Category: Sodas ir daržas

Dekoratyvinės žolės pastaraisiais metais tapo vienomis populiariausių sodo augalų: jos lengvai auginamos, puikiai auga net skurdesnėje dirvoje ir rudenį suteikia gėlynams išraiškingą struktūrą. Vis dėlto pagrindinis darbas, kurio jos reikalauja, yra genėjimas. Kada jį atlikti, kad augalai gerai atželtų ir nenukentėtų nuo šalnų?

Kada geriausia karpyti dekoratyvines žoles?

Specialistai pataria dekoratyvines žoles karpyti anksti pavasarį, kai temperatūra pakyla aukščiau 10 laipsnių. Dažniausiai tinkamas metas – kovo pradžia. Mažiau atsparias šalčiui rūšis saugiau kirpti tik balandžio pradžioje, kai sumažėja stiprių šalnų rizika.

Pampinių žolių karpymas: kada ir kaip?

Pampinės žolės (kortaderijos) įspūdingos savo šluotelėmis, tačiau žiemą gali apšalti, ir tai pasitaiko net kelių metų augalams. Dėl to rudenį jas rekomenduojama surišti ir apkaupti, o sodinti – nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Šias žoles geriausia kirpti tik pavasarį; dažniausiai tinka kovo mėnuo.

„Pampinės žolės gali įpjauti odą kaip popieriaus lapas, todėl karpant būtinas ypatingas atsargumas. Senesniems kerams kartais prireikia elektrinių žirklių ar net grandininio pjūklo – stori, tankiai sugulę stiebai rankiniu būdu ne visada lengvai įveikiami“, – perspėja specialistai.

Miskantai: ar galima kirpti rudenį?

Miskantų veislių yra daug, o jie vertinami dėl savo dydžio, lengvo „bangavimo“ vėjyje ir gausių šluotelių. Populiarūs, pavyzdžiui, kininis miskantas „Memory“, „Zebrinus“ ar itin aukštas „Giganteus“ (milžiniškasis miskantas). Lyginant su pampine žole, miskantai dažniausiai yra lengviau auginami ir geriau pakenčia šaltį.

Dėl didesnio atsparumo šalčiui miskantus galima kirpti ir rudenį. Vis dėlto specialistai kaip patikimiausią pasirinkimą įvardija pavasarį. Praktikoje rudeninis kirpimas dažnai pasirenkamas dėl patogumo: rudenį stiebai jau būna išdžiūvę, o didelius kerus surišti gali būti sudėtinga. Be to, pavasarį tenka rinkti po sodą vėjo išnešiotas pernykštes žoles.

Šluotsmilgės (rozplenicos): kada kirpti?

Šluotsmilgės – vidutinio dydžio dekoratyvinės žolės (pavyzdžiui, veislė „Hameln“). Jos laikomos vienomis populiariausių ir lengviausiai auginamų. Tačiau dalis veislių gali apšalti, todėl genėjimą patariama atidėti iki pavasario. Dėl kompaktiško augimo šluotsmilges paprasta surišti rudenį.

„Dėmesio: bordinių atspalvių veislės dažnai auginamos kaip vienmetės – jos gali neperžiemoti. Į tai verta atsižvelgti planuojant želdinius“, – primena specialistai.

Viksvos: kada tvarkyti ir ar būtina karpyti?

Viksvos – žemesnės, dažnai naudojamos gėlynų apvadams. Svarbu žinoti, kad jos gali būti invazyvios ir greitai plėstis. Kadangi kai kurios viksvos prasčiau ištveria šalčius, genėjimą galima atidėti net iki balandžio pradžios. Nors daugelis viksvų laikomos visžalėmis, jas vis tiek rekomenduojama apkarpyti – tai skatina atželti šviežius, sveikus ūglius.

Hakonechloa: pavasarinis kirpimas su atsarga

Hakonechloa – žema, lėtai besiplečianti „fontaninė“ žolė. Ji karpoma pavasarį. Genint svarbu nepažeisti naujai besikalančių stiebelių, kad augalo augimas nesulėtėtų.

Stipa: dažniau šukuojama nei karpoma

Stipa (plunksnagrūdė) – žema, lengvai vėjyje judanti žolė, dažnai sodinama natūralistiniuose želdiniuose, pavyzdžiui, tarp beržų. Įprastai ją rekomenduojama ne kirpti, o „iššukuoti“, pašalinant sausas dalis. Vis dėlto, norint greitesnio sprendimo, kai kurie sodininkai ją nupjauna visai prie žemės. Toks žemas kirpimas paskatina augalą leisti naujus lapus ir dažnai duoda gerą rezultatą. Geriausias laikas – pavasaris.

Kaip karpyti dekoratyvines žoles: trumpa atmintinė

1. Dekoratyvines žoles dažniausiai karpykite pavasarį, kovo–balandžio mėnesiais. Rudenį saugiausia kirpti miskantus, nes jie paprastai yra atspariausi šalčiui.
2. Rudenį žoles galima surišti – tai padeda apsaugoti kerą ir sumažina iššalimo ar iššutimo riziką.
3. Žoles dažniausiai kerpama paliekant apie 10 cm, o senesnius, stambesnius kerus – apie 20 cm virš žemės.
4. Naudokite aštrų sekatorių ar elektrines žirkles, o labai stambiems kerams (pavyzdžiui, milžiniškajam miskantui ar pampinei žolei) gali prireikti ir grandininio pjūklo.
5. Kerą galima formuoti pusapvaliu siluetu, kad augalas atrodytų tvarkingai ir gražiai atželtų.
6. Vazonuose augančias žoles paprastai taip pat karpykite pavasarį. Jei vazonai žiemai pernešami į šiltesnę, nuo vėjų apsaugotą vietą, kai kuriais atvejais galima kirpti ir rudenį.

Ar galima žoles karpyti lapkritį?

Vėlyvą rudenį ar žiemą dekoratyvinės žolės dažniausiai pagelsta, visiškai išdžiūsta, o jų stiebai tampa lengvai išnešiojami vėjo. Kai kurie sodininkai, mėgstantys tvarką, jas išpjauna dar rudenį arba bent jau suriša, kad sausos šluotelės neišsibarstytų po visą sklypą.

Vis dėlto bendra specialistų nuomonė aiški: geriausias metas karpyti dekoratyvines žoles yra pavasaris.

Kada surišti dekoratyvines žoles?

Rudenį žoles dažnai rekomenduojama surišti. Sausa antžeminė dalis veikia kaip natūrali apsauga nuo šalčio. Be to, nesurištame kere drėgmė gali kauptis lengviau: sniegas patenka į augalo vidų, ten užsilaiko, o per didelė drėgmė žolėms nėra palanki.

Specialistai primena, kad ankstyvą pavasarį atliktas purškimas parafino aliejumi gali padėti gerokai sumažinti ant medžių ir krūmų žiemojančių kenkėjų kiekį. Jei šio darbo neatliksite laiku, vabzdžiai ir jų lervos sezono pradžioje gali išplisti gerokai greičiau, nei tikitės.

Kaip veikia purškimas parafino aliejumi?

Parafino aliejus veikia mechaniškai – nupurškus augalus ant jų paviršiaus susidaro plona aliejaus plėvelė, kuri apgaubia kenkėjų kiaušinėlius, lervas ir suaugusius vabzdžius. Plėvelė užblokuoja oro patekimą, todėl kenkėjai negali kvėpuoti ir žūsta. Taip jų populiacija sumažinama dar iki masinio plitimo sezono metu.

Kokius kenkėjus padeda naikinti?

Purškimas parafino aliejumi dažniausiai naudojamas prieš kelis itin paplitusius sodo kenkėjus:

• amarus,
• voratinklines erkes,
• skydamarius,
• hermesus (eglinius amarus).

Šie kenkėjai dažniausiai žiemoja žievės įtrūkimuose, ant ūglių arba šakų užkaboriuose, todėl itin svarbu purkšti kruopščiai ir tolygiai.

Kokius augalus galima purkšti?

Parafino aliejus tinka daugeliui sodo augalų. Dažniausiai purškiama:

• vaismedžiai,
• vaiskrūmiai (pvz., serbentai, agrastai, avietės),
• lapuočiai krūmai (pvz., rožės),
• lapuočiai medžiai (pvz., gudobelės, liepos, klevai),
• spygliuočiai.

Ypač dažnai šis purškimas taikomas obelims, kriaušėms, slyvoms, gudobelėms, o taip pat kai kuriems dekoratyviniams augalams ir spygliuočiams: ožekšniams, kukmedžiams, kėniams, eglėms, maumedžiams, pušims.

Praktiškai verta stebėti savo sodą: jei praėjusį sezoną pastebėjote amarų, erkių ar kitų kenkėjų, ankstyvą pavasarį atliktas purškimas parafino aliejumi gali reikšmingai sumažinti jų pasikartojimo riziką.

Kada purkšti?

Dažniausiai rekomenduojamas laikas – nuo vasario pabaigos iki kovo pabaigos. Tikslus terminas priklauso nuo orų ir nuo to, kaip greitai augalai pradeda vegetuoti konkrečiais metais.

Svarbiausios taisyklės:

• purkšti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį,
• geriausia – kol augalai dar be lapų arba kai lapai tik pradeda skleistis,
• oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė nei 5 °C, o geriausia – aukštesnė nei 8 °C,
• diena turi būti sausa ir nevėjuota.

Jei purkšite per vėlai, kai lapai jau visiškai išsiskleidę, aliejus gali palikti rusvas dėmes ant augalų.

Kokios proporcijos?

Purškimui galima naudoti skystą parafiną (parafino aliejų), kurį galima įsigyti, pavyzdžiui, vaistinėje. Dažniausiai taikoma proporcija – 100 ml parafino aliejaus 5–6 litrams vandens. Rekomenduojama naudoti minkštą vandenį, pavyzdžiui, lietaus. Mišinį būtina gerai išmaišyti ir tuomet purkšti augalus.

Taip pat galima rinktis paruoštus sodo parduotuvėse esančius preparatus, pavyzdžiui, „Treol 770 EC“ ar „Emulpar 940 EC“.

Kaip purkšti teisingai?

Atliekant purškimą svarbiausia – tikslumas. Tirpalas turi padengti visas augalo dalis. Daugiausia dėmesio skirkite žievės įtrūkimams, šakų susijungimo vietoms, apatinėms ūglių dalims – būtent ten dažniausiai slepiasi žiemojantys kenkėjai.

Purškite taip, kad skystis augalą padengtų tolygiai, tačiau pernelyg nenubėgtų. Per didelis aliejaus kiekis gali ne tik sumažinti darbo kokybę, bet ir apsunkinti purkštuvo veikimą.

Ar tai saugu?

Purškimas parafino aliejumi laikomas palyginti saugiu žmonėms ir aplinkai. Jis dažnai vertinamas kaip švelnesnė alternatyva vėliau sezono metu naudojamoms cheminėms priemonėms, kai ant augalų aktyviai pasirodo ir naudingieji vabzdžiai. Dėl šios priežasties aliejinis purškimas neretai rekomenduojamas kaip profilaktinė sodo apsauga sezono pradžioje.

Patikrinome, kaip pasigaminti trąšą iš mielių ir kuriuos sodo bei kambarinius augalus ja geriausia laistyti.

Kodėl verta tręšti augalus mielėmis?

Mielės veikia kaip natūralus augimo stimuliatorius. Laistomi tokia priemone augalai dažniausiai geriau įsišaknija, greičiau auga ir gausiau žydi. Tai ypač aktualu rūšims, turinčioms negilią šaknų sistemą.

Reguliariai naudojant mieles augalai gali tapti atsparesni ligoms ir kenkėjams. Be to, toks „naminis“ trąšų variantas kainuoja nedaug – jam galima panaudoti net ir pasibaigusio galiojimo mieles.

Kaip pasigaminti trąšą iš mielių sodui?

Tokį augalų „maistą“ paruošti paprasta. Dažniausiai taikomi du būdai.

1) Paprastas tirpalas. Paimkite apie 100 g šviežių mielių ir maždaug 10 l šilto vandens. Mieles sutrupinkite, užpilkite vandeniu ir palikite apie valandą. Po to tirpalas jau tinkamas laistymui.

2) Fermentuotas tirpalas. Tai stipresnė versija. Sutrinkite apie 100 g mielių ir užberkite stikline cukraus. Išmaišykite ir palikite maždaug 2 valandoms. Tuomet užpilkite 10 l vandens (geriausia – lietaus) ir palikite fermentuotis. Procesas paprastai trunka apie savaitę.

Prieš naudojant fermentuotą trąšą ją būtina praskiesti vandeniu. Dažniausiai rekomenduojama maždaug viena stiklinė trąšos 10 l vandens. Kaip ir anksčiau, geriausia rinktis lietaus vandenį, o ne vandentiekio.

Kuriuos augalus galima laistyti mielėmis?

Mielės tinka tiek sodo, tiek kambarinėms gėlėms. Ypač gerai į tokią trąšą reaguoja rožės, bijūnai, levandos ir buksmedžiai.

Mielių tirpalas gali paskatinti ir daržovių bei vaisinių augalų augimą. Sodininkai juo neretai laisto pomidorus, agurkus, braškes ir vaiskrūmius.

Mielės orchidėjoms ir kitoms kambarinėms gėlėms

Naminę mielių trąšą galima naudoti ir žydintiems bei lapiniams kambariniams augalams. Ji ypač dažnai rekomenduojama orchidėjoms, taip pat gali tikti ir vėzdūnėms, papartiams, našlaitinėms žibuoklėms, monsteroms, pelargonijoms bei begonijoms.

Tręšiant dalį kambarinių augalų patogu vazoną įstatyti į indą su paruošta mielių trąša ir pamirkyti kelias minutes.

Kaip dažnai laistyti augalus mielių trąša?

Nors mielės yra natūrali priemonė, svarbu nepersistengti. Dažniausiai patariama tręšti maždaug kartą per 2 savaites arba rečiau. Orchidėjoms tokios trąšos nereikėtų naudoti dažniau nei kartą per 4 savaites.

Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami ankstyvą pavasarį, kai augalai intensyviai auga.

Kokių augalų mielėmis laistyti nereikėtų?

Mielėmis nerekomenduojama laistyti bulvių ir svogūnų – teigiama, kad tai gali pabloginti jų skonį.

Hortenzijų genėjimas – ne vien grožio klausimas. Nuo to, kaip tiksliai ir kada apkarpysite krūmą, priklauso, ar augalas turės jėgų išauginti naujus ūglius ir ar kitą sezoną gausiai žydės. Netinkamai atliktas genėjimas gali lemti, kad hortenzija metus, o kartais ir ilgiau, neišleis žiedų.

Svarbiausia taisyklė – genėjimo būdas priklauso nuo hortenzijos rūšies. Vienas rūšis galima ir net būtina genėti drąsiai, o kitos beveik neliesti, kad nepašalintumėte žiedinių pumpurų.

Kodėl hortenzijas taip svarbu genėti teisingai?

Genėjimas padeda augalui atsinaujinti, sutankėti ir išlaikyti sveiką formą. Tačiau klaidos kainuoja brangiai: nupjovus netinkamus ūglius, pašalinami pumpurai, iš kurių turėjo formuotis žiedai. Tuomet krūmas sužaliuos, bet žydėjimo gali ir nebūti.

Kada genėti šluotelines hortenzijas?

Šluotelinės hortenzijos žydi ant vienmečių, t. y. šių metų ūglių. Dėl to jų genėjimas yra saugus ir dažniausiai būtinas, jei norite tankaus, tvirto ir kasmet gausiai žydinčio krūmo. Geriausias laikas – ankstyvas pavasaris, dar prieš pradėjus brinkti pumpurams.

Svarbu: rudeninis genėjimas gali būti rizikingas. Žaizdos po pjūvio gali nespėti užgyti iki šalčių, o augalas – nusilpti. Be to, per anksti rudenį patrumpintos šakos kartais paskatina naujų, gležnų ūglių augimą – jie žiemą dažnai nušąla. Pavasarį krūmas gali sužaliuoti, tačiau žiedų bus gerokai mažiau. Dėl šios priežasties dažniausiai rekomenduojama sekatorių palikti pavasariui.

Kaip genėti šluotelines hortenzijas?

Pirmiausia pašalinami pernykščiai žiedynai, paliekant tik stiprius, sveikus, maždaug pieštuko storio ūglius. Plonas, silpnas ar pažeistas šakeles geriausia išpjauti visiškai.

Genėjimo aukštis tiesiogiai lemia sezono rezultatą. Kuo žemiau apkarpysite, tuo žiedai bus stambesni, bet jų bus mažiau. Jei kirpsite aukščiau, žiedynų susiformuos daugiau, tačiau jie bus kiek smulkesni. Dažniausiai ant tvirtesnių šakų paliekami 2–3 pumpurai. Genint verta formuoti taisyklingą, simetrišką krūmą – dažnai siekiama kupolo formos.

Sodo hortenzija: kada ją genėti?

Sodo hortenzija yra jautriausia netinkamam genėjimui. Ji žydi ant pernykščių ūglių, t. y. tų, kurie susiformavo praėjusį sezoną. Jei pavasarį ją smarkiai apkarpysite, kartu pašalinsite ir žiedinius pumpurus. Tuomet augalas išleis lapus, bet žiedų gali nebūti.

Kaip genėti sodo hortenzijas?

Pagrindinė taisyklė paprasta: sodo hortenzijas pavasarį (kovą arba balandžio pradžioje) genėkite tik tada, kai būtina. Šalinami tik sausi žiedynai ir pažeisti, išdžiūvę ar nušalę ūgliai. Sveikų ūglių geriau nekirpti nei rudenį, nei pavasarį.

Krūminės hortenzijos: genėjimo principai

Krūminės hortenzijos, kaip ir šluotelinės, žydi ant šių metų ūglių. Dėl to joms reikia stipraus, reguliaraus genėjimo ankstyvą pavasarį, dar iki prasidedant aktyviai vegetacijai. Rudenį rizika panaši kaip ir šluotelinėms: per anksti apgenėtas krūmas gali būti paskatintas augti, o nauji ūgliai žiemą neišgyvens.

Kaip genėti krūmines hortenzijas?

Krūminės hortenzijos mėgsta ryškų genėjimą: ūgliai trumpinami žemai, paliekant apie 15–30 cm virš žemės. Toks pjūvis dažniausiai užtikrina įspūdingus, stambius žiedynus sezono metu. Jei paliksite daugiau ūglio, žiedai bus smulkesni – panašiai kaip ir šluotelinės hortenzijos atveju.

Reikėtų prisiminti, kad krūminės hortenzijos ūgliai yra gana minkšti, palyginti su šluotelinėmis. Todėl po labai žemo pavasarinio genėjimo, kai susiformuoja didžiuliai žiedynai, verta pasirūpinti papildoma atrama. Kuo žiedynai didesni, tuo didesnė tikimybė, kad po smarkaus lietaus ar nuo savo svorio šakos ims virsti ir gulti.

Praktiškas sprendimas – metalinis tinklas didesnėmis akutėmis, išlenktas lanku virš apgenėto krūmo. Augant jauniems ūgliams, jie pereina per tinklo akutes, stabilizuojasi ir neišsiskleidžia į šonus. Tai paprastas būdas išlaikyti tvarkingą formą neparemiant kiekvieno stiebo atskirai. Šis metodas tinka ir šluotelinėms hortenzijoms.

Hortenzijos puikiai auga mūsų klimato sąlygomis ir nėra itin reiklios, tačiau norint sulaukti gausaus ir ilgo žydėjimo joms praverčia pagalba sezono pradžioje.

Ypač svarbus pirmasis tręšimas pavasarį. Po žiemos augalas bunda, pradeda intensyviai augti, formuoja naujus ūglius ir ruošiasi krauti pumpurus. Jei tuo metu hortenzija gauna reikiamų maisto medžiagų, ji greičiau sustiprėja, užmezga daugiau žiedynų ir vėliau žydi ilgiau bei gausiau.

Dažniausiai sodininkai renkasi trąšas, kuriose gausu fosforo ir kalio: fosforas padeda šaknų sistemai, o kalis palaiko žydėjimą ir bendrą augalo gyvybingumą.

Vis dažniau pasirenkamos ir natūralios priemonės. Viena populiariausių naminių alternatyvų – trąša iš mielių. Mielėse yra naudingų mineralinių medžiagų, taip pat B grupės vitaminų. Be to, jos skatina dirvožemio mikroorganizmų veiklą, todėl augalai geriau pasisavina maisto medžiagas, greičiau auga ir ilgiau žydi. Tai paprasta ir nebrangi priemonė, kuri gali papildyti įprastą tręšimą.

Kai norisi greito efekto: kaip paruošti mielių trąšą hortenzijoms

Tokia trąša paruošiama nesudėtingai, dažniausiai pasirenkamas vienas iš dviejų būdų.

Pats paprasčiausias variantas: apie 100 g šviežių mielių ištrupinkite ir užpilkite maždaug 10 l šilto vandens. Palikite pastovėti apie valandą – po to tirpalas tinkamas laistyti.

Antras būdas – fermentuota, stipresnė trąša. Apie 100 g mielių ištrupinkite, užberkite stikline cukraus, išmaišykite ir palikite maždaug 2 valandoms. Tuomet užpilkite 10 l vandens (geriausia lietaus) ir palikite fermentuotis. Procesas paprastai trunka apie savaitę.

Prieš naudojimą fermentuotą trąšą reikia praskiesti vandeniu. Dažniausiai rekomenduojama proporcija – viena stiklinė trąšos maždaug 10 l vandens. Laistymui taip pat pravartu rinktis lietaus vandenį, o ne vandentiekio.

Kaip naudoti mielių trąšą, kad nepakenktumėte

Nors mielės yra natūrali priemonė, svarbu nepersistengti. Dažniausiai patariama tokiu tirpalu laistyti kartą per 2 savaites arba rečiau. Geriausi rezultatai pasiekiami ankstyvą pavasarį, kai augalai sparčiausiai auga.

Kuo mielės naudingos hortenzijoms

Mielės veikia kaip natūralus augimo stimuliatorius. Mielėmis palaistytos hortenzijos paprastai geriau įsišaknija, greičiau auga ir gausiau žydi.

Reguliariai, bet saikingai naudojama mielių trąša gali sustiprinti augalų atsparumą ligoms ir kenkėjams. Be to, tai labai pigi priemonė – trąšai galima panaudoti ir pasibaigusio galiojimo mieles.