Category: Regionai

32-osios Lietuvos mokinių dailės olimpiados šalies etapas balandžio 10 d. vyko Telšių meno mokykloje. Ignalinos rajonui atstovavo Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Dailės studijos mokinė Milda Vaitkevičiūtė, kurią rengė mokytoja Nijolė Trinkūnienė.

Šių metų olimpiados tema – „Nuo Žemaitės iki Marcės Katiliūtės: moterų kūrybos vizijos“. Mildos darbas buvo įvertintas už kūrybinį gylį, o mokinė apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pagyrimo raštu.

Sveikiname Mildą ir jos mokytoją Nijolę!

Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centro metodininkė Vita Bagdonienė

Balandžio 11-ąją Ignalinos kultūros centre nuskambėjo Atvelykio kapelų šventė, dovanojusi pavasarišką nuotaikų pliūpsnį ir subūrusi gausų liaudiškos muzikos puoselėtojų bei gerbėjų būrį. Į Ignaliną suvažiavo kolektyvai iš įvairių Lietuvos vietų – atsivežė savo tarminės kalbos, dainų, melodijų ir šiltų linkėjimų.

Šventė alsavo gyvybe ir kūryba. Nuo pat vidurdienio lankytojus kvietė tradicinių amatininkų ir kūrėjų mugė: buvo galima apžiūrėti rankų darbo medžio bei molio dirbinius, papuošalus, mezginius, įsigyti lauktuvių ar skanėstų, išgerti kavos ir pabendrauti.

Vėliau žiūrovams pasirodė šešios kapelos ir folkloro kolektyvai – kiekvienas savitas ir įdomus. Ypatingą nuotaiką kūrė Atvelykio simbolika, o per muziką ir dainą sklidusi širdžių šiluma sujungė sceną ir salę. Visus sveikino ir gražios šventės linkėjo Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis bei Seimo nario Jevgenijaus Šuklino padėjėjas Nedas Lukoševičius.

Koncertą pradėjo šeimininkai – Ignalinos kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Ringė“ (vadovė Franciška Skačkauskienė). Po trijų romantiškų dainų sceną perėmė svečiai. Pirmą kartą Ignalinoje koncertavo iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto atvykusi Bučmių šeimyninė kapela. Žiūrovus ji pavergė nuoširdumu ir akivaizdžia meile muzikai. Ypač sužavėjo mažieji atlikėjai: dukra Rugilė, mušusi būgnus ir dainavusi, bei smuiku grojęs jos brolis Gediminas. Kapelos vadovas ir tėtis Rolandas įtraukė ir publiką – iš salės pasikvietė žiūrovų padėti išgauti dar daugiau ritmo.

Linksmai grojo ir dainavo Panevėžio rajono Paįstrio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Gegužinė“ (vadovė Jolita Rutkauskienė), kvietusi per gyvenimą keliauti su daina, nes ji taurina, jaunina širdis ir suartina žmones. Skambūs melodijų vingiai ir nuoširdus atlikimas kūrė pakilią nuotaiką.

Birštono kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Lendrūnas“ (vadovas Algirdas Seniūnas) visiems linkėjo daugiau šypsenų: trinktelėjo smagią Pupų dėdės polkutę, pasiūravo valsą, dainomis pakvietė į žydinčias vaikystės lankas ir jaunystės godas.

Gero muzikinio vėjo ir ūpo scenoje paskleidė Kupiškio kultūros centro Subačiaus padalinio kapela „Ciongas“, vadovaujama smagaus, energingo klarneto virtuozo Dariaus Jakštonio. Ne veltui šis kolektyvas šventėse neretai apdovanojamas linksmiausios kapelos ar žiūrovų simpatijų prizais – simpatijų ir šypsenų netrūko ir Ignalinoje.

Koncertą trankiai užbaigė artimiausi kaimynai iš Zarasų krašto – Folk muzikos grupė „Sadūnai“ (vadovas Ramūnas Lisinskas). Profesionalumu, energija, meistriškumu ir šiltu bendravimu su publika jie sukūrė įsimintiną šventės kulminaciją.

Žiūrovai negailėjo plojimų, dėkodami kilo iš vietų, o drąsesni net pašoko. Koncertą vainikavo bendra daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Ignalinos kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė padėkojo kolektyvams ir pasveikino jų vadovus, o vėliau visus pakvietė prie vaišių stalo – juk ne juokai į šventę atvykti net iš Klaipėdos ar Birštono.

Tradicinė Atvelykio kapelų šventė priminė, kaip svarbu puoselėti kultūrinį paveldą, saugoti tradicinį meną ir vertybes, kurios vienija bendruomenę. Sprendžiant iš to, ką buvo galima išgirsti ir pamatyti, abejingų koncertas nepaliko – Atvelykis Ignalinoje buvo išties šviesus ir linksmas.

Parengė Lina Kovalevskienė

Kai tiek akimirkų prabėga pro akis,
Prisiminimų, buvusių dienų šviesių…
Kai norisi tiesiog gražiai gyventi,
Ir širdyje išsaugoti ramybės saulę,
Dar pasidžiaugti šiluma ir rūpesčiu
Mus mylinčių žmonių…

Ilgas amžius – likimo dovana, sukaupta patirtis, išmintis, nuveikti darbai ir išdalintas rūpestis. Ignalinoje pasveikinta 95 metų sukaktį švenčianti Alma Juodagalvienė – daugelio ignaliniečių pirmoji mokytoja.

Balandžio 13-ąją jubiliatę aplankė buvęs mokinys, savivaldybės meras Laimutis Ragaišis. Jis įteikė gėlių puokštę, užrišo jubiliejinę juostą ir palinkėjo sveikatos, džiaugsmo kasdienybėje bei šiltų akimirkų su artimaisiais.

„Ar kada galėjau pagalvoti, kad sveikinsiu savo pirmąją mokytoją tokia garbinga proga. Ačiū, kad esate, kad buvote mano mokytoja, mokytoja iš didžiosios raidės. Perduodu ir visų klasiokų sveikinimus. Tegul Jus lydi ramybė, šypsenos ir artimųjų meilė…“, – kalbėjo meras.

Šventiškomis akimirkomis džiaugėsi ir jubiliatės šeima: dukra Rimutė, sūnus Algirdas, anūkė Emilija ir proanūkis Arčis Benas. Ant stalo žydėjo gėlės, primindamos artimųjų sveikinimus, o šventinėmis vaišėmis tapo ir saldainiai su močiutės atvaizdu. Šeimos ratas gausus: vaikai Emilijai padovanojo keturis anūkus, o šie – septynis proanūkius. Kaip sakoma, tai didžiausias gyvenimo turtas ir širdies džiaugsmas.

Almos Patiejūnaitės gimtasis kaimas – Prociūnai, netoli Kačergiškės. Tėvų namuose augo šeši vaikai – keturios seserys ir du broliai. Vieno, vyriausiojo brolio, jau nebėra, o likusieji bendrauja, palaiko vieni kitus. Į Prociūnus dukra Rimutė užsuka vasarą, kai žydi liepžiedžiai.

„Tėvai nebuvo turtingi. Mane tik vieną išleido pasimokyt. Kačergiškės pradinę baigiau, o paskui karas prasidėjo. Aš taip norėjau daugiau mokslo. Sulaukusi rugsėjo vėl nuėjau į savo pradinę mokyklą ir dar kartą ketvirtą klasę baigiau. Paskui, 1945 m., tėvai išleido į Ignaliną. Pirmą savaitę taip nejauku, negera vienai buvo, norėjau namo, bet mokytis norėjau labiau. Poviliškės kaime, pas tokius Gudonius gyvenau. Antroj pamainoj mokėmės. Mokykla buvo ten, kur dabar pasienio užkarda. Baigiau 5 progimnazijos klases…“, – savo kelio į mokytojavimą pradžią prisiminė moteris.

Iš Ignalinos Alma išvyko į Švenčionis, kur veikė mokytojų seminarija. Ten jau gavo stipendiją, tapo savarankiškesnė. Mokėsi labai gerai – po kelių mėnesių iškart buvo perkelta į antrą kursą. Mėgo sportą, žaidė krepšinį, buvo komandos kapitonė.

Baigusi mokslus, 1953 m. pradėjo dirbti Ignalinos rajono Ožionių kaimo septynmetėje mokykloje. Po dvejų metų sutiko būsimą vyrą Benediktą, ištekėjo ir persikėlė į Ignaliną. Šeima pradėjo statytis namus: pirmiausia – nuo ūkinio pastato. Benediktas atsivežė tėvų svirną, surentė nedidelį tvartelį, vėliau laikė paršelius, vištas, nutrijas. Pinigų stigo, reikėjo suktis, todėl namas kilo lėtai, tačiau, kaip pasakojama, vyras buvo darbštus ir nagingas, daug ką mokėjo pasidaryti pats.

Jaunai mokytojai darbo vietos Ignalinoje iškart neatsirado – ji buvo paskirta į Zuikų aštuonmetę mokyklą. Į darbą tekdavo eiti pėsčiomis apie 7 kilometrus, ypač sunku būdavo žiemą per pusnis. Vėliau ją perkėlė į Ažušilės pradinę mokyklą – buvo arčiau, tačiau kelias per kalvas vis tiek siekė apie 5 kilometrus.

„Toje mokykloje prabėgo gražiausi septyneri mano mokytojavimo metai. Viena toje medinėje mokykloje dirbdavau, mokinių buvo daug, dviem pamainom pamokas vesdavau. Klasėje sėdėdavo nuo pirmokų iki ketvirtokų. Man sekėsi, žymūno ženklelį gavau. Paskui vaikų ėmė mažėti. Liko tik 9. Ir tai buvo pirmoji uždaryta mokykla. Iš Ažušilės du broliai Čeponiai įstojo į kunigų seminariją. Tai labai sumenkino kaimo garbę tarybinės valdžios akyse…“, – pasakojo mokytoja.

Vėliau Alma buvo perkelta dirbti į Ignaliną, kur mokytojavo iki 1987 metų.

Kasdienybės darbų ir rūpesčių jai netrūko. Dešimt metų prižiūrėjo ligos patale gulėjusią vyro mamą, puoselėjo gėlynus ir daržus. Vasaromis, kaip ir daugelis ignaliniečių, apgyvendindavo turistus iš tuomečio Leningrado, vadintus „dačnikais“. Vis dėlto rasdavo laiko ir sportui, ir kūrybai.

Alma sako turėjusi gerą vyrą ir šeimininką, o vaikai – rūpestingą tėvą. Kartu sutuoktiniai nugyveno 63 metus. Benediktas buvo auksarankis meistras, puikus vairuotojas, gerbiamas žmonių, o jo priežodis virto pravarde – Tvarkelė. Sūnus Algirdas prisiminė, kad tėvas buvo net pats sukonstravęs automobilį: vėliau jį pardavė ir dukrai Rimutei nupirko pianiną. Abu vaikai baigė muzikos mokyklą, savo gyvenimą susiejo su muzika ir kūryba. Sakoma, kad muzikinį talentą paveldėjo iš tėvo, kuris mokėjo groti ir gitara, ir cimbolais.

Anūkė Emilija, paveldėjusi prosenelės vardą, pasakojo apie vaikystės vasaras pas senelius: uogavimą, grybavimą, žaidimus, pirmąsias gyvenimo ir tikybos pamokas. Šiltai prisiminti ir močiutės patiekalai: sriubos, balandėliai, kotletai, rytais – miltiniai blynai. Sekmadieniais – cepelinai ir spanguolių kisielius. O firminiu Almos kepiniu laikomi vafliai, kuriais ji vaišino ir buvusį mokinį Laimutį.

Šiandien Alma sveikata nesiskundžia: namuose tvarkosi pati, nueina į parduotuvę ir bažnyčią. Džiaugiasi pavasariu – šiltnamyje jau sudygę ridikėliai, stiebiasi pomidorų daigai. Jubiliatė dėkojo už parodytą dėmesį ir skirtą laiką, o dukra Rimutė merui atminimui padovanojo mamos kurtą atviruką bei gimtadieninių saldainių.

Žvelgiant į Almos Juodagalvienės gyvenimo kelią, sunku nesistebėti: jame daug šviesos, prasmės ir tikrų vertybių, kurios nesensta.

Parengė Lina Kovalevskienė