CP v2

Category: Sodas ir daržas

  • Paskutinė proga krapams: pasėkite rugpjūtį teisingai ir žiemai prisiskinsite glėbiais

    Rugpjūtis – vienas geriausių mėnesių dar kartą pasėti krapų: jų vegetacija trumpa, todėl žalumynų galima sulaukti dar iki pirmųjų rimtesnių šalnų. Tačiau vėlyvos vasaros sėja dažnai nuvilia ne dėl sėklų, o dėl nuvargusios dirvos ir netinkamos vietos lysvėje.

    Dažniausia klaida – krapus berti ten, kur ką tik atsilaisvino bet kuri lysvė. Sezono pabaigoje dirvoje būna daugiau ligų sukėlėjų ir kenkėjų, o nusilpę daigai tampa lengvu taikiniu, ypač jei nesilaikomas sėjomainos principas.

    Sėjomaina – svarbiausia taisyklė

    Krapai priklauso salierinių šeimai, todėl jų nereikėtų sėti ten, kur tais pačiais metais augo morkos, petražolės, salierai, pastarnokai ar pankoliai. Tie patys augalai dažniau dalijasi panašiomis ligomis ir gali pritraukti panašius kenkėjus, todėl rizika prastiems daigams išauga.

    Patikimesnė vieta krapams – lysvė po agurkų, ankstyvųjų bulvių, svogūnų, česnakų, pupelių ar salotų. Tokiose vietose paprastai mažesnė specifinių salierinių augalų problemų tikimybė, o dirva būna tinkama greitam augimui.

    Kaip sėti, kad neištįstų

    Krapus verta sėti eilėmis, paliekant apie 30–40 centimetrų tarpueilius, o sėklas įterpti 1–2 centimetrų gylyje. Jei sėjama per tankiai, daigai konkuruoja dėl šviesos ir maisto, išauga silpnesni ir mažiau aromatingi.

    Dar vienas niuansas – krapų sėklose esantys eteriniai aliejai gali lėtinti dygimą, todėl drėgmė čia kritiškai svarbi. Nuolat tolygiai drėgna žemė padeda greičiau „pažadinti“ sėklas, o trumpi perdžiūvimai rugpjūtį gali visai sustabdyti dygimą.

    Priežiūra rugpjūtį: drėgmė ir švara

    Karštomis dienomis lysvę laistykite reguliariai, bet švelnia srove, kad neišplautumėte smulkių sėklų. Dirva turi būti vidutiniškai drėgna nuolat: per sausa žemė stabdo dygimą, o per šlapia gali skatinti šaknelių puvimą.

    Krapų daigai blogai konkuruoja su piktžolėmis, todėl lysvę verta laikyti švarią nuo pat pradžių. Plonas subrendusio komposto ar šiaudų sluoksnis gali padėti ilgiau išlaikyti drėgmę ir sumažinti piktžolių spaudimą.

    Trąšas vasaros pabaigoje naudokite atsargiai, ypač azotines. Perteklinis azotas skatina lapų masę, bet gali didinti nitratų kaupimąsi, todėl saugiau rinktis dirvos pagerinimą kompostu prieš sėją ir saikingą priežiūrą augimo metu.

    Jei pasirinksite tinkamą vietą, laikysitės sėjomainos ir nepraleisite laistymo, krapai iki rudens gali užaugti tankūs ir kvapnūs. Tai paprastas būdas nepalykti tuščių lysvių ir pasiruošti žalumynų atsargų šaltajam sezonui.

  • Piktžolės vejoje neduoda ramybės? Šis paprastas triukas ir priežiūra gali pakeisti viską

    Tankiai žalia ir lygi veja savaime neatsiranda: jai reikia reguliaraus pjovimo, tręšimo ir tinkamo laistymo. Kai šių dalykų pritrūksta, piktžolės ima konkuruoti su žole dėl vandens, šviesos ir maistinių medžiagų, o veja greitai praretėja ir praranda dekoratyvumą.

    Dažniausiai vejoje įsitvirtina kiaulpienės, gysločiai, baltieji dobilai, saulutės, kraujažolės, rūgštynės, žliūgės, vėdrynai, rūgtis ir įvairios ramunės. Atskiru galvos skausmu tampa varputis, ypač jei prieš įrengiant veją nebuvo kruopščiai išnaikintos jo šaknys ir šakniastiebiai.

    Vieno stebuklingo sprendimo, po kurio piktžolės dingtų visam laikui, nėra. Tačiau jų kiekį galima ženkliai sumažinti, jei vienu metu pasirūpinsite dviem dalykais: pašalinsite piktžoles ir sustiprinsite pačią veją, kad ji nepaliktų laisvų plotų dygimui.

    Kur slypi paprasčiausias triukas?

    Praktiškiausias triukas, kai piktžolių dar nėra daug, yra kuo greičiau jas iškasti su šaknimi, o atsiradusias duobutes iškart užberti dirvožemiu ir įsėti žolės. Taip nepaliekate tuščios vietos, kurioje netrukus sudygtų naujos piktžolės, ir kartu tankinate velėną.

    Tokiam darbui geriausiai tinka siauras piktžolių traukiklis ar peilis, leidžiantis pasiekti šaknį. Kiaulpienėms tai ypač svarbu, nes jų liemeninė šaknis gili: nupjovus lapus, augalas dažnai atželia.

    Kada piktžolės tampa problema?

    Vienas kitas augalas vejoje dar nereiškia nelaimės, tačiau bėda prasideda, kai piktžolės ima plisti plotais. Dalis rūšių subrandina daug sėklų, o kitos dauginasi šaknimis, šliaužiančiais ūgliais ar šakniastiebiais, todėl delsti neapsimoka.

    Piktžolėms palankiausia, kai veja reta, prastai maitinama arba per trumpai nupjaunama ir nusilpsta. Todėl vien tik ravėjimas be priežiūros korekcijų dažniausiai duoda trumpalaikį efektą.

    Kaip užkirsti kelią ataugimui?

    Prevencija prasideda nuo vejos tankumo: gerai įsišaknijusi, pamaitinta žolė pati užgožia daugelį dygstančių piktžolių. Svarbu tręšti pagal poreikį, nes maistinių medžiagų trūkumas, kaip ir netinkamas tręšimas, silpnina žolę ir palieka erdvės konkurentams.

    Reguliarus pjovimas piktžolių neišnaikina su šaknimis, bet sumažina jų žydėjimą ir sėklų subrandinimą, todėl plitimas sulėtėja. Ne mažiau svarbu laistymą derinti prie oro sąlygų ir vengti kraštutinumų, kai dirva ilgai perdžiūsta arba nuolat permirkusi.

    Jei dirva suslėgta, verta pagalvoti apie aeravimą, o praretėjusius plotus atsėti, kad neliktų tarpų. Kai piktžolės kartojasi tose pačiose vietose, dažnai kaltas pavėsis, per menkas vėdinimas, netinkamas laistymas arba prastai parinktas žolių mišinys.

    Kada svarstyti purškimą?

    Jei vejoje dominuoja dviskiltės piktžolės, kartais pasirenkamas selektyvus herbicidas, skirtas vejoms, kuris veikia tam tikras piktžoles, o žoles palieka. Vis dėlto sprendimą verta priimti tik tiksliai įvertinus, kokios piktžolės vyrauja, ir griežtai laikantis konkretaus produkto etiketėje nurodytų taisyklių.

    Purškimas turi prasmę, kai piktžolės aktyviai auga ir leidžia veikliosioms medžiagoms patekti į augalą, o oro sąlygos tinkamos. Reikėtų vengti stipraus vėjo, artėjančio lietaus ir situacijų, kai veja nusilpusi dėl sausros, nes tai mažina efektyvumą ir didina žalos riziką.

    Neselektyvūs preparatai nėra skirti purkšti visą veją, nes jie naikina ir žolę. Dėl tos pačios priežasties atsargiai vertintinos ir buitinės „namų mišinių“ idėjos su druska ar actu: jos neselektyvios, gali pažeisti veją ir ilgiau pabloginti dirvožemio būklę.

    Jei piktžolių tiek daug, kad jos sudaro didelę vejos dalį, vien taškiniai sprendimai dažnai nepadeda. Tokiu atveju labiau apsimoka planuoti vejos regeneraciją: aeravimą, vertikuliaciją, atsėjimą, priežiūros režimo korekciją, o esant itin blogai būklei, kartais ir vejos įrengimą iš naujo.

  • Raudonieji ar baltieji svogūnai: kas iš tiesų sveikiau ir kur slypi didžiausia nauda?

    Svogūnas yra vienas dažniausių virtuvės ingredientų, tačiau prie lentynos neretai kyla klausimas, kurį rinktis: raudonąjį ar baltąjį. Abu yra maistingi, bet jų bioaktyviųjų medžiagų sudėtis ir skonis skiriasi, todėl nauda gali priklausyti ir nuo vartojimo būdo. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra įvairovė ir reguliarus daržovių vartojimas.

    Raudonieji svogūnai išsiskiria spalvą suteikiančiais antocianinais, kurie priskiriami flavonoidams ir veikia kaip antioksidantai. Dėl šių junginių raudonieji svogūnai dažnai turi platesnį apsauginių augalinių medžiagų spektrą nei baltieji. Tačiau tiksli sudėtis gali skirtis priklausomai nuo veislės, auginimo sąlygų ir laikymo.

    Abiejų rūšių svogūnuose randama kvercetino, vieno labiausiai tiriamų svogūnų flavonoidų. Tyrimai rodo, kad antioksidantų ir fenolinių junginių kiekiai gali smarkiai skirtis ne tik tarp spalvų, bet ir tarp tos pačios spalvos veislių. Dėl to teiginys, kad raudonasis visada sveikesnis, būtų pernelyg supaprastintas.

    Praktiškai raudonasis svogūnas dažniau pasirenkamas valgyti žalias, nes jis suteikia ryškesnį skonį salotoms, sumuštiniams ar daržovių patiekalams. Toks vartojimas leidžia išlaikyti daugiau jautrių junginių, kuriuos gali paveikti aukšta temperatūra. Vis dėlto termiškas apdorojimas ne visada reiškia, kad nauda dingsta.

    Kepant ar troškinant keičiasi fenolinių junginių ir antioksidantų profilis, o kai kuriomis sąlygomis bendras antioksidacinis aktyvumas gali net padidėti. Todėl nėra pagrindo atsisakyti keptų ar troškintų svogūnų vien dėl baimės, kad jie tampa beverčiai. Svarbiau, kaip dažnai svogūnai atsiranda mityboje ir su kokiais produktais jie derinami.

    Dar viena detalė, kurią verta prisiminti ruošiant svogūnus, yra išoriniai sluoksniai. Būtent arčiau paviršiaus dažnai sukaupta daugiau flavonoidų, todėl per storai nupjaunant ar nuvalant galima prarasti dalį vertingų medžiagų. Sausos luobelės įprastai nevalgome, bet valgomų išorinių sluoksnių geriau nepašalinti per daug.

    Žmonėms, kuriems svogūnai sukelia pilvo pūtimą ar diskomfortą, spalva nebūtinai bus lemiamas kriterijus. Dažnai geriau toleruojami termiškai apdoroti svogūnai, taip pat švelnesnės veislės ir mažesni kiekiai. Sveikiausias pasirinkimas yra tas, kurį žmogus gali valgyti reguliariai ir be nemalonių pojūčių.

    Jei tikslas yra gauti kuo daugiau įvairių antioksidantų, raudonieji svogūnai dažnai turi nedidelį pranašumą dėl antocianinų. Tačiau baltieji svogūnai taip pat vertingi ir daugeliui patiekalų yra patogesni dėl skonio ir tekstūros, ypač verdant, kepant ar gaminant padažus. Kasdienėje mityboje geriausias sprendimas paprastas: rinktis abu ir kaitalioti pagal patiekalą.

  • Pomidorai ir agurkai staiga nustojo augti? Klaidą daro daugelis: kaltas mulčiavimas

    Pomidorai ir agurkai staiga nustojo augti? Klaidą daro daugelis: kaltas mulčiavimas

    Kodėl derlius staiga stoja?

    Jei pomidorai ar agurkai iki šiol gausiai mezgė vaisius, o vėliau augimas akivaizdžiai sulėtėjo, priežastis ne visada yra laistymas ar karštis. Dažnai problema slypi po augalais esančiame mulčio sluoksnyje. Net teisingai parinktas mulčias, panaudotas netinkamai, gali laikinai sumažinti maisto medžiagų prieinamumą.

    Mulčiavimas paprastai padeda sulaikyti drėgmę, slopina piktžoles ir saugo dirvą nuo temperatūros svyravimų. Tačiau šiaudai, medžio drožlės, pjuvenos ar žievė yra anglingos medžiagos, todėl jų skaidymui dirvos mikroorganizmams prireikia papildomo azoto. Būtent čia ir prasideda bėdos.

    Azoto badas: kas iš tiesų vyksta?

    Skaidydami mulčią, mikroorganizmai dalį dirvoje esančio azoto laikinai „užrakina“ savo biomasėje. Augalams šiuo metu azoto lieka mažiau, todėl jie gali pradėti skursti net tada, kai dirvoje azoto apskritai dar yra. Toks reiškinys daržininkų dažnai vadinamas azoto badu.

    Pirmieji požymiai dažniausiai matomi ant lapų: jie šviesėja, augalas auga lėčiau, formuoja mažiau naujų ūglių. Pomidorams ir agurkams tai ypač jautrus laikotarpis, nes intensyvaus derėjimo metu jiems reikia ir energijos vaisiams, ir maisto medžiagų naujai lapijai bei žiedams.

    „Mulčias pats savaime nėra blogas sprendimas, tačiau anglies turtingos medžiagos gali laikinai sumažinti augalams prieinamo azoto kiekį“, – pabrėžia sodininkystės specialistai, kalbėdami apie šiaudų ar pjuvenų naudojimą darže.

    Kokios medžiagos rizikingiausios?

    Didžiausią riziką sukelia mulčias, kuriame daug anglies ir mažai azoto: šiaudai, šviežios pjuvenos, medžio drožlės, žievė. Toks sluoksnis ilgiau išsilaiko, gerai sulaiko drėgmę, bet skaidydamasis gali „pasiimti“ azotą iš viršutinio dirvos sluoksnio. Ypač tai juntama, kai mulčio sluoksnis storas, o tręšimas buvo kuklus.

    Kitaip veikia šviežiai nupjauta žolė ar gerai perpuvęs kompostas. Žolėje paprastai būna daugiau azoto, todėl ji, ir irti pradėjusi, gali dirvą papildomai pamaitinti. Vis dėlto per storas drėgnos žolės sluoksnis gali pradėti pūti, todėl svarbu ją kloti ploniau ir leisti pradžiūti.

    Trys taisyklės, kad neprarastumėte derliaus

    Pirma, prieš mulčiuojant verta pasirūpinti dirvos derlingumu. Jei planuojate šiaudus ar pjuvenas, naudinga iš anksto įterpti perpuvusio komposto ar kitų organinių medžiagų, kurios subalansuoja maisto medžiagas. Tai ypač svarbu augalams, kurie intensyviai „valgo“ – pomidorams ir agurkams.

    Antra, sezono metu nepamirškite tręšimo, ypač jei mulčias skurdus azotu. Praktikoje dažnai pasiteisina skystos trąšos, nes jas lengviau pateikti tiesiai į dirvą po augalais, nejudinant mulčio. Esant akivaizdiems trūkumo požymiams, tręšimas turėtų būti koreguojamas atsargiai, stebint augalų reakciją.

    Trečia, šiaudų ar pjuvenų nemaišykite su dirva ir neįkaskite jų giliai. Paliktas paviršiuje mulčias atlieka apsauginę funkciją, o sumaišytas su dirva skaidomas intensyviau ir tada mikroorganizmai azoto ima konkuruoti jau ten, kur jo labiausiai reikia šaknims.

    Svarbu prisiminti, kad ne kiekvienas augimo sulėtėjimas reiškia azoto badą. Augalų augimą gali stabdyti karščio stresas, nereguliarus laistymas, ligos ar kiti mitybos sutrikimai, pavyzdžiui, kalio ar magnio trūkumas. Vis dėlto, jei kartu matote išblyškusius lapus ir storą anglingo mulčio sluoksnį, verta pradėti būtent nuo šios priežasties patikrinimo.

    Gera žinia ta, kad azoto „užrakinimas“ dažniausiai yra laikinas. Mulčiui suirus, azotas grįžta į dirvos apytaką, o pats mulčiavimas ilgainiui didina organinės medžiagos kiekį ir gerina dirvos struktūrą. Todėl esmė – ne atsisakyti mulčio, o jį taikyti protingai.

  • Dar nevėlu sėti krapus: šis terminas lems, ar šviežių ryšulėlių turėsite iki šalnų

    Dar nevėlu sėti krapus: šis terminas lems, ar šviežių ryšulėlių turėsite iki šalnų

    Įprasta manyti, kad krapai sėjami tik pavasarį, tačiau daržo sezonas tuo nesibaigia. Vasaros pabaigoje pasėti krapai dažnai spėja užauginti šviežių lapelių iki pirmųjų šalnų, jei tik parenkama tinkama vieta ir užtikrinama drėgmė.

    Krapams labiausiai tinka saulėta arba lengvai pritemdyta lysvė su puria, laidžia ir vidutiniškai drėgna dirva. Prieš sėją pravartu išravėti piktžoles, išrinkti akmenis, o dirvą pagerinti kompostu, kad daigai startuotų tolygiai.

    Sėjant svarbu nepadaryti dažnos klaidos ir neįterpti sėklų per giliai. Dažniausiai pakanka maždaug 1–2 centimetrų gylio, o pasėjus dirvą reikėtų lengvai prispausti ir švelniai palaistyti, kad sėklos turėtų kontaktą su drėgna žeme.

    Praktiškas būdas yra sėti eilutėmis, paliekant maždaug 30–40 centimetrų tarpus, kad būtų patogu ravėti ir laistyti. Pačioje eilutėje verta palikti apie 5 centimetrų atstumus, nes per tankiai augantys krapai gauna mažiau šviesos, prasčiau vėdinasi ir silpniau kvepia.

    Po sudygimo svarbiausia yra pastovi, bet saikinga drėgmė. Dirva turi būti nuolat lengvai drėgna, tačiau užmirkimas ypač pavojingas, nes gali skatinti šaknų puvimą ir stabdyti augimą.

    Tręšimas dažniausiai reikalingas tik skurdžiose dirvose, o geriausiai tinka organinės priemonės ir saikas. Perteklinis azotas gali išauginti daug žalumos, bet kartu didina nitratų kaupimosi lapuose riziką, todėl persistengti nevertėtų.

    Krapams labai padeda mulčiavimas, nes jis mažina drėgmės garavimą ir pristabdo piktžoles. Tam tinka kompostas, durpės, smulkinta mediena ar šiaudai, o tarpueilius verta retkarčiais supurenti, kad dirva nesusiplūktų.

    Derliaus nereikėtų atidėlioti, nes pradėję žydėti krapai dalį aromato ir lapelių kokybės praranda. Dažniausiai patogiausia kirsti, kai augalai pasiekia apie 20–30 centimetrų aukštį ir dar nėra suformavę žiedynų.

  • Turite fuksijų balkone? Rugpjūtį taip padauginsite ir pavasarį sutaupysite pinigų

    Turite fuksijų balkone? Rugpjūtį taip padauginsite ir pavasarį sutaupysite pinigų

    Fuksijos – vienos populiariausių dekoratyvinių gėlių balkonams ir terasoms, tačiau kasmet pirkti naujus daigus gali kainuoti. Patyrę augintojai primena, kad rugpjūtį dar galima pasirūpinti dauginimu auginiais ir pavasarį turėti stiprių augalų be papildomų išlaidų.

    Vasaros pabaiga tam palanki todėl, kad fuksijos dar aktyviai auga, o ūgliai būna pakankamai subrendę įsišaknyti. Svarbiausia rinktis sveikus, šių metų ūglius ir nepersistengti su laistymu, nes perteklinė drėgmė skatina puvimą.

    Kaip pasiruošti auginius

    Dauginimui tinka 5–10 centimetrų ilgio ūglio viršūnė. Ją geriausia nukirpti aštriomis, švariomis žirklėmis ar sekatoriumi tiesiai po lapų mazgu, o apatinius lapus atsargiai pašalinti, kad jie neatsidurtų žemėje.

    Norint sumažinti vandens garinimą, paliekama tik dalis viršutinių lapų. Jei lapai dideli, juos galima patrumpinti, nes tai padeda auginio energiją nukreipti į šaknų formavimąsi.

    Koks substratas ir sąlygos geriausios

    Fuksijų auginiai geriausiai įsišaknija lengvame, laidžiame substrate, kuris neprilaiko vandens. Praktikoje dažnai pasirenkamas durpių ir perlito mišinys santykiu 1:1, tačiau tinka ir paruošti substratai, skirti auginių įšaknijimui.

    Įšaknydinimo milteliai nėra būtini, bet gali paspartinti procesą, jei naudojami saikingai. Auginys įspraudžiamas į sudrėkintą substratą, o vazonėlis pastatomas šviesioje vietoje be tiesioginės kaitrios saulės.

    Optimali temperatūra įsišaknijimui paprastai laikoma apie 18–24 laipsnius Celsijaus. Kad drėgmė būtų stabilesnė, auginiai trumpam dengiami skaidria plėvele ar gaubtu, tačiau juos būtina kasdien pravėdinti, kad neatsirastų pelėsis.

    Kada persodinti ir kaip peržiemoti

    Paprastai pirmos šaknys susiformuoja per 3–4 savaites, o aiškus ženklas, kad auginys prigijo, yra nauji ūglių prieaugiai. Iki tol svarbiausia palaikyti tolygią drėgmę: substratas neturi perdžiūti, bet ir negali būti nuolat šlapias.

    Vos susiformavus šaknims, dengimą verta nuimti palaipsniui, kad augalas priprastų prie įprasto oro. Tręšti rekomenduojama tik tada, kai šaknų sistema jau sustiprėjusi, pradedant nuo silpnesnės, praskiestos trąšų normos.

    Rugpjūtį paimti auginiai dažnai nebespėja sustiprėti iki vėlyvo rudens, todėl juos saugiausia peržiemoti šviesioje, vėsesnėje patalpoje. Taip pavasarį galima turėti jau įsišaknijusių fuksijų, kurias belieka persodinti į didesnius vazonus ar perkelti į balkoną.

  • Po svogūnų rovimo daro šią klaidą: dėl jos derlius greitai suminkštėja ir ima pūti

    Po svogūnų rovimo daro šią klaidą: dėl jos derlius greitai suminkštėja ir ima pūti

    Šviežiai išrauti svogūnai atrodo tvirti, tačiau būtent pirmosios dienos po derliaus nuėmimo dažnai nulemia, ar jie išsilaikys iki pavasario. Dažna klaida – nepakankamai išdžiovintus svogūnus iš karto nešti į rūsį, garažą ar sandėliuką, kur jie greitai suminkštėja ir pradeda pūti.

    Didžiausia problema slypi svogūno kaklelyje, ten, kur laiškai jungiasi su galvute. Šioje vietoje po rovimo dar būna daug drėgmės, todėl atsiranda palankios sąlygos plisti laikymo ligoms, įskaitant kaklelio puvinį, kuris gali sugadinti svogūnus per kelias savaites.

    Tinkamas džiovinimas po rovimo

    Derlių verta planuoti pagal orų prognozę: geriausia rinktis kelias sausas, šiltas dienas be lietaus. Tada svogūnus galima palikti ant lysvės, neiškart trumpinant laiškus, kad saulė ir vėjas apdžiovintų šaknis bei kaklelį.

    Praktikoje dažnai taikomas dviejų etapų džiovinimas: pirmiausia svogūnai 2–3 dienas paliekami lauke, vėliau perkeliami į pavėsį, bet gerai vėdinamą vietą. Svarbu juos vartyti, kad džiūtų tolygiai, o ne tik viršutinė pusė.

    Perkėlus į patalpą, svogūnus reikėtų laikyti viena eile ant tinklo, grotelių ar dėžių, kad oras laisvai cirkuliuotų. Ilgesnis džiovinimas dažnai trunka 2–3 savaites, kol kaklelis visiškai sudžiūsta, o išoriniai lukštai tampa sausi ir lengvai šiugžda.

    Kaip atskirti, kurie tinka laikymui

    Į ilgalaikį sandėliavimą rekomenduojama atrinkti tik sveikus, nepažeistus svogūnus su sausu kakleliu ir tvirtu lukštu. Jei kaklelis dar minkštas arba drėgnas, tokie svogūnai turėtų būti suvartojami pirmiausia.

    Svarbi ir veislė: aštresnės, geltonos spalvos svogūnų veislės paprastai laikosi geriau nei saldesnės. Todėl planuojant atsargas žiemai verta įvertinti, kad ne visi svogūnai vienodai tinkami ilgam saugojimui.

    Kokios sąlygos geriausios sandėliavimui

    Ilgiausiai svogūnai išsilaiko vėsioje, sausoje ir gerai vėdinamoje vietoje. Praktikoje siekiama, kad temperatūra būtų artima 0 laipsnių Celsijaus, o santykinė oro drėgmė neviršytų 65–75 proc., nes per didelė drėgmė skatina puvimą.

    Namuose tam dažniausiai tinka tamsus sandėliukas, vėsesnis rūsys ar kita patalpa, kur nėra kondensato ir svogūnai neguli krūvoje. Laikant pintinėse, dėžėse ar pakabintose pynėse svarbiausia taisyklė ta pati: kuo daugiau oro ir kuo mažiau drėgmės.

  • Rugpjūtį nepamirškite lazdyno: šios klaidos kainuoja riešutų derlių rudenį

    Rugpjūtį nepamirškite lazdyno: šios klaidos kainuoja riešutų derlių rudenį

    Rugpjūtis lazdynui yra vienas svarbiausių mėnesių: tada krūmas dar aktyviai maitina bręstančius riešutus, o sausra ir per tanki laja gali smarkiai sumažinti derlių. Sodininkai pabrėžia, kad dabar padaryti paprasti darbai dažnai lemia, ar rudenį skinsite pilnas saujas lazdyno riešutų.

    Paprastasis lazdynas geriausiai auga saulėtoje vietoje, bet pakelia ir pusšešėlį, jei tik dirva pakankamai derlinga ir laidi vandeniui. Stipriausiems krūmams dažniausiai pakanka natūralios drėgmės, tačiau lengvose, smėlingose dirvose per užsitęsusią sausrą verta laistyti rečiau, bet gausiai, kad sudrėktų gilesni sluoksniai.

    Vandens trūkumas vasaros pabaigoje siejamas su prastesne riešutų kokybe ir didesne tuščių branduolių rizika. Dėl to ypač svarbu stebėti jaunus, dar neįsišaknijusius krūmus, kuriems pirmieji metai po pasodinimo būna jautriausi.

    „Lazdynas yra vėjapulkis augalas, o daugelis veislių tik iš dalies apsidulkina pačios, todėl gausesniam derliui dažnai reikia kitos veislės netoliese“, – aiškina sodininkystės specialistai.

    Vasarą lazdynui naudinga palaikyti šviesą ir oro judėjimą lajoje, tačiau stiprų formuojamąjį genėjimą geriau palikti žiemos pabaigai ar ankstyvam pavasariui. Rugpjūtį rekomenduojama apsiriboti lengva korekcija: pašalinti šaknų atžalas, bevaisei augančius stačius ūglius ir pažeistas šakas, kad krūmas neeikvotų energijos nereikalingam augimui.

    Tokia priežiūra padeda lapams ir riešutams greičiau nudžiūti po lietaus, sumažina grybelinių ligų riziką ir pagerina apšvietimą. Praktikoje tai reiškia, kad riešutai dažniau užauga stambesni, o pats krūmas rečiau serga, nes tankmėje neįstringa drėgmė.

    Tręšiant svarbu nepersistengti su azotu vasaros pabaigoje, kad augalas neskubėtų leisti minkštų, šalnoms jautrių ūglių. Jei dirva skurdi, sodininkai dažniau renkasi kompostą ar kitas organines trąšas, o rugpjūčio pabaigoje kartais taikomos rudeninės trąšos su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, laikantis gamintojo normų.

    Ne mažiau svarbi ir higiena po krūmu: verta reguliariai surinkti nukritusius, pažeistus riešutus bei augalines liekanas, kad jos netaptų infekcijų židiniu. Bent kartą per savaitę pravartu apžiūrėti lapus ir vaisius dėl amarų, graužikų ar kitų kenkėjų požymių.

    Riešutų nokimas paprastai prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi iki rudens, o brandą išduoda parudavęs kevalas ir gelstanti, džiūstanti žalia apyvaisė. Riešutus patariama rinkti nuolat, kai jie nukrenta, nes taip mažėja nuostoliai nuo drėgmės, pelėsių ir gyvūnų.

  • Pomidorus puola viršūninis puvinys: paprastas triukas, ką berti po kiekvienu krūmu

    Pomidorus puola viršūninis puvinys: paprastas triukas, ką berti po kiekvienu krūmu

    Viršūninis pomidorų puvinys, dar vadinamas viršūniniu vaisių puviniu, dažnai supainiojamas su liga, tačiau dažniausiai tai yra fiziologinis sutrikimas. Jis atsiranda, kai besiformuojantiems vaisiams pritrūksta kalcio, o problema neretai kyla ne dėl kalcio stokos dirvoje, bet dėl sutrikusio jo pasisavinimo.

    Pirmieji požymiai paprastai pasirodo ant dar žalių pomidorų vaisių, priešingoje pusėje nei kotelis. Ten susiformuoja šviesesnė, kiek vandeninga dėmė, kuri vėliau tamsėja, džiūsta, tampa įdubusi, o minkštimas po ja įgauna kamštinę struktūrą.

    Dažniausios priežastys susijusios su vandens režimu ir šaknimis: nereguliarus laistymas, staigūs drėgmės svyravimai, šaknų pažeidimai persodinant ar ravint, taip pat didelis karštis ir žema oro drėgmė šiltnamyje. Karščio metu augalas daugiau garina per lapus, todėl kalcis sunkiau nukreipiamas į vaisius, ypač jei drėgmė dirvoje tai krenta, tai kyla.

    Pažeistų vaisių atkurti nebeįmanoma, todėl juos verta kuo greičiau pašalinti. Tai padeda sumažinti antrinių infekcijų riziką, nes pažeisti audiniai lengviau kolonizuojami puvinius sukeliančių mikroorganizmų, o derliaus kokybė smarkiai nukenčia.

    Veiksmingiausia prevencija prasideda nuo stabilios drėgmės: geriau laistyti rečiau, bet gausiau ir reguliariai, nei dažnai ir po truputį. Šiltnamyje svarbu vėdinimas ir apsauga nuo kaitriausios saulės, kad augalai nepatirtų nuolatinio streso, o dirva neišdžiūtų iki kietos plutos.

    Kalcio trūkumą greičiausiai kompensuoja lengvai pasisavinamos kalcio formos, ypač per lapus. Praktikoje tam naudojamos kalcio salietros arba kalcio chlorido purškimo priemonės, tačiau koncentraciją ir naudojimo dažnį reikia derinti su etiketėje pateiktomis rekomendacijomis, kad neatsirastų lapų nudegimų.

    Jei ieškote paprastesnio sprendimo, kurį galima berti prie krūmo, dažnai pasirenkami kalcio turintys priedai, skirti dirvai, pavyzdžiui, kaulamilčiai arba kalcio karbonato pagrindo priemonės. Tokiu atveju svarbu nepersistengti ir įvertinti dirvos rūgštingumą, nes per didelis kalkinimas gali pabloginti kitų maisto medžiagų pasisavinimą ir problemą tik užaštrinti.

    Dar vienas praktinis žingsnis, ypač vešliuose krūmuose, yra palaipsniui pašalinti apatinius lapus žemiau pirmosios nokstančios kekės. Taip mažinama konkurencija dėl kalcio tarp lapų ir vaisių, o kartu pagerėja oro judėjimas aplink augalą.

  • Nepilk jogurto: šaukštas į vandenį ir pomidorai auga tvirtesni – svarbu nepadaryti klaidos

    Nepilk jogurto: šaukštas į vandenį ir pomidorai auga tvirtesni – svarbu nepadaryti klaidos

    Vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį pomidorai intensyviai dera, todėl greitai išeikvoja maisto medžiagas dirvoje. Kai ima trūkti kalcio, kalio ar fosforo, silpnėja augalo augimas, prastėja žiedų ir vaisių kokybė, o krūmai tampa jautresni stresui.

    Vienas iš netikėtų, bet sodininkų praktikoje sutinkamų būdų yra jogurto likučių panaudojimas kaip papildomos mitybos priemonės. Toks sprendimas nėra pilnavertė trąša, tačiau saikingai naudojamas gali pagerinti dirvos mikrobiologinę pusiausvyrą ir papildyti ją kalciu.

    Jogurtas dirvai gali būti naudingas dėl pieno rūgšties bakterijų, kurios prisideda prie organinių medžiagų skaidymo ir gali padėti augalams lengviau pasisavinti kai kurias maisto medžiagas. Vis dėlto poveikis labiausiai priklauso nuo dirvos būklės, laistymo režimo ir bendros tręšimo sistemos.

    Tręšimui tinka tik natūralus, nesaldintas jogurtas su kuo trumpesne sudėtimi, be vaisių, cukraus, kvapiklių ar tirštiklių. Saldinti ar aromatizuoti produktai gali privilioti skruzdėles, muses ar graužikus, o šilumoje greičiau pradeda gesti ir skatinti nepageidaujamus procesus dirvoje.

    Dažniausiai rekomenduojama jogurtą stipriai skiesti vandeniu, kad tirpalas būtų švelnus šaknims. Praktikoje naudojamas paprastas santykis: vienas valgomasis šaukštas jogurto vienam litrui vandens, gerai išmaišant, kad neliktų gumulėlių.

    Gautu tirpalu laistoma tik žemė aplink pomidorus, stengiantis nepilti ant lapų ir stiebų, kad neliktų lipnių likučių ir nesusidarytų palankios sąlygos ligoms. Tokį papildymą geriau taikyti retai, maždaug kartą per 3–4 savaites, o ne kiekvieną savaitę.

    Kad kvapas nepritrauktų kenkėjų, po laistymo verta dirvos paviršių mulčiuoti kompostu, šiaudais ar nupjauta žole. Tai taip pat padeda sulaikyti drėgmę, o stabilus drėgmės režimas yra vienas svarbiausių veiksnių, ypač kalcio įsisavinimui ir vaisių kokybei.

    Svarbu nepamiršti, kad pomidorams reikalinga subalansuota mityba, o jogurtas jos nepakeičia. Jei augalai rodo aiškius trūkumų požymius, efektyvesnis sprendimas yra kryptingas tręšimas pagal dirvos poreikius ir atsakingas laistymas, o jogurtą verta palikti tik kaip papildomą, labai saikingą priemonę.