Privalumas – nereikia melžti
Sutuoktiniai produktyviausiai išnaudoja šiltąjį metų laiką – priima lankytojus, bet pastaroji snieginga žiema juos inspiravo naujam sumanymui – įsigyti roges ir šaltąjį sezoną išnaudoti žiemos pramogoms kaime. Šeimininkai lankytojams atvirauja ir apie ūkį, pasirinktą gyvenimo būdą, liudydami, kad ūkininkavimas – tai ne vien javų auginimas ar didžiulės karvių, kiaulių bandos laikymas.
Ūkio šeimininkės ir edukacijų sumanytojos K.Petraitės teigimu, jų šeimos ūkis kasmet vis kažkiek kinta. Šį pavasarį ūkinių gyvulių branduolį su pernykščiais jaunikliais sudaro 19 škotiškos hailendų veislės galvijų, tarp jų – apie 10 hailendų veislės karvių. Banda šiek tiek sumažėjusi ir daugiau neplanuoja plėsti, toks skaičius dabar – riba. Anksčiau Petraičių laukuose ganydavosi daugiau nei 30 ir net netoli 40 išvaizdžių hailendų.
Ūkininko žmona pastebėjo, kad dabar jų ūkio tikslas nėra nei plėsti dirbamos žemės plotus, nei didinti bandą, nes augina ir daugiau gyvūnų, kuriems reikia pašarų. „Hailendus auginame tam, kad jie prižiūrėtų ganyklas, nuėstų žolę. Šieną mes patys perkame, nes visą žolę nuėda karvės. Daugiau jas laikome dėl aplinkos tvarkymo ir dėl grožio. Nėra tikslo mėsinius galvijus auginti mėsai. Jauniklius parduodame į kitus ūkius tolesniam jų auginimui. Ten jie auga, pratęsia veislę“, – aiškino Kristina.
Anksčiau šio ūkio šeimininkas E.Petraitis socialiniame tinkle buvo subūręs hailendų augintojų grupę. Kurį laiką ji buvo aktyvi, bet pastaraisiais metais ūkininkas nustojo būti šios grupės lyderiu. Pastebi, kad hailendų augintojų ir pasekėjų Lietuvoje daugėja, dabar jau kiti augintojai populiarina šios veislės galvijus.
„Lietuvoje ši galvijų veislė tapo net populiari, jaučiamas noras auginti hailendų karves. Pagrindinis privalumas – jos nėra reiklios. Jei tik kas turi nereikalingų žemės plotų, paleidžia šiuos galvijus ir jie ten ramiai ganosi, nes jų nereikia nei melžti, nei labai prižiūrėti. Šiaip jie dar ir gražios išvaizdos, nebijo šalčio.
Pastaroji atšiauri žiema mūsų hailendų karvių neišgąsdino. Joms tai dar nebuvo šalčio riba, nors visą žiemą gyveno lauko sąlygomis. Turėjo savo paklotus, visada buvo šieno, šiaudų atsargų. Žiema joms labai smagus metas, per šalčius jos tiesiog „kaifuodavo“. Šiems galvijams kur kas sunkiau vasarą“, – apie auginamos veislės galvijų savybes pasakojo Petraičiai.
Apsispręsti prireikė laiko
Ūkio kūrimosi pradžioje Petraičiai gana ilgai ieškojo, kokius gyvulius pasirinkti savo 10 ha kalvotame, miškingame žemės sklype, kad nereikėtų jo šienauti. Pirma mintis buvo auginti avis, bet joms reikėjo ūkinių pastatų, kurių sutuoktiniai sodyboje neturėjo – čia viskas buvo sena, sugriuvę. O avims reikia tvarto – jos reiklios sąlygoms.
Taip pat galvojo įsileisti danielius, kurie būtų labai tikę ir kartu papuošę ūkį. Tuomet, kaip jaunieji ūkininkai, Petraičiai buvo parašę ir šios krypties projektą, bet šio sumanymo neįgyvendino. Geriau įsigilinę, įsiklausę į kitų patarimus, suprato, jog danielius nebūtų labai lengva auginti. Tai toks gyvūnas, kurio mėsai neparduosi, o jeigu jų prisiveisi, nežinosi, ką su jais toliau daryti. Tad šiandien Petraičiai nesigaili tuomet nepasirinkę danielių.
Anot Kristinos, perskaitę laikraštyje ir per televiziją pamatę reportažą apie hailendų karves, netrukus nuvažiavo net į kelis ūkius jų iš arčiau pasižiūrėti, kaip jos gyvai auginamos. Iš pirmo susitikimo susižavėjo. „Mums jos buvo gražios, nuostabios. Ir pagalvojom, kodėl gi ne. Mums labai pasisekė, iš karto pradėjome nuo visos bandos“, – atviravo ūkininkė.
Anot jos, kaip tik pasitaikė, kad Klaipėdos krašto ūkininkas pardavinėjo visą bandą – 10 karvių ir bulių. Petraičiai juos ir nusipirko. Didelėje krovininės mašinos priekaboje suaugusius galvijus atvežė į ūkį. „Gavę visą bandą galvijų, iš pradžių truputį net išsigandome, nes vis tiek jau buvo suaugusios karvės. Kai pradėjo lipti iš mašinos priekabos ir bėgti, galvojome, kaip mes jas pagausime, jeigu išsibėgios“, – prisiminė Kristina.
Dėl to pirmąją naktį jie beveik nemiegojo. Ūkininkė vis ėjo tikrinti, ar jų karvės dar yra aptvare, ar jau išsilakstė. Ūkio šeimininkams iš pradžių neatrodė, jog bus tokios ramios ir stovės vienoje vietoje. Todėl ir buvo neramu, kaip galvijai elgsis naujoje vietoje. Visą naktį tikrino situaciją, bet ryte nuėję pamatė, kad gyvuliai ramūs, susidomėję žiūri į juos. Nunešė duonos – karvės pačios priėjo ir paėmusios iš rankų duoną ramiai sukramtė.
Ūkio šeimininkas antrą dieną įsidrąsinęs įlipo pas jas į gardą ir būdamas greta pamaitino – taip atsirado dar daugiau drąsos. Galvijai labai greitai adaptavosi naujoje vietoje. Dabar žino, kad tuomet pasitaikė įsigyti labai gerų galvijų bandą, po savaitės ar dviejų sulaukė pagausėjimo – sveikų jauniklių.
„Vaikštom ir tolumoje matom, kad kažkas juoduoja, šuo ne šuo, nueinam patikrinti ir paaiškėja, kad jau yra atvestas jauniklis. Jos pasislepia ir atsiveda be žmogaus pagalbos. Dabar žinome, kad geriau nelįsti. Iš pradžių nežinodami taip drąsiai priėjome, bet nieko nenutiko. Šiaip jos pačios veršiuojasi. Aišku, retkarčiais pasitaiko nesėkmių, bet dažniausiai viskas baigiasi gerai“, – apie ištvermingas, savarankiškas hailendo karves pasakojo Kristina.
Ūkininkės teigimu, jos žemesnės nei įprastos karvės, su dideliais aštriais ragais ir akis dengiančiais karčiais, tačiau visiškai ramaus ir draugiško būdo. Šiuos išvaizdžius, nereiklius, ligoms atsparius galvijus jie augina veislei – jauniklius parduoda kitiems augintojams. Hailendų mėsa turi mažai cholesterolio, todėl yra sveikesnė.
„Jautieną valgyti kur kas sveikiau, tik lietuviai gal nelabai ją pratę valgyti. Savo reikmėms kartais pasiskerdžiame gyvulį. Jų mėsa liesa, tamsiai raudona, skani. Užsiauginti savo ūkio ganyklose, žinant, ką jos ėda, ką gauna, didelis privalumas. Žinome, kad tikrai augintos be vaistų, be skiepų, pašarams naudotas tik šienas ir žolė, dėl to gera ir mėsa“, – kalbėjo ūkininkė.
Mintys gimsta gamtos apsuptyje
Prieš beveik 14 metų Kristina ir Evaldas įsigijo sodybą Arminų I kaime (Krokialaukio sen.). Nuo tada gyvena ir ūkininkauja gražiame gamtos kampelyje. Kaip prisipažino, čia turi viską, ko reikia – pašonėje Gudelių ežeras ir Aniškio piliakalnis, apjuosti miško. Jie norėtų, kad atsirastų informacinis stendas, kuriame būtų aprašyta piliakalnio atsiradimo istorija, kuo jis įdomus aplinkiniams ir svarbus šiam kaimui, kad būtų įrengti į piliakalnį vedantys takai – taip atgytų ir pats piliakalnis.
Šių vietovių istorija besidominti Kristina pasakojo, kad ežeras gana senas, jo pakrantės apaugusios, bet būtų smagu turėti priėjimą prie ežero. Už miškelio yra išsaugota ir savo išlikimo istoriją žymi Kurnėnų mokyklėlė. Jau tik senųjų gyventojų pasakojimai ir pastatų pamatai šiandien primena, kad kažkada kitoje ežero pusėje stovėjo gražus danų dvarininkų dvaras, kuris sugriuvęs nebuvo atkurtas. „Svarbių istorijos faktų turėjo mūsų vietovė. Ne vien ta pirmoji amerikoniška mokykla garsina kaimą“, – tikino ūkininkė Kristina.
Jų šeimos sodyba gražiame gamtos kampelyje teikia ir pažintinę funkciją – dabar jie ne tik ūkininkauja. Moters planuose – kuo daugiau atkurti, atgaivinti šių vietovių baltų istoriją, kuri siejama su vikingais.
„Kai pas mus ūkyje vyksta vaikų edukacijos, visi kartu žygiuojame link šio piliakalnio. Jis ir pats yra miške. Piliakalnis nėra labai didelis, bet po jį gana įdomu žvalgytis. Pas mus aplinkui labai vaizdinga – iš vienos pusės supa miškas, iš kitos – nemaža kalva ir ežeras. Ir istorija tokia, kurią būtų verta papasakoti atvykstantiems, nes šiame krašte stovėjo gražus dvaras, stūkso piliakalnis – visa tai galima sujungti. Kol kas tik viso to mano sumanymo pradžia. Ateičiai, manau, pasiruošime ir daugiau, atgaivinsime praeities detales“, – ūkio kuriama pažintine krašto vizija pasidalijo Kristina.
Juos pačius į šį kraštą patraukė Evaldo vaikystės atostogų pas giminaičius prisiminimai. Būdamas vaikas iš Darbėnų (Kretingos r.) važiuodavo atostogų pas savo mamos pusseserę į Arminų kaimą. Čia leisdavo nerūpestingą, bet kartu ir turiningą vaikystę. Giminaičiai gyveno ūkiškai – laikė karves, augino kiaules, naminius paukščius.
Tiesa, kai po daugelio metų Evaldas su šeima patys įsikūrė Arminų I kaimo sodyboje, pradžioje nepuoselėjo minties, kad ūkininkaus, galvojo, jog dirbs mieste, o po darbo atvažiavę kaime poilsiaus. Kaip patys pamena, tuomet ir požiūris dar buvo kitoks, nes daugeliui žmonių kaimas buvo atsibodęs, neįdomus, niekas jame nieko nenorėdavo daryti. Vėliau po truputį dėl vaikų įsigijo vieną kitą gyvūnėlį, kartu atsirado mintys čia ir gyventi, ir ūkininkauti.
Veda edukacijas su gyvūnais
„Dabar turime visko daug: du arklius, iš kurių vienas vidutinio dydžio, antras – ponis, jiems draugiją palaiko trys alpakos, ožkos, avys, stručiai, įvairių veislių vištos, antys, kalakutai. Vaikų džiaugsmas – triušiai, šuniukai, katės“, – vardijo pati edukacijas su gyvūnais vedanti Kristina.
Ji supažindina vaikus, kokie gyvūnai auginami kaime, nes gyvulininkystės ūkiai nyksta, netrukus gal bus sunku pamatyti gyvai melžiamą karvę. Ūkininkė vaikus vedasi į ganyklą pas hailendų karves, apie jas papasakoja, gyvai parodo, kaip jos savo jauniklius maitina, kaip veršiukai žinda.
„Supažindinimas su gyvuliais beveik visus domina, nes vaikai ir jaunimas jau atitolę nuo kaimo, neturi ūkiškai gyvenančių senelių kaime. Jeigu anksčiau beveik kiekviena šeima turėdavo kaimą, važiuodavo padėti tėvukams, dabar apsilankymas ūkyje tampa labiau egzotika. Daug vaikų savomis rankomis pirmą kartą paglosto triušį, avį, pirmą kartą apglėbia vištą ar viščiuką, atsisėda ant draugiško arkliuko“, – teigė ūkininkė.
Laukdami lankytojų, ūkininko šeimos nariai turi sutvarkyti teritoriją, paruošti ūkį, kad būtų švaru ir prižiūrimi gyvūnai nesirgtų. „Mes edukacinės krypties anksčiau neplanavome. Buvo mintys kitaip sudėliotos – gyventi kaip ūkininkams, auginti karves. Kad išsiplėsime ir dar vesime edukacijas, tokios minties iš pradžių net nebuvo. Nenutuokėm apie tai. Bet visą šį planą mums taip išdėliojo karantinas.
Vyras pasiskelbė, kad esame didelėje teritorijoje, kur galima neužsikrečiant judėti žmonėms. Hailendų karvės juos pradžiugindavo. Taip ir prasidėjo nuo tokių apsilankymų. Kai baigėsi karantinas, sulaukdavome skambučių, ar galėtų mokytoja atsivežti savo klasės mokinius, atvažiuoti panoro vaikų darželio grupė. Taip mus „užkabino“. Supratome, kad yra poreikis“, – edukacijų užuomazgas pasakojo Kristina.
Atgaivins dzūkiškų valgių receptus
Kai įsileidžia į sodybą lankytojus, jeigu kas paprašo, šeimininkai ūkyje surengia ir šventes, pasibuvimus – rengiami vaikų gimtadieniai, kaime norinčių pabūti šeimų susibūrimai, mokyklų išleistuvės, įvairiomis progomis šeimų, vaikų, giminių, bendradarbių pasibuvimai dzūkiško kaimo aplinkoje.
Trauka į ūkį tradiciškai pasijaučia atšilus orams, o stipresnis judesys – kai baigiantis mokslo metams gegužę prasideda vaikų ekskursijos. Vasarą vėl kitokie atvyksta lankytojai – apsilanko iš užsienio į gimtinę grįžę emigrantų vaikai, organizuojamos stovyklos.
„Iki šiol dar nebuvome sugalvoję, kad reikėtų užimti žmones ir žiemą. Yra mintis įdarbinti roges, kad jas temptų arkliukas. Anksčiau tikrų sniegingų žiemų beveik niekada nebūdavo, tad kažkaip ir to poreikio nejautėme. Bet šią žiemą toks poreikis jau atsirado. Apgailestavome, kad nebuvome tokioms pramogoms kaime pasiruošę. Pamatėme, jog žiemą yra norinčių pas mus apsilankyti“, – atviravo Kristina.
Tuo pačiu ji dar galvoja sodyboje pasistatyti senovinį duonkepį ir jame kepti. Norėtų, kad atvykusieji gyvai pamatytų, kaip seniau žmonės gamino maistą. Ypač vaikams norėtų parodyti, kokios buvo seniau kaimuose viryklės ir „orkaitės“, kaip jose kepdavo. Jau kitai žiemai, jeigu kas nors nesutrukdys, puoselėja planus įsileisti naujų edukacijų.
Kristinos noras – kepti dzūkiškas bandas, pyragą („dzūkišką bulką“). Ji planuoja pažadinti ir daugiau šio krašto senųjų receptų, kad būtų tęsiamos kulinarinio paveldo tradicijos. „Jau gerai būtų vien „pečių“ vaikams parodyti, kaip jame gamindavo, kaip jame viskas iškepdavo, kaip eiliniai čirviniai blynai iškepa“, – aiškino ūkio šeimininkė.
Kai pradėjo ūkininkauti, stengėsi kuo daugiau pajamų gauti iš žemės – juos įtraukė uogininkystė, smidrų auginimas. Augino braškes, smidrus pardavimui. Kaip teigė, kaime išbandė auginti labai daug ką, tik javų nesėjo, neaugino grūdinių kultūrų. Visuomet norėjo pirmiausia sau uogų, daržovių užsiauginti, ir kažkiek pardavimui. Vis kažką bandė ir dar bando, bet dabar jau atradę kryptį su gyvuliais.
Anot šeimininkės, darbo ūkyje jiems visiems dabar užtektinai. Įtraukta dukra ir sūnus, kurie labai myli gyvūnus. Kiekvienas jų reikalauja dėmesio, laiku pamaitinti. Ūkio traukos centre išlieka hailendo karvės, kurių išvaizda įspūdinga – dėl ilgų ragų iš pirmo žvilgsnio atrodo grėsmingos. Anot Kristinos, iš tikro tai pakankamai ramūs, prieraišūs gyvuliai. Jas šeimininkai gali šukuoti, karvės smalsios, pačios ateina prašydamos paglostyti, iš rankos paima siūlomą obuolį.
Autorė Rima Kazakevičienė, šaltinis Valstietis.lt
