Pirmą kartą avietes pavasarį tręškite tada, kai po žiemos dirva pradžiūsta, o krūmai ima leisti jaunus ūglius. Dažniausiai tai nutinka kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Trąšų nebarstykite ant įšalusios ar vandeniu užmirkusios žemės – tokiomis sąlygomis šaknys maisto medžiagų praktiškai nepasisavina.
Avietės geriausiai reaguoja į tris tręšimus per sezoną. Pirmasis atliekamas anksti pavasarį, kai augalui labiausiai reikia azoto ūgliams ir lapams auginti. Antroji trąšų dozė praverčia gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, kai avietės žydi ir mezga uogas. Po derliaus, rugpjūčio pabaigoje, verta pamaitinti kaliu ir fosforu – tai padeda krūmams sustiprėti ir pasiruošti žiemai.
Prieš tręšiant naudinga įsivertinti dirvos reakciją. Paprastas pH testas parodo, ar žemė nėra per rūgšti arba per šarminė. Avietėms tinkamiausia silpnai rūgšti arba neutrali dirva – pH apie 5,5–6,5. Jei pH per aukštas, net ir gausesnis tręšimas gali neduoti laukiamo rezultato, nes krūmai nepajėgs pasisavinti maisto medžiagų iš dirvos.
Ar avietes galima tręšti mėšlu?
Mėšlas – viena seniausių ir patikimiausių organinių trąšų avietėms. Jis aprūpina azotu, fosforu, kaliu ir mikroelementais, o kartu gerina dirvos struktūrą, didina jos vandens sulaikymą ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.
Vis dėlto ne kiekvienas mėšlas tinka vienodai. Dažniausiai rekomenduojamas galvijų mėšlas, nes jo maisto medžiagų santykis yra gana subalansuotas ir mažesnė rizika „nudeginti“ šaknis. Arklių mėšlas ypač naudingas sunkesnėse, molingose dirvose – jis padeda jas purenti ir gerina aeraciją. Paukščių mėšlas yra labai turtingas azotu ir dažnai pasižymi šarminiu poveikiu, todėl jį reikia naudoti atsargiau; dirvose, kurių pH artimas 6,5, jo geriau vengti, kad pH dar labiau nepakiltų.
Avietėms naudokite tik gerai perpuvusį (perfermentuotą) arba granuliuotą mėšlą. Šviežias mėšlas gali pažeisti šaknis ir sutrikdyti augalų vystymąsi. Granuliuotas galvijų, arklių ar paukščių mėšlas yra patogus, paruoštas naudojimui ir lengvai dozuojamas.
Natūralios trąšos avietėms gero sezono startui
Jei ieškote kitų natūralių sprendimų, vienas paprasčiausių ir pigiausių pasirinkimų – kompostas. Jį galima gaminti iš augalinių atliekų, nupjautos žolės, lapų ir virtuvės likučių. Kompostas ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir gerina jos struktūrą bei padeda ilgiau išlaikyti drėgmę šaknų zonoje.
Neturint kompostinės, sodo prekių parduotuvėse galima įsigyti paruošto komposto arba granuliuoto komposto – tai patogi alternatyva, naudojama panašiai kaip naminis.
Dilgėlių raugas – greitas azoto, kalio ir mikroelementų šaltinis. Paruošimas nesudėtingas: į didesnį indą sudėkite apie 1 kg šviežių dilgėlių (geriausia dar be sėklų), užpilkite 10 litrų vandens ir palikite 2–3 savaitėms rūgti. Mišinį kasdien pamaišykite. Paruoštas raugas paruduoja ir nustoja putoti. Prieš laistant avietes jį praskieskite vandeniu santykiu 1:10. Naudokite kas 2–3 savaites nuo pavasario iki rugpjūčio pabaigos.
Panašiai veikia ir taukės raugas, tačiau jame paprastai daugiau fosforo ir kalio nei dilgėlėse. Jis ypač tinka žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu, kai šių elementų poreikis išauga. Ruošimo principas toks pats kaip dilgėlių raugo.
Biohumusas – paruoštas produktas, parduodamas sodo prekių parduotuvėse. Jame yra humuso, mikroorganizmų, taip pat azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų. Naudokite pagal gamintojo rekomendacijas: paskleiskite aplink krūmus ir lengvai įmaišykite į dirvos paviršių.
Mulčiavimas – ir tręšimas, ir apsauga vienu metu
Be įprasto tręšimo verta pasirūpinti ir dirvos mulčiavimu aplink avietes. Organinio mulčio sluoksnis iš žievės, medžio skiedrų, šiaudų ar nupjautos žolės atlieka dvi funkcijas: pamažu yrantis praturtina dirvą, o kartu sulaiko drėgmę, slopina piktžoles ir saugo šaknis nuo perkaitimo vasarą.
Avietėms ypač tinka pušų žievė arba spygliuočių paklotė – jos švelniai rūgština dirvą. Pavasarį, po pirmojo tręšimo, mulčią paskleiskite 5–7 cm sluoksniu. Venkite storai berti šviežių pjuvenų: irdamos jos „sunaudoja“ dirvoje esantį azotą, todėl krūmai gali nusilpti.
Leave a Reply