Category: Sodas ir daržas

Patyrę sodininkai sako, kad cinamonas jiems tapo tokia pat nepakeičiama priemone, kaip kulinarams virtuvėje. Tik jie šį prieskonį naudoja ne receptams, o sode ir darže.

Smulkios ir didesnės skruzdėlės aptinkamos beveik kiekviename sode – tai natūrali ekosistemos dalis. Pačios jos dažniausiai nėra didžiausia problema, tačiau yra kita bėda: skruzdėlės „perneša“ amarus, o šie gali smarkiai pakenkti kultūriniams augalams. Dėl to, siekiant apsaugoti daržą, dažnai tenka galvoti apie priemones, kurios veiktų abu kenkėjus.

Nors cheminės priemonės paprastai būna veiksmingos, ne visada norisi purkšti daržoves insekticidais, ypač kai derlių valgo visa šeima. Cinamonas šiuo atveju gali tapti švelnesne alternatyva: jis skruzdėlių nenaikina, bet jas atbaido.

Cinamone esančios medžiagos pasižymi ryškiu, specifiniu kvapu, kuris skruzdėlėms tampa rimta kliūtimi. Skruzdėlės orientuojasi pagal feromonų takus, o cinamono aromatas tuos takus užgožia. Dėl to jos praranda orientaciją, neberanda įprastų maršrutų ir ieško vietų, kur nėra stipraus kvapo.

Dažniausiai rekomenduojama tiesiog pabarstyti malto cinamono aplink skruzdėlyną arba palei lysvės perimetrą. Plona ištisinė juosta sukuria barjerą, kurio skruzdėlės vengia. Taip pat galima pabarstyti cinamonu žiedą aplink medžių kamienus – tuomet skruzdėlėms sunkiau užlipti į lają ir „užnešti“ amarus ant šakų.

Tiesa, yra vienas minusas: po lietaus cinamono sluoksnį nuplauna, todėl barjerą reikia atnaujinti kaskart po gausesnių kritulių.

Skruzdėlynui galima paruošti ir tirpalą: 1 arbatinį šaukštelį malto cinamono ištirpinti 1 litre šilto vandens, gerai išmaišyti ir supilti į skruzdėlyno angas arba palaistyti žemę aplink. Vanduo įsiskverbia giliau, todėl poveikis paprastai trunka kiek ilgiau nei nuo vien tik miltelių ant paviršiaus.

Dar vienas būdas – suvilgyti skudurėlį cinamono tirpalu ir padėti šalia skruzdėlyno. Kvapas gali išsilaikyti kelias dienas ar net iki savaitės.

Jei skruzdėlynas didelis, vienkartinio pabarstymo ar vieno laistymo gali nepakakti. Tokiu atveju priemonę tenka kartoti, o rezultatas dažniausiai pasiekiamas per laiką. Kadangi cinamonas kainuoja palyginti nedaug, jo galima įsigyti daugiau ir turėti visam sezonui.

Ką daryti su narcizais, kai visi žiedai jau nužydėjo? Patyrę sodininkai turi aiškų veiksmų planą ir pabrėžia: jei viską atliksite teisingai, kitą pavasarį galite tikėtis kur kas gausesnio ir vešlesnio žydėjimo.

Kai ryškiai geltoni narcizų žiedai ima svirti žemyn (jie žydi tik kelias savaites), daugelis daržininkų ir sodininkų padaro tą pačią klaidą – viską nupjauna iki pat pagrindo. Taip daryti nereikėtų, nes būtent po žydėjimo augalas kaupia jėgas kitam sezonui.

Pirmas žingsnis – atsargiai pašalinti nužydėjusias, sudžiūvusias žiedų galvutes. Taip augalas nustoja eikvoti energiją sėklų formavimui, o sukauptos maisto medžiagos nukreipiamos į svogūnėlį. Šis paprastas veiksmas padeda užtikrinti, kad kitais metais žiedai būtų didesni, o pats augalas nesilpnėtų dėl nereikalingų procesų.

Nors pageltę, į šonus išsikraipę lapai dažnam atrodo neestetiškai, specialistai pataria jų neliesti mažiausiai šešias savaites po žydėjimo pabaigos. Lapai turi nunykti natūraliai, nes per juos svogūnėlis „kvėpuoja“ ir kaupia saulės energiją. Jei lapus nukirpsite per anksti, narcizai negaus pakankamai maisto medžiagų, todėl kitą pavasarį vietoje gausių žiedų gali pasirodyti tik silpni ūgliai arba gėlynas išvis likti tuščias.

Laistymo režime svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Kol pavasarį saulė šildo, o dirva greitai džiūsta, narcizus verta laistyti reguliariai, kad lapai kuo ilgiau išliktų gyvybingi ir atliktų savo funkciją. Tačiau kai žaluma pradeda vysti ir augalas pereina į ramybės periodą, laistymą reikėtų palaipsniui mažinti ir galiausiai nutraukti.

Praėjus maždaug trims–penkeriems metams, narcizai dažnai ima augti per tankiai: svogūnėliai ima stumti vienas kitą, o žiedai smulkėja. Tai tinkamiausias metas kerus iškasti ir atsargiai padalyti, kad augalai vėl turėtų daugiau erdvės ir jėgų gausiam žydėjimui.

Yra paprastas būdas įvertinti dirvos derlingumą ir tai, kiek joje aktyvūs naudingi mikroorganizmai. Šį metodą naudoja nemažai Europos ūkininkų, nes jis padeda greitai suprasti, ar žemė „gyva“ ir pasirengusi auginti stiprius augalus.

Metodo esmė labai paprasta: paimkite medvilninę medžiagą arba seną natūralaus pluošto skudurėlį ir užkaskite jį maždaug 15 cm gylyje. Rekomenduojama pasirinkti vietą arčiau sklypo centro, kad rezultatas būtų kuo objektyvesnis. Skudurėlį žemėje palikite apie du mėnesius.

Tokį testą geriausia atlikti šiltuoju metų laiku, kai mikroorganizmai yra aktyviausi. Būtent jie skaido organines medžiagas ir formuoja derlingą dirvos sluoksnį. Kad vėliau lengvai rastumėte vietą, kur užkasėte skudurėlį, ją pažymėkite jums patogiu būdu.

Praėjus nustatytam laikui, skudurėlį iškaskite ir atidžiai įvertinkite jo būklę. Jei audinys beveik visiškai suiręs ir likę tik pavieniai fragmentai, tai rodo, kad dirvoje gausu naudingų mikroorganizmų. Tokia žemė laikoma derlinga ir tinkama augalams auginti.

Jei skudurėlis beveik nepakitęs arba tik nežymiai pažeistas, tai signalas, jog dirvai trūksta biologinio aktyvumo. Priežastys gali būti cheminės medžiagos likučiai arba organinių medžiagų stoka. Tokiu atveju verta pagalvoti apie dirvos gerinimą, pavyzdžiui, papildant ją kompostu ar natūraliomis trąšomis.

Kartais rezultatas būna tarpinis: audinys apiręs tik iš dalies. Tai reiškia, kad dirva turi potencialo, tačiau jai reikia daugiau priežiūros. Reguliarus organinių medžiagų įterpimas ir tinkamas dirvos įdirbimas ilgainiui pagerins situaciją.

Išbandykite šį testą savo sklype: jis paprastas, nereikalauja sudėtingų priemonių, o rezultatas aiškiai parodo, kokia yra dirvos būklė ir ko jai labiausiai reikia, kad taptų derlingesnė ir sveikesnė.

Norite itin gausaus vyšnių derliaus? Pavasarinis tręšimas gali padėti sustiprinti medžio gyvybingumą, paskatinti augimą ir kasmet užauginti sultingas, skanias uogas.

Ilgametė praktika rodo, kad pavasarį tręšti vyšnias ir kitus kaulavaisius yra ypač svarbu. Toks papildomas maitinimas padeda augalui greičiau atsigauti po žiemos, stiprina jo atsparumą ir sudaro sąlygas gausesniam derliui.

Patyrę sodininkai dalijasi paprastais žingsniais, kaip pavasarį pasirūpinti vyšniomis.

Pirmiausia rekomenduojama sudrėkinti dirvą po medžiu ir pabarstyti ją sausais medžio pelenais. Tai padeda papildyti dirvą medžiagomis, kurios svarbios aktyviam lapijos formavimuisi.

Kitas žingsnis – paruošti trąšų tirpalą. Į 10 litrų vandens siūloma įmaišyti 1 valgomąjį šaukštą šlapalo ir 2 valgomuosius šaukštus kalio trąšų be chloro. Tirpalą reikia gerai išmaišyti ir supilti po augalu. Suaugusiam medžiui dažniausiai prireikia apie 30–40 litrų tokio mišinio.

Taip pat pabrėžiama, kad vyšnioms maistinių medžiagų reikia ir sezono pabaigoje. Rudeniniam tręšimui rekomenduojama į 10 litrų vandens įmaišyti 1 šaukštą kalio trąšų ir 2 šaukštus granuliuoto superfosfato. Toks tirpalas padeda sustiprinti medžio atsparumą ir geriau pasiruošti šaltesniam laikotarpiui.

Apibendrinant, pavasarinis tręšimas – vienas svarbiausių žingsnių siekiant sveiko medžio ir gausaus derliaus. Sudrėkinta dirva, pelenai, šlapalas ir kalis prisideda prie lapijos bei vaisių formavimosi, o rudeninis maitinimas padeda medžiui sėkmingai peržiemoti.

Jei bulves verdate salotoms, košei ar vakarienei, neskubėkite jų nuoviro išpilti į kanalizaciją. Šis vanduo gali tapti vertinga, beveik nieko nekainuojančia trąša daržui ar net kambarinėms gėlėms, tereikia pridėti vieną paprastą ingredientą.

Dažnai po maisto gaminimo vanduo nuo bulvių laikomas atliekomis, kurios iškart išpilamos į kriauklę ar klozetą. Tačiau patyrę daržininkai primena, kad bulvių nuovire lieka nemažai krakmolo, kalio ir kitų naudingų medžiagų, kurios išsiskiria virimo metu.

Kad nuoviras taptų tinkamas augalams, būtina laikytis vienos taisyklės: bulves reikia virti be druskos, aliejaus ir prieskonių. Druska dirvožemiui kenkia, todėl jos nedėkite nė truputėlio — bulves pasūdykite jau atskirai, kai nupilstysite nuovirą.

Trąšos paruošimas paprastas. Į 2 litrus dar šilto bulvių nuoviro suberkite 1 stiklinę medžio pelenų. Viską gerai išmaišykite ir palikite per naktį pastovėti vėsioje vietoje. Per tą laiką pelenai atiduos nuovirui mikroelementus, o krakmolas taps maistu naudingosioms dirvožemio bakterijoms.

Ryte koncentratą dar kartą išmaišykite ir praskieskite 10 litrų švaraus vandens. Gautu tirpalu galima laistyti įvairius augalus: pomidorus, agurkus, uogakrūmius, taip pat kambario gėles.

Teigiama, kad tokia trąša stiprina šaknų sistemą, padeda augalams greičiau auginti lapiją, o vaisiai gali tapti saldesni. Be to, kalis prisideda prie geresnio augalų atsparumo sausrai ir ligoms. Tad vietoje brangių trąšų kartais užtenka panaudoti tai, ką jau turite namuose.

„Czerwona Kula“ – vienas geriausiai žinomų ir patikrintų burokėlių (burokinių runkelių) veislių pasirinkimų, auginamas dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. Šios veislės šakniavaisiai vertinami dėl sodrios, kraujo raudonumo minkštimo spalvos be ryškių šviesesnių žiedų pjūvyje. Vienoda spalva ir švelni struktūra lemia, kad burokėliai puikiai tinka tiek namų virtuvei, tiek perdirbimui.

„Czerwona Kula“ priskiriama ankstyvoms ir labai derlingoms veislėms. Nuo sėjos iki derliaus dažniausiai praeina apie 100 dienų, o iš hektaro galima pririnkti net 50–60 tonų šakniavaisių. Tinkamai laikomi burokėliai išsilaiko iki pavasario, neprarasdami spalvos, skonio ir stangrumo.

Dar vienas svarbus šios veislės privalumas – patikimumas. Ji dažniausiai gerai prisitaiko prie skirtingų dirvožemių ir oro sąlygų, rečiau serga, o derlius būna stabilus. Dėl to jau ne vieną dešimtmetį tai vienas dažniausių pasirinkimų tiek sodininkų mėgėjų, tiek smulkesnių augintojų ūkiuose.

Sėja ir auginimo reikalavimai

Norint užauginti vienodus ir sveikus šakniavaisius, verta laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

• Sėja. Burokėlių sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra pasiekia bent 8 °C. Jei norite ankstyvo derliaus (lapams ar jauniems šakniavaisiams), sėkite nuo balandžio pradžios tiesiai į dirvą. Pagrindiniam rudeniniam derliui, skirtam laikymui, sėja paprastai vykdoma nuo gegužės vidurio iki liepos pabaigos. Sėklas berkite 2–3 cm gyliu, palikdami 30–40 cm tarp eilių ir apie 5 cm tarp augalų eilėje.
• Dirva. Geriausiai tinka derlinga, humusinga, laidi dirva, kurios reakcija – neutrali arba silpnai šarminė (pH 6,5–7,0). Prieš sėją dirvą gerai supurenkite maždaug kastuvo gyliu. Labai geri rezultatai pasiekiami auginant antrais metais po tręšimo mėšlu.
• Vieta. Parinkite saulėtą ir vėdinamą lysvę. Geri priešsėliai burokėliams – ridikėliai, salotos, agurkai ar svogūnai. Venkite sodinti po špinatų, lapinių burokėlių, bulvių, kopūstinių ir po pačių burokėlių, nes šios kultūros gali turėti bendrų ligų ir kenkėjų.
• Laistymas. Laistykite saikingai, stengdamiesi nemirkyti lapų. Reguliarus drėkinimas svarbiausias vegetacijos pradžioje (kol susiformuoja 2–3 lapai) ir per sausras. Vėliau augalai geriau apsirūpina vandeniu, nes suformuoja tankią šaknų sistemą. Likus maždaug mėnesiui iki derliaus, laistymą verta sumažinti – tuomet šakniavaisiai dažnai būna saldesni.
• Tręšimas. Dažniausiai pakanka komposto, kuris gerina dirvos struktūrą ir papildo maisto medžiagomis. Jei naudojate mineralines trąšas, atkreipkite dėmesį į borą ir magnį – šių elementų burokėliams paprastai reikia daugiau. Tręšti patogiausia rudenį, kad pavasarį dirva būtų paruošta sėjai.

Ligos ir kenkėjai

Dažna burokėlių problema – lapų dėmėtligė, vadinama cercosporoze (sukėlėjas Cercospora beticola). Ji pasireiškia smulkiomis apvaliomis dėmelėmis ant lapų, kurias juosia rausvai rudas apvadas. Liga labiausiai plinta vasarą, kai vyrauja šiluma ir drėgmė, ir gali smarkiai susilpninti augalus.

Riziką sumažins 3–4 metų sėjomaina, laistymas ne ant lapų ir ne per tanki sėja. Sergančius lapus būtina pašalinti ir išnešti iš sklypo – jų nepatartina kompostuoti, nes grybas gali išlikti komposte iki pusantrų metų.

Iš kenkėjų dažniausiai pasitaiko burokėliniai amarai, burokėlinės spragės ir sprakšių lervos (vadinamieji vielagraužiai). Amarai siurbia sultis iš lapų ir gali platinti virusines ligas. Prieš juos dažnai pasitelkiami natūralūs tirpalai, pavyzdžiui, sodo muilo. Vielagraužius galima rinkti kasant dirvą arba gaudyti masalais – į 10–15 cm gylį įkasus daržovių gabalėlių ir po kurio laiko juos patikrinus.

Nauda ir panaudojimas virtuvėje

Burokėliai – maistingi šakniavaisiai. Juose yra kalio, magnio, geležies, folio rūgšties, B grupės vitaminų ir vitamino C. Taip pat jie yra betanino – natūralaus antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčio dažiklio – šaltinis, suteikiantis burokėliams būdingą sodrią spalvą.

Burokėlių sultys dažnai rekomenduojamos sergant mažakraujyste, nes gali prisidėti prie kraujodaros procesų. Reguliarus burokėlių vartojimas taip pat siejamas su kraujospūdžio reguliavimo ir bendro organizmo atsparumo palaikymu.

„Czerwona Kula“ išsiskiria saldesniu, švelniu skoniu, todėl tinka įvairiai ruošti. Jaunus šakniavaisius ir lapus galima valgyti žalius, dėti į salotas. Virti burokėliai – klasikinis ingredientas barščiams, burokėlių salotoms ir kitiems patiekalams.

Šios veislės šakniavaisiai puikiai tinka rauginimui, kepimui ir sulčių spaudimui. Intensyviai nudažytas minkštimas gali būti naudojamas ir kaip natūralus dažiklis, pavyzdžiui, tešlai, kiaušiniams, makaronams ar padažams spalvinti.

Pirmą kartą avietes pavasarį tręškite tada, kai po žiemos dirva pradžiūsta, o krūmai ima leisti jaunus ūglius. Dažniausiai tai nutinka kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Trąšų nebarstykite ant įšalusios ar vandeniu užmirkusios žemės – tokiomis sąlygomis šaknys maisto medžiagų praktiškai nepasisavina.

Avietės geriausiai reaguoja į tris tręšimus per sezoną. Pirmasis atliekamas anksti pavasarį, kai augalui labiausiai reikia azoto ūgliams ir lapams auginti. Antroji trąšų dozė praverčia gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, kai avietės žydi ir mezga uogas. Po derliaus, rugpjūčio pabaigoje, verta pamaitinti kaliu ir fosforu – tai padeda krūmams sustiprėti ir pasiruošti žiemai.

Prieš tręšiant naudinga įsivertinti dirvos reakciją. Paprastas pH testas parodo, ar žemė nėra per rūgšti arba per šarminė. Avietėms tinkamiausia silpnai rūgšti arba neutrali dirva – pH apie 5,5–6,5. Jei pH per aukštas, net ir gausesnis tręšimas gali neduoti laukiamo rezultato, nes krūmai nepajėgs pasisavinti maisto medžiagų iš dirvos.

Ar avietes galima tręšti mėšlu?

Mėšlas – viena seniausių ir patikimiausių organinių trąšų avietėms. Jis aprūpina azotu, fosforu, kaliu ir mikroelementais, o kartu gerina dirvos struktūrą, didina jos vandens sulaikymą ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.

Vis dėlto ne kiekvienas mėšlas tinka vienodai. Dažniausiai rekomenduojamas galvijų mėšlas, nes jo maisto medžiagų santykis yra gana subalansuotas ir mažesnė rizika „nudeginti“ šaknis. Arklių mėšlas ypač naudingas sunkesnėse, molingose dirvose – jis padeda jas purenti ir gerina aeraciją. Paukščių mėšlas yra labai turtingas azotu ir dažnai pasižymi šarminiu poveikiu, todėl jį reikia naudoti atsargiau; dirvose, kurių pH artimas 6,5, jo geriau vengti, kad pH dar labiau nepakiltų.

Avietėms naudokite tik gerai perpuvusį (perfermentuotą) arba granuliuotą mėšlą. Šviežias mėšlas gali pažeisti šaknis ir sutrikdyti augalų vystymąsi. Granuliuotas galvijų, arklių ar paukščių mėšlas yra patogus, paruoštas naudojimui ir lengvai dozuojamas.

Natūralios trąšos avietėms gero sezono startui

Jei ieškote kitų natūralių sprendimų, vienas paprasčiausių ir pigiausių pasirinkimų – kompostas. Jį galima gaminti iš augalinių atliekų, nupjautos žolės, lapų ir virtuvės likučių. Kompostas ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir gerina jos struktūrą bei padeda ilgiau išlaikyti drėgmę šaknų zonoje.

Neturint kompostinės, sodo prekių parduotuvėse galima įsigyti paruošto komposto arba granuliuoto komposto – tai patogi alternatyva, naudojama panašiai kaip naminis.

Dilgėlių raugas – greitas azoto, kalio ir mikroelementų šaltinis. Paruošimas nesudėtingas: į didesnį indą sudėkite apie 1 kg šviežių dilgėlių (geriausia dar be sėklų), užpilkite 10 litrų vandens ir palikite 2–3 savaitėms rūgti. Mišinį kasdien pamaišykite. Paruoštas raugas paruduoja ir nustoja putoti. Prieš laistant avietes jį praskieskite vandeniu santykiu 1:10. Naudokite kas 2–3 savaites nuo pavasario iki rugpjūčio pabaigos.

Panašiai veikia ir taukės raugas, tačiau jame paprastai daugiau fosforo ir kalio nei dilgėlėse. Jis ypač tinka žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu, kai šių elementų poreikis išauga. Ruošimo principas toks pats kaip dilgėlių raugo.

Biohumusas – paruoštas produktas, parduodamas sodo prekių parduotuvėse. Jame yra humuso, mikroorganizmų, taip pat azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų. Naudokite pagal gamintojo rekomendacijas: paskleiskite aplink krūmus ir lengvai įmaišykite į dirvos paviršių.

Mulčiavimas – ir tręšimas, ir apsauga vienu metu

Be įprasto tręšimo verta pasirūpinti ir dirvos mulčiavimu aplink avietes. Organinio mulčio sluoksnis iš žievės, medžio skiedrų, šiaudų ar nupjautos žolės atlieka dvi funkcijas: pamažu yrantis praturtina dirvą, o kartu sulaiko drėgmę, slopina piktžoles ir saugo šaknis nuo perkaitimo vasarą.

Avietėms ypač tinka pušų žievė arba spygliuočių paklotė – jos švelniai rūgština dirvą. Pavasarį, po pirmojo tręšimo, mulčią paskleiskite 5–7 cm sluoksniu. Venkite storai berti šviežių pjuvenų: irdamos jos „sunaudoja“ dirvoje esantį azotą, todėl krūmai gali nusilpti.

Lauke auginami pomidorai dažniau nukenčia nuo ligų nei tie, kurie auga šiltnamiuose. Šiluma, drėgmė ir nepakankama oro cirkuliacija sudaro palankias sąlygas grybams ir bakterijoms.

Kokios ligos dažniausiai puola lauke auginamus pomidorus?

Pavojingiausia liga – bulvių maras, kurį sukelia grybas Phytophthora infestans. Jis ypač sparčiai plinta vėsiomis ir lietingomis vasaromis. Ant lapų atsiranda vandeningos, tamsios dėmės, kurios greitai apima visą augalą. Pažeisti vaisiai paruduoja, sukietėja, o negydoma infekcija per kelias dienas gali sunaikinti visą derlių.

Dar viena dažna problema – alternariozė (sausoji lapų dėmėtligė), kurią sukelia grybas Alternaria solani. Ji dažniau pasireiškia, kai vyrauja aukštesnė temperatūra, o lietų keičia sausros periodai. Liga išduoda tamsiai rudos, koncentriškos dėmės ant lapų – vėliau lapai džiūsta ir trupa. Ant vaisių, ties koteliu, gali formuotis juodos, įdubusios dėmės.

Pomidorai lauke taip pat neretai serga pilkuoju puviniu, stiebo pagrindo puviniu ar septorioze. Rizika ypač išauga, kai krūmeliai pasodinti per tankiai ir laistomi iš viršaus, o ne ties šaknimis.

Vienas paprasčiausių būdų sumažinti užsikrėtimo tikimybę – sėjomaina: toje pačioje vietoje pomidorų nereikėtų auginti 3–4 metus.

Lauko pomidorai: ligoms atsparesnės veislės

Patikimiausia prevencija – tinkamai pasirinkta veislė. Yra nemažai veislių, kurios gerai prisitaiko prie mūsų klimato ir pasižymi didesniu atsparumu dažniausioms ligoms.

„Awizo“ F1

Viena atsparesnių žemaūgių veislių. Tai savikūnis (augimą pats užbaigiantis) pomidoras su gana lanksčiu stiebu, todėl dažniausiai nereikalauja parišimo. Derėti pradeda anksti – maždaug po 65–75 dienų nuo pasodinimo. Vaisiai cilindro formos, apie 80–90 g svorio. Ši veislė laikoma atsparesne bulvių marui, verticiliozei ir bakterinei dėmėtligei, puikiai tinka konservavimui.

„Rumba Ożarowska“

Patikrinta, ankstyva ir itin derlinga veislė, vertinama dėl atsparumo dažniausioms ligoms. Vaisiai vidutinio dydžio (apie 90 g), jie neplyšta, išsiskiria sodria spalva, o taip pat pasižymi didele vitamino C koncentracija.

„Henryk“ F1

Ieškantiems avietinio tipo pomidorų rekomenduojama rinktis šią veislę. Tai aukštaūgė, vidutinio vėlyvumo veislė, žinoma dėl atsparumo bulvių marui ir gebėjimo pakelti prastesnes oro sąlygas. Vaisiai dideli, apvalūs, apie 180–220 g, sultingi ir aromatingi.

„Koralik“

Išsiskiria tarp vyšninių (cherry) pomidorų: augalai auga stipriai, o vaisiai smulkūs, ryškiai raudoni. Veislė vertinama dėl atsparumo bulvių marui ir nedidelių dirvožemio reikalavimų. Tinka auginti ne tik darže, bet ir didesniuose vazonuose balkone.

„Jawor“

Tradicinis lauko pomidoras, savikūnis, tvirtesnio stiebo. Vaisiai apvalūs, be „peties“, apie 100 g, atsparūs trūkinėjimui. Ši veislė laikoma lengvai auginama ir daugelio daržininkų išbandyta per ilgus metus.

Sėti daigus patiems ar pirkti sodinukus – kas geriau?

Prieš sezoną dažnas renkasi: pomidorus sėti patiems ar įsigyti jau paaugintus sodinukus. Abu variantai turi savų privalumų.

Sėjant patiems, galima visiškai kontroliuoti veislę ir daigų kokybę. Sėklos kainuoja nedaug – už kelis eurus gaunama medžiaga keliolikai augalų. Be to, galima rinktis retesnes veisles ir būti tikresniems, kad augalai nebuvo per daug „pastiprinti“ chemija. Vis dėlto reikės vietos namuose, šviesios palangės arba papildomo apšvietimo, taip pat reguliaraus laistymo ir tinkamo sėjos laiko.

Perkant sodinukus sutaupoma laiko ir nereikia rūpintis daigų auginimo sąlygomis, todėl tai patogu pradedantiesiems. Tačiau šis sprendimas kainuoja brangiau, o veislių pasirinkimas dažnai būna ribotas – prekiaujama populiariausiais pomidorais. Taip pat ne visada aišku, ar sodinukai buvo grūdinti. Neužgrūdinti augalai, pasodinti į atvirą gruntą, gali ilgai adaptuotis arba net sunykti.

Kaip sodinti ir prižiūrėti pomidorus lauke?

Lauko pomidorus sodinkite palikdami 50–60 cm tarp augalų (žemaūgėms veislėms) arba 60–80 cm (aukštaūgėms). Tarpueiliai turėtų būti 70–100 cm – erdvė užtikrina geresnę oro cirkuliaciją ir mažina grybelinių ligų riziką.

Dirva turėtų būti derlinga, humusinga, pH 6,0–6,8. Rudenį ją verta praturtinti kompostu arba gerai perpuvusiu mėšlu. Pavasarį galima papildomai įterpti kompleksinių trąšų daržovėms.

Vieta turi būti saulėta: pomidorams reikia mažiausiai 6–8 valandų tiesioginės saulės per dieną. Geriausia rinktis nuo vėjo apsaugotą, pietinę pusę. Pomidorų nerekomenduojama sodinti šalia bulvių, nes ligos tarp šių augalų plinta ypač lengvai.

Laistykite reguliariai, tačiau tik prie šaknų – šlapi lapai yra tiesiausias kelias į grybelines ligas. Geriausia laistyti ryte, kad iki vakaro augalai spėtų apdžiūti. Sezono metu dažnai prireikia apie 3–5 litrų vandens vienam augalui kas 2–3 dienas, priklausomai nuo oro.

Tręšti rekomenduojama kas 2–3 savaites kompleksinėmis trąšomis, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Azoto perteklius skatina vešlią lapiją, tačiau gali mažinti derėjimą.

Norite jau šį sezoną džiaugtis sultingomis, saldžiomis braškėmis? Pasirodo, tinkamas pavasarinis tręšimas gali tapti raktu į gausų derlių. Teigiama, kad aiški, nuosekli sistema padeda sustiprinti krūmelius, suformuoti užuomazgas ir pagerinti uogų skonį.

Braškės dažniausiai ima intensyviai augti vos nutirpus sniegui, o būtent šis trumpas laikotarpis neretai nulemia būsimą derlių. Jei tuo metu augalai negauna pakankamai maisto medžiagų, krūmai vystosi silpni, o uogos užauga mažesnės ir mažiau saldžios. Tinkamai parinktos trąšos padeda palaikyti žaliosios masės augimą, vėliau – užtikrinti žiedų ir užuomazgų formavimąsi bei prisideda prie geresnių skoninių savybių.

Pasak specialistų, pavasarinis tręšimas gali būti skirstomas į tris nuoseklius etapus, kurių kiekvienas atlieka savo funkciją.

Pirmasis etapas – po to, kai pradžiūsta dirva. Šiuo metu braškėms labiausiai reikia azoto, kuris skatina lapų augimą ir krūmelio vystymąsi. Rekomenduojama rinktis mineralines trąšas, pavyzdžiui, karbamidą ar amonio salietrą (20–30 g kvadratiniam metrui). Taip pat minimas ir amoniako tirpalas – 2 valg. š. 10 l vandens. Kaip alternatyva gali būti naudojami organiniai užpilai, pavyzdžiui, praskiestas mėšlas ar paukščių mėšlo tirpalas.

Pabrėžiama, kad azotą reikėtų įterpti tik vieną kartą.

Antrasis etapas – pumpurų pasirodymo metu, maždaug po 2–3 savaičių. Čia akcentas perkeliamas į kalį ir fosforą – jie svarbūs užuomazgų formavimuisi ir būsimam uogų saldumui. Minimi pelenų tirpalai, kalio sulfatas arba kalio monofosfatas. Tokios medžiagos gerina augalų mitybą ir prisideda prie cukrų kaupimosi.

Trečiasis etapas – uogų mezgimo ir pildymosi laikotarpiu. Šiame tarpsnyje azoto patariama visiškai atsisakyti, kad jis neskatintų lapijos augimo derliaus sąskaita. Vietoje to siūloma naudoti kalio turinčias trąšas – pelenų užpilą arba kalio monofosfatą, kurie, kaip teigiama, sustiprina skonį ir uogų tvirtumą.

Papildomai gali būti taikomas ir lapinis tręšimas: pumpuravimo fazėje kartais naudojamas boro rūgšties ir jodo tirpalas. Tai, pasak specialistų, gali padėti geriau apsidulkinti ir padidinti derlingumą, ypač vėsesniais orais.

Vis dėlto primenama, kad net ir laikantis schemos labai svarbu nepadauginti trąšų. Perteklinis azotas gali skatinti pernelyg intensyvų lapų augimą ir mažinti derlių. Šviežio mėšlo naudoti nerekomenduojama, nes jis gali pažeisti šaknis ir skatinti ligas.

Trąšas patariama berti ar laistyti tik ant drėgnos dirvos: pirmiausia lysvę palaistykite, o tik tada tręškite. Taip pat svarbu, kad tirpalai nepatektų ant lapų ir žiedų.

Specialistai pabrėžia, kad ypač saldžių uogų paslaptis – ne vien tręšimas, o subalansuota mityba skirtingais augimo etapais: azotas suteikia startą augimui, o kalis ir fosforas labiau lemia skonį, tankumą ir aromatą. Teigiama, kad nuosekliai laikantis tokios sistemos braškių derlingumas gali padidėti iki 30–40 proc., o uogų kokybė pagerėja be sudėtingų agrotechninių sprendimų.

Po tręšimų dar rekomenduojama dirvą mulčiuoti – tai padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžoles ir sudaro palankesnes sąlygas šaknims.