgusia oda, suskilinėjusiais lūpų kampučiais, nepaaiškinamu nuovargiu, patinusiais paakiais ryte, užgulusia nosimi be slogos. Vaikams sausas oras gali paskatinti ir gerklų uždegimą.

Vis dėlto per drėgnas oras taip pat pavojingas. Drėgnoje aplinkoje sparčiai dauginasi dulkių erkės, o pelėsiai gamina sporas ir paskleidžia jas ore. Patekusios į kvėpavimo takus, jos gali sukelti kvėpavimo sutrikimus, alergijas, astmą ar net plaučių uždegimą. Pelėsis siejamas ir su kitomis sveikatos bėdomis – pavyzdžiui, ausies landos uždegimu, sinusitu, akies ragenos uždegimu ar įvairiais odos uždegimais.

Optimali oro drėgmė patalpose žiemą turėtų siekti 45–60 proc., o vasarą – 40–55 proc. Drėgmę patogiausia stebėti drėgmės matuokliu (higrometru) – tai prietaisas, kuris turėtų būti kiekvienuose namuose. Jei rodmenys nuolat mažesni arba didesni už rekomenduojamas ribas, verta imtis veiksmų.

Sausas oras neigiamai veikia ne tik žmones. Drėgmės trūkumas kenkia ir augintiniams, kambariniams augalams bei natūralioms interjero medžiagoms. Veiksmingiausias būdas drėgmę padidinti – kokybiškas oro drėkintuvas, kuris vandenį paverčia garais ir juos paskleidžia ore. Svarbu, kad prietaiso galingumas atitiktų patalpos dydį.

Jei drėkintuvo įsigyti nenorite arba negalite iš karto, drėgmę galima kiek padidinti ir paprastesniais būdais: naudoti ant radiatoriaus kabinamus garintuvus, interjero fontanėlius ar ant radiatoriaus padėtą dubenėlį su vandeniu. Į vandenį galima įlašinti kelis lašus eterinio aliejaus, tačiau reikia suprasti, kad drėgmė dažniausiai padidės tik keliais procentais. Trumpam drėgmę pakelia ir džiovinamas skalbinys kambaryje, ant radiatorių ištiesti drėgni rankšluosčiai, taip pat didesnis kiekis kambarinių augalų.

Jeigu namuose, priešingai, per drėgna, ant langų kaupiasi kondensatas, o kambario kampuose ar ant sienų atsiranda pelėsis, sprendimai paprastai būna sudėtingesni. Vis dėlto drėgmę galima bent iš dalies sumažinti: gaminant maistą visada įjungti gartraukį, o maudantis ar prausiantis – trumpai, bet intensyviai vėdinti, kad garai pasišalintų į lauką.

Laikinai pagelbėti gali ir oro sausintuvas. Jis veikia taip: įtraukia drėgną orą, drėgmę sukondensuoja, surenka į talpą, o pašildytą orą grąžina į patalpą. Svarbu, kad sausinama patalpa būtų uždaryta, o prietaiso galingumas atitiktų jos plotą.

Šaltinis: autorinis straipsnis, „Houseandgarden.co.uk“, „Housebeautiful.com“, „Womanandhome.com“

Klasikinės plytelės, mozaika, stiklinės ar laminuotos plokštės – būdų apsaugoti virtuvės sieną yra ne vienas. Jei dar neapsisprendėte, kas geriausiai tiktų jūsų namams, verta pasisemti idėjų iš įvairių sprendimų ir įvertinti jų privalumus bei trūkumus.

Kasdien gaminant maistą sieną tarp apatinių ir viršutinių virtuvės spintelių greitai pasiekia riebalų purslai, vandens lašai ir kiti nešvarumai. Todėl svarbu šią zoną įrengti taip, kad paviršius būtų lengvai nuvalomas ir paprastai prižiūrimas.

Jei rekonstruojate virtuvę arba planuojate keisti seną virtuvės komplektą, iš anksto apgalvokite, kaip ateityje apsaugosite erdvę už stalviršio. Pasirinkimų yra daug – nuo paprastų ir nebrangių iki prabangių, tačiau itin praktiškų sprendimų.

Vienas pigiausių variantų – plaunamieji dažai arba tapetai. Juos dažniausiai galima įsirengti savarankiškai, todėl nereikės mokėti meistrams. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad tai nėra ilgaamžis sprendimas: dažnas valymas tokiems paviršiams ne visada palankus. Po kelių mėnesių ar metų gali tekti atnaujinti dažų sluoksnį ar keisti tapetus, o tai dažnai reiškia ir papildomus nepatogumus – virtuvės iškraustymą, spintelių nuėmimą.

Kitas dažniausiai pasirenkamas būdas – klasikinės sienų plytelės. Šiuolaikinė pasiūla labai plati, o kainos dažnai būna prieinamos. Plytelių klijavimas sudėtingesnis nei dažymas ar tapetavimas, tačiau įgudęs meistras ar darbštus šeimininkas šį darbą gali atlikti ir pats. Pagrindinis minusas – siūlės tarp plytelių: jas sunkiau nuvalyti, jose greičiau kaupiasi nešvarumai.

Praktiškiausiais dažnai laikomi vientisi, ištisiniai sienų skydai. Jų galima rasti įvairiose kainų kategorijose. Pigiausi ir lengvai prieinami – kieto PVC skydai bei MDF (medžio plaušo) plokštės, dengtos laminatu. Galima rinktis iš gausybės dekorų – nuo keramikinių plytelių imitacijos iki medžio motyvų.

Brangiausi sprendimai – grūdinto akrilo panelės ir ištisinės stiklo plokštės. Jas prižiūrėti lengviausia, o virtuvei jos suteikia modernią ir prabangią išvaizdą. Nerimauti dėl pažeidimų dažniausiai nereikia: grūdintas stiklas yra atsparus dūžiams ir temperatūros poveikiui. Tiesa, tokias plokštes paprastai rekomenduojama patikėti montuoti specialistams.

Miegamasis turėtų būti ramybės oazė, o ne sandėliukas. Tačiau kaip suderinti estetišką interjerą su būtinybe sutalpinti kalnus drabužių? Štai keli praktiški principai, kaip išnaudoti kiekvieną centimetrą po lova, kodėl verta laikytis trijų spalvų taisyklės ir kaip suplanuoti spintos vidų taip, kad rytinis rengimasis nebeprimintų chaoso.

Miegamojo stilius ir išplanavimas atspindi jame gyvenančio žmogaus asmenybę, todėl baldai ir sprendimai turėtų būti parenkami pagal individualius poreikius. Pavyzdžiui, paaugliui dažnai reikia daugiau vietos knygoms, vadovėliams ir asmeniniams daiktams. Vaikų miegamajame paprastai praverčia ryškesnės spalvos ir didesnis saugumas – kad mažieji nesusižeistų, pavyzdžiui, į aštrius kampus. Kitaip tariant, miegamojo įranga turėtų atitikti amžių ir kasdienius įpročius. Išskirtiniai, apgalvoti baldai ir detalės suteikia kambariui elegancijos bei kuria raminančią atmosferą.

Pradėję rinktis vieną spalvinę kryptį, jos laikykitės. Tai nereiškia, kad viskas turi būti vienos spalvos, tačiau svarbu išlaikyti vientisą liniją. Jei pasirinkote šviesias užuolaidas, jas galima papildyti, pavyzdžiui, tamsesnio atspalvio žvakide ar kitu akcentu. Vienoje patalpoje paprastai nerekomenduojama derinti daugiau nei dvi–tris spalvas.

Dėmesio verta ir medžiagų gausa. Dažniausiai patariama apsiriboti trimis skirtingomis medžiagomis, pavyzdžiui, oda, metalu ir stiklu, arba audiniu, medžiu ir porcelianu. Nors tai nėra griežta taisyklė, svarbiausia, kad dekoras ir baldai derėtų prie jau naudojamų medžiagų ir nekurtų vizualinės sumaišties.

Ne visiems pasiseka turėti miegamąjį su idealia vonios ir drabužinės jungtimi. Dėl to įmontuojamos spintos tampa vienu universaliausių sprendimų. Tokia sistema paprastai susideda iš dviejų pagrindinių dalių: vertikalių stumdomų arba varstomų durų ir lentynų sistemos, kurią geriausia gaminti pagal individualius matmenis. Maksimaliai išnaudoti erdvę padeda drabužių strypai keliuose lygiuose, ištraukiami laikikliai, specialios pakabos kaklaraiščiams, kelnėms, diržams, rankinėms ar papuošalams.

Spintos vidaus planavimas yra esminis. Jei garderobą daugiausia sudaro marškinėliai ir džinsai, o kostiumas ar suknelė – tik reta išimtis, ilgas pakabinamas strypas neturi didelės prasmės. Tokiu atveju naudingiau investuoti į patogiai suprojektuotas lentynas ir stalčius. Jei turite daugiau suknelių, palaidinių ar marškinių, verta rinktis platesnį strypą ir pakankamai aukštą vertikalią erdvę, kad drabužiai nesiglamžytų. Labai aukštose įmontuojamose spintose viršutinė dalis patogi lagaminams ar sezoniniams daiktams. Renkantis saugojimo sistemą, svarbu įvertinti patalpos dydį ir tai, kiek bei kokių drabužių reikia sutalpinti. Pravartu atsižvelgti ir į vyrų bei moterų garderobo skirtumus – vakarinėms suknelėms dažnai reikia kito aukščio nei švarkams.

Nors įmontuojamos sistemos turi daug privalumų, šiuolaikiniuose interjeruose savo vietą išlaiko ir laisvai pastatomos spintos. Jos ypač praverčia, kai būstas įrenginėjamas etapais, arba vaikų kambaryje, kur baldus tikėtina keisti augant poreikiams. Tokius baldus lengviau perstatyti, pakeisti ar papildyti. Jei neturite atskiros komodos, o spintoje norite laikyti smulkesnius daiktus – pirštines, šalikus, kepures ar kaklaraiščius – pravers atviri ir uždari stalčiai, daiktadėžės bei ištraukiami krepšeliai. Miegamajame svarbiausia funkcionalumas, todėl dėmesio verti patogūs pakabinimo sprendimai, lengvai stumdomos durys ir taškinis apšvietimas spintos viduje.

Kur dar rasti vietos patalynei, antklodėms, pagalvėms ar vaikų žaislams? Tam puikiai tinka lovos su integruota daiktadėže. Lovos viršus gali būti pakeliamas horizontaliai arba vertikaliai, o kartais daiktai laikomi galvūgalyje, kuris atsidaro iš šono ar už galvos. Vaikų kambaryje ar po aukštesne lova patogu naudoti konteinerius su ratukais, plastikines ar sustiprinto kartono dėžes su dangčiais, krepšius. Kartais stalčius yra lovos dalis, kitais atvejais jį galima užsisakyti papildomai. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad daiktadėžė neturėtų bloginti lovos patogumo ir miego kokybės.

Prie nedidelių, bet reikšmingų miegamojo baldų priskiriamos komodos ir naktiniai staliukai. Komodos ypač pasiteisina palėpiniuose kambariuose ar ten, kur netelpa spinta, be to, jos gali veikti ir kaip savarankiškas baldas – stalčių miegamajame beveik niekada nebūna per daug. Komodų privalumas tas, kad jose daiktai mažiau dulkėja nei ant atvirų lentynų, o viršutinė plokštuma tinka nuotraukoms, augalams ar dekorui.

Miegamasis be žadintuvo (telefono), knygos ir naktinės lempos daugeliui atrodo neįsivaizduojamas, todėl naktinis staliukas vieniems – būtinybė, kitiems – tik papildomas daiktas. Pasirinkimų netrūksta: staliukai gali būti su lentyna ar stalčiumi, įeiti į miegamojo baldų komplektą, stovėti atskirai arba būti integruoti į lovos dizainą.

Namai be žalumos dažnai atrodo šalti ir nejaukūs. Tuo tarpu net viena tinkamoje vietoje pastatyta gėlė gali akimirksniu atgaivinti interjerą. Jei nenorite į namus parsinešti dar vieno „šeimos nario“, kuriam reikėtų nuolatinės, kruopščios priežiūros, yra gera žinia: kai kurie kambariniai augalai puikiai auga ir tuomet, kai jiems skiriama minimaliai dėmesio.

Prieš renkantis augalą, verta įvertinti, kiek šviesos turite namuose. Langų kryptis dažnai lemia, kas iš tiesų prigis. Rytinė pusė paprastai suteikia švelnios šviesos ir pusiau pavėsį – tai tinka daugeliui įprastų rūšių. Vakarinė pusė vasarą gali būti labai kaitri, nes į patalpas plūsta popietinė saulė, kurios ne visi augalai pakelia. Žemiau – penki nereiklūs augalai, kurie ištveria daug ir kartu puošia namus.

Dračena (Dracaena) – vienas atlaidiausių pasirinkimų. Ji mėgsta pusiau pavėsį, pakenčia sausesnį orą, o jei kartais pamiršite palaistyti, augimas dėl to paprastai nesustos. Ypač populiari Dracaena marginata, neretai vadinama „netikra palma“ – jos liaunas kamienas ir siauri lapai sukuria elegantišką siluetą. Norintiems ko nors kiek kitokio tinka „Lucky Bamboo“ (Dracaena sanderiana) – tai nėra tikras bambukas, tačiau atrodo panašiai ir lengvai dauginamas. Pakanka nupjauti stiebo gabalėlį, įmerkti į vandenį ir palaukti, kol išleis šaknis. Ieškantiems egzotiškesnio vaizdo gali patikti Dracaena deremensis, kurios lapai primena ananaso lapiją. Bendra taisyklė paprasta: kuo mažiau dračeną „kankinsite“ pertekliniu rūpesčiu, tuo ramiau ji augs.

Jei norite augalo, kuris atrodytų tarsi gyvas meno objektas, verta rinktis lizdinį papartį – sleziniką (Asplenium nidus). Šviesūs, blizgūs lapai gražiai išlinksta į arkas ir iškart patraukia akį. Šis augalas mėgsta pusiau pavėsį ir tolygią drėgmę, tačiau nemėgsta tiesioginės saulės – ji gali nudeginti lapus. Radus jam ramią vietą be kaitrios šviesos, slezinikas atsilygina sodriu, dekoratyviu augimu. Sudėtingų ritualų jam nereikia: užtenka retkarčiais palaistyti ir netrikdyti.

Ieškantiems greitai augančios, puikiai atrodančios ir prisitaikyti gebančios žalumos, verta atkreipti dėmesį į Epipremnum aureum (dar vadinamą potosu ar scindapsu). Tai vijoklinis augalas, kurio ūgliai, pasitelkę orines šaknis, gali kabėti nuo lentynos arba būti vedami į viršų ant atramos. Jis gerai toleruoja pusiau pavėsį, o padauginti jį labai paprasta: nupjaukite stiebo gabalėlį ir įdėkite į vandenį – po kurio laiko turėsite naują augalą.

Elegantiška, architektūriška ir beveik „nesunaikinama“ – taip dažnai apibūdinama sansevjera (Sansevieria), liaudiškai vadinama uošvės liežuviu. Jos standūs, stačiai augantys lapai gali būti dryžuoti, margi ar su gelsvu apvadu. Skirtingos rūšys atrodo nevienodai, todėl galima derinti kelias ir sukurti įdomią kompoziciją. Sansevjera tinka ir šešėliui – tiesa, tuomet spalvos gali būti ne tokios ryškios, bet augimas paprastai nenukenčia. Svarbiausia taisyklė – laistyti retai, nes perlaistymas šį augalą pražudo patikimiausiai. Daugiau ypatingos priežiūros jam nereikia.

Norintiems ne tik gražių lapų, bet ir žydėjimo, puikus pasirinkimas – taikos lelija, dar vadinama lopatėliu (Spathiphyllum). Sniego baltumo žiedynai, primenantys bures, pasirodo net kelis kartus per metus, ypač jei augalas stovi prie rytinio lango. Lopatėlis mėgsta drėgnesnį orą ir reguliarią drėgmę žemėje, tačiau kartais atleidžia ir užmaršumą. Svarbu tik laiku pašalinti nužydėjusius žiedynus – taip augalas išlieka stiprus ir pasiruošęs naujam žydėjimui. Palankiomis sąlygomis jis gali žydėti beveik visus metus.

Net ir pats nereikliausias augalas geriau atrodo tinkamame vazone. Praktinis sprendimas – sunkesni, stabilūs keraminiai ar akmens masės dekoratyviniai vazonų gaubtai, kurie padeda surinkti vandens perteklių. Į juos patogu įstatyti augalą kartu su originaliu plastikiniu vazonėliu – taip lengviau laistyti, o pats gaubtas tarnauja ilgiau.

Kad ir kurį augalą pasirinktumėte, verta įsigyti sveiką egzempliorių: lapai turi būti sodriai žali, be dėmių ir kenkėjų požymių. Ir prisiminkite – dažnai mažiau yra daugiau. Drąsiai pradėkite nuo vieno augalo: jis greitai parodys, kokių sąlygų jūsų namai iš tiesų turi.

Balta spalva miegamajame neturi konkurentų. Mažą buto kambarį ji vizualiai praplečia, o didesnėms erdvėms suteikia prabangos pojūtį. Balta siejama su švara ir ramybe, tačiau čia slypi ir spąstai – padarius kelias klaidas, namai gali imti priminti neasmenišką, sterilią ligoninės palatą. Todėl svarbu apgalvoti, kaip derinti baldus ir detales, kad miegamasis būtų šviesus, bet kartu šiltas ir jaukus.

Balta spalva dažnai asocijuojasi su tyrumu ir nekaltumu, ji ramina ir padeda atsipalaiduoti. Nors tai laikoma vėsesniu atspalviu, jo privalumas akivaizdus – balta šviesina ir optiškai didina erdvę. Dėl to balti baldai puikiai tinka ir nedideliam miegamajam, o didesnėse patalpose padeda sukurti elegantišką, tvarkingą įvaizdį.

Stilių pasirinkimas platus. Jaukiai atrodo rustic (kaimiško) stiliaus interjerai, kurie baltiems miegamiesiems ypač populiarūs, nors kai kam gali pasirodyti per daug puošnūs. Modernesnio dizaino mėgėjai dažnai renkasi lygius, aukšto blizgesio paviršius – tokie baldai suteikia interjerui išskirtinumo. Skandinaviškas minimalizmas dvelkia švara ir subtilia elegancija. Klasikinis stilius, labiau tinkantis erdvesnėms patalpoms, primena dvarišką prabangą ir suteikia miegamajam iškilmingumo.

Vis dėlto svarbiausia – neleisti, kad galutinis vaizdas būtų liūdnas, šaltas ar net sterilus. Jei lova, naktiniai staliukai, tualetinis staliukas, spintos ir kiti baldai yra visiškai balti, interjerą būtina pagyvinti kontrastingais elementais. Tam tinka ryškesni spalviniai akcentai, tekstilė, dekoracijos ar keli tamsesni paviršiai. Taip pat galima rinktis sodresnį sienų atspalvį visame kambaryje arba bent jau vienoje akcentinėje sienoje.

Ne mažiau svarbus ir apšvietimas – baltame miegamajame jis turi itin didelę įtaką jaukumui. Kad erdvė neatrodytų sterili, verta rinktis šiltą šviesą. Patogus sprendimas – lubiniai šviestuvai su nuotoliniu valdymu, leidžiantys reguliuoti šviesos intensyvumą ir išjungti ją neišlipus iš lovos. Kadangi miegamajame daugelis mėgsta skaityti, pravers ir stalinis arba sieninis šviestuvas. Geriausia, jei jis būtų reguliuojamas, kad būtų paprasta nustatyti kryptį skaitant tiek gulint, tiek sėdint.

Svajonių gaudyklė, pasak tradicijų, turėtų saugoti nuo blogų sapnų, sustiprinti gražius ir kartu tapti stilinga namų detale, kurios dažnas svečias nepastebėti nepajėgs. Nors šis indiškos kilmės amuletas atrodo sudėtingas, iš tiesų jį nesunkiai pasigaminsite namuose. Tam dažniausiai pakanka kelių valandų, o galutinis rezultatas bus būtent toks, kokio norite – pritaikytas jūsų interjerui. Į kūrybinį procesą galima įtraukti ir vaikus.

Pastaraisiais metais svajonių gaudyklės tapo madingu akcentu: jos dažnai kabo boho stiliaus miegamuosiuose ar svetainėse, o tėvai jas kabina virš vaiko lovytės. Vis dėlto sakoma, kad amuletas geriausiai atlieka savo paskirtį tuomet, kai yra padovanotas, o dar geriau – kai pagamintas jūsų pačių rankomis. Tokiu būdu gaudyklė įgauna asmeninę prasmę, o jūs patys pasirenkate spalvas, medžiagas ir dekorą.

Tradiciniams amuletams indėnai naudojo šakeles, odines virveles, augalinius pluoštus, gyvūnų sausgysles, akmenėlius, karoliukus ir plunksnas. Šiuolaikinės gaudyklės dažniausiai taip pat gaminamos iš panašių medžiagų, tik šiandien pasirinkimas daug platesnis.

Pagrindui prireiks žiedo. Jis gali būti metalinis, medinis siuvinėjimo lankelis ar kelių dydžių žiedai kompozicijai sukurti. Mažesniems žiedams tiks ir mediniai ar plastikiniai užuolaidų žiedai. Jei norite, kad gaudyklė būtų visiškai rankų darbo, žiedus galima susukti iš išdžiūvusių gluosnio vytelių ar pedigo, o paprastesniam variantui – išsikirpti iš tvirtesnio kartono.

Žiedui apvynioti pravers švelni zomšinė odinė virvelė, tačiau galite rinktis ir juostelę, vilną, medvilninius siūlus, audinio juosteles ar kitą patinkančią medžiagą. Tinkleliui pinti tinka lininė ar medvilninė virvutė, natūralūs siūlai, vaškuota nailoninė gija ir pan. Svarbiausia, kad medžiaga būtų kiek įmanoma plona, bet tvirta. Taip pat prireiks karoliukų (medinių, stiklinių ar plastikinių), galima naudoti pragręžtas kriaukleles ar akmenukus. Ir, žinoma, nepamirškite plunksnų – jas galima nusipirkti arba surinkti gamtoje.

1. Paimkite didįjį žiedą ir kruopščiai, tvirtai apvyniokite jį pasirinkta medžiaga (odine virvele, juostele, siūlais ar audinio juostele). Stenkitės apvynioti taip, kad žiedo pagrindas niekur nesimatytų.

2. Pradėkite pinti tinklelį. Pasirinktos virvutės galą pririškite prie žiedo ir vienodais atstumais pritvirtinkite ją aplink visą žiedo perimetrą, formuodami pirmąjį tinklo pagrindą. Paskutinio tvirtinimo nepririškite visiškai prie pat pirmojo – palikite nedidelį tarpą.

3. Antrą eilę pradėkite tvirtindami virvutę prie pirmos eilės lankelio vidurio. Toliau kartokite tą patį veiksmą aplink visą ratą, kaip ir pirmoje eilėje.

4. Taip, spirale judėdami į vidų, pamažu suformuosite tinklelį. Siūlų per daug netempkite, bet ir nepalikite pernelyg laisvų – tinklas turi būti tvarkingas. Ilgainiui žiedo viduje pradės ryškėti žvaigždiška forma.

Pastaba: drąsiai improvizuokite – raštų ir būdų yra daugybė. Vis dėlto tradiciškai tinklas turėtų būti simetriškas. Pasak indiškų tikėjimų, simetrija simbolizuoja harmoniją, kurios neva nemėgsta piktos dvasios, todėl įkliuvusios į tinklą jos nebegali iš jo ištrūkti.

5. Pintant tinklelį, karts nuo karto galite suverti karoliuką ar kriauklelę ir pritvirtinti ją mazgeliais iš abiejų pusių. Didžiausią karoliuką įprasta įkomponuoti pačiame centre.

Jei mokate nerti vąšeliu, vidinį tinklelį galite nunerti atskirai ir tuomet tiesiog pririšti jį prie žiedo.

6. Galiausiai pasiruoškite plunksnų pakabučius. Priklausomai nuo žiedo dydžio, jų gali reikėti nuo trijų iki septynių. Pakabučiai daromi surišant dvi ar tris plunksnas virvute, o mazgelius galima paslėpti užveriant karoliukus. Ilgiausią pakabutį pririškite prie apatinės žiedo dalies vidurio, trumpesnius – šonuose.

7. Pabaigoje pritvirtinkite kilpelę pakabinimui. Gaudyklę geriausia kabinti virš lovos, tačiau taip, kad dieną ją bent trumpam pasiektų saulės šviesa. Pagal tikėjimus, saulės spinduliai tarsi „sudegina“ tinkle įstrigusius blogus sapnus.

Jei vis dar sunku įsivaizduoti gamybos eigą, verta peržiūrėti vaizdo pamoką – ji padeda aiškiai suprasti visus žingsnius.

Septintajame dešimtmetyje ši technika buvo itin populiari – pinti, rišti aksesuarai puošė ne tik namų interjerus, bet ir daugelio moterų įvaizdį. Vėliau drhimas buvo primirštas, tačiau šiandien makramė vėl sugrįžta į madą ir tampa viena ryškiausių interjero bei rankdarbių tendencijų.

Nors iš pirmo žvilgsnio drhimo dirbiniai gali atrodyti sudėtingi, iš tiesų tai gana paprasta technika, kurią gali išmokti kiekvienas. Jos esmė – siūlų, virvučių ar špagato rišimas, kitaip tariant, mazgų pynimas. Jei mėgstate rankdarbius arba ieškote būdo atsipalaiduoti po kasdienio streso, makramė gali tapti puikiu pasirinkimu.

Specialių priemonių neprireiks: dažniausiai pakanka virvutės kamuolio ir šiek tiek kantrybės. Pradedantiesiems užtenka išmokti du pagrindinius mazgus – plokščiąjį ir „žebrinį“. Įgijus daugiau pasitikėjimo, galima pereiti prie kitų mazgų: „babos“, audėjo, žiedinio, grandinėlės ir daugelio kitų.

Ką galima pagaminti makramė technika? Tai viena seniausių tekstilės technikų, kuri pritaikoma tiek praktiniams, tiek dekoratyviniams gaminiams. Ja kuriamos rankinės, pirkinių krepšiai, durų užuolaidos, sapnų gaudyklės, sienų dekoracijos, gobelenai, staltiesėlės, vazonų laikikliai, diržai, apyrankės, vėriniai, auskarai, raktų pakabukai ir daugybė kitų namų bei mados aksesuarų.

Į mazgus neretai įpinamos ir natūralios detalės: mediniai karoliukai, akmenėliai, oda, keramika ar panašios medžiagos. Įdomus, nors ir rečiau sutinkamas pritaikymas – makramė technika gaminamos vaikiškos sūpynės bei pakabinami supami krėslai suaugusiesiems.

Vieniems tai kasmetinė šventė, kiti jos visai nepripažįsta, tačiau Šv. Valentino diena tampa vis populiaresnė. Ir ji tikrai nėra vien apie brangias dovanas – romantišką nuotaiką gali sukurti ir paprastos, skoningos dekoracijos. Jei nežinote, nuo ko pradėti, pasisemkite įkvėpimo ir išbandykite kelias nesudėtingas idėjas.

Įsimylėjėliai dažnai džiaugiasi proga parodyti, kiek daug jiems reiškia mylimas žmogus. Tam nebūtina iškart pirkti brangaus žiedo – kartais pakanka atsikelti šiek tiek anksčiau ir nustebinti partnerį Valentino pusryčiais į lovą. Turint širdies formos kepimo formas, lengvai paruošite tematiškai atrodančius blynelius ar keptus kiaušinius.

Tikrajai šventinei atmosferai sukurti puikiai tinka dekoracijos. Jų gausu parduotuvėse, tačiau jei nenorite papildomai išlaidauti arba neturite laiko ieškoti, mielą Valentino akcentą galite pasigaminti patys. Partneris jūsų pastangas tikrai įvertins – juk rankomis pagamintas siurprizas dažnai pasako daugiau nei nupirkta dovana.

Didžiąją dalį reikalingų priemonių greičiausiai rasite namuose. Tam tiks tušti buteliai, stiklainiai, dažų likučiai, virvelės, kaspinai, nėriniai, filcas, audinių atraižos, spalvotas popierius, sagos, karoliukai, nenaudojami rėmeliai ir kitos smulkmenos. Iš spalvų dažniausiai pasirenkama raudona – aistros spalva. Ją galima derinti su juoda, balta ar auksine. Populiariausias motyvas, žinoma, yra širdis.

Jei manote, kad rankdarbiai – ne jums, nenusiminkite. Pakanka iš lauko parsinešti kelias šakeles, įstatyti jas į vazą ar ąsotį ir klijais arba karštų klijų pistoletu pritvirtinti mažas širdeles, iškirptas iš popieriaus, audinio ar filco. Didesnes širdeles galima tiesiog pakabinti ant šakelių – paprasta, bet efektinga.

Dar vienas lengvas sprendimas – pasigaminti Valentino žvakidę arba vazelę rožei. Prireiks tik švaraus stiklainio ar tuščio vyno butelio ir dažų. Galite naudoti purškiamų dažų likučius, o jei jų nėra – pasiskolinti iš vaikų guašą ar temperą. Nudažytą butelį ar stiklainį gerai išdžiovinkite, o tuomet papuoškite romantišku motyvu, pavyzdžiui, širdelėmis ar subtiliais užrašais.

Pasitelkę kelias paprastas priemones ir šiek tiek fantazijos, namuose lengvai sukursite jaukią, romantišką atmosferą ir paruošite mylimajam žmogui malonų netikėtumą.

Spalvos aplink mus nėra vien dekoracija – jos pastebimai veikia nuotaiką. Miegamajame tai ypač svarbu: nuo pasirinkto atspalvio gali priklausyti, kaip lengvai vakare užmigsite ir kaip paprastai ryte atsikelsite. Todėl planuojant dažymą verta atsižvelgti ne tik į spalvų paletę, bet ir į natūralią šviesą bei patalpos dydį.

Jei ruošiatės dažyti, didelio skirtumo nėra, ar samdysite meistrą, ar imsitės volelio patys. Svarbiausias sprendimas – ne technika, o tai, kokią spalvą pasirinksite ir kokį atspalvį iš tiesų pamatysite ant sienos.

Viena dažniausių klaidų įvyksta dar parduotuvėje: mažame spalvų katalogo pavyzdyje atspalvis atrodo vienaip, o ant didelio sienos ploto – visai kitaip. Be to, išdžiūvę dažai dažnai atrodo sodresni ir tamsesni. Dėl to galioja paprasta taisyklė:

Jei dvejojate tarp dviejų panašių atspalvių, rinkitės šviesesnį.

Renkantis spalvas svarbu įvertinti ir patalpos dydį:

Mažam miegamajam labiausiai tinka švarūs, neutralūs ir šviesūs tonai – sodrios spalvos erdvę vizualiai „susiaurina“.

Didesni miegamieji gali „atlaikyti“ ir tamsesnius, dramatiškesnius atspalvius, kurie suteikia daugiau jaukumo.

Prieš nuspręsdami dėl konkretaus tono, pagalvokite, kokio pojūčio siekiate. Jei svarbiausia nuraminti mintis ir atsipalaiduoti, labiau tiks šaltesnės spalvos: žalsvi, turkio, mėlyni ar violetiniai atspalviai. O jei norisi daugiau energijos rytais, galima rinktis šiltesnius tonus – geltoną, oranžinę ar prigesintą raudoną.

Spalvas verta derinti ir prie langų krypties. Jei miegamasis orientuotas į šiaurę, šiltesni atspalviai padės kompensuoti tiesioginės saulės trūkumą. O pietinėje pusėje galima drąsiau rinktis vėsesnę pilką, mėlyną ar švarią baltą – karštomis dienomis jos padeda patalpai atrodyti gaivesnei.

Kad miegamasis neatrodytų chaotiškai, laikykitės principo – ne daugiau kaip dvi pagrindinės spalvos. Patikimas sprendimas – pasirinkti vieną spalvą ir žaisti jos atspalviais. Taip pat svarbus ir spalvų išdėstymas: tamsiausias atspalvis turėtų atsidurti ant sienos už lovos. Tai sukuria saugumo jausmą, o tamsi plokštuma neerzina žvilgsnio gulint lovoje.

Galiausiai, miegamajame vertėtų vengti agresyvių kontrastų ir ryškių, chaotiškų raštų – tai dirgikliai, kurie trukdo smegenims persijungti į poilsio režimą.

Pradžiuginkite savo mylimą žmogų per Valentino dieną malonia staigmena. Kvapnus hiacintas džiugina pojūčius ir kuria romantišką nuotaiką, o prabangiai atrodantį augalo aranžuotę pagal toliau pateiktas gaires pasigamins net ir tie, kurie to dar niekada nebandė.

Jei nusprendėte dovanoti hiacintų kompoziciją, rinkitės rožinių ar raudonų atspalvių veisles – būtent šios spalvos dažniausiai siejamos su meile. Romantišką įspūdį sustiprins įvairios dekoracijos širdelių, drugelių ar panašių formų. Pavyzdžiui, į vazoną prie gražiai pražydusio hiacinto galima įsmeigti raudoną širdelę ant pagaliuko, o patį vazoną apvynioti raudonu dovaniniu popieriumi arba įstatyti į keraminį apvalkalą.

Norintiems išbandyti kiek sudėtingesnį variantą siūlome pasigaminti romantišką aranžuotę, kuri saldžiai pakvėpins nedideles erdves. Pirmiausia pasiruoškite reikalingas priemones: purpurinį hiacintą, buksmedį (Buxus sempervirens), floristinę putų kempinę ir juostelę, derančią prie hiacinto žiedo spalvos. Taip pat pravers aštrus peiliukas, sodo žirklės ir paprastos žirklutės.

Gerai sudrėkinkite floristinę kempinę ir įdėkite ją į dekoratyvinę vazą taip, kad maždaug 0,5 cm kyšotų virš krašto. Į hiacinto stiebą įsmeikite pagaliuką, kad jis nelūžtų. Tuomet į kempinės vidurį įsmeikite hiacintą – patogiau, jei prieš tai peiliu padarysite mažą skylutę. Aplink hiacintą tankiai smeikite buksmedžio šakeles, kad susidarytų tarsi gyvatvorės įspūdis. Buksmedį sulyginkite iki vienodo aukščio.

Pabaigoje kompoziciją papuoškite derančia juostele. Prieš nukirpdami reikiamą ilgį, juostelę apvyniokite aplink buksmedį „pasimatuodami“, kad ji nebūtų per trumpa. Ir viskas – aranžuotė paruošta. Svarbu prisiminti, kad augalus reikia reguliariai laistyti: jei floristinė kempinė kartą visiškai išdžius, vėliau ji nebesugers vandens.

Puiki dovanos idėja – ir vazoninis hiacintas. Jis žydi esant 16–20 °C temperatūrai, dažniausiai apie 21 dieną, tačiau šiltesnėje patalpoje žydėjimo laikas sutrumpėja. Hiacintas nėra reiklus: tręšti nebūtina, svarbiausia reguliariai laistyti. Vazonėlis, kuriame hiacintas parduodamas, dažnai būna nedidelis, todėl žemė greičiau išdžiūsta. Šaknų gumulą reikėtų palaikyti nuolat šiek tiek drėgną.

Be vazoninių hiacintų, galima įsigyti ir skintų hiacintų. Jie pasižymi tokiu pat išskirtiniu kvapu bei spalvų įvairove ir dažnai naudojami tiek vienarūšėse, tiek mišriose puokštėse. Skintų hiacintų paprastai galima rasti nuo lapkričio iki gegužės. Jų kokybė ženkliai pagerėjo nuo tada, kai jie pradėti pardavinėti su dalimi svogūnėlio – pastebėta, kad jame yra ląstelių, padedančių gėlei gauti optimalų vandens ir maisto medžiagų kiekį. Kaip ir kitos svogūninės gėlės, skintas hiacintas kompozicijoje toliau auga, todėl aranžuotė nuolat šiek tiek keičiasi.

Kadangi hiacintų stiebų apačioje paliekama svogūnėlio dalis, jų nereikia reguliariai patrumpinti kaip daugelio kitų gėlių. Vietoj to gerai nuplaukite apatinę stiebo dalį. Gėles pamerkite į švarią vazą su šviežiu vandeniu ir įpilkite specialių maistinių medžiagų, skirtų skintoms svogūninėms gėlėms.

Saugokite gėles nuo skersvėjų ir etileno šaltinių, pavyzdžiui, cigarečių dūmų ar nokstančių vaisių – tai trumpina jų gyvavimo laiką. Kitu atveju hiacintai paprastai išsilaiko vidutiniškai apie septynias dienas.