Category: Namai

Vaikai, darbas, virtuvė, skalbyklė, darbas, lygintuvas, tvarkymasis… Sukatės kaip voverė rate, vis nespėjate ir nebeturite laiko planuoti, ką ir kada padaryti? Siūlome išeitį – laikykitės 10 dienų plano, kuris padės be įtampos susitvarkyti namus prieš Velykas ir ramiai pasiruošti šventei. Taip liks laiko ir gražioms akimirkoms su šeima, ir maloniam pavasario pasivaikščiojimui.

Mintyse jau matote valandų valandas trunkantį tvarkymąsi, namų puošimą ir kepimą virtuvėje? Nepasiduokite panikai – pasinaudokite mūsų darbų sąrašu kiekvienai dienai. Per 10 dienų Velykas pasitiksite maksimaliai pasiruošę.

Įdomu, ko galbūt nežinojote apie Velykas? Peržiūrėkite vaizdo įrašą.

Pasiruošimams pasibaigus galėsite mėgautis pelnytu poilsiu ir jaukumu. Švariuose, gaiviai kvepiančiuose namuose įsijunkite smagią pasaką, pasirūpinkite atėjusiais sveikintojais ir tiesiog mėgaukitės ramybe. Jei leis oras, išeikite į ilgą popietinį pasivaikščiojimą ir pasikraukite energijos saulėje. Šią dieną skirkite sau ir savo šeimai.

Ar mėgstate marginti kiaušinius, svajojate apie velykinį vainiką ant durų, žydintį pavasario kampelį namuose, o gal tiesiog ieškote idėjų smagiam popietės laikui su vaikais? Velykoms galima pasigaminti daugybę įvairių dekoracijų ir rankdarbių – nuo visai paprastų iki įmantrių. Belieka išsirinkti, ką šiemet norėsite išbandyti.

Vienas lengviausių sprendimų – pasisėti velykinių želmenų ir juose įkomponuoti kiaušinius, saldumynus ar kitas pavasariškas puošmenas. Vertėtų prisiminti, kad iki gražaus, tinkamo aukščio želmenims dažniausiai reikia apie dešimt dienų, todėl sėją geriausia planuoti iš anksto.

Jeigu laiko liko mažiau, vietoje javų galite rinktis kitus, greičiau dygstančius augalus. Puikiai tinka lęšiai arba rėžiukai – jie sudygsta greičiau nei javai. O kai žaluma jau sužaliuoja, ją nesunku papildomai papuošti – pavyzdžiui, kiaušiniais, kaspinėliais ar smulkiomis pavasario detalėmis.

Jei per šventes užkluptų sloga ar virusas ir tradicinių velykinių pramogų tektų atsisakyti, Velykos vis tiek gali būti smagios. Su vaikais galima surengti kiaušinių paiešką namuose ar kieme, žaisti „lobio“ paieškos žaidimus, o gal pagaliau išsikepti ar pasigaminti seniai svajotą skanėstą. Šventinė nuotaika neprivalo priklausyti nuo to, kur ir kaip ją sutinkate.

Vaikams margučius dažnai tenka ruošti darželiui ar mokyklai, o namuose ne vienas planuoja dekoruoti ir pačius velykinius kiaušinius. Kad procesas būtų sklandesnis, pravartu prisiminti patikimus patarimus, kaip kiaušinį išpūsti taip, kad lukštas nesuskiltų.

Velykinės dekoracijos namams suteikia pavasariškos šviesos, spalvų ir džiugesio. Pradžiai galite išbandyti siūlinį margutį, kurio viduje paslepiami šokoladiniai kiaušiniai – ir dekoracija, ir saldi staigmena viename. Kita idėja – kiaušiniai, dekoruoti karoliukais: toks užsiėmimas gali tapti jaukia veikla visai šeimai.

Neužmirškite ir kiaušinių dėklų – juos galima perdaryti į vainikus, vištytes ar kitus smagius velykinius motyvus. Akį traukia ir netradicinės dekoracijos, pavyzdžiui, „ausyti“ zuikiai. O jei norisi greito rezultato, verta pasigaminti paprastų dekoratyvinių smeigtukų. Nesvarbu, ar rinksitės vainiką, lizdelį, ar zuikutį – kūrybiškumas padės namus pripildyti pavasariško žaismingumo.

Jei norite namuose turėti išskirtinį velykinį vainiką, jo nebūtina pirkti. Toks akcentas lengvai pagaminamas ir pačių rankomis – tereikia idėjos, kelių priemonių ir šiek tiek kantrybės. Be to, galima rinktis pačius įvairiausius stilius – nuo tradicinio iki modernaus.

Modernesnio interjero mėgėjams tinka minimalistinės kompozicijos, paremtos natūraliomis medžiagomis ir nedidele spalvų palete. Šventinį stalą papuoš ir elegantiškai sulankstytos servetėlės, o pavasarišką nuotaiką galima sukurti ir vos per kelias minutes – pasitelkus žiedus, švelnias detales bei subtilias velykines formas. Norintiems neįprastų sprendimų praverčia greitos, netikėtos aranžuotės, kurios leidžia Velykas pasitikti stilingai ir lengvai.

Margučių dažymas suteikia Velykų simboliams naują gyvenimą. Kiaušinius galima dažyti natūraliomis priemonėmis – pavyzdžiui, svogūnų lukštais, raudonaisiais burokėliais ar ciberžole. O jei norisi eksperimentų, kiaušinių dekoravimui pasitelkiamos ir netradicinės technikos, kurios padeda išgauti originalius raštus bei efektus.

Velykinės verbos pynimas – ne tik rankdarbis, bet ir tradicijos tęstinumas, jungiantis skirtingas kartas. Norint, galima susipinti ir savo verbą – prireiks tik vytelių, šiek tiek praktikos ir noro sukurti savą šventinį simbolį.

O jei dar ieškote, ką gražaus palinkėti artimiesiems per šventes, verta pasiruošti kelis skirtingus sveikinimus. Vieni rinksis klasiką – šilumą, džiaugsmą ir meilę, kiti – žaismingesnes, netikėtesnes formuluotes. Svarbiausia, kad palinkėjimas būtų nuoširdus.

Pamirškite brangias parduotuvių dekoracijas. Šių metų Velykose vyrauja gamta, tvarumas ir asmeninė kūryba. Medžiagų gražiausioms puošmenoms rasite kiekvieno pasivaikščiojimo metu – tereikia šiek tiek šieno, kelių beržo šakelių ar paprastų pagaliukų. Per trumpą laiką galite pasigaminti stilingą lizdelį, velykinį vainiką arba mielą pusryčių kiškutį.

Kūryba iš gamtinių medžiagų šiuo metu – viena ryškiausių tendencijų. Tai nebrangu, nes daug ką galima susirinkti gamtoje, be to, tokios medžiagos dažniausiai lengvai prieinamos. Dar vienas privalumas – kiekvienas jūsų sukurtas darbas bus unikalus, nes identiškų šakelių, žolių ar plunksnelių greičiausiai niekas kitas neras.

Tarp pavasariui būdingų dekoracijų itin dažnai sutinkami lizdeliai. Jam prireiks stiklainio su plačiu kakleliu, popierinės gėlytės, šieno, plunksnelių ir išpūstų kiaušinių. Į stiklainio dugną įdėkite šieno (tiks ir sausa žolė ar smulkūs pagaliukai, surinkti pasivaikščiojimo metu) ir suformuokite lizdelį. Tuomet likusias detales lengvai sudėliokite į vidų – paprasta, bet žaisminga pavasarinė puošmena jau paruošta.

Denisa Bartošová vaizdo įraše parodo, kaip pasigaminti ne tik paprastą lizdelį, bet ir velykinį vainiką iš beržo šakelių bei pusryčių kiškutį.

Vaizdo įrašo šaltinis: „MallTV“

Velykoms neatsiejamas kiaušinių marginimas. Jei jau pabodo įprasti dažai, lipdukai ar dažymas svogūnų lukštuose, metas išbandyti kūrybiškesnį būdą – marmuravimą skutimosi putomis.

Šis metodas nereikalauja nei daug laiko, nei pastangų, o papildomų specialių priemonių taip pat neprireiks – didžiąją dalį tikėtina jau turite namuose. Jei ko nors trūktų, reikiamas priemones nesunkiai rasite bet kurioje parduotuvėje.

Svarbi detalė: būtina naudoti tikras skutimosi putas, o ne skutimosi gelį. Su geliu marmuro efektas paprastai nesigauna, todėl rezultatas gali nuvilti.

Vaizdo įrašo šaltinis: „CNC“

Ar pažįstate čėmeres? Jos laikomos vienu ryškiausių artėjančio pavasario ženklų. Violetiniai ar balti jų žiedai prasiskleidžia dar žiemos mėnesiais ir dažnai džiugina jau gruodį, kai didžioji sodo dalis ilsisi. Čėmerės žydi iki pat kovo, o jų žiedai tinka ne tik gėlynui – jos puikiai atrodo ir skintos, pamerktos į vazą.

Tinkamiausias metas čėmerėms sodinti – pavasaris ir ruduo. Jei ketinate jas auginti, žiema yra geras laikas pasiruošti: išsiaiškinti, kokią vietą ir dirvą parinkti bei kokios priežiūros reikės, kad augalas džiugintų daugelį metų.

Čėmerės (Helleborus) priskiriamos prie klasikinių ankstyvo pavasario augalų, greta snieguolių, krokų ir narcizų. Vis dėlto jos neretai pražysta net anksčiau, nei saulė įgauna daugiau šilumos – nuo gruodžio iki kovo. Tai ypač vertina bitės: žieduose gausu žiedadulkių, todėl čėmerės dažnai tampa vienu pirmųjų jų maisto šaltinių.

Čėmerių žiedai patrauklūs, įdomios formos ir įvairių atspalvių. Šie augalai išsiskiria tuo, kad staiga atšalus žiedai tarsi susigūžia ir laukia šiltesnių dienų. Kai vėl pasirodo saulė, jie išsiskleidžia iš naujo – nepažeisti ir išlaikę grožį. Tinkamomis sąlygomis čėmerės gali žydėti iki vėlyvo pavasario, o vėliau pereina į ramybės periodą ir laukia kito sezono.

Čėmerių gentis apima apie 15–20 rūšių, natūraliai mūsų kraštuose jos neauga. Kaip dekoratyviniai daugiamečiai augalai dažniausiai auginamos juodoji, rytinė, žalioji, purpurinė ar dvokioji čėmerės, kurios kai kuriose vietose gali ir sulaukėti.

Čėmeres auginti nėra sudėtinga, tačiau itin svarbu tinkamai parinkti vietą. Jos nemėgsta sausros, todėl geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, pavyzdžiui, po aukštais medžiais. Dirvai jos nėra labai reiklios, bet labiausiai tinka gilesnė, humusinga, gerai pralaidi žemė. Dirva turėtų būti drėgna, tačiau ne nuolat permirkusi – perteklinis vanduo privalo turėti kur nutekėti. Augalas taip pat gerai reaguoja į reguliarias trąšas, ypač kompostą, nes jam patinka didesnis humuso kiekis.

Be sausros, čėmerėms rimtų problemų gali sukelti šliužai – jie kartais augalus sunaikina labai greitai, todėl verta stebėti ir imtis apsaugos priemonių. Čėmerių šaknys gana jautrios, todėl jos nemėgsta dalijimo ir persodinimo. Renkantis vietą svarbu įvertinti, kad toje pačioje vietoje augalas gali augti kelerius metus.

Čėmeres įmanoma dauginti vegetatyviai, tačiau tam labiau tinka vyresni nei šešerių metų augalai. Po atskyrimo ir persodinimo jos ilgai įsišaknija, o žydėjimas kelis metus gali būti menkas arba visai nevykti.

Kasdienė priežiūra nėra sudėtinga: reikėtų pašalinti senus, pažeistus ar ligų apniktus lapus ir pasirūpinti, kad dirva nepritrūktų drėgmės. Tai ypač svarbu jauniems augalams, tačiau per karštas vasaros dienas laistymas praverčia ir senesniems kerams. Nukritusių medžių lapų nebūtina kruopščiai šalinti – jie padeda išlaikyti dirvos drėgmę, o dalį jų sliekai paverčia natūraliu kompostu, papildančiu dirvą maistinėmis medžiagomis.

Čėmerės gali puikiai augti ir vienos – jų žiedai pakankamai išraiškingi. Tačiau norint jas derinti su kitais augalais, verta rinktis panašių poreikių rūšis: plicnikus, melsves, šiuočių giminaičius, mitrovninkes ar įvairius paparčius.

Kurį laiką čėmeres galima auginti ir kaip kambarinį augalą. Tokiu atveju būtina parinkti tinkamą substratą ir pakankamai didelį vazoną. Kadangi jos žydi metų pradžioje, geriausia laikyti vėsiau ir laistyti taip, kad žemė išliktų drėgna, bet nepermirktų – panašiai kaip sode.

Anksčiau čėmerės buvo naudojamos buityje ir liaudies medicinoje: jų džiovinta šaknis esą buvo dedama į uostomąjį tabaką, o žiedų ryšulėliai kabinti tvartuose, tikint, kad apsaugos gyvulius nuo blogos lemties. Tačiau gydomasis naudojimas laikomas rizikingu: sutrinti lapai gali sukelti alergines reakcijas, ypač jei liečiasi su neapsaugota oda. Sėklose ir šakniastiebiuose yra pavojingų, lėtai įsisavinamų nuodų, todėl šiandien čėmerės iš liaudies gydymo praktikos iš esmės yra pasitraukusios.

Norint ramiai suspėti iki Velykų, pats metas imtis tradicinės žaliuojančios lėkštelės auginimo. Klasikinė velykinė žaluma paprastai sudygsta ir gražiai sužaliuoja maždaug per 10 dienų. Šventėms artėjant, indelis su gaivia žalia „žolele“ tampa viena jaukiausių pavasario dekoracijų. Žemiau – aiškus gidas, ką sėti ir kaip prižiūrėti, kad viskas pavyktų laiku.

Šalia žydinčių žilvičio šakelių, papuoštų pilkais „kačiukais“, žaliai sužėlęs indelis – dar vienas seniai įsitvirtinęs Velykų simbolis, kuris puikiai tinka ir ant stalo, ir ant palangės. Tokį akcentą nesunku užsiauginti namuose – tam nereikia nei daug laiko, nei ypatingų priemonių.

Pirmiausia įsigykite sėklų: jų rasite sėklų parduotuvėse, „hobby“ tipo prekybos vietose ar gyvūnų prekių skyriuose. Tinka kviečiai, miežiai arba rugiai. Galima naudoti ir grūdus iš sveiko maisto parduotuvių, tačiau svarbu, kad jie nebūtų termiškai apdoroti – kitaip jie nesudygs.

Taip pat prireiks daržininkystės substrato arba purios, laidžios sodo žemės ir pasirinkto indo. Gražiai atrodo natūralių medžiagų indeliai, tačiau tiks beveik bet kas. Pavyzdžiui, galima panaudoti pintą krepšelį, tik prieš tai jį būtina iškloti plėvele, kad nepraleistų drėgmės. Indą verta pasirinkti iš anksto pagal tai, kokios dekoracijos norite ir kur ją planuojate laikyti.

Jei neramu, ar žaluma iki Velykų suspės pakankamai paaugti, dygimą galima paspartinti. Prieš sėją grūdus perplaukite ir pamirkykite drungname vandenyje 1–2 paroms, vandenį kelis kartus pakeisdami.

Pasirinktą indą pripildykite žemėmis maždaug iki dviejų trečdalių. Paviršių tankiai užberkite grūdais ir uždenkite maždaug 2 cm substrato sluoksniu. Jei sluoksnis bus per plonas, sudygusi žaluma gali prarasti stabilumą ir pradėti gulti. Galiausiai paviršių švelniai prispauskite ranka.

Pasėtą grūdą palaistykite ir žemę nuolat palaikykite drėgną, tačiau neperlaistykite. Perteklinė drėgmė gali lemti greitą sėklų pūvimą. Jei bijote užmirkimo, prieš pilant žemes ant dugno galima berti smulkių akmenukų ar perlito sluoksnį – tai veiks kaip drenažas. Vietoje laistymo srove (kuri gali išplauti sėklas) patogiau naudoti purkštuvą.

Indelį su pasėtais grūdais statykite tinkamoje vietoje: reikia šilumos, kad greičiau sudygtų, ir pakankamai šviesos, kad žaluma būtų ryškiai žalia. Dažniausiai geriausiai tinka palangė. Naktį indą galima perkelti į vėsesnę vietą – taip užaugęs kilimas bus tankesnis ir tvirtesnis, geriau laikys ir sunkesnes dekoracijas.

Augimo tempą lengva reguliuoti temperatūra. Jei matote, kad žaluma stiebiasi per greitai, perkelkite ją į vėsesnę, bet vis tiek šviesią vietą – augimas sulėtės. Jei žaluma jau per aukšta ir ima virsti į šonus, ją galima patrumpinti paprastomis biuro ar siuvėjo žirklėmis.

Šaltinis: autorinis straipsnis, „zahradkari.cz“

Žydintys kambariniai augalai padeda prailginti šventinę nuotaiką ir namams suteikia jaukumo net ir pasibaigus pagrindinėms Kalėdų dienoms. Ciklamenai, azalijos, kalėdinė žvaigždė ar amarilis gali džiuginti ilgiau, jei žinosite, kur juos statyti ir kaip tinkamai laistyti. Žemiau – aiškūs patarimai, kaip šiuos augalus auginti taip, kad jie kuo ilgiau išliktų dekoratyvūs.

Viena populiariausių šventinio laikotarpio gėlių – azalija. Dažniausiai šiuo metu pasirenkamos raudonais arba baltais žiedais žydinčios azalijos, tačiau galima rasti ir kitų spalvų, taip pat dvispalvių veislių. Azalijos kilusios iš Kinijos ir Japonijos, o jų žydėjimas paprastai trunka apie 6–8 savaites. Perkant svarbu atkreipti dėmesį, kad bent trečdalis pumpurų jau rodytų spalvą – taip didesnė tikimybė, kad augalas namuose žydės ilgiau.

Azalijoms geriausia tinka vėsesnė aplinka – apie 15 °C, nors buityje tokią temperatūrą išlaikyti ne visada paprasta. Šis augalas mėgsta drėgmę: žemė vazone turėtų būti nuolat labai drėgna, tačiau ne permirkusi. Laistymui labiausiai tinka minkštas vanduo, nes azalijos jautrios kalkėms. Jei įmanoma, verta rinktis lietaus vandenį.

Ciklamenai vertinami dėl dekoratyvių, ryškių žiedų, kurie gali būti balti, rožiniai, violetiniai ar raudoni, kartais – net ir maloniai kvepiantys. Tai klasikiniai vazoniniai augalai, tačiau jie tinka ir šventinėms kompozicijoms, derinant su kitomis skintomis gėlėmis. Dažniausiai pasirenkami ciklamenai raudonais, baltais, rožiniais ar alyviniais žiedais ir širdiškais lapais, papuoštais šviesesniais raštais.

Šiltoje patalpoje ciklamenai peržydi greičiau, todėl juos geriau laikyti pusiau pavėsyje ir kiek vėsiau – optimali temperatūra 12–18 °C. Dėl to jie ypač tinka virtuvei ar miegamajam. Pastaruoju metu prekyboje pasitaiko ir mini ciklamenų, kurie kambario temperatūrą toleruoja geriau. Laistyti rekomenduojama į lėkštelę, geriausia – minkštu vandeniu. Nužydėjusius žiedus kartu su koteliu patogu pašalinti atsargiai išsukant.

Sunkiai įsivaizduojamas šventinis laikotarpis be kalėdinės žvaigždės, kilusios iš Meksikos. Lotyniškai ji vadinama Euphorbia pulcherrima arba Poinsettia pulcherrima. Didžiausią dekoratyvumą suteikia ryškūs pažiedlapiai, kurie dažnai palaikomi žiedais. Nors tradiciškai jie būna sodriai raudoni, šiandien galima rasti ir rožinių, lašišinių, gelsvų ar net dvispalvių variantų.

Kalėdinė žvaigždė mėgsta pastovią kambario temperatūrą – apie 16–20 °C – ir tolygiai drėgną substratą. Naudinga kartais apipurkšti lapus, o augalą laikyti šviesioje vietoje, saugant nuo tiesioginių saulės spindulių. Laistymui tinka drungnas vanduo, o kartą per savaitę augalą patariama patręšti. Jei patalpoje oras per sausas, lapai gali pradėti kristi, todėl kalėdinės žvaigždės nereikėtų statyti šalia radiatorių ar kitų šilumos šaltinių.

Amarilis (dar vadinamas hippeastru) išsiskiria stambiais žiedais, išauga ant ilgo stiebo ir gali būti įvairių spalvų, įskaitant dvispalvius derinius, tačiau dažniausiai sutinkami raudoni ir balti atspalviai. Įsigijus amarilį verta atkreipti dėmesį, kad jis neretai būna pasodintas į ne patį tinkamiausią substratą.

Pirmas žingsnis sėkmingai priežiūrai – persodinti į kokybišką, purią ir laidžią žemę. Svogūną reikėtų sodinti taip, kad virš substrato liktų maždaug nuo pusės iki dviejų trečdalių jo aukščio. Pasodinus augalą reikia lengvai palaistyti ir pastatyti šviesioje vietoje, kur temperatūra siekia apie 22–25 °C. Reguliarią gausesnę laistymo rutiną patartina pradėti tik tada, kai žiedstiebis paauga kelis centimetrus.

Šventines gėlių kompozicijas galite susikurti ir patys – tereikia kelių sezoninių augalų, žalumos ir tinkamo indo.

Ruošiate silvestro vaišes ir norite sukurti nepamirštamą atmosferą? Be staltiesės ir dailių indų, nepamirškite servetėlių. Nesvarbu, ar jos bus medžiaginės, ar popierinės – įdomiai sulankstytos jos akimirksniu virsta efektinga šventinio stalo dekoracija.

Paruoškite stalą didžiausiam metų vakarėliui ir išmokite sulankstyti servetėlę į kalėdinės žvaigždės formą. Ypač gražiai ji atrodo iš tamsiai raudonų medžiaginių servetėlių, tačiau puikiai pavyks ir su popierinėmis.

Derinant ją su šventiška staltiese ir spalvingais indais, visa stalo kompozicija atrodys tiesiog įspūdingai.

Rinkdamiesi servetėlių spalvą, atsižvelkite ne tik į staltiesę, bet ir į stalo įrankių atspalvį. Pavyzdžiui, auksinės spalvos įrankiai itin elegantiškai atrodo baltame audinyje.

Raudona servetėlė ypač puošniai atrodo sulankstyta į aštuoniakampę žvaigždę.

Taip pat verta išmokti servetėlę sulankstyti į kišenėlę stalo įrankiams. Prie tokios kišenėlės galima pritvirtinti ir vardų korteles, kad kiekvienas iš karto rastų savo vietą.

Jeigu prie įrankių dar įkomponuosite mažą dekoraciją, visas stalas atrodys kur kas šventiškiau.

Paprastą popierinį kūgį suformuoti pavyks kiekvienam.

Balto audinio servetėlės su juodomis linijomis atrodo itin elegantiškai, ypač jei į jas įvyniosite auksinius įrankius.

Tiesa, auksiniai stalo įrankiai gerai atrodo beveik bet kokiuose spalvų deriniuose.

O jeigu norite sukurti prabangos įspūdį, rinkitės juodą stalo padėklą ar tamsų stalo serviravimą.

Norite nustebinti svečius? Servetėlės, sulankstytos rožės forma, tam tikrai padės.

Mėgstate minimalizmą ir turite medžiaginių servetėlių? Išbandykite paprastą idėją: pridėkite cinamono lazdelę ir mažą šakelę – žiemos nuotaika garantuota.

Jei jums patinka lankstiniai eglutės forma, silvestras – paskutinė proga tai išnaudoti. Kitas kartas bus jau po metų.

Dar viena eglutės variacija – šįkart su maža dekoracija, pavyzdžiui, skanios šokolado plytelės gabalėliu.

Eglutę galite papuošti ir ryškesniu kaspinu.

Jei servetėlių lankstymas nėra jūsų stiprioji pusė, įsigykite žiedus – su jais servetėlė lėkštėje visada atrodys tvarkingai ir elegantiškai.

Paprastą žiedą nesunku pasigaminti ir patiems, pavyzdžiui, iš karoliukų.

Su žiedu lengvai suformuosite ir dailias kaspinėlio formas.

Arba gėlės motyvą.

Jeigu turite didesnę servetėlę, būtinai išbandykite vėduoklės formą.

Naudodami standesnes, medžiagines servetėles, su žiedu galite sukurti net mažą, į puokštę panašų akcentą.

Jei svečiai atvyksta pasipuošę, juos tikrai pradžiugins servetėlės, sulankstytos tarsi moteriška suknelė.

Pasitelkę paprastas baltas servetėles ir dekoratyvinį žiedą, sukursite elegantišką ir praktišką stalo puošmeną.

Prabangi medžiaginė servetėlė ir džiuto virvelė – atrodo nesuderinama? Visai ne: toks kontrastas gali atrodyti labai stilingai.

Iš raudonų servetėlių lengvai sulankstysite širdį – tai puikiai tiks jaukiam pasisėdėjimui su artimiausiais draugais.

Galbūt anksčiau net nepagalvojote, kad servetėlę galima lankstyti ir aplink taurę: taip papuošite jos kojelę ir kartu apsaugosite staltiesę, kad gėrimas nenutekėtų.

Servetėlę galima dailiai įkomponuoti ir pačioje taurėje.

Kai servetėlės yra tokios pačios spalvos kaip staltiesė, vaizdas atrodo harmoningai. Tačiau dar geresnį įspūdį sukursite, jei serviruodami suderinsite dvi ar tris pagrindines spalvas.

Jeigu liko kalėdinių dekoracijų ir turite tos pačios spalvos servetėles, kiekvienam svečiui galite sukurti po mažą asmeninį angelėlį.

Puikiai tiks ir elegantiškos karūnos forma.

Daugelyje šeimų Kalėdų eglutės puošimas yra vienas pirmųjų šventinių ritualų, žyminčių Kūčių vakarą ir visą šventinį laikotarpį. Tačiau kada ateina metas eglutę nurinkti? Kada reikėtų supakuoti žaisliukus, lemputes ir dekoracijas, kad, kaip sako tradicijos, neprisiviliotumėte nelaimės? Ir ką daryti su eglute, kai ji jau nebereikalinga?

Pasak papročių, eglutės nurinkimo laikas siejamas su keliais skirtingais įsitikinimais. Dažniausiai minimas terminas yra sausio 6-oji, tačiau kai kuriose tradicijose nurodomos dar dvi alternatyvos: vasario 2-oji arba net Velykų laikotarpio pradžia.

Sausio 6-oji siejama su Trijų Karalių diena, kai, pagal krikščionišką pasakojimą, Kasparas, Merkelis ir Baltazaras atvyko į Betliejų pagerbti gimusio Jėzaus Kristaus. Juos vedė Betliejaus žvaigždė, simboliškai apšvietusi kelią. Šiandien panašią šviesos prasmę žmonės įžvelgia ir namuose: šviečiančioje eglutėje, advento vainiko žvakėse, blizgančiose puošmenose. Todėl tradiciškai sakoma, kad eglutės nereikėtų nurinkti anksčiau nei per Tris Karalius.

Krikščioniškoje tradicijoje sausio 6-oji yra Viešpaties Apsireiškimo šventė, po kurios baigiasi dvyliktoji naktis nuo Kristaus gimimo. Ši data laikoma oficialia kalėdinio laikotarpio pabaiga, tad nuo jos nebelieka priežasties namuose laikyti kalėdinių dekoracijų ir eglutės.

Kita vertus, kai kuriose tradicijose tikėta, kad dekoracijose iš gyvų šakelių ir žalumynų „slepiasi“ medžių dvasios. Esą jos per šventes apsistoja namuose, o vėliau turėtų sugrįžti į gamtą. Jei laiku jų „neišleidžiama“, tikėta, kad vasarą ir rudenį galima nesulaukti gausaus vaisių bei daržovių derliaus.

Dirbtinė eglutė dažnai skatina žmones šventinę nuotaiką namuose pasilikti ilgiau. Dėl to dar vienu tinkamu terminu laikoma vasario 2-oji, kai kai kuriose šalyse minima vadinamoji Grabnyčių diena. Šis pasirinkimas dažnai aiškinamas senaisiais pasakojimais ir tikėjimais, siejamais su apsivalymu bei blogio atbaidymu, kai po šios datos esą jau saugu atsisveikinti su šventine apsauga.

Kurią datą bepasirinktumėte, tą pačią dieną patariama sutvarkyti ir visas kitas kalėdines dekoracijas. Sausio 6-oji tam ypač patogi: pasiruoškite skirti laiko ne tik puošmenoms sudėti, bet ir kruopščiai surinkti spyglius, šakeles bei blizgučius. Kai namai vėl taps tvarkingi, belieka maloni dalis – vakare ramiai atsikvėpti, o kai kas šį laiką sieja ir su prasidedančiu Užgavėnių (karnavaliniu) laikotarpiu.

Ilgiausiai namuose išsilaiko dirbtinė eglutė, tačiau ne visiems patinka plastikinis medis, todėl daug kas renkasi gyvą, kvapnią eglę ar kėnį. Laikantis kelių paprastų taisyklių, gyva eglutė gali atrodyti gražiai gerokai ilgiau. Svarbiausia – reguliariai laistyti, nuo pat įsigijimo, taip pat visą laiką, kol eglutė stovi kambaryje. Reikėtų vengti statyti ją prie radiatorių ar židinio, o patalpoje naudinga palaikyti didesnę oro drėgmę.

Skirtingi medžiai kambaryje išsilaiko nevienodai: kėnis dažniausiai išlieka dailus apie aštuonias–devynias savaites, pušis – maždaug penkias, o eglė – apie tris. Tad jei planuojate eglutę laikyti iki vasario 2-osios, praktiškiau rinktis kėnį. Jei nurinksite per Tris Karalius, puikiai tiks ir eglė.

Kai eglutė jau nurinkta, dažniausiai nebelieka priežasties ją laikyti namuose. Daugelyje miestų šiuo laikotarpiu leidžiama nupuoštas eglutes palikti prie didelių atliekų konteinerių ar specialiai tam skirtose vietose, dažniausiai nuo sausio iki vasario. Vis dėlto verta pasitikrinti konkrečias savivaldybės taisykles, kur ir kada eglutes galima palikti.

Turintys galimybę eglutę sutvarkyti patys dažnai ją supjausto mažesnėmis dalimis. Šakomis galima pridengti jautresnius sodo augalus, o likusi medžio dalis kartais panaudojama kaip kuras užkūrimui, jei tai leidžia vietos taisyklės ir turimos sąlygos.

Nors kalėdinė eglutė nėra tiesioginis senųjų keltų kultūros palikimas, medžiai ir ugnis įvairiose tradicijose simbolizavo gyvenimą, virsmą ir laiko ciklą. Žiema buvo laikoma riba, kai sena užleidžia vietą naujam, o šviesa vėl gimsta iš tamsos. Todėl ir šiandien eglutės nurinkimą galima priimti kaip simbolišką atsisveikinimą su šventiniu laikotarpiu – padėką už jo jaukumą ir vietą naujai pradžiai.